- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-12-19
- Bylos Nr.
- 2A-2737-567/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Alvydas Barkauskas, Neringa Švedienė
- Ieškovas
- L. L.
- Atsakovas
- Bankrutuojančiam AB bankui SNORAS
- Trečiasis asmuo
- C. H. Y.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo L. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 20 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-496-871/2012 pagal ieškovo L. L. ieškinį atsakovui Bankrutuojančiam AB bankui SNORAS, trečiasis asmuo C. H. Y., dėl kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas L. L. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti 2006-07-11 paskolos sutarties Nr. 031-02576 vienašalį nutraukimą negaliojančiu. Nurodė, kad jis kartu su sutuoktine C. H. Y. 2006-07-11 sudarė, o 2006-12-01 susitarimu pakeitė paskolos sutartį Nr. 031-02576, pagal kurią gavo iš atsakovo 980000 Lt kreditą negyvenamosioms patalpoms, esančioms (duomenys neskelbtini), įsigyti. Nuo 2008 m. gruodžio mėn. ieškovui dėl finansų krizės atsirado sunkumų tinkamai vykdyti sutartį, todėl nuo 2008 m. gruodžio mėn. iki 2011 m. vasario buvo pradelsta bankui grąžinti paskolą bei metines palūkanas. 2011 m. sausio mėn. pradelstų mokėjimų suma sudarė apie 140000 Lt, neskaičiuojant delspinigių. Ieškovo teigimu, jis nuolat bendravo su banku ir stengėsi pagerinti savo finansinę padėtį bei kiek galėdamas vykdyti savo prievoles bankui. 2011 m. vasario mėn. pagerėjus finansinei situacijai, 2011-02-14 ieškovas pervedė bankui 50391,08 Lt, tačiau nepaisant to, 2011-02-15 atsakovas pranešė, kad vienašališkai nutraukia paskolos sutartį. Ieškovas mano, kad bankas nepagrįstai nutraukė sutartį, nors iš ieškovo veiksmų galėjo matyti jo siekį kiek galima likviduoti mokėjimų pagal paskirtį vėlavimą. Banko veiksmai nesąžiningi ir neprotingi. Be to, bankas netinkamai bendradarbiavo su ieškovu sutarties vykdymo metu, nes ieškovas nesuprato palūkanų skaičiavimo tvarkos, o atsakovas niekuomet jokiomis priemonėmis ieškovui neteikė patikslintų mokėjimų grafikų, palūkanų apskaičiavimo.
Atsiliepimas
Atsakovas BAB bankas SNORAS pateikė atsiliepimą į ieškinį, prašydamas jį atmesti. Nurodė, kad pagal Paskolos sutartį Nr. 031-02576 atsakovas suteikė ieškovui ir jo sutuoktinei 980000 Lt paskolą, atitinkamai ieškovas su sutuoktine, užtikrindami tinkamą prievolių įvykdymą, įkeitė jiems nuosavybės teise priklausančias prekybos patalpas. Ieškovas paimtą paskolą įsipareigojo grąžinti iki 2021-06-21 paskolos sutartyje numatytais terminais ir tvarka, taip pat ieškovas įsipareigojo mokėti paskolos sutartyje numatytas palūkanas bei 0,05 procento delspinigių už kiekvieną pradelstą dieną. Sutartyje numatytais terminais ir tvarka ieškovas nemokėjo atsakovui paskolos bei kitų mokėtinų sumų, todėl atsakovas 2011-03-04 vienašališkai nutraukė paskolos sutartį prieš terminą. Atsakovas neigia ieškovo teiginius, kad sutartis buvo nutraukta neteisėtai, kadangi už laikotarpį nuo 2006-12-08 iki 2011-03-21, ieškovas tinkamai nevykdė įsipareigojimų, t.y. nuolatos daugiau nei 14 kalendorinių dienų vėluodavo sumokėti kredito dalį, palūkanas bei delspinigius, be to, ieškovo pradelsta sumokėti skolos dalis sudarė daugiau nei 1/10 dalies negrąžintos paskolos sumos ir tai laikytina esminiu sutarties pažeidimu. Atsakovas pažymėjo, kad paskolos sutarties nutraukimas buvo pagrįstas paskolos sutarties 26.3.4, 26.3.1 p., 26.3.8 p. nurodytais nutraukimo pagrindais: ieškovas ilgiau kaip 440 dienų delsė grąžinti kredito dalį, palūkanas, delspinigius. Paaiškėjus faktams, liudijantiems, kad ieškovas skolingas ir kitiems kreditoriams, bei ieškovui nepateikus pagrįstų rašytinių įrodymų apie savo tolimesnes galimybes grąžinti kreditą, atsakovas nutraukė paskolos sutartį (LR CK 6.217 str.).
Šalies argumentai
Ieškovas L. L. pateikė teismui dubliką, nurodydamas, jog ieškinyje nurodyti motyvai, argumentai ir aplinkybės leidžia suprasti, jog sandorį iš esmės prašoma pripažinti negaliojančiu LR CK 1.81 str. pagrindu, t.y. kaip prieštaraujantį viešajai tvarkai ir gerai moralei. Palūkanos už naudojimąsi paskola buvo nustatytos kintamos, o ieškovas žinojo tik apie kelias pirmas įmokas, kitos, pasak banko atstovės, turėjo būti pateikiamos ieškovui elektroninės bankininkystės sistemoje, tačiau ieškovas niekuomet nebuvo pasirašęs sutarties dėl elektroninės bankininkystės paslaugų teikimo. Ieškovas pažymėjo, kad, ekonominei padėčiai pagerėjus, ieškovas tikėjosi daugiausia per metus dalimis bankui mokėti pradelstas įmokas bei prisivyti mokėjimo grafiką, tačiau ieškovas visiškai nesitikėjo, kad kitą dieną po pirmos didelės įmokos sumokėjimo, bankas vienašališkai nutrauks sutartį. Tokie banko veiksmai yra tiek CK 6.200 str. nurodytų principų, tiek bendro sąžiningumo principo pažeidimas. Laikydamasis geros moralės, atsakovas, gavęs iš ieškovo 1/3 dalį pradelstų įsipareigojimų sudarantį mokėjimą, turėjo suvokti, kad ieškovas visomis išgalėmis bando vykdyti sutartį. Atsakovas netinkamai vykdė bendradarbiavimo pareigą ir elgėsi nesąžiningai. Taip pat ieškovas nurodė, kad pasirašant sutartį, ji buvo sudaryta lietuvių ir rusų kalbomis, ieškovas lietuvių kalbos nemoka, rusų kalbos žinios nėra pakankamai geros, todėl sutartis buvo vykdoma pagal atsakovo atstovų paaiškinimus. Ieškovas pažymėjo, kad jam buvo žinomos tik kelios pirmosios palūkanų įmokos, kitas įmokas, pasak ieškovo, turėjo pateikti atsakovo atstovė elektroninės bankininkystės sistemoje, tačiau ieškovas niekuomet nebuvo su banku pasirašęs sutarties dėl elektroninės bankininkystės paslaugų teikimo, taip pat jam nebuvo perduotas slaptažodžių generatorius ar kortelė. Atsakovas elgėsi nesąžiningai, nes vienašališkai nutraukė sutartį po ieškovo aiškiai išreikštų pastangų ištaisyti susidariusią padėtį bei sumokėti susidariusį įsiskolinimą. Bankas nepagrįstai, netinkamai vykdydamas bendradarbiavimo ir kooperavimosi pareigas, elgdamasis nesąžiningai, nutraukė kreditavimo sutartį, dėl ko toks vienašalis sutarties nutraukimas yra neteisėtas ir negaliojantis (LR CK 6.200 str.).
Atsakovas BAB bankas Snoras tripliko nepateikė. Trečiasis asmuo atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012-04-20 sprendimu nusprendė ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo L. L., 45,32 Lt pašto išlaidų į valstybės biudžetą. Teismas nustatė, kad 2006-07-11 AB bankas SNORAS ir C. H. Y., L. L. sudarė paskolos sutartį Nr. 031-02576, kurią 2006-12-01 pakeitė papildomu susitarimu Nr. 1 (prie 2006-07-11 paskolos sutarties Nr. 031-02576), kurios pagrindu paskolos gavėjams C. H. Y. ir L. L. buvo suteikta 980000 Lt paskola, nustatant, jog paskola turi būti grąžinama, pradedant nuo 2007-05-20, kiekvieno mėnesio 20 dieną mokant po 5765 Lt, o likusi 5715 Lt suma grąžinama ir visiškai atsiskaitoma 2021-06-21. Paskolos gavėjai sutarties 21 punktu įsipareigojo sutarties sąlygų įvykdymą užtikrinti prekybos patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), priklausančių paskolos gavėjams, hipoteka ir visu kitu paskolos gavėjams priklausančiu turtu (1 t., b.l. 7-27, 28-32). Sutarties 26.3. punktu šalys susitarė dėl banko teisių vienašališkai (nesikreipiant į teismą) pakeisti paskolos grąžinimo tvarką, nebesuteikti jokių paskolos sumų arba prieš 10 kalendorinių dienų raštu pranešus paskolos gavėjams nutraukti sutartį ir pareikalauti nedelsiant grąžinti paskolą bei sumokėti palūkanas ir kitas mokėtinas sumas, esant sutarties 26.3.1 – 26.3.12 punktuose numatytoms sąlygoms (1 t., b. l. 11-12). Paskolos grąžinimas užtikrintas hipoteka, įkeičiant nuosavybės teise C. H. Y. ir L. L. priklausantį nekilnojamąjį turtą – kavinę, esančią Jasinskio g. 16, Vilniuje (1 t., b. l. 33-34, 38-40, 41). Banko pranešimai paskolos gavėjams patvirtina, kad nuo 2007 m. lapkričio mėn. C. H. Y. ir L. L. prievolės mokėti pagal sutartį grąžintiną paskolos dalį, mokėti palūkanas ir delspinigius tinkamai nebevykdė, todėl jie raštu nuolat buvo raginami padengti įsiskolinimą (1 t., b. l. 86-107). 2011-02-15 raštu bankas, reikalaudamas padengti susidariusį įsiskolinimą, kuris 2011-02-15 sudarė 125169,59 Lt kartu paskolos gavėjams pranešė apie sutarties 26.3 punktu numatytą vienašališką sutarties nutraukimą nuo 2011-03-04 (1 t., b. l. 42). Ieškovas banko reikalavimų neįvykdė, todėl sutartis vienašališkai nutraukta nuo 2011-02-15 (1 t., b. l. 42). Ieškovas ir atsakovas paskolos sutarties 26.3 p. susitarė dėl banko teisės vienašališkai (nesikreipiant į teismą) nutraukti sutartį, esant 26.3.1- 26.3.12 punktuose numatytoms sąlygoms, jų tarpe – kai paskolos gavėjai ilgiau kaip 14 kalendorinių dienų uždelsė grąžinti paskolos, sumokėti palūkanas arba kitas mokėtinas sumas (26.3.4 p.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl sutarties nutraukimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo, yra ne kartą konstatavęs, kad jei sutarties vykdymui aplinkybės yra įprastinės (normalios) ir nėra ypatingų atvejų, tai įstatymo leidėjas suteikia galimybę vienašališkai (nesikreipiant į teismą) nutraukti sutartį, remiantis CK 6.217 straipsnio 5 dalimi, t. y. aptarus sutartyje konkrečius jos nutraukimo pagrindus (2009-07-03 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-300/2009). Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamuoju atveju aktualu tik tai, ar sutarties 26.3.1, 26.3.4 p. punkte išdėstytos sąlygos neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir tokių sąlygų (sąlygos) atsiradimo faktas. Ieškovas aplinkybių, kad sutarties 26.3.1 punkte, 26.3.4 punkte išdėstytos sąlygos prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, nenurodė ir negrindė jokiais įrodymais. Paskolos gavėjai pradelsė grąžinti pagal sutartį mokėtinas sumas kur kas ilgesnį nei 14 dienų terminą (1 t., b. l. 71-72, 73-85). Pranešimo dėl sutarties nutraukimo prieš terminą dieną 2011-02-15 pradelstos sumos bankui dydis sudarė 125169,59 Lt. Teismas nurodė, kad ieškovas neginčija fakto ir pats nurodo, kad iki sutarties nutraukimo nevykdė tinkamai savo prievolių pagal sutartį atsakovui, nes dėl finansų krizės atsirado sunkumų tinkamai vykdyti sutartį, todėl nuo 2008 m. gruodžio mėn. iki 2011 m. vasario pradelsta bankui grąžinti paskolos bei metinių palūkanų dalis didėjo, o 2011 sausio mėn. pradelstų mokėjimų suma sudarė apie 140000 Lt, neskaičiuojant delspinigių (b.l. 2). Atsakovas nutraukė sutartį nuo 2011-03-04, iš anksto (2011-02-15) nusiuntęs ieškovui raštišką įspėjimą apie sutarties nutraukimą, todėl sutartyje nustatytos jos nutraukimo tvarkos nepažeidė (Sutarties 26.3. p.). Atsižvelgdamas į visas išdėstytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad atsakovo sprendimas vienašališkai nutraukti 2006-07-11 paskolos sutartį Nr. 031-02576 su jos priedais yra pagrįstas, sutarties nutraukimas teisėtas, nes atsakovas, esant sutartyje nustatytiems pagrindams, ieškovui tinkamai nevykdant sutarties, pranešimo dėl sutarties nutraukimo prieš terminą dieną 2011-02-15 pradelstos sumos bankui dydžiui sudarant 125169,59 Lt ir atsakovui neturėjus pagrįstų duomenų apie ieškovo ir trečiojo asmens tolimesnes galimybes grąžinti paskolą, pagrįstai ir teisėtai vienašališkai nutraukė paskolos sutartį, laikydamasis sutartyje numatytų nutraukimo procedūrų, todėl tenkinti ieškovo reikalavimo nėra jokio objektyvaus pagrindo. Ieškovas neteikė jokių įrodymų teismui apie ieškovo finansinę padėtį ir neįrodė aplinkybės, kad, net ir atnaujinus įsipareigojimų pagal paskolos sutartį vykdymą, paskolos gavėjai galės vykdyti įsipareigojimus atnaujintos sutarties sąlygomis. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovas turi realią galimybę toliau vykdyti sutartį. Aplinkybės, kad ieškovas, dengdamas susidariusį įsiskolinimą 2011-02-14 pervedė bankui 50391,08 Lt, o atsakovas, nepaisant šios sumos gavimo, kitą dieną po šios sumos įskaitymo, 2011-02-15 išsiuntė ieškovui pranešimą apie sutarties nutraukimą, neapribojo atsakovo sutartinių teisių ir jokios teisinės reikšmės sutarties nutraukimo teisėtumui neturi. Iki sutarties nutraukimo šalis, kuri nepažeidžia sutarties, neturi pareigos savo sąskaita prisiimti jokių nuostolių, susidarančių dėl kitos šalies nesugebėjimo tinkamai įvykdyti sutartį. Taip pat kreditorius neturi pareigos priimti sutarties įvykdymo kitu, negu sutartyje numatytas, būdu ir terminais. Pareiga sutartį vykdyti bendradarbiaujant, ekonomiškai ir maksimaliomis pastangomis (CK 6.200 straipsnio 2-4 dalys) neapima sąžiningo kreditoriaus pareigos prisiimti nuostolius dėl skolininko veiksmų, pažeidžiančių sutartį, ar priimti įvykdymą sau nenaudingu ir sutartyje nenumatytu būdu. Vien ta aplinkybė, kad ieškovas padengė dalį įsiskolinimo, nesudaro pagrindo teigti, kad bankas, nutraukdamas sutartį po įsiskolinimo dalies sumažinimo, elgėsi nesąžiningai, nes vien šie ieškovo veiksmai nepatvirtina, kad ieškovas ateityje sutartį įvykdys tinkamai, juolab, kad liko nepadengta ženkli suma, o ieškovas jokių įrodymų nepateikė ir netgi nesikreipė į banką dėl sutarties sąlygų pakeitimo. Susitarimas šalių valia galimas tik tuomet, kai pasiekiamas šalių interesų suderinimas, nes priešingu atveju reikštų, kad atsakovas prisiėmė visą rizikos naštą dėl to, ar ieškovas sugebės tinkamai įvykdyti prisiimtas prievoles pagal paskolos sutartį, bei iš principo paneigtų atsakovo vykdomos veiklos ekonominį pagrįstumą ir logiką. Paskolos sutartis buvo sudaryta lietuvių ir rusų kalba, paskolos gavėjai raštu patvirtino, kad sutartį perskaitė, suprato, rusų kalba jiems yra suprantama (1 t., b.l. 27, 29). Byloje yra duomenys apie tai, kad paskolos gavėjai yra patvirtinę, kad rusų kalbos žinios yra pakankamos suprasti išverstą tekstą (1 t., b.l. 40,41). Paskolos sutartyje (17.3 p., 17.5 p.) yra nustatyta palūkanų skaičiavimo tvarka, todėl teismas ieškovo teiginius, kad ieškovas nesuprato sutartyje nurodytos palūkanų skaičiavimo tvarkos vertina kritiškai. Teismas nurodė, jog ieškovo teiginiai, jog atsakovas niekuomet jokiomis priemonėmis ieškovui neteikė patikslintų mokėjimų grafikų, palūkanų apskaičiavimo, nepagrįsti jokiais įrodymais. Atsakovas apie sutarties pažeidimą bei susidariusius įsiskolinimus ieškovą buvo informavęs bei įspėjęs net 22 kartus, o kiekviename pranešime aiškiai buvo nurodoma įsiskolinimo suma (LR CK CK 1.81 str. 1 d., 6. 189 str., 6.200 str., 6.217 str. 5 d.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovas L. L. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-04-20 spendimą panaikinti ir pripažinti 2006-07-11 paskolos sutarties Nr. 031-02576 vienašalį nutraukimą negaliojančiu. Nurodė, kad teismas, atmesdamas ieškinį, nenagrinėjo ir nevertino, ar atsakovas piktnaudžiavo savo pranašumu, ar vykdant sutartį elgėsi sąžiningai. Apeliantas pažymėjo, jog pirmosios instancijos teisme jis pripažino, jog formaliai buvo pažeidęs kreditavimo sutartį. Dėl šios priežasties ieškinį grindė ne tuo, jog atsakovas apskritai neturėjo formalaus pagrindo nutraukti sutarties, o iš esmės, kad atsakovas elgėsi nesąžiningai bei sutartį nutraukė tuo metu, kai atsižvelgdamas į jo veiksmus, turėjo suteikti papildomą protingą terminą prievolėms vykdyti. Atsakovas kitą dieną po to, kai buvo sumokėta 50000 Lt pradelstų įsiskolinimų, vienašališkai nutraukė sutartį. Banko veiksmai laikytini nesąžiningais. Bankas turėjo suvokti, kad fiziniam asmeniui pasivyti mokėjimų grafiką per mėnesį, kai pradelsti mokėjimai, neskaičiuojant netesybų, sudaro apie 150000 Lt, yra neįmanoma. Vien turto areštas nelaikytinas pakankamu pagrindu sutarčiai nutraukti, nes jis nekelia pavojaus, jog paskola nebus grąžinta. Teismas ydingai grindžia kredito įstaigų veiklos principus, nes jais negalima vadovautis banko ir kito privataus subjekto santykiuose, nes jais iš esmės apibrėžiami kredito įstaigų ir valdymo subjektų santykiai. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog ieškovas nepateikė jokių įrodymų. Apeliantas teigia, jog ekonominę veiklą jis vykdo ne tik Lietuvoje, todėl tam, kad surinkti pajamas patvirtinančius įrodymus, jam būtinas pakankamas terminas, o taip pat papildomos išlaidos dokumentų sutrinkimui. Byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog iki 2011 m. pabaigos ieškovas ketino pasivyti mokėjimų grafiką (LR CK 6.228 str.).
Atsiliepimas
Atsakovas BAB bankas SNORAS pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-04-20 sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad paskolos sutarties 26.3.4 p. yra numatyta, kad atsakovas turi teisę vienašališkai, nesikreipdamas į teismą, pranešęs apeliantui prieš 10 kalendorinių dienų nutraukti sutartį, jeigu paaiškėja, kad apeliantas nevykdo sutarties sąlygų. Paskolos sutarties 26.3 p. šalys susitarė, kuomet atsakovas turi teisę vienašališkai, nesikreipdamas į teismą, nutraukti sutartį. Atsakovas apie paskolos sutarties pažeidimus bei susidariusius įsiskolinimus apeliantą buvo įspėjęs 22 kartus, tačiau apeliantas, turėdamas finansinių sunkumų, nesikreipė į atsakovą, prašydamas atidėti įmokų mokėjimą ar kitaip restruktūrizuoti paskolos sutarties sąlygas, nepateikė jokių paaiškinimų ar įrodymų dėl savo tolimesnių galimybių vykdyti priimtus įsipareigojimus. Apeliantas, dengdamas susidariusį įsiskolinimą, 2011-02-14 pervedė virš 50391,08 Lt, tačiau likęs įsiskolinimas sudarė ženklią sumą, t.y. 125169,59 Lt. Apeliantas nuolat vėluodamas mokėti įmokas pagal paskolos sutartį, niekada nepateikė atsakovui jokio prašymo dėl paskolos sutarties restruktūrizavimo, neteikė jokių paaiškinimų, bei jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ateityje jo gaunamos pajamos leis padengti įmokų įsiskolinimą ir mokėti įmokas toliau (LR CK 6.189 str., 6.200 str., 6.205 str., 6.217 str. 5 d.).
Trečiasis asmuo nepateikė atsiliepimo į apeliacinį skundą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas. Sutarties laisvės principas reiškia, kad šalys gali susitarti dėl sutarties nutraukimo sąlygų ir tvarkos, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties nutraukimo sąlygas ar sutarties nutraukimo reikalavimus nustato imperatyvios teisės normos.
Žemesnės instancijos teismas
Sutarties nutraukimą reglamentuoja CK 6.217 straipsnis. Vienas iš minėtame straipsnyje nurodytų atvejų, kai šalis turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, yra kitos šalies padarytas esminis sutarties pažeidimas. CK 6.217 straipsnio ypatumas yra tas, kad nukentėjusiai šaliai leidžiama nutraukti sutartį nesikreipiant į teismą (CK 6.218 straipsnis). Tačiau tokiu atveju kita šalis turi teisę kreiptis į teismą ir ginčyti vienašališko sutarties nutraukimo pagrįstumą, įrodinėdama, kad sutarties pažeidimas nėra esminis. CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodyti kriterijai, kuriai remdamasis teismas nustato, ar sutarties pažeidimas yra esminis ar ne.
CK 6.217 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais atvejais. Tai reiškia, kad įstatymas suteikia šalims teisę susitarti dėl galimybės vienašališkai nutraukti sutartį net tais atvejais, kai sutarties pažeidimas nėra esminis. Pagal sutarties laisvės principą šalys gali susitarti dėl teisės vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais, ir tai neprieštarauja CK 6.156 straipsnio 4 dalies nuostatai, kad sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyvios teisės normos.
Žemesnės instancijos teismas
Tai, kad ieškovas L. L., 2011-09-12 kreipdamasis į teismą su ieškiniu dėl 2006-07-11 paskolos sutarties Nr. 031-02576 vienašalio nutraukimo pripažinimo negaliojančiu, motyvuodamas tuo, kad kredito davėjas, bendradarbiaudamas su ieškovu, turi teikti patikslintus mokėjimų grafikus, palūkanų apskaičiavimą, tikėjosi, kad jam atsirastų galimybės per bylinėjimosi laikotarpį siekti didesnių pajamų gavimo ir vėlesniu laikotarpiu jis galėtų tinkamai vykdyti visus prisiimtus finansinius įsipareigojimus, savaime nereiškia, kad bankas, turėdamas savo teisėtus lūkesčius dėl pelno gavimo, turi pareigą laukti, kol pasikeis kredito gavėjo finansinė padėtis. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas, kaip bankas, neturi įstatyminės ir sutartinės pareigos atsisakyti savo teisėtų lūkesčių ir sudaryti išskirtines sąlygas ieškovo finansinei padėčiai gerinti, nes tai neatitiktų interesų pusiausvyros, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju apeliantas L. L., kaip paskolos gavėjas, buvo tinkamai informuotas apie tai, jog ketinama nutraukti paskolos sutartį, išsiunčiant 2011-02-15 pranešimą jo paskutiniu pateiktu paskolos sutartyje gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini) (1 t., b.l. 42), nes pagal paskolos sutarties 26.3 p. ir 26.3.4 p. šalys susitarė dėl atsakovo teisės vienašališkai, nesikreipiant į teismą, pranešus apeliantui prieš 10 kalendorinių dienų nutraukti sutartį, jeigu paaiškėja, kad apeliantas nevykdo sutarties sąlygų. Tokiu būdu nenuginčijus paskolos sutarties 26.3 p. ir 26.3.4 p. nuostatų, nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad bankas turėjo laukti, kol bus atkurtas ieškovo mokumas arba pagerės jo finansinė padėtis.
Situacija, kai paskolos gavėjas neatlieka net dalinių mokėjimų banko naudai nuo 2011-02-21 iki šiol, parodo, kad kredito gavėjas, būdamas skolingas bankui, nėra suinteresuotas bendradarbiavimu su banku ir operatyviais mokėjimais banko naudai. Pažymėtina, kad byloje nėra pateikti įrodymai, kad nuo 2011-02-21 iki šiol apeliantas atliko kokius nors mokėjimus banko naudai.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad bankas turėjo teisę vienašališkai nutraukti paskolos sutartį, nes pagal šalių sudarytas paskolos sutarties sąlygas ieškovas buvo tinkamai informuotas pagal sutarties nuostatas, todėl bankas teisėtai ir pagrįstai vienašališkai nutraukė kreditavimo sutartį dėl esminio jos pažeidimo.
Teisėjų kolegija nevertina apelianto argumentų dėl paskolos sutarties mokėjimų atnaujinimo ir dėl dalinio įsiskolinimo grąžinimo, nes byloje nėra pareikšti ieškinio reikalavimai dėl paskolos sutarties modifikavimo, todėl teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo vertinti paskolos sutarties sąlygų pakeitimo galimybių. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju atsakovas, kaip bankas, neturėjo pareigos atsisakyti savo teisėtų lūkesčių ir sudaryti išskirtines sąlygas ieškovo mokumui atkurti, nes tai neatitiktų šalių interesų pusiausvyros, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas nepažeidė sutarties stabilumo principo, nes atsakovas, kaip bankas, vykdydamas bendradarbiavimo pareigą, elgės pagal sąžiningos dalykinės praktikos reikalavimus. Ekonominės krizės aplinkybė ir kaip jos pasekmė atsiradęs nemokumo faktas savaime nesukuria bankui pareigos laukti, kol pagerės paskolos gavėjo finansinė padėtis, nes ieškovas nepareiškė ieškininių reikalavimų keisti paskolos sutarčių sąlygas pagal ieškovo pasiūlymus, kurie užtikrintų šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą.
Ta aplinkybė, kad ieškovas nuo 2011-02-21 pagal paskolos sutartį atsakovui nesumokėjo nei vienos įmokos, ir formaliais pagrindais apeliacine tvarka skundė pirmosios instancijos teismo teisėtą ir pagrįstą 2012-04-20 sprendimą, bei, vykstant bylinėjimosi procesui, iki šiol neatliko jokių mokėjimų banko naudai, parodo, kad ieškovas nėra suinteresuotas realiai atkurti šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą, nes padėtis, kai nėra atliekami jokie mokėjimai bankui, yra jo tikslas, tuo patvirtinant, kad atsakovas neturi pagrindo tikėtis, kad sutartis bus įvykdyta ateityje (CK 6.204 str. 3 d.).
Nagrinėjamoje byloje įvertinusi faktinę aplinkybę dėl to, kad ieškovas paskutinį mokėjimą buvo atlikęs 2011-02-14 50391,08 Lt sumai (1 t., b.l. 73-85) ir buvo nesumokėjęs likusios 133190,04 Lt skolos dalies (1 t., b.l. 71-72), teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovas atliko esminį sutarčių pažeidimą dėl uždelsimo sumokėti 133190,04 Lt skolos dalies (paskolos sutarties 26.3.4 p.), sudariusį teisinį pagrindą atsakovui vienašališkai nutraukti sutartį, nes toks 2/3 dalies skolos nesumokėjimas leido atsakovui nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje (CK 6.217 str. 2 d. 4 p.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad paskolos sutarties vienašališkam nutraukimui buvo įstatyminis ir faktinis pagrindas.
Tai, kad vienas iš prievolių sąžiningo vykdymo principų yra prievolės šalių bendradarbiavimo principas, savaime nereiškia, kad bankui vienašališkai nutraukus paskolos sutartį ir, praėjus daugiau kaip metams laiko nuo 2011-09-12 ieškinio pateikimo teismui, atsakovui teismine tvarka ginčijant paskolos sutarties nutraukimo teisėtumą, galima formaliais pagrindais tenkinti ieškinį pagal ieškovo pageidavimą, nes byloje nėra duomenų, kad ieškovas pašalino esminį paskolos sutarties pažeidimą ir sumokėjo didžiąją dalį susidariusio įsiskolinimo bei turi finansinių galimybių vykdyti įsipareigojimus tinkamai. Tai, kad nuo 2011-02-21 pagal paskolos sutartį nėra atlikti jokie mokėjimai banko naudai, patvirtina, kad atsakovas neturi teisinio pagrindo tikėtis, kad sutartis bus įvykdyta ateityje. Situacija, kai nėra atliekami net daliniai mokėjimai banko naudai, parodo, kad pats apeliantas tinkamai nebendradarbiavo, nes pats pažeidė šalių interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas, kaip pelno siekiantis bankas, negaudamas jokių įmokų pagal paskolos sutartį, negali savo pelno sąskaita užtikrinti abiejų šalių interesų pusiausvyrą.
Byloje nėra duomenų dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, nulėmusių paskolos sutarties nutraukimą, sudarančių teisinį pagrindą konstatuoti, kad prievolė neįvykdyta dėl abiejų šalių kaltės, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju netaikytinos LR CK 6.259 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl skolininko atsakomybės mažinimo ar visiško atleidimo nuo atsakomybės.
Tai, kad byloje nėra duomenų, kad ieškovas turi minimalias finansines galimybes vykdyti atsiskaitymus su banku, patvirtina, kad ieškovas nėra suinteresuotas įrodyti galimumą mokėti einamąsias įmokas pagal paskolos sutartį. Byloje nėra duomenų dėl banko neteisėtų veiksmų, turėjusių esminės įtakos paskolos sutarties nutraukimui, nes už ieškovo finansinių galimybių mokėti įmokas pasikeitimą atsakovui negali būti nustatyta atsakomybė. Teisėjų kolegija nenustatė neteisėto paskolos sutarties nutraukimo, sudarančio teisinį pagrindą tenkinti ieškinį.
Tai, kad apeliantas nepateikė jokių įrodymų apie savo galimybes vykdyti atnaujintus finansinius įsipareigojimus pirmosios instancijos teisme, neužkirto kelio tokio pobūdžio įrodymus pateikti apeliacinės instancijos teismui LR CPK 314 straipsnio tvarka. Apeliacinės instancijos teismui po Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-04-20 sprendimo priėmimo nebuvo teikiami nauji įrodymai, kurių pateikimo būtinumas iškilo vėliau, siekiant pagrįsti apelianto argumentą dėl jo finansinio pajėgumo vykdyti sutartines prievoles ir atlikti mokėjimus atsakovo naudai.
Nagrinėjamu atveju ieškovas nėra priskirtinas prie silpnesniosios teisinių santykių šalies, kaip vartotojas, nes jo ekonominėje veikloje yra versliškumo požymių, atsižvelgiant į tai, kad už suteiktą paskolą buvo įsigytos kavinės patalpos, kurių paskirtis yra maitinimo (1 t., b.l. 732, 33-34, 38-41). Ta aplinkybė, kad ieškovas, vykdydamas sau naudingą ekonominę veiklą, siekė pripažinti paskolos sutarties nutraukimą neteisėtu, savaime nereiškia, kad atsakovas, kaip bankas, turėjo atsisakyti savo teisėtų lūkesčių ir sudaryti išskirtines sąlygas ieškovo ekonominei veiklai vykdyti, nes tai neatitiktų šalių interesų pusiausvyros, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas nepažeidė sutarties stabilumo principo, nes atsakovas, kaip bankas, vykdydamas bendradarbiavimo pareigą, elgės pagal sąžiningos dalykinės praktikos reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė įrodinėjimo naštą tarp šalių, nes ieškovas turėjo įrodyti, kad paskolos sutarties atnaujinimu nebus pažeidžiamas atsakovo, kaip banko, teisėtas interesas, nes ekonominės krizės aplinkybė ir kaip jos pasekmė atsiradęs nemokumo faktas savaime nesukuria bankui pareigos atnaujinti paskolos sutartį, nepaisant šalių sutartinių prievolių pusiausvyros.
Tai, kad ieškovui nepatinka sprendimo surašymo stilius, nereiškia, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas ir nemotyvuotas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pakankamai motyvuotas ir atitinka jo turiniui keliamus reikalavimus pagal CPK 270 str. Byloje nėra duomenų dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, nes skundžiamame sprendime yra objektyviai ir teisingai įvertinti įrodymai, tinkamai įvertintos ir išnagrinėtos bylai reikšmingos aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos šios kategorijos bylose. Teisėjų kolegija nevertina kitų argumentų, nes jie yra teisiškai nereikšmingi bylos nagrinėjimo dalykui.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą naikinti skundžiamą sprendimą ir patenkinti ieškinį. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas, materialinės ir procesinės teisės normos pritaikytos tinkamai, nėra LR CPK 329 str., 330 str. numatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas, nes byla išnagrinėta teisingai (LR CK 6.38 str., 6.158 str., 6.193 str., 6.200 str., CPK 7 str., 12 str., 13 str., 177 str. - 179 str., 185 str., 313 str., 320 str., 328 str.).
Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas atmetamas, apeliantui nėra priteisiamos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos, nes bylą iš esmės laimėjo atsakovas. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad patyrė bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl ieškovas neįgijo pareigos jas apmokėti (LR CPK 88 str., 92 str., 93 str., 98 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija
nutaria:
Palikti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 20 d. sprendimą nepakeistą.