- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-01-31
- Bylos Nr.
- 2-59/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Algirdas Gailiūnas, Donatas Šernas, Dalia Vasarienė
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „Puntukas“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei ,,Tobago“, V. Š., A. Š.
- Kategorijos
- 110.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 110.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Donato Šerno ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo akcinės bendrovės „Puntukas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutarties, kuria netenkintas prašymas dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo sumos sumažinimo civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės ,,Puntukas“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei ,,Tobago“, V. Š. , A. Š. dėl neteisėtų veiksmų nutraukimo ir žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas AB „Puntukas“ pareikštu atsakovams UAB ,,Tobago“, V. Š. ir A. Š. ieškiniu prašė priteisti solidariai iš atsakovų 285 128 Lt nuostolių ir įpareigoti atsakovą UAB „Tobago“ nutraukti nesąžiningos konkurencijos veiksmus; priteisti solidariai iš atsakovų 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškiniu ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi ieškovo prašymą tenkino ir ieškinio reikalavimų užtikrinimui areštavo atsakovams nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą neviršijant 285 128 Lt sumos, uždraudžiant jį parduoti, įkeisti ar kitais būdais perleisti kitiems asmenims. Nesant turto ar esant jo nepakankamai, areštavo trūkstamai sumai pinigines lėšas, priklausančios atsakovams ir esančias pas atsakovus ar trečiuosius asmenis, išskyrus lėšas, gaunamas kaip atsakovų darbo užmokestį (senatvės pensiją), uždraudžiant jomis disponuoti, tačiau leidžiant atsiskaityti su ieškovu, taip pat leidžiant UAB „Tobago“ mokėti mokesčius valstybei, socialinio draudimo įmokas bei atlyginimus darbuotojams. Teismas taip pat uždraudė atsakovui UAB „Tobago“ naudoti, perduoti, skelbti ieškovo komercinę (gamybinę) paslaptį sudarančią informaciją apie gaminius V20 ir C52, naudoti ūkinėje – komercinėje veikloje ieškovo vardą ir ieškovo GOST atitikties sertifikatą Nr. POCC LT.IIM13.B02549, dalyvauti bet kokiuose sandoriuose su ieškovo klientais, parduoti, mainyti ar kitokiais būdais perleisti gaminius V20, C52 (arba tapačius ar panašius šiems gaminiams) tretiesiems asmenims. Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. gruodžio 15 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartį paliko nepakeistą.
Šalies argumentai
Atsakovai pateikė teismui prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, kuris Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 8 d. nutartimi patenkintas. Ieškovas įpareigotas iki 2011 m. lapkričio 25 d. įmokėti į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą 303 512 Lt sumą arba pateikti banko garantiją nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovui UAB ,,Tobago“, atlyginimo bei pateikti teismui įmokėjimą patvirtinančius dokumentus. Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. kovo 8 d. nutartimi minėtą Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 8 d. nutartį paliko nepakeistą.
Ieškovas 2012 m. kovo 14 d. pateikė teismui prašymą pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 8 d. nutartį ir nustatyti, kad ieškovas įpareigojamas įmokėti į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą 24 995 Lt sumą arba pateikti banko garantiją tokiai sumai ne ilgiau kaip per du mėnesius nuo teismo nutarties priėmimo dienos.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. kovo 19 d. nutartimi nustatė ieškovui terminą iki 2012 m. balandžio 12 d. įmokėti į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą 303 512 Lt sumą arba pateikti banko garantiją nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovui UAB „Tobago“, atlyginimo užtikrinimui bei pateikti teismui įmokėjimą patvirtinančius dokumentus. Ieškovui išaiškinta, kad per teismo nustatytą terminą nepervedus 303 512 Lt į teismo specialiąją sąskaitą arba nepateikus banko garantijos, laikinosios apsaugos priemonės, taikytos Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi, bus panaikintos.
Šalies argumentai
Ieškovas 2012 m. balandžio 3 d. pateikė prašymą panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 8 d. nutartimi, papildyta Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartimi, nustatytą įpareigojimą ieškovui per teismo nustatytą terminą įmokėti į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą 303 512 Lt sumą arba pateikti banko garantiją nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovui UAB ,,Tobago“, atlyginimo užtikrinimui ir grąžinti ieškovui pateiktą AB „SEB bankas“ garantiją Nr. 56780A012428 arba pakeisti teismo nustatytą įpareigojimą, sumažinant ieškovo įmokėtą sumą iki 24 995 Lt ne ilgiau kaip per du mėnesius nuo teismo nutarties priėmimo dienos.
Atsakovai 2012 m. balandžio 23 d. pateiktu prašymu prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, nes ieškovas neįvykdė 2012 m. kovo 19 d. nutarties, t. y. teismo nustatytu terminu nepervedė 303 512 Lt į teismo specialiąją sąskaitą ir nepateikė banko garantijos.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. balandžio 25 d. nutartimi panaikino byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones visų atsakovų atžvilgiu, ieškovui neįvykdžius teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartimi nustatyto įpareigojimo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. balandžio 25 d. nutartimi atmetė ieškovo AB ,,Puntukas“ 2012 m. kovo 14 d. ir 2012 m. balandžio 3 d. prašymus dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo sumos sumažinimo.
Teismas padarė išvadą, kad Lietuvos apeliaciniam teismui pripažinus, kad Vilniaus apygardos teismas pagrįstai ir tinkama apimtimi taikė galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutą, nėra pagrindo spręsti, kad yra teisinis pagrindas tenkinti ieškovo 2012 m. kovo 14 d. prašymą sumažinant ieškovui į teismo depozitinę sąskaitą įneštiną sumą iki 24 995 Lt sumos ar panaikinat šį įpareigojimą.
Teismo vertinimu ieškovo 2012 m. balandžio 3 d. prašymas taip pat negali būti tenkinamas, nes tokia išvada prieštarautų Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 8 d. nutarčiai, kuria buvo pripažintas Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 8 d. nutarties teisėtumas ir pagrįstumas. Be to, ieškovas nenurodė jokių naujų esminių aplinkybių sudarančių pagrindą svarstyti atsakovų galimų nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo užtikrinimo pakeitimo/panaikinimo klausimą. Pateikus 2012 m. balandžio 2 d. AB „SEB bankas“ mokėjimo garantinį raštą Nr. 56780A012428 (toliau – Garantija) – 303 512,00 Lt sumai, galiojusį iki 2012 m. balandžio 12 d., teismui nebuvo pateikta jokių įrodymų apie tai, kad AB „SEB bankas“ Garantijoje nurodytos jos gavimo sąlygos yra įvykdytos ir įvykdyti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartyje nurodyti įpareigojimai dėl atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, užtikrinimo (CPK 146 str. 1 d.). Todėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartimi buvo panaikintos atsakovų atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės (CPK 144 str. 1 d.). Panaikinus laikinąsias apsaugos priemones išnyko pagrindas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui ir nuostolių, galinčių atsirasti dėl jų taikymo, užtikrinimui. Tuo pačiu, teismo vertinimu, neteko teisinės reikšmės ieškovo 2012 m. balandžio 3 d. prašymas panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 8 d. nutartimi, papildyta Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartimi, ieškovui nustatytus įpareigojimus.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu apeliantas AB „Puntukas“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės. Apeliantas atskirąjį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:
1. CPK nedetalizuoja nuostolių atlyginimo užtikrinimo instituto taikymo sąlygų ir procesinės tvarkos, tačiau nuosekliai formuojama teismų praktika šiuo klausimu patvirtina, kad nuostolių atlyginimo užtikrinimas yra susijęs sisteminiais ryšiais su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu. Todėl, vadovaujantis CPK 147 straipsnio 1 dalimi, teismas prašymą rašytinio proceso tvarka privalo išspręsti nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos. Apeliantas prašymą dėl įpareigojimo pakeitimo teismui pateikė 2012 m. kovo 14 d., vėliau 2012 m. balandžio 3 d., įvykdęs teismo nustatytą įpareigojimą, 2012 m. balandžio 4 d. teismas gavo atsakovų nuomonę dėl pareikšto prašymo, tačiau, pažeidžiant CPK 147 straipsnyje nustatytą imperatyvų prašymo išnagrinėjimo terminą, ieškovo prašymas buvo nagrinėjamas tik jau panaikinus taikytas lakinąsias apsaugos priemones 2012 m. balandžio 25 d. nutartimi. Teismo nutartis, kuria nebuvo tenkinti apelianto prašymai dėl įpareigojimo pakeitimo, yra neteisėta ir nepagrįsta, nes prašymų išnagrinėjimas pažeidžiant CPK nustatytą tvarką sudarė prielaidas skundžiamoje nutartyje remtis ta aplinkybe, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimas jau yra panaikinti. Pirmosios instancijos teismas privalėjo CPK nustatytais terminais išnagrinėti prašymus ir juos tenkinti, o patenkinęs, priimti nutartį, pakeičiančią teismo nustatytą įpareigojimą apeliantui, sumažinant užtikrinamų nuostolių sumą.
2. Teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad atmetė prašymus panaikinti arba pakeisti įpareigojimą išnykus pagrindui laikinųjų apsaugos priemonių taikymui ir nuostolių, galinčių atsirasti dėl jų taikymo užtikrinimui dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 25 d. priimtos neskundžiamos nutarties. Laikinosios apsaugos priemonės buvo panaikintos ne išnykus jų taikymo pagrindui, tačiau, teismo teigimu, ieškovui neįvykdžius teismo nustatyto įpareigojimo įmokėti 303 512 Lt sumą arba pateikti banko garantiją. Tai yra savarankiškas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo pagrindas, nesusijęs su jų taikymo pagrindų išnykimu, nes laikinųjų apsaugos priemonių pagrindai, nustatyti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartyje yra išlikę ir egzistuoja. Pažymėtina, kad atsakovai savo prašymą grindė tik vieno iš atsakovų – UAB „Tobago“ galimais nuostoliais. Byloje pareikšti reikalavimai ne tik dėl neteisėtų, konkurenciją pažeidžiančių veiksmų, kuriuos atlieka UAB „Tobago“, nutraukimo, bet ir dėl padarytos turtinės žalos atlyginimo solidariai trims atsakovams. Atsakovai V. Š. ir A. Š. jokių galimų nuostolių neįrodinėjo ir neprašė jų užtikrinti, todėl Vilniaus apygardos teismas 2012 m. balandžio 25 d. nutartimi neteisėtai panaikino laikinąsias apsaugos priemones atsakovų V. Š. ir A. Š. atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai, kad dėl nuostolių užtikrinimo šiems atsakovams nebuvo pateiktas prašymas, laikytina, kad teismas šių atsakovų atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones panaikino savo iniciatyva. Tačiau teismas šio savo sprendimo nemotyvavo. Remiantis CPK 149 straipsniu, 151 straipsnio 1 dalimi, teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo yra skundžiama atskiruoju skundu, o skundo pateikimas sustabdo jos vykdymą. Vadinasi, teismo nutarties dalis dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo atsakovų V. Š. ir A. Š. atžvilgiu turėjo būti skundžiama, ir todėl nurodyta 2012 m. balandžio 25 d. nutartis negalėjo būti teisėtas pagrindas atmesti ieškovo prašymus, nes ji priimta pažeidžiant CPK įtvirtintas teisės normas ir neparemta byloje pateiktais dokumentais.
3. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo CPK 146 straipsniu, todėl padarė neteisingą išvadą, kad pateikęs banko garantiją ieškovas privalėjo įvykdyti jos sąlygas ir pateikti teismui tai patvirtinančius įrodymus. Vilniaus apygardos teismo nutartyje buvo įpareigojimas ieškovui įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą 303 512 Lt sumą arba pateikti banko garantiją, ir pateikti teismui įmokėjimą patvirtinančius dokumentus. Jokių kitokių sąlygų ar reikalavimų banko garantijos formai ir turiniui teismas nenustatė. Skundžiamoje nutartyje gi teismas pažymėjo, kad pateikus banko garantiją teismui nebuvo pateikta jokių įrodymų apie tai, kad apeliantas pateiktame garantiniame rašte nurodytos garantijos gavimo sąlygos yra įvykdytos ir įvykdyti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartyje nurodyti įpareigojimai. Minėtoje teismo nutartyje jokių įpareigojimų, išskyrus įmokėti reikiamą sumą arba pateikti banko garantiją ir pateikti teismui įmokėjimą patvirtinančius dokumentus, nustatyta nebuvo. Teismo įpareigojimą apeliantas įvykdė. Kokias garantijos gavimo sąlygas turėjo įvykdyti apeliantas, teismas nepasisakė. Pagal bendrąsias taisykles banko garantija turi teisę pasinaudoti ne jos užsakovas (apeliantas), bet jos gavėjas, šiuo atveju Vilniaus apygardos teismas ir atsakovai. Todėl apeliantui pateikus banko garantiją, teismas ir atsakovai galėjo pateikti bankui reikalavimą išmokėti garantijoje nurodytą sumą, ypač atsižvelgiant į tą aplinkybę, kad dar 2011 m. spalio 14 d. prašyme atsakovai jau nurodė, kad negavo 303 512 Lt pajamų ir galimai patyrė nuostolių, kurių atlyginimą prašė užtikrinti. Tai reiškia, kad atsakovai, pagal jų teiginius patyrę nuostolių, galėjo pasinaudoti apelianto pateikta banko garantija, tačiau to nepadarė. Atsižvelgiant į tai, teismas nepagrįstai rėmėsi ta aplinkybe, kad apeliantas netinkamai įvykdė banko garantijos pateikimo reikalavimus, todėl teismo padaryta išvada dėl prašymų netenkinimo yra nepagrįsta, o teismo sprendimas tuo pagrindu panaikinti laikinąsias apsaugos priemones neatitinka įstatymo reikalavimų. Todėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 25 d. neskundžiamą nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių negalėjo būti teisėtas pagrindas atmesti apelianto prašymus.
4. Atsižvelgiant į tai, kad teisės normos, reglamentuojančios nuostolių atlyginimo užtikrinimą, sisteminiais ryšiais yra susijusios su laikinųjų apsaugos priemonių teisiniu reglamentavimu, negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad teismas neturi pagrindo spręsti, kad yra teisinis pagrindas sumažinti ieškovui nustatytą įpareigojimą nes Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. kovo 8 d. nutartyje pripažino, kad Vilniaus apygardos teismas pagrįstai ir tinkama apimtimi taikė galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutą. Kaip ir laikinosios apsaugos priemonės, atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimo įpareigojimai gali būti keičiami ar panaikinami bet kurioje proceso stadijoje, esant tam pagrindo (CPK 148 str. 1 d.). Apeliantas neginčija teismo nustatyto įpareigojimo, tik, įvykdęs jį, prašė sumažinti jo apimtį. Apeliantas nurodė aplinkybes, kurios nebuvo nagrinėtos Lietuvos apeliaciniame teisme bei atsižvelgė būtent į Lietuvos apeliacinio teismo išsakytą poziciją, kad apeliantas banko garantijos gavimui gali įkeisti turimą nekilnojamąjį turtą, tačiau įforminti turto įkeitimo dokumentus reikalingas mažiausiai dviejų mėnesių terminas. Teismas skundžiamoje nutartyje klaidingai įvertino šias apelianto nurodytas aplinkybes bei nepagrįstai netenkino prašymų.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovai UAB „Tobago“, A. Š. ir V. Š. prašo apelianto skundą atmesti ir palikti nepakeistą skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Atsakovai atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Apeliantas netinkamai ir nelaiku įvykdė pirmosios instancijos teismo nustatytą įpareigojimą pateikti nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, užtikrinimą 303 512 Lt sumai. Jis 2012 m. balandžio 2 d. pateikė AB „SEB bankas“ garantiją 303 512 Lt sumai, kurią laiko tinkamu teismo įpareigojimo įvykdymu, tačiau iš garantijos turinio matyti, kad garantija galiojo iki 2012 m. balandžio 12 d., t. y. 10 kalendorinių dienų. Remiantis CPK 146 straipsnio 2 dalimi, nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, užtikrinimas turi galioti visą bylos nagrinėjimo laiką iki teismas priims sprendimą byloje ir toks sprendimas įsiteisės. Tik tokiu atveju nuostolingos atsakovui laikinosios apsaugos priemonės galėtų būti taikomos visą bylos nagrinėjimo laiką iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, o būtent šio siekia apeliantas. Atsižvelgiant į tai, kad banko garantija neatitiko CPK 146 straipsnio reikalavimų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, jog ieškovas iki 2012 m. balandžio 25 d. nėra pateikęs teismui jokių įrodymų, kad atsakovo nuostoliai, galintys atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, yra užtikrinti, o Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis įvykdyta. Todėl visiškai pagrįstai, nors ir pavėluotai (praleidęs 3 darbo dienų terminą), remdamasis CPK 146 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pirmosios instancijos teismas byloje taikytas atsakovų atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones panaikino apeliantui nepateikus nuostolių užtikrinimo. Apelianto argumentas, jog jam pritrūko laiko įkeisti nuosavybės teise valdomą turtą banko garantijai gauti yra atmestinas, kadangi jis laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 8 d. iki 2012 m. balandžio 25 d., t. y. per pusę metų, taip ir nesugebėjo pasirūpinti tinkamos banko garantijos gavimu.
2. Pirmosios instancijos teismui 2012 m. balandžio 25 d. nutartimi panaikinus byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones, neteko prasmės ieškovo 2012 m. kovo 14 d. ir 2012 m. balandžio 3 d. prašymai naikinti įpareigojimą pateikti nuostolių užtikrinimą arba mažinti nuostolių užtikrinimo sumą ir ją išdėstyti. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis yra visiškai logiška ir pagrįsta. Skundžiama nutartis yra teisinga ir dėl to, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 8 d. galutine ir neskundžiama nutartimi buvo palikta galioti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 8 d. nutartis nustatyti apeliantui ne mažesnės kaip 303 512 Lt sumos įpareigojimą pateikti atsakovo nuostolių užtikrinimą. Todėl prašymas reikšmingai sumažinti nuostolių užtikrinimo sumą iki 24 995 Lt sumos neleistų užtikrinti atsakovo UAB „Tobago“ 303 512 Lt dydžio nuostolių, patiriamų dėl byloje taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Apelianto nurodytos papildomos aplinkybės – jo veiklos sutrikdymas dėl nesugebėjimo išmokėti darbuotojams 250 000 Lt darbo užmokesčio – nepaneigia Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi nustatytos aplinkybės, jog atsakovas UAB „Tobago“ dėl byloje pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių negali vykdyti savo įprastos ir pagrindinės veiklos (prekiauti medicinos įranga) bei vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, todėl galimai patirs 303 512 Lt dydžio nuostolius. Apelianto į bylą pateiktos naujos aplinkybės apie jo nesugebėjimą vykdyti savo kasdienių funkcijų tik patvirtina, jog atsakovui UAB „Tobago“ byloje patyrus nuostolių, apeliantas ir ateityje susidurs su tokių nuostolių atlyginimo sunkumais.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis procesas nutrauktinas.
CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, kad apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, jeigu skundžiamas sprendimas (nutartis), kuris pagal įstatymus negali būti apeliacinio apskundimo objektas. Jei šis trūkumas paaiškėja nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apeliacinis procesas nutraukiamas (CPK 315 str. 5 d.). Šios taisyklės taikomos taip pat ir atskirųjų skundų priėmimui (CPK 338 str.).
Kaip jau minėta šioje nutartyje, Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi, kuria Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. gruodžio 15 d. nutartimi paliko nepakeistą, taikė byloje atsakovų atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones. Taip pat nagrinėjamoje byloje Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 8 d. nutartimi, kurią Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. kovo 8 d. nutartimi paliko nepakeistą, taikė atsakovų nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą ir įpareigojo ieškovą iki 2012 m. balandžio 12 d. (Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis) įmokėti į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą 303 512 Lt užstatą galimų atsakovų nuostolių atlyginimo užtikrinimui arba pateikti banko garantiją. Ieškovui nepateikus tinkamos banko garantijos ir neįmokėjus reikalaujamos sumos į teismo depozitinę sąskaitą pirmosios instancijos teismas 2012 m. balandžio 25 d. nutartimi panaikino byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Teismas kita 2012 m. balandžio 25 d. nutartimi, kurią ieškovas skundžia atskiruoju skundu, teismas netenkino ieškovo prašymų dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo sumos sumažinimo.
Taigi pirma 2012 m. balandžio 25 d. nutartimi teismas panaikino Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, tokį procesinį sprendimą motyvuodamas tuo, kad per teismo nustatytą terminą ieškovas neįvykdė įpareigojimo įmokėti į teismo sąskaitą užstatą arba pateikti banko garantiją galimų atsakovų nuostolių atlyginimo užtikrinimui (CPK 146 str.). Vadovaujantis CPK 146 straipsnio 1 dalimi, ši nutartis atskiruoju skundu yra neskundžiama, todėl yra įsiteisėjusi.
Kadangi Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartis, kuria nutarta panaikinti ieškovo iniciatyva taikytas laikinąsias apsaugos priemones, yra įsiteisėjusi, tai atskirojo skundo dėl nutarties, kuria nutarta netenkinti ieškovo prašymų dėl nuostolių, galimų dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimo užtikrinimo sumos sumažinimo nagrinėjimas netenka prasmės, nes nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo institutas taikomas tik esant pritaikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms. Be to, pirmosios instancijos teismas 2012 m. balandžio 25 d. nutartimi nutarė panaikinti laikinąsias apsaugos priemones būtent dėl to, kad ieškovas neįmokėjo į teismo depozitinę sąskaitą užstato ir nepateikė tinkamos banko garantijos galimų atsakovų nuostolių atlyginimo užtikrinimui, todėl šiuo atveju nebėra prasmės vertinti, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas netenkino ieškovo prašymų dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo sumos sumažinimo, nes nebėra laikinųjų apsaugos priemonių, dėl kurių atsakovai galimai galėtų patirti kažkokius nuostolius. Taigi, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartis, dėl kurios yra paduotas atskirasis skundas, negali būti apeliacijos objektas, nes panaikinus laikinąsias apsaugos priemones, nutarties, kuria nutarta netenkinti prašymų dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo sumos sumažinimo, teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas netenka prasmės, o atskirojo skundo dėl šios nutarties išnagrinėjimas nesukeltų jokių teisinių pasekmių. Todėl apeliacinis procesas nutrauktinas (CPK 315 str. 2 d. 3 p., 5 d., 338 str.).
Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas, manantys, jog byloje laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybė neišnyko ir egzistuoja grėsmė būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui, jis turi teisę CPK nustatyta tvarka kreiptis į pirmosios instancijos teismą su pakartotiniu prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (CPK 144 str., 145 str.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 6 dalimi, 315 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 5 dalimi, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Apeliacinį procesą, pradėtą pagal ieškovo akcinės bendrovės „Puntukas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutarties, kuria netenkinti ieškovo akcinės bendrovės „Puntukas“ prašymai dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo sumos sumažinimo, nutraukti.