Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Justinos Nasutavičienės ir Ievos Saudargaitės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka nuotoliniu būdu per Zoom programą išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismo prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2025 m. birželio 22 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad yra priimta į pirmosios pakopos studijų programą Universitete.

Departamentas nustatė, kad pareiškėjai nebuvo išduotos Lietuvos Respublikos nacionalinės vizos, tačiau nuo 2024 m. rugpjūčio 26 d. iki 2026 m. rugpjūčio 25 d. išduotas leidimas laikinai gyventi pirmosios pakopos informacijos sistemų ir kibernetinės saugos studijų programoje (duomenys neskelbtini) universitete pagrindu.

Departamentas taip pat nustatė, kad pareiškėja nuo 2024 m. rugsėjo 1 d. priimta į (duomenys neskelbtini) universitetą ir studijuoja pirmosios pakopos informacijos sistemų ir kibernetinės saugos studijų programoje, nuo 2024 m. lapkričio 5 d. dirba Lietuvos Respublikoje registruotoje įmonėje.

Byloje pateikta (duomenys neskelbtini) universiteto (toliau – (duomenys neskelbtini)) 2025 gegužės 30 d. studijų sutartis reg. Nr. (duomenys neskelbtini), pasirašyta abiejų šalių, t. y. (duomenys neskelbtini) ir pareiškėjos. Iš sutarties matyti, kad pareiškėja priimta į bakalauro nuolatines verslo administravimo studijas. Metinė studijų kaina – 3300 Eur.

Departamentas, įvertinęs, kad pareiškėja jau studijuoja pirmosios pakopos informacijos sistemų ir kibernetinės saugos studijų programoje (duomenys neskelbtini) universitete, taip pat ir tai, kad dėl studijų institucijos ir studijų programos keitimo nurodyti jos argumentai yra paviršutiniški ir grindžiami tik noru studijuoti Lietuvos Respublikoje, sprendė, kad užsienietė tik siekia gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie tikrąjį savo atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslą ir laikė, kad siekis gauti leidimą laikinai gyventi neatitinka UTPĮ nustatyto leidimo laikinai gyventi mokslo pagrindu tikslo. Tuo pagrindu, vadovaudamasis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktais, priėmė Sprendimą, kuriuo atsisakė pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi, nes duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės ir yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti asmens nelegalios migracijos grėsmė.

Pareiškėja, nesutikdama su Sprendimu, skundu kreipiasi į teismą.

UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina mokytis Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 46 straipsnio nuostatas. UTPĮ 46 straipsnio 1 dalies 1 punkte reglamentuota, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina mokytis Lietuvos Respublikoje, jeigu jis priimtas studijuoti į mokslo ir studijų instituciją pagal studijų programą (programas) arba į doktorantūrą.

UTPĮ 35 straipsnio 1 dalis nustato faktines aplinkybes, kada išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma. Pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punktą, išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės, o pagal šio straipsnio 1 dalies 12 punktą – jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

Byloje nėra ginčo, kad studijuodama (duomenys neskelbtini) universitete, užsienietė turėjo leidimą laikinai gyventi mokslo pagrindu. Pareiškėja 2025 m. birželio 22 d. į Departamentą kreipėsi dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo studijų (duomenys neskelbtini) universitete pagrindu. Departamentas atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi nustatęs, kad dėl studijų institucijos ir studijų programos keitimo nurodyti argumentai yra paviršutiniški ir grindžiami tik noru studijuoti Lietuvos Respublikoje, taip pat, kad pareiškėja dirbo beveik visą studijų laikotarpį. Šių aplinkybių visuma, kaip nurodo Departamentas, leido daryti išvadą, jog duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė, norėdama gauti naują leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės ir tokiu būdu jos siekis gauti leidimą laikinai gyventi neatitinka UTPĮ nustatyto leidimo laikinai gyventi išdavimo mokslo pagrindu tikslo – leisti asmeniui ir toliau mokytis Lietuvos Respublikoje.

Vertinant UTPĮ 46 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas akivaizdu, kad įstatymų leidėjas numatė leidimui šiuo pagrindu išduoti būtinąją sąlygą – būti priimtu studijuoti į mokslo ir studijų instituciją pagal studijų programą (programas) arba į doktorantūrą. Pareiškėja į Departamentą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo kreipėsi studijų (duomenys neskelbtini) pagrindu. Užsienietė buvo priimta į bakalauro nuolatines verslo administravimo studijas. Tai įrodo pridėta 2025 gegužės 30 d. studijų sutartis reg. Nr., (duomenys neskelbtini) pasirašyta abiejų šalių, t. y. (duomenys neskelbtini) ir pareiškėjos. Taigi, pareiškėja šią sąlygą atitiko. Ši faktinė aplinkybė nei prašymo vertinimo Departamente metu, nei bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo paneigta.

Departamentas išvadą, jog pareiškėja pateikė neteisingus duomenis, iš esmės grindė jog motyvas, kad per sunku mokytis informacijos sistemų ir kibernetinės saugos studijų programoje, nes bendrojo ugdymo mokykloje nebuvo dėstoma informacinių technologijų disciplina, prieštarauja faktui, kad pirmojo prašymo pateikimo metu dėl laikino leidimo gyventi išdavimo (duomenys neskelbtini) universitete pagrindu, pareiškėja pridėjo vidurinės mokyklos baigimo pažymėjimą apie informacinių technologijų pamokų lankymą, galutinis šio dalyko įvertinimas atitiko aukščiausią vertinimo lygį (A+). Šis motyvas, dėl kurio ji nori keisti studijų kryptį ir studijų instituciją, atsakovui sukėlė pagrįstų abejonių dėl jos realaus ir kryptingo dalyvavimo studijų procese, todėl laikė, kad pareiškėjos sprendimas keisti studijas nėra pagrįstas iš anksto apgalvotu akademiniu planu ar realiu studijų tęstinumu, bet grindžiamas subjektyvia nuomone, kuri susiformavo gyvenant Lietuvoje, bendraujant su aplinkiniais ir keičiantis jos asmeniniams prioritetams. Atsakovas vertino, kad šios aplinkybės rodo atsitiktinį studijų pasirinkimą, o ne motyvuotą studijų Universitete pasirinkimą.

Mokslo ir studijų įstatymo 62 straipsnio 1 dalis nustato, kad studentai turi teisę: 1) studijuoti pagal pasirinktą studijų programą; 2) studijuoti pagal individualų studijų planą, vadovaudamiesi senato nustatyta tvarka; 3) studijuoti pagal daugiau negu vieną studijų programą arba kitus studijų dalykus toje pačioje arba kitoje aukštojoje mokykloje.

Teismo vertinimu, pareiškėja tiek apklausos Departamente metu, tiek teismo posėdyje ganėtinai argumentuotai paaiškino, kad, nepriklausomai nuo to, jog mokykloje žinios informacinių technologijų srityje buvo aukštai įvertintos, tačiau jos prilyginamos tik bazinėms kompiuterinio raštingumo žinioms, kurių neužtenka universitetiniam Kibernetinio saugumo kurso lygiui universitete. Tai supratusi ir pamačiusi, kad pasirinkti mokslai per sudėtingi, ji sąmoningai pasirinko studijuoti verslo administravimą, kad galėtų prisidėti prie šeimos verslo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos nuomonės pakeitimas dėl studijų krypties ir supratimas, kad pasirinktos studijos neatitiko jos lūkesčių ir per sudėtingos, negali būti tiesioginiu atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi pagrindu, jei studijos tęsiamos ir asmuo į mokslo įstaigas buvo priimtas teisėtai. Nei UTPĮ, nei poįstatyminiai teisės aktai nenustato, kad darbas studijų metu draudžiamas, atvirkščiai – jis leidžiamas, jei laikomasi teisės aktų reikalavimų. Laikytina, kad Departamento išvada, jog pareiškėja dirbo beveik visą studijų laikotarpį, todėl darbas galėjo turėti įtakos studijų rezultatams ir būti viena iš priežasčių, dėl kurių jai sunkiai sekėsi studijos (duomenys neskelbtini) universitete ir dėl to keičia studijų kryptį, atmestinas kaip nepagrįstas. Tuo labiau, kad pareiškėja aiškiai nurodė, jog mokslo metais dirbo tik nuo penktadienio iki sekmadienio, daugiau tik vasaros metu ir darbas – tik būdas padengti kasdienes išlaidas. Teismo posėdžio metu pareiškėja patvirtino, kad šiuo metu nebedirba.

Iš byloje pateiktos 2025 m. liepos 24 d. pokalbio transkripcijos (vertimo) matyti, kad pareiškėja aiškiai ir motyvuotai atsakinėjo į Departamento atstovės klausimus, pakankamai argumentavo savo pasirinkimą keisti studijų vietą ir programą, paaiškino kilusius sunkumus studijose (duomenys neskelbtini) universitete ((duomenys neskelbtini) filiale). Teismo vertinimu, asmens veiksmai praeityje negali būti tiesioginiu atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi pagrindu, jei studijos tuo metu ir dabar vyksta, į visas mokslo įstaigas buvo priimta teisėtai. Teisė studijuoti ir laisvai pasirinkti norimą studijų dalyką įtvirtinta Mokslo ir studijų įstatyme, todėl negali būti ribojama, jei tam neprieštarauja kiti teisės aktai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, atsakovas įrodinėjimo naštos pasiskirstymo prasme pirmiausia turi pareigą surinkti faktinius duomenis, patvirtinančius, jog prieš siekdamas gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, užsienietis pateikė duomenis, kurie aiškiai neatitiko tikrovės ir iš esmės yra siekiama suklaidinti valstybės institucijas, siekiant apgaule gauti leidimą gyventi. Nagrinėjamu atveju byloje nustatytos faktinės aplinkybės nepatvirtina, kad užsienietės leidimo laikinai gyventi gavimo tikslas – ne studijos, nes pareiškėja pakviesta nuo 2025 m. rugsėjo 1 d. studijuoti (duomenys neskelbtini) verslo administravimo studijų programoje. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėja detaliai paaiškino atsakovui, kodėl nusprendė studijuoti būtent (duomenys neskelbtini). Nors atsakovas nurodė, jog pareiškėjos pateikti duomenys tvirtina, kad ji buvo lankiusi informacinių technologijų pamokas ir įvertinimas atitiko aukščiausią lygį (A+), tačiau pareiškėja, teismo vertinimu, pakankami pagrindė savo teiginius apie įgytą išsilavinimą, paaiškindama, kad turimos žinios neatitinka čia esančios studijų programos, atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje tokie mokslai pradedami nuo 8 klasės, o jos šalyje – tik po 12 klasių, todėl pagrindinės žinios, kurias įgijo savo gimtojoje šalyje, neatitinka reikalavimų Lietuvoje. To ji nežinojo ir negalėjo įvertinti. Departamentas Sprendimą priėmė vadovaudamasis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, tačiau Sprendime nenurodyta, kokie konkretūs duomenys neatitiko tikrovės ar buvo nuslėpti. Kaip jau minėta, vien tai, kad atsakovas įvertino pareiškėjos ankstesnes studijas, ar darbo faktą nėra tapatu tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimui. Šiuo atveju neteisingų duomenų pateikimo faktas turi būti aiškiai konstatuotas, individualizuotas ir įrodytas, o ne preziumuojamas remiantis bendru elgesio vertinimu ir grindžiamas daugiau subjektyviomis išvadomis apie pareiškėjos elgesį.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, daro išvadą, jog skundžiamame Sprendime nepateikti minėtą Migracijos departamento išvadą pagrindžiantys argumentai, neanalizuojamos individualios aplinkybės, susijusios su pareiškėjos siekiu likti ir gyventi Lietuvos Respublikoje, siekiant studijuoti (duomenys neskelbtini). Sprendime nenurodyta, kurie pareiškėjos teiginiai Migracijos departamento vykdytos apklausos metu sudarė prielaidas spręsti, kad jos tikrieji ketinimai dėl leidimo laikinai gyventi įgijimo studijų pagrindu nesusiję su studijomis (duomenys neskelbtini). Šiuo atveju Sprendime iš esmės apsiribota bendrais teiginiais dėl tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimo ir rimto pagrindo manyti, kad gali kilti pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė, taip pat aktualių teisės aktų nuostatų nurodymu, tačiau individualus konkrečiomis aplinkybėmis pagrįstas vertinimas nepateiktas. Taigi, neatliktas su asmeniu, siekiančiu įgyti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje studijų pagrindu, susijusių aplinkybių visumos vertinimas. Teismas, visapusiškai ir objektyviai įvertinęs ginčijamo Sprendimo turinį, nustatytas faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, nesutinka su pateiktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis. Pažymėtina, kad Migracijos departamentas – viešojo administravimo subjektas, be kita ko, saistomas gero administravimo principo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad atsakingo valdymo (gero administravimo) principas įtvirtina viešojo administravimo subjekto pareigą imtis aktyvių veiksmų vykdant administracinę procedūrą; pagal gero administravimo principą, kuris įtvirtintas ir Europos Sąjungos teisėje (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnis), valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai; formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nesiderina su gero administravimo principu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-13-520/2016).

Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą, teismų praktiką ir byloje nustatytas faktines aplinkybes sprendžia, jog nagrinėjamu atveju, Migracijos departamentas neatliko tinkamo ir išsamaus pareiškėjos situacijos vertinimo. Tokia išvada darytina atsižvelgus į tai, kad Sprendime tik konstatuota, jog pareiškėjos pateikti duomenys neatitinka tikrovės, tačiau, kaip jau pirmiau nurodyta, į bylą pateikti įrodymai leidžia daryti priešingą išvadą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą yra konstatuota, jog vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra konstitucinis proporcingumo principas, kuris reiškia, kad įstatyme nustatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir kad jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (inter alia 2009 m. gruodžio 11 d., 2013 m. spalio 9 d., 2019 m. rugsėjo 19 d. nutarimai). Reikalavimas asmens teisių ir laisvių įstatymu neriboti labiau, negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti, inter alia suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus: ribojantis asmens teises ir laisves įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad sudarytų prielaidas kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones (inter alia 2011 m. liepos 7 d., 2016 m. vasario 17 d., 2020 m. liepos 24 d. nutarimai).

Teisėjų kolegija, vertindama skundžiamo Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies (2014 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. XII-13171 redakcija, galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d., kuri atitinka ginčui aktualios redakcijos 10 straipsnio 5 dalį) nuostatas, kuriose buvo numatyta, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos, yra pažymėjęs, kad tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2124/2013, 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014). Viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-658/2013).

Pažymėtina, jog tiek valdžios institucijos, tiek teismai, siekdami įgyvendinti gero viešojo administravimo principą, užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių bei privataus asmens, kaip silpnesnės santykio su viešąja administracija šalies, apsaugą, privalo bet kurioje situacijoje vadovautis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendimų priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių aplinkybių visumą (žr., pvz., LVAT 2013 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-185/2013; 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-878/2013; 2014 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-385/2014; 2015 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1872-552/2015 ir kt.).

Administracinis aktas, kuriame nevertintos bylai reikšmingos aplinkybės, neatitinka gero viešojo administravimo principo. Gero viešojo administravimo principas įpareigoja atsakovą priimant sprendimą jame nurodyti ne tik teisės aktus, bet ir tinkamai įvertintų reikšmingų faktinių aplinkybių visumą.

Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Migracijos departamento Sprendimas nėra pagrindas išvadai, kad pareiškėjos tikrasis tikslas – tik įteisinti buvimą Lietuvoje ir naudotis leidimo laikinai gyventi teikiamomis privilegijomis. Teismo vertinimu, ginčijamas Sprendimas yra formalaus pobūdžio ir neatitinka proporcingumo ir individualaus vertinimo principų. Nagrinėjamu atveju Sprendimas negali būti vertinamas ir kaip atitinkantis esminius VAĮ 10 straipsnyje nustatytus administracinio akto turinio reikalavimus, nes neatitinka faktinės situacijos ir nėra tinkamai motyvuotas. Iš Sprendimo neaišku, kokie pareiškėjos argumentai, ar faktinės aplinkybės neatitiko tikrovės, iš kurių būtų galima daryti vienareikšmišką išvadą dėl nelegalios migracijos grėsmės.

Teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje nustatyti Sprendimo turinio teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos trūkumai yra esminiai, todėl sudaro pagrindą spręsti, jog Sprendimas neatitinka gero administravimo principo, taip pat ir VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, todėl yra naikintinas.

Panaikinus Sprendimą Departamentas įpareigotinas išnagrinėti pareiškėjos prašymą iš naujo.

Skundą tenkinus, pareiškėja įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis). Pareiškėja prašo iš atsakovo priteisti 600 eurų bylinėjimosi išlaidų ir 22,50 Eur žyminį mokestį. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad jai 2026 m. sausio 20 d. yra išrašyta 600 Eur Sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini) už teisines paslaugas, taip pat sumokėtas 22,50 Eur žyminis mokestis. Teisėjų kolegijos vertinimu, prašomos atlyginti išlaidos atitinka būtinumo, pagrįstumo ir realumo kriterijus, neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) apskaičiuoto maksimalaus dydžio ir yra suderinamos su teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, todėl pareiškėjai priteistina 622,50 Eur bylinėjimosi išlaidų (600 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti ir 22,50 Eur žyminis mokestis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjos A. S. skundą patenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2025 m. rugsėjo 22 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) neišduoti laikino leidimo gyventi studijų (duomenys neskelbtini) universitete pagrindu.

Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos įpareigotinas išnagrinėti pareiškėjos A. S. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi iš naujo.

Priteisti pareiškėjai A. S. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 622,50 Eur (šešis šimtus dvidešimt du eurus ir penkiasdešimt centų) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinį teismą.