Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Valdas Vitunskas, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorui Arvydui Rusteikai, kaltinamiesiems B. D. , P. J. , gynėjams advokatams Sigitui Žostautui, Remigijui Uckui, specialistei Zitai Baniulienei, teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje:

B. D. , a.k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, išsituokęs, aukštesniojo išsilavinimo, nurodantis gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), dirba UAB „S." kūriku, neteistas, kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 184 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymu;

P. J. , a.k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, išsituokęs, aukštojo išsilavinimo, nurodantis gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), nedirbantis, teistas 2011-11-05 Vilniaus m. 2 apylinkės teismo pagal LR BK 223 str. 1 d. 30 MGL (3900 Lt) bauda, kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 184 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymu; ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

B. D. ir P. J. bendrai veikdami iššvaistė didelės vertės svetimą turtą, o būtent, B. D. laikotarpiu nuo 2006-06-01 iki 2008-08-28, būdamas AB „K. G.", įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinė (duomenys neskelbtini), direktoriumi ir veikdamas kartu su AB „K. G." valdybos pirmininku P. J. , ir tuo pačiu laikotarpiu P. J. būnant UAB "D." įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinė (duomenys neskelbtini), direktoriumi:- jie – B. D. , atstovaudamas AB „K. G.", o P. J. atstovaudamas UAB „D." - sudarė produkcijos pirkimo pardavimo sutartis - 2006-01-03 Nr. 01/02 ir 2007-01-03 Nr. 01/2007 su UAB „D.", o P. J. faktiškai vadovaujant AB „K. G." ūkinei finansinei veiklai ir nustatant žymiai žemesnes parduodamos AB "K. G." produkcijos kainas UAB „D." nei kitiems produkcijos pirkėjams, B. D. priešingai bendrovės interesams, nesilaikydamas pirkimo pardavimo sutartyse nustatytų sąlygų, tiekė UAB „D." AB "K. G." pagamintą produkciją, šiai neapmokant už įsigytą produkciją, įsiskolinimui viršijus sutartyse nustatytas sumas, nesilaikė pirkimo pardavimo sutarčių sąlygų dėl delspinigių skaičiavimo ir įstatymų nustatyta tvarka nesiėmė veiksmų išieškant iš UAB „D." įsiskolinimo už parduotą produkciją, o P. J. iš AB „K. G." gautą produkciją per UAB „D.“ realizavus tyrimo nenustatytiems tretiesiems asmenims, tokiu būdu bendrais veiksmais B. D. ir P. J. laikotarpiu nuo 2006-06-01 iki 2008-08-09 iššvaistė jų žinioje buvusį didelės vertės svetimą- AB "K. G." turtą už 621 970,17 Lt, tokiu būdu padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 184 str. 2 d.

2010-08-27 specialisto išvada Nr. 5-7-28 dėl UAB „D." ūkinės finansinės veiklos nustatyta, kad iki 2006-07-31 UAB „D." buhalterinėje apskaitoje atvaizduotas įsiskolinimas AB „K. G." atitinka su šioje bendrovėje apskaitomu įsiskolinimu. Vėlesniu laikotarpiu UAB „D." tvarkydama buhalterinę apskaitą nesilaikė 2001-11-06 LR Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr.IX-574 12 str. 1 d. nuostatų, reglamentuojančių visus ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenis. UAB „D." 2006 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn., 2007 m. buhalterinėje apskaitoje pavaizduoti ūkiniai finansiniai santykiai su AB „K. G." nėra pagrįsti apskaitos dokumentais. 2008 m. UAB „D." buhalterinė apskaita nebuvo tvarkoma. Todėl nėra galimybės nustatyti koks įsiskolinimas AB "K. G." turėjo būti apskaitomas. UAB „D." nuo 2004-01-03 sudaryti ūkinės veiklos sandoriai dėl produkcijos pirkimo su AB „K. G." buvo nenaudingi AB "K. G.", nes produkcija buvo parduodama P. J. nurodytomis kainomis, kurios buvo mažesnės nei kitiems pirkėjams, UAB „D." atsiskaitymus su AB "K. G." vykdė nesavalaikiai, nuo 2006 m. lapkričio įsiskolinimas už pateiktą produkciją pradėjo tik augti. UAB „D." vadovas P. J. nesilaikė sudarytų sutarčių sąlygų - tinkamai ir laiku nevykdė sutartinių prievolių. UAB „.D." neatliko ekonominių veiksmų ir finansinių operacijų, kurios būtinos atlikti sandorio įgyvendinimui, todėl buvo pažeisti AB „K. G." interesai. Iki 2006 m. antro pusmečio UAB „D." turėjo finansines galimybes atsiskaityti su AB "K. G.", nuo 2006 m. UAB „D." tik dalinai galėjo sumažinti įsiskolinimą AB „K. G.", įsiskolinimas nemažėjo, nes AB "K. G." 2007 m. bei 2008 m. pardavė produkciją UAB "D.", nors už produkciją nebuvo atsiskaitoma. 2006 m. birželio mėnesį buvo areštuotos banko sąskaitos, nes bendrovė turėjo didelius įsiskolinimus biudžetui ir kitiems teikėjams, kurių kreipėsi į teismą. AB „K. G." , kuriam bendrovė turėjo didžiausią įsiskolinimą į teismą nesikreipė, nes P. J. buvo AB „K. G." valdybos pirmininkas. Tiriamu laikotarpiu UAB „D." vadovas buvo P. J. . 2010-01-12 UAB „D." iškelta bankroto byla. Pagal bendrovės balansus nustatyta, kad bendrovėje 2006-2008 m. buvo apskaitomi didžiuliai prekių, skirtų perparduoti likučiai. Kurių tiriamo laikotarpio pabaigoje turėjo būti už 2.082.111 Lt. Bankrutuojanti UAB „D." neperdavė bankroto administratoriui jokių prekių skirtų perparduoti likučių, nepateikė jokių dokumentų atspindinčių šių prekių perleidimą, perdavimą, nurašymą. Nuostolingas turto pardavimas, turto pardavimas ir perleidimas neatvaizduojant paskaitos dokumentais, gautų pajamų už parduotą ilgalaikį ir trumpalaikį turtą neatvaizdavimas buhalterinėje apskaitoje turėjo reikšmės UAB „D." įsiskolinimų kreditoriams atsiradimui. Tiriamu laikotarpiu už padarytus pažeidimus buvo atsakingas vadovas P. J. (t. 2. b. l. 26-45).

Teismas, vertindamas įrodymus, daro tokias išvadas. Kaltinamųjų paaiškinimus, kad jie nusikaltimo nepadarė, turto neiššvaistė, kad tai buvo normali ūkinė veikla, vertina kritiškai, kaip vieną iš gynybos būdų, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Motyvuojamoji dalis

Teismas nustatė, kad AB „K. G.“ dirbant direktoriumi B. D. , o valdybos pirmininku būnat P. J. , buvo sukurtas mechanizmas, kuris leido iššvaistyti AB „K. G.“ turtą. Šis mechanizmas pasireiškė tuo, kad UAB „D.“ buvo pagrindinis AB „K. G.“ akcininku. UAB „D.“ pagrindinis savininkas ir šios bendrovės direktorius buvo P. J. . P. J. kaip UAB „D.“ savininkas ir AB „K. G.“ pagrindinio akcijų paketo turėtojas buvo AB „K. G.“ valdybos pirmininkas. Darytina išvada, kad P. J. kaip UAB „D.“ savininkas , kaip jos direktorius, kaip AB „K. G.“ pagrindinio akcijų paketo turėtojas, ir kaip AB „K. G.“ valdybos pirmininkas buvo viename asmenyje ir sprendė visus ūkinius-komercinius klausimus vienasmeniškai. Taip pat nustatyta, kad kainas produkcijai, kuri buvo parduodama UAB „D.“, nustatydavo P. J. . Tai patvirtino liudytojai K. D. , T. B. , D. B. . Taip pat ir kaltinamasis B. D. tvirtino, kad viską sprendė P. J. , o jis negalėjo prieštarauti, nes nenorėjo būt atleistas iš direktoriaus pareigų, todėl sutiko su valdybos pirmininko P. J. reikalavimais. Nustatyta, kad P. J. kaip AB „K. G.“ valdybos pirmininkas svarstydavo klausimus dėl turto pardavimo, produkcijos realizacijos, nuspręsdavo dėl UAB „D.“ turto pardavimo ir ar atidėti mokėjimą. Buvo leidžiama imti į kreditą, atidedant atsiskaitymus už gautą produkciją, buvo nustatomas limitas. Vėliau valdyba pritarė, kad limitą reikia padidinti iki 500 000 litų. Pagal P. J. sukurtą mechanizmą, kad AB „K. G.“ teikdavo produkciją UAB „D.“, kuri gautą produkciją realizuodavo tretiesiems asmenims, o AB „K. G.“ pinigų už tai negaudavo. Pagal liudytojų parodymus, niekas nedrįso prieštarauti valdybos pirmininkui P. J. , kadangi paprieštaravus ar nesutikus, galėjo būt atleisti iš darbo.

Bylos medžiaga taip pat patvirtina, kad B. D. vykdė P. J. nurodymus dėl AB „K. G.“ produkcijos tiekimo UAB „D.“ be apmokėjimo, ir žemesne kaina negu kitiems pirkėjams. AB "K. G." ir UAB „D." produkcijos pirkimo pardavimo sutartys -2006-01-03 Nr. 01/02, 2007-01-03 Nr. 01/2007, kuriose yra įtvirtinta tokios sutarties sąlygos: kad už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą moka 0,2 procento delspinigių nuo neįvykdytos sumos; kad už gautas prekes moka 100% avansą , tačiau, B. D. , būdamas direktoriumi, nesiėmė priemonių išreikalauti delspinigių už laiku neatsiskaitytą produkciją, produkciją tiekdavo be išankstinio apmokėjimo, akivaizdžiai augant UAB „D.“ įsiskolinimui už pateiktą AB „K. G.“ produkciją, toliau tiekdavo produkciją. Tokie B. D. veiksmai patvirtina jo pritarimą P. J. veiksmams ir tuo pačiu patvirtina jų bendrus veiksmus iššvaistant AB „ K. G.“ turtą.

Specialisto išvada nustatyta, kad AB „K. G.“ nusikalstamos veikos laikotarpiu AB „K. G." su UAB „D." sudarė sutartis dėl produkcijos pardavimo - 2006-01-03 Nr. 01/02, 2007-01-03 Nr. 01 2007. Sutartis dėl produkcijos pardavimo 2008 m. tyrimui nepateikta, tačiau nustatyta, kad produkcija UAB „D." buvo parduodama. Produkcijos pardavimo sutartyse kitiems pirkėjams buvo numatytos daug griežtesnės atsiskaitymo sąlygos nei UAB „D.". Su kitais pirkėjais sudarytose sutartyse nebuvo numatytas įsiskolinimo dydis, su UAB „D." 2004 m. buvo numatytas 350 000 Lt, o 2005 m. 240 000 Lt įsiskolinimas. Analogiškai 2005 m. įsiskolinimo dydis numatytas ir 2006 m. sutartyje. Pirkimo pardavimo sutarčių nesilaikė abi šalys: nors pirkėjas įsipareigojo apmokėti už prekes pagal PVM sąskaitas faktūras per 60 d., tačiau UAB „D." už prekes nuo 2005 m. birželio mėn. neapmokėdavo sutartyje nurodytu terminu. Tirtose sutartyse nurodyta, kad pirkėjas ir pardavėjas susitarimo tvarka suderina prekių kainas, tačiau tyrimui nebuvo pateikta prekių kainų suderinimo dokumentai. UAB „D." nesilaikė sutartimi numatytos atsiskaitymo tvarkos. Įsiskolinimo suma – 240 000 Lt 2006 m. negali būti didesnė. Nuo 2006 m. gegužės mėnesio įsiskolinimas pradėjo augti - 2006-05-01 buvo 307 466,24 Lt, 2007-0101 išaugo iki 985 187,57 Lt. 2007 m. sutartyje įsiskolinimo likutis nebuvo numatytas. AB „K. G." nesilaikė 2006 m. sutartyje nurodytų delspinigių skaičiavimo už kiekvieną pavėluotą dieną neįvykdžius sutartų įsipareigojimų, UAB „D." atsiskaitant nesavalaikiai, nepaskaičiuodavo delspinigių. AB „K. G." valdybos pirmininku nuo 2003-04-29 buvo UAB "D." direktorius P. J. . AB „K. G." pagamintos produkcijos pardavimui vadovavo P. J. . Jis nurodydavo pardavimo kainas ir neatsiskaitydavo už nupirktą produkciją, ko pasėkoje AB „K. G." dirbo nuostolingai ir neturėjo lėšų atsiskaitymui su darbuotojais, tiekėjais, valstybės biudžetu. UAB „D." AB „K. G." 2008-09-01 buvo skolinga 1.110510,25 Lt. įsiskolinimas nebuvo padengtas. Tyrimui nebuvo pateikta jokių dokumentų, įrodančių AB „K. G." pastangas išieškoti susidariusį įsiskolinimą, išskyrus AB „K. G." priminimus, kurie buvo tik parašyti, bet skolininkui UAB „D." nebuvo įteikti. Už padarytus pažeidimus tiriamu laikotarpiu buvo atsakingas AB "K. G." valdybos pirmininkas, kuris vadovavo bendrovės ūkinei finansinei veiklai, susijusiai su produkcijos pardavimu UAB „D.". Už AB "K. G." veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą nuo 2005-09-05 iki 2008 m. rugpjūčio mėn. buvo atsakingas direktorius B. D. (t. 2, b. l. 6-23).

2010-08-27 specialisto išvada nustatyta, kad UAB „D." ūkinės finansinės veiklos nustatyta, kad iki 2006-07-31 UAB „D." buhalterinėje apskaitoje atvaizduotas įsiskolinimas AB „K. G." atitinka su šioje bendrovėje apskaitomu įsiskolinimu. Vėlesniu laikotarpiu UAB „D." tvarkydama buhalterinę apskaitą nesilaikė 2001-11-06 LR Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr.IX-574 12 str. 1 d. nuostatų, reglamentuojančių visus ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenis. UAB „D." 2006 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn., 2007 m. buhalterinėje apskaitoje pavaizduoti ūkiniai finansiniai santykiai su AB „K. G." nėra pagrįsti apskaitos dokumentais. 2008 m. UAB „D." buhalterinė apskaita nebuvo tvarkoma. Todėl nėra galimybės nustatyti koks įsiskolinimas AB "K. G." turėjo būti apskaitomas. UAB „D." nuo 2004-01-03 sudaryti ūkinės veiklos sandoriai dėl produkcijos pirkimo su AB „K. G." buvo nenaudingi AB "K. G.", nes produkcija buvo parduodama P. J. nurodytomis kainomis, kurios buvo mažesnės nei kitiems pirkėjams, UAB „D." atsiskaitymus su AB "K. G." vykdė nesavalaikiai, nuo 2006 m. lapkričio įsiskolinimas už pateiktą produkciją pradėjo tik augti. UAB „D." vadovas P. J. nesilaikė sudarytų sutarčių sąlygų - tinkamai ir laiku nevykdė sutartinių prievolių. UAB „.D." neatliko ekonominių veiksmų ir finansinių operacijų, kurios būtinos atlikti sandorio įgyvendinimui, todėl buvo pažeisti AB „K. G." interesai. Iki 2006 m. antro pusmečio UAB „D." turėjo finansines galimybes atsiskaityti su AB "K. G.", nuo 2006 m. UAB „D." tik dalinai galėjo sumažinti įsiskolinimą AB „K. G.", įsiskolinimas nemažėjo, nes AB "K. G." 2007 m. bei 2008 m. pardavė produkciją UAB "D.", nors už produkciją nebuvo atsiskaitoma. 2006 m. birželio mėnesį buvo areštuotos banko sąskaitos, nes bendrovė turėjo didelius įsiskolinimus biudžetui ir kitiems teikėjams, kurių kreipėsi į teismą. AB „K. G." , kuriam bendrovė turėjo didžiausią įsiskolinimą į teismą nesikreipė, nes P. J. buvo AB „K. G." valdybos pirmininkas. Tiriamu laikotarpiu UAB „D." vadovas buvo P. J. . 2010-01-12 UAB „D." iškelta bankroto byla. Pagal bendrovės balansus nustatyta, kad bendrovėje 2006-2008 m. buvo apskaitomi didžiuliai prekių, skirtų perparduoti likučiai. Kurių tiriamo laikotarpio pabaigoje turėjo būti už 2.082.111 Lt. Bankrutuojanti UAB „D." neperdavė bankroto administratoriui jokių prekių skirtų perparduoti likučių, nepateikė jokių dokumentų atspindinčių šių prekių perleidimą, perdavimą, nurašymą. Nuostolingas turto pardavimas, turto pardavimas ir perleidimas neatvaizduojant paskaitos dokumentais, gautų pajamų už parduotą ilgalaikį ir trumpalaikį turtą neatvaizdavimas buhalterinėje apskaitoje turėjo reikšmės UAB „D." įsiskolinimų kreditoriams atsiradimui. Tiriamu laikotarpiu už padarytus pažeidimus buvo atsakingas vadovas P. J. (t. 2. b. l. 26-45).

BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo didelės vertės turto ar turtinės teisės iššvaistymą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 8 (toliau – Nutarimas) 9 punkte išaiškino, kad turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia tretiesiems asmenims. Kaltininkui patikėtas ar esantis jo žinioje svetimas turtas tretiesiems asmenims neteisėtai perleidžiamas, jeigu tai padaroma, nesilaikant nustatytos turto perleidimo tvarkos. Turto perleidimo tvarka paprastai nustatoma norminiais aktais, o esant sutartiniams santykiams – bendru susitarimu. BK 184 straipsnio 2 dalies prasme atsakomybė už kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio turto ar turtinės teisės iššvaistymą atsiranda tada, kai jis neteisėtai pasinaudoja jam suteiktais įgaliojimais tam turtui. Byloje nustatyta, kad B. D. ir P. J. sudarė sutartis dėl AB „K. G.“ produkcijos pardavimo UAB „D.“ žymiai mažesnėmis kainomis negu kitiems ūkio subjektams, arba mažesnėmis negu produkcijos savikaina. Tokiomis sąlygomis AB „K. G.“ produkcijos pardavimas UAB „D.“ ir sudarė neteisėtą produkcijos perleidimą UAB „D.“. Neatlygintinas perleidimas pasireiškė tuo, kad UAB „D.“ neapmokėjo už pateiktą produkciją, ir nevykdė atsiskaitymo, nevykdė sutartyse nurodytų sąlygų.

Byloje yra AB "K. G." 2007-09-13 pakartotinis priminimas UAB „D." dėl skolos išieškojimo, pasirašytas B. D. , laiško vokas su Lietuvos pašto atžyma, kad laiško adresatas neatsiėmė, AB "K. G." 2007-03-15 priminimas, 2008-08-05 paskutinis priminimas UAB „D." dėl skolos išieškojimo, pasirašytas B. D. , AB "K. G." ir UAB „D." tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktai, pasirašyti B. D. ir P. J. , kuriuose nurodytos datos 2006-12-01, 2007-12-31, 2008-06-30. Ant dviejų paskutiniųjų, prie P. J. parašo nurodyta vienoda gavimo data - „Gauta 2008-07-ll". Teismas daro išvadą, kad šie duomenys yra tik imitavimas, kad bandoma išieškoti nesumokėtus pinigus už pateiktą produkciją, bei pateisinti neteisėtus veiksmus. Taip pat bandoma pateisinti atliktus veiksmus kaip civilinius teisinius santykius ir normalią ūkinę veiklą, kuriai nepavykus, UAB „D.“ bankrutavo, ir dėl to nebuvo atsiskaityta su AB „K. G.“.

Sudarant sutartis dėl materialinių vertybių tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai. Jie gali pereiti į baudžiamuosius teisinius santykius, esant tam tikroms papildomoms sąlygoms. Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningai neteisėtais veiksmais užkerta kelią vykdyti sutartį. Tais atvejais, kai vengiama įvykdyti turtines prievoles, svarbiausia nustatyti, kiek kaltinamas asmuo savo sąmoningais veiksmais sumenkino kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis. Jei kreditoriaus teisės atkūrimas tampa neperspektyvus dėl sąmoningų skolininko veiksmų, jo sukelto nemokumo, laikytina, kad veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas ( LR Aukščiausio teismo nutartis Nr. 2K-7-388/2007). Nagrinėjamoje byloje yra būtent taip: P. J. , būdamas valdybos pirmininkas, nustatydavo sutarčių sudarymo sąlygas tarp AB “K. G.“ ir P. J. priklausančios UAB „D.“ ,o B. D. , būdamas K. G. direktoriumi, ir priklausomas nuo valdybos pirmininko P. J. , vykdė pastarojo nurodymus. B. D. teikdavo produkciją UAB „D.“, kuri produkciją realizuodavo tretiesiems asmenims, nereikalaudavo iš ankstinio apmokėjimo, nereikalaudavo delspinigių už pradelstą apmokėjimą, bei nesikreipė į teismą su ieškininiu dėl įsiskolinimo išieškojimo, ir tai tęsė iki UAB D.“ bankroto.

P. J. ir B. D. , būdami civilinių teisinių santykių subjektai, sąmoningai nevykdė AB „K. G.“ produkcijos pardavimo sutartyse numatytų įsipareigojimų (vengė apmokėti už pateiktą produkciją, neskaičiavo delspinigių, tiekė produkciją be išankstinio apmokėjimo) ir tai patvirtina kaltinamųjų bendrus veiksmus, kuriais buvo iššvaistytas AB „K. G.“ turtas.

Dėl šių priešingų teisei B. D. ir P. J. veiksmų iškilo pavojus kitų asmenų nuosavybei – AB „K. G.“ kreditorių turtui. Taigi sutarčių vykdymas ir AB „K. G.“ pažeistų teisių atkūrimas civilinės teisės priemonėmis tapo problemiškas dėl vienos sutarties šalies – UAB „D.“ sąmoningų veiksmų – vengimo atsiskaityti bei privedimas prie bankroto. Šiuo atveju dėl pažeistų kreditorių teisių gynimo bankroto administratoriaus buvo kreiptasi į teisėsaugos institucijas. Teismas daro išvadą, kad B. D. ir P. J. perleidus jiems patikėtą turtą tretiesiems asmenims, atsirado baudžiamieji teisiniai santykiai. Kvalifikuojant iššvaistymą nėra svarbu, ar veika padaryta dėl savanaudiškų, ar dėl kitokių motyvų. Kaltininkas, taip veikdamas, gali ir nepasipelnyti. Svetimo turto iššvaistymas yra tyčinis nusikaltimas, todėl šio nusikaltimo subjektyviajam požymiui – kaltei – būdinga tyčia. Ji gali būti ne tik tiesioginė, bet ir netiesioginė. Tiesioginė tyčia yra tada, kai asmuo suvokia, jog neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia jam patikėtą turtą ir taip pažeidžia savininko ar kito teisėto turto valdytojo interesus, daro jam materialinę žalą ir to nori, o netiesioginė – kai asmuo tyčine veika nesiekia žalingų padarinių, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti. Nors kasatoriai neigia iššvaistę jiems patikėtą turtą, tačiau, kaip žinia, subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais, ir kaltės turinys atskleidžiamas, remiantis ne vien tik kaltininko prisipažinimu ar neprisipažinimu, padarius nusikalstamą veiką, bet taip pat ir byloje surinkta ir teismo posėdyje išnagrinėta bylos medžiaga, tai yra objektyviais bylos duomenimis. Teismas daro išvadą, kad B. D. ir P. J. , perleisdami neatlygintinai AB „K. G.“ produkciją per UAB „D.“ tretiesiems asmenims, suprato, jog pažeidžia savininko ( AB „K. G.“ ) interesus, daro jam materialinę žalą, ir sąmoningai leido šiems žalingiems padariniams atsirasti.

Kaltinamųjų P. J. ir B. D. veika teisingai kvalifikuota kaip didelės vertės svetimo turto iššvaistymas (BK 184 straipsnio 2 dalis). Kvalifikuodamas veiką teismas vadovavosi BK 190 straipsnyje pateiktu turto vertės išaiškinimu. Pagal šią normą turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL.

Civilinis ieškinys, pareikštas bankrutavusios AB „K. G.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinė (duomenys neskelbtini), yra 621970,17 Lt, jis yra pagrįstas, todėl tenkintinas pilnai.

Bausmės skyrimas

Teismas, skirdamas bausmę kaltinamiesiems, atsižvelgia į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes (LR BK 54 str. 2 dalis).

Kaltinamojo B. D. atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Taip pat atsižvelgia į jį charakterizuojančią medžiagą – charakterizuojamas teigiamai, dirbantis. Taip pat atsižvelgia į tai, kad teisiamas pirmą kartą, taip pat į tai, kad nuo padarytų nusikalstamų veikų padarymo praėjo daug laiko, per tą laikotarpį kaltinamasis nenusikalto. Taip pat atsižvelgia ir į jo amžių.

Teismas, skirdamas bausmę kaltinamajam B. D. , vadovaujasi bausmės paskirtimi, kurios vienas iš svarbiausių uždavinių yra užtikrinti teisingumo pricipo įgyvendinimą. Pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teismingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis).

Taigi aiškus prieštaravimas teismingumo principui, skiriant bausmes, yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatą. Baudžiamasis kodeksas neapibrėžia teisingumo principo sąvokos. Teismų praktikoje teisingumo principas suprantamas visų pirma kaip teisingos bausmės paskyrimas. Teisinga bausmė yra tokia bausmė, kuri atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nubrėžtą bausmės paskirtį ir BK 54 straipsnio 2 dalyje pateiktus bendruosius bausmių skyrimo pradmenis (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis 2K-7-259/2011).

Kaltinamajam B. D. paskyrus straipsnio (LR BK 184-2d.) sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, būtų aiškiai prieštaraujama BK 54 str. 3 d. įtvirtintam teisingumo principui. Byloje nustatyta eilė aplinkybių, kurios duoda pagrindą manyti, kad bausmės tikslai galės būti pasiekti kaltinamajam paskiriant turtinio pobūdžio bausmę – baudą. Būtent tokios bausmės skyrimas labiausiai atitinka kaltinamojo padarytas nusikalstamas veikas, ir būtent šia bausme geriausiai valstybėje šiuo metu bus užtikrintas visuomenės interesas kompensuoti kaltinamojo veiksmais jai padarytą turtinio pobūdžio žalą. Taip pat teismas įvertina tai, kad B. D. teisiamas pirmą kartą, į jo amžių teigiamai charakterizuojamas, dirbantis, nuo padarytos nusikalstamos veikos yra praėję daug laiko - daugiau negu ketveri metai, į tai, kad jo vaidmuo buvo antraeilis. Teismas daro išvadą, kad kaltinamojo B. D. atžvilgiu yra pagrindas taikyti LR BK 54 str. 3d. ir sprendžia, jog B. D. skirtina švelnesnė negu įstatymo sankcijoje numatyta bausmė, todėl jam skirtina bauda. Teismo įsitikinimu, bauda kaip bausmė bus efektingiausia užtikrinant bausmės paskirtį – sulaikyti asmenį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusį asmenį, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Įvertinant visa aukščiau išdėstyta, teismas daro išvadą, kad kaltinamajam B. D. paskirta jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto LR BK 184 str. 2 d. sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė būtų aiškiai per griežta ir tuo pačiu prieštarautų teisingumo principui.

Teismas nustatydamas baudos dydį, atsižvelgia aukščiau paminėtas aplinkybes ir jos dydį nustato skaičiuojant nuo bausmės vidurkio. Taip pat taikoma veikų padarymo metu galiojusi LR BK 47 str. redakcija.

Skiriant bausmę P. J. , teismas atsižvelgia į tai, kad jo vaidmuo buvo pagrindinis, todėl jam skiriama sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė. Teismas, nustatydamas bausmės dydį kaltinamajam P. J. , atsižvelgia į jį charakterizuojančią medžiagą – charakterizuojamas teigiamai. Lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Taip pat atsižvelgia į tai, kad iki šios nusikalstamos veikos padarymo nebuvo teistas, taip pat į tai, kad nuo padarytos nusikalstamos veikos padarymo praėjo daug laiko. Todėl jam skiriama bausmė, mažesnė už jos vidurkį.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

B. D. pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 184 str. 2 d. ir jį nubausti, taikant LR BK 54 str. 3d., trylika tūkstančių litų bauda ( 100 MGL); Nustatyti savanoriško baudos sumokėjimo šešių mėnesių terminą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti - įsiteisėjus nuosprendžiui B. D. panaikinti.

P. J. pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 184 str. 2 d. ir jį nubausti laisvės atėmimu dvejiems metams.

Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio vykdymo dienos – nuo sulaikymo dienos.

Kardomąją priemonę – periodinį registravimąsi policijos įstaigoje - P. J. įsiteisėjus nuosprendžiui pakeisti į suėmimą.

Priteisti solidariai iš B. D. ir P. J. civilinį ieškinį sumoje 621 970 Lt. bankrutavusios AB „K. G.“ naudai, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinė (duomenys neskelbtini).

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.