Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. birželio 23 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą dėl antstolio veiksmų. Suinteresuoti asmenys – antstolis G. B. , E. K. .

Aprašomoji dalis

nustatė:

teismas neįvertino skunde išdėstytų aplinkybių, kad apeliantui skundo pateikimo metu iš skundžiamų antstolio vykdomųjų dokumentų apskritai nebuvo aišku kokiu pagrindu, dėl kokios įsiskolinimo sumos ir už kokį laikotarpį buvo pradėtas vykdomasis procesas;teismas neteisingai nustatė, kad apeliantas pažeidė CPK 644 str. 4-5 d., kadangi byloje esantys dokumentai įrodo, kad jis norėjo bendradarbiauti su antstolio;nepagrįstas teismo teiginys, jog vykdomojoje byloje nėra duomenų, kad išlaikymą nepilnamečiui vaikui būtų mokėjęs, kadangi suinteresuotas asmuo pateikė teismui įrodymus ir nurodė atsiliepimuose apie tai, kad apeliantas sumokėjo 6033 Lt;teismas neįvertino tos aplinkybės, jog antstolio ir suinteresuoto asmens atsiliepimuose buvo nurodyti skirtingi apelianto įsiskolinimo dydžiai;teismas neįvertino, kad antstolis, surašydamas Turto arešto aktą, pažeidė CPK 678 str. reikalavimus. Be to, apelianto nuomone, antstolis, pažeisdamas CPK 512 str., Turto arešto akte net nurodė klaidingą 10 d. apskundimo terminą;teismas neįvertino tos aplinkybės, jog antstolis pažeidė CPK 678 str. 5 d., pagal kurią turto arešto aktą turi pasirašyti turto saugotojas, taip pat išieškotojas, skolininkas ir kiti asmenys, kurie dalyvauja aprašant turtą. Teigia, kad jei skolininkas nedalyvauja aprašant turtą arba atsisako pasirašyti turto aprašą, tai pažymima turto apraše. Tačiau nei iki turto arešto akto surašymo, nei atvykus pas antstolį šis reikalavimas nebuvo įvykdytas;teismas padarė klaidingą išvadą, jog išlaikymo skola sudaro 5089,60 Lt. Teigia, kad apeliantas teismui pateikė detalius paskaičiavimus atsižvelgiant į esamą banko išrašą byloje, pagal kurias įsiskolinimo suma buvo 670 Lt ir iki sprendimo priėmimo buvo padengta;teismas neteisingai pritaikė CPK 677 str., nes antstolis negali aprašyti skolininko turto iš esmės daugiau, negu jo reikia išieškotinai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti. Nurodo, kad šiai normai įvykdyti antstolis turėjo įvertinti turtą, tačiau to nepadarė;teismas netinkamai traktavo CPK 541 str. Teigia, kad suinteresuoto asmens prašymu 10 mėn. nuo 2006-08 iki 2007-06 apeliantas dukros išlaikymą mokėjo grynais pinigais. Šį faktą gali patvirtinti 2 liudytojai, kurių pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neiškvietė apklausti; teismas nepagrįstai konstatavo, jog apeliantas nevykdo CPK 644 str. Teigia, kad apeliantas apskritai nesutiko su antstolio patvarkymu. Be to, jam nesuprantama, kodėl negalėjo būti išsiųstas raginimas įvykdyti sprendimą, o po to – pradėta priverstinio vykdymo procedūra;Antstolio veiksmai, kuriais areštavo visą apelianto turtą be raginimo ir neatsižvelgė į tai, kad apeliantas tinkamai mokėjo išlaikymą iki indeksacijos įsigaliojimo, yra neadekvatūs; Teigia, kad suinteresuotas asmuo i teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo kreipėsi tik 2007-02-15, o ne kada įsiteisėjo teismo sprendimas (2006-07-10). Apelianto nuomone, tai įrodo, kad iki šios datos nebuvo būtinybės priverstinai reikalauti iš apelianto vykdyti išieškojimo. Be to, teismai neįvertino suinteresuoto asmens prašymu, kuriame jis patvirtino, jog iki 2007-06-22 gaudavo iš apelianto kas mėnesį po 300 Lt dukros išlaikymui;Teismas neįvertino aplinkybės, kad suinteresuotas asmuo gavęs vykdomąjį raštą pateikė jį vykdyti beveik po 3 metų, t.y. 2009-03-30. Apelianto teigimu, tai įrodo, kad išlaikymo priverstinai išieškoti nereikėjo, nes teismo sprendimas buvo vykdomas geranoriškai;

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas netenkintinas.

Dėl apelianto A. K. procesinio pobūdžio prašymo.

Atskirajame skunde apeliantas prašo paskirti žodinį bylos nagrinėjimą. Šis prašymas netenkinamas, kadangi Civilinio proceso kodekso 336 str. nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta žodinį nagrinėjimą būtinu. Taigi, įstatymas reglamentuoja, jog žodinį atskirojo skundo nagrinėjimą gali inicijuoti tik jį nagrinėjantis teismas, o ne proceso dalyviai. Šiuo atveju teismas nėra pripažinęs, jog atskirojo skundo nagrinėjimui būtinas žodinis nagrinėjimas, todėl atskirasis skundas nagrinėjamas bendra - rašytinio proceso - tvarka.

Dėl apelianto A. K. skundo esmės.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str.) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (Civilinio proceso kodekso 320 str. 1-2 d., 338 str.; Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).

Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys, 338 str.) nėra nustatyta, byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-06-23 nutarties, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdama jo ribų.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundo dėl antstolio veiksmų klausimą, teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai išaiškino ir pritaikė šį klausimą reglamentuojančias civilinio proceso normas, todėl skundžiama nutartis laikoma teisėta ir pagrįsta.

Bylos medžiaga nustatyta, kad 2009-03-30 išieškotoja E. K. pateikė antstoliui vykdyti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007-02-15 išduotą vykdomąjį raštą dėl išlaikymo nepilnametei dukrai M. K. (po 300 Lt kas mėnesį) išieškojimo iš skolininko A. K. (vykdm.b.l. 1, 3-4). 2009-03-31 Patvarkymu antstolis priėmė vykdyti išieškotojos E. K. pateiktą jam vykdyti vykdomąjį dokumentą (vykdm. b.l. 5). 2009-04-01 antstolis G. B. surašė Turto arešto aktą, kuriuo areštavo skolininko A. K. automobilius (vykm.b.l. 8). 2009-04-07 antstolis priėmė patvarkymą areštuoti lėšas ir jas pervesti į antstolio depozitinę sąskaitą, bei patvarkymą areštuoti lėšas vykdymo išlaidų sumai ir jas pervesti saugoti į antstolio depozitinę sąskaitą, taip pat siūlymą sumokėti vykdymo išlaidas (vykdm. b.l. 13-14).

Iš byloje esančios Vilniaus rajono apylinkės teismo 2006-06-05 sprendimo dalies (b. l. 12-13), teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad 2006-06-05 sprendimu buvo nutraukta E. K. ir A. K. santuoka, priteistas išlaikymas nepilnametei dukrai M. K. , gimusiai (duomenys neskelbtini) periodinėmis išmokomis po 300 Lt kas mėnesį nuo 2006-06-05 iki vaiko pilnametystės, nepilnamečio vaiko lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskirta E. K. . Byloje taip pat yra pateiktas sąskaitos išrašas (27-38), kuris patvirtina, jog apeliantas tinkamai nevykdė išlaikymo nepilnamečiui vaikui įsipareigojimo, todėl yra susidariusi išlaikymo skola.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog faktas, kad išieškotoja gavusi vykdomąjį raštą pateikė jį vykdyti beveik po 3 metų, t.y. 2009-03-30, nesudaro prielaidos teigti, jog už šį laikotarpį išieškotoja prarado teisę reikalauti išlaikymo mokėjimų.

Remiantis CPK 650 straipsnio 1 dalimi, vykdomąjį raštą, ar teismo įsakymą antstoliui vykdyti gali pateikti išieškotojas ar jo atstovas. Vykdomieji raštai pagal teismo sprendimus gali būti pateikti vykdyti per dešimt metų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo. Jeigu pagal teismo sprendimą išieškomos periodinės išmokos, tai vykdomieji dokumentai galioja per visą laikotarpį, kuriam priteistos išmokos, o 10 metų terminas prasideda nuo kiekvienos išmokos termino pasibaigimo dienos (CPK 606 str. 2 d.,4 d.).

Taigi, išieškotojas išlaikymo periodinėmis išmokomis atveju apskritai nėra ribojamas vykdomojo rašto pateikimo vykdyti senaties terminu, nes jis gali būti pateikiamas bet kada per visą periodinių išmokų mokėjimo prievolės laikotarpį. Todėl ir nagrinėjamu atveju išieškotoja E. K. nėra praleidusi termino vykdomajam raštui paduoti.

Aplinkybė, kad išieškotoja, gavusi vykdomąjį raštą, jį pateikė vykdymui ne iš karto, o praėjus tam tikram laikui, taip pat negali būti vertinama kaip įrodymas, kad išlaikymo prievolė buvo vykdoma tinkamai. Jau minėtas sąskaitos išrašas patvirtina, kad apeliantas tam tikrais laikotarpiais šią prievolę vykdė, tačiau jis taip pat patvirtina, kad ne visa išlaikymo suma buvo sumokėta. Suinteresuotasis asmuo atsiliepime į skundą (b.l. 20-21) nurodė, jog ji ne kartą kreipėsi į A. K. , kad šis vykdytų išlaikymo prievolę. Todėl, nepriklausomai nuo to, kad išieškotoja vykdomąjį raštą priverstinai vykdyti pateikė praėjus daugiau negu dvejiems metams nuo jo išdavimo, tai nėra nei kliūtimi pradėti priverstinio vykdymo veiksmus, nei įrodymas, kad iki tol pretenzijų dėl išlaikymo išieškotoja neturėjo esą dėl to, kad išlaikymo prievolė buvo vykdoma. Teisėjų kolegija pažymi, jog skunde dėl antstolio veiksmų ir atskirajame skunde apeliantas nurodo visiškai skirtingas aplinkybes, kaip jis neva teikė išlaikymą dukrai tais periodais, kuriais neatspindėti mokėjimai E. K. pateiktame sąskaitos išraše: skunde dėl antstolio veiksmų jis teigė išlaikymą teikęs turtu, o atskirajame skunde jau tvirtina esą mokėjo grynaisiais pinigais. Įvertinant tai, kad teismo sprendime buvo nurodytas išlaikymo prievolės vykdymo būdas- mokėjimai į atitinkamą sąskaitą, tokių mokėjimų faktas galėtų būti patvirtinamas būtent pinigų pervedimu į sąskaitą, tačiau šią aplinkybę patvirtinantys įrodymai nei antstoliui, pradėjusiam priverstinio vykdymo veiksmus, nei teismui, nagrinėjusiam skundą dėl antstolio veiksmų, nebuvo pateikti, todėl teismas pagrįstai pripažino teisėtais antstolio veiksmus, areštuojant skolininko turtą. Tokie įrodymai, beje, nėra pateikti ir apeliacinės instancijos teismui, todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad įsiskolinimas neegzistavo ir pagrindo pradėti priverstinį vykdymą nebuvo.

Pareiškėjas atskirajame skunde taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė CPK 677 str., nes antstolis negali aprašyti skolininko turto iš esmės daugiau, negu jo reikia išieškotinai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti. Šiai normai įvykdyti antstolis esą turėjo įvertinti turtą, tačiau to nepadarė.

Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais pareiškėjo argumentais ir pažymi, kad antstolis, atsižvelgdamas į išlaikymo įsiskolinimą bei susidariusias vykdymo išlaidas, areštavo skolininko sąskaitas 5089,60 Lt išlaikymo įsiskolinimo sumai, bei 889,60 Lt vykdymo išlaidų sumai. Tačiau areštuotuose skolininko sąskaitose nesant piniginių lėšų (vykdm.b.l. 9-10), antstolis pagrįstai areštavo skolininkui nuosavybės teise priklausančius automobilius „Fiat Ducato“, v/n (duomenys neskelbtini) ir „Peugeot 605“, v/n (duomenys neskelbtini) (vykdm. b.l. 8).

Siekdamas nustatyti areštuotų automobilių vertę bei įvertinti turto arešto masto pagrįstumą, antstolis 2009-05-18 Patvarkymu Nr. 0040/09/01597-GP6 (vykdm.b.l. 30) įpareigojo skolininką A. K. pristatyti areštuotą automobilį „Fiat Ducato“ bei pateikti automobilio registracijos dokumentus. Skolininkas šio reikalavimo neįvykdė, automobilio nepristatė, todėl iki šiol nėra nustatyta automobilio rinkos vertė. Vadinasi, nėra jokio pagrindo teigti, kad vykdomoje byloje yra areštuota turto daugiau, nei reikia skolai ir vykdymo išlaidoms padengti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog CPK 663 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pinigų išieškojimas negali būti nukreipiamas į skolininko turtą, jeigu skolininkas pateikia antstoliui įrodymus, kad išieškomą pinigų sumą galima išieškoti per šešis mėnesius darant CPK 736 straipsnyje nurodyto dydžio išskaitas iš skolininko darbo užmokesčio, pensijos, stipendijos ar kitų pajamų. Darytina išvada, kad antstolis galėtų nukreipti išieškojimą į skolininko pajamas tik tada, jeigu skolininkas pateiktų įrodymus, patvirtinančius CPK 663 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus. Vykdomoji byla pradėta 2009-03-31 d., tačiau skolininkas A. K. , žinodamas apie pradėtus priverstinio vykdymo veiksmus, antstoliui nepateikė CPK 663 straipsnio 1 dalyje nustatytų įrodymų apie galimybę išieškoti įsiskolinimą per šešis mėnesius iš jo darbo užmokesčio. Laikytina, kad skolininkas nevykdė CPK 644 straipsnio 4 punkte numatytos pareigos domėtis vykdymo eiga. Dėl to atskirojo skundo argumentas, kad antstolis negalėjo nukreipti išieškojimo į pareiškėjo turtą ir taip pažeidė CPK 663 straipsnio 1 dalies nuostatas, atmestinas.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog remiantis CPK 661 straipsnio 2 dalimi, bylose dėl periodinių išmokų išieškojimo raginimas nesiunčiamas, todėl atskirojo skundo argumentas, kad antstolis neišsiuntė skolininkui raginimo įvykdyti sprendimą geruoju, teisiškai nereikšmingas ir jokios įtakos antstolio veiksmų teisėtumui bei skundžiamos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui neturi. Pažymėtina, jog apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta 5089,60 Lt įsiskolinimo suma, kadangi jis teismui yra pateikęs detalius paskaičiavimus, pagal kuriuos įsiskolinimo suma dėl kurios E. K. kreipėsi su prašymu vykdyti vykdomąjį raštą buvo 670 Lt ir iki sprendimo priėmimo buvo padengta.

Byloje esantis sąskaitos išrašas (27-38) patvirtina, jog apeliantas tinkamai nevykdė išlaikymo nepilnamečiui vaikui prievolės, todėl yra susidariusi išlaikymo skola. Apeliantas teismui yra pateikęs mokėjimo kvitus, patvirtinančius, jog jis į E. K. sąskaitą vaiko išlaikymui yra pervedęs 970 Lt (b.l. 11, 78). Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis civilinės bylos ir vykdomosios bylos duomenimis konstatuoja, jog pateikti įrodymai nepatvirtina, kad pareiškėjas yra sumokėjęs visą susidariusią įsiskolinimo sumą, todėl minėtas atskirojo skundo atmestinas kaip nepagrįstas. Kolegija pažymi, kad dalies įsiskolinimo sumokėjimas priverstinio vykdymo veiksmų nedaro neteisėtais: vykdymo eigoje įsiskolinimas apelianto sumokėtomis sumomis, kurių mokėjimas patvirtintas leistinais įrodymais, bus sumažintas.

Kiti apelianto atskirojo skundo motyvai (dėl Turto arešto akto surašymo reikalavimų nesilaikymo, dėl skirtingų apelianto įsiskolinimo pagrindų, dėl apelianto nesutikimo su antstolio patvarkymu ir kt.), nėra teisiškai reikšmingi ir neįtakoja skundžiamos teismo nutarties teisėtumo bei pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios būtų pagrindu panaikinti skundžiamą teisingą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, apeliantas nenurodė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė, todėl nutartis paliekama nepakeista (CPK 329, 330, 338 str.), o pareiškėjo A. K. atskirasis skundas atmetamas (Civilinio proceso kodekso 337 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teismas

nutarė:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. birželio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.