- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-02
- Bylos Nr.
- e2A-904-227/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Margarita Dzelzienė (pran.), Ramunė Čeknienė, Nijolė Danguolė Smetonienė
- Atsakovas
- L. Ž., D. Ž., G. Ž.
- Ieškovas
- M. B., D. B.
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. e2A-904-227/2015
Teisėjas Liudvikas Myško Teism. proc. Nr. 2-30-3-00656-2013-1
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. gruodžio 2 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Margaritos Dzelzienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo L. Ž. apeliacinį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-6-732/2015 pagal ieškovų M. B. ir D. B. ieškinį atsakovams L. Ž., D. Ž., G. Ž. dėl iškeldinimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovai D. B. ir M. B. ieškiniu prašė iškeldinti atsakovus L. Ž., D. Ž. ir G. Ž. iš jiems nuosavybės teise priklausančio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas 245,92 kv. m., esančio (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad šį pastatą kartu su 0,0208 ha ploto žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2013-09-11 nusipirko iš bankrutavusios IĮ „Sendas“ .Už turtą pilnai atsiskaitė ir jis įregistruotas 2013-09-18 Nekilnojamojo turto registre. Atsakovai jame yra deklaravę savo gyvenamąją vietą, atsisako iš jo išsikraustyti, neįsileidžia ieškovo atstovų ir atsisako spręsti susiklosčiusią situaciją.
Žemesnės instancijos teismas
Molėtų rajono apylinkės teismas 2015 m. liepos 14 d. sprendimu ieškinį tenkino, iškeldino atsakovus iš ieškovams nuosavybės teise priklausančio Pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), priteisė solidariai iš atsakovų 16,32 EUR pašto išlaidų valstybei ir ieškovų naudai 31,29 EUR žyminio mokesčio, ieškovės M. B. naudai - 693,96 EUR bylinėjimosi išlaidų.
Teismas nustatė, kad M. B. ir D. B. nuo 2013-09-11 nuosavybės teise priklauso 0,0208 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir jame esantis administracinis komercinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini). Pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), įregistravimo 2013-09-18 Nekilnojamojo turto registre pagrindas – Pirkimo – pardavimo sutartis 2013-09-11, Nr. 2013-09-11/1 (b. l. 154-155, 156-157). Minėta pirkimo – pardavimo sutartimi bankrutavusi L. Ž. IĮ „Sendas“, atstovaujama bankroto administratoriaus UAB „Bankroto lyderiai“ įgalioto asmens M. P. pardavė žemės sklypą ir Pastatą M. B. ir D. B. už 170 000 Lt. Įvertino, kad šalių – D. B., M. B. ir L. Ž., D. Ž. bei G. Ž. - nesiejo prievoliniai teisiniai santykiai, šalys nebuvo sudariusios nuomos, panaudos ar pan. sutarčių, dėl to sprendė, jog šalių santykiams taikytinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 4.95 str. nuostatos, reglamentuojančios savininko teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo. Nustatė, kad ieškovai D. B. ir M. B. yra ginčo Pastato savininkai, ką įrodo 2013-09-11 Nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis Nr. 2013-09-11/1 ir Nekilnojamojo turo registro centrinio duomenų banko išrašas (registro Nr. 90/20789) (b. l. 164-167, 154-155), o atsakovai gyvena ginčo patalpose, jomis naudojasi, jų nuomone, teisėtai. Pažymėjo, jog Vilniaus apygardos teisme buvo nagrinėjama civilinė byla, kurioje ieškovas Informacijos centras „VIP“ ieškiniu prašė pripažinti negaliojančia 2013-09-11 Nekilnojamojo daikto pirkimo pardavimo sutartį Nr. 2013-09-11/1, sudarytą tarp L. Ž. IĮ „Sendas“, atstovaujamos bankroto administratoriaus UAB „Bankroto lyderiai“ įgalioto asmens M. P. ir D. B. bei M. B., taikyti restituciją ir įpareigoti atlikti veiksmus, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2014-10-10 sprendimu ieškinį atmetė, sprendimas paliktas nepakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2015-06-04 nutartimi (b. l. 117-124). Teismas pripažino, kad atsakovai neįrodė, jog neišsikeldami iš ginčo Pastato ir juo naudodamiesi, jie elgiasi pagal įstatymo reikalavimus, ar, kad juos su ieškovais sieja kokie nors sutartiniai santykiai, kurių pagrindu atsakovai turi teisę būti ginčo Pastate. Pripažino, kad tarp šalių nuomos sutartis nesudaryta ir neįregistruota (CK 6.579 str. 1 ir 4 d.), faktiniai nuomos santykiai taip pat nesusiklostė - nuomos mokestis nemokamas, teisėti ginčo patalpų savininkai nesutinka, kad atsakovai toliau gyventų Pastate, juo naudotųsi, būtų jame ir jį niokotų, jie pareigos aprūpinti atsakovus gyvenamuoju būstu. Darė išvadą, jog atsakovai pažeidžia ginčo Pastato savininkų teisę naudotis bei valdyti jiems nuosavybės teise priklausantį Pastatą, tuo tarpu nuosavybės teisė gali būti apribota paties savininko valia, įstatymų arba teismo sprendimo (CK 4.39 str. 1 d.), ko jie nepadarė, savo teisės naudotis Pastatu atsakovams neperdavė, įgijo Pastatą teisėtu pagrindu. Sprendė, jog yra įstatyminis pagrindas atsakovus iškeldinti iš ieškovams priklausančio Pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini).
Įvertino, kad atsižvelgiant į bylos apimtį, sudėtingumą, atliktus procesinius veiksmus ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos, neviršija nustatytų rekomendacijų, jų mažinti nėra pagrindo, todėl ieškovei M. B. iš atsakovų solidariai priteisė jos turėtas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 693,96 EUR. Ieškinį patenkinus visiškai, iš atsakovų, ieškovų naudai, priteisė 31,29 EUR žyminio mokesčio (LR CPK 79 str., 93 str.).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas L. Ž., D. Ž., G. Ž. prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovų atsakovų naudai bylinėjimosi išlaidas ir iki ginčo išsprendimo prašo jiems leisti naudotis gyvenamosiomis patalpomis.
Nurodo, kad ieškovai nusipirko ne 245,92 kv.m. ploto administracines patalpas, o 129,37 kv.m, ką patvirtina A. P. firmos OIKOS išduota pažyma. Sutartyje nurodytas klaidingas įrašas apie parduoto pastato plotą (245,92 kv.m), nenurodyta apie 106,14 kv.m. gyvenamąsias patalpas, o iš sutarties 1.1.2 punkto matyti jog gyvenamos patalpos neparduotos ieškovams. Pastato pirkėjai ir bankroto administratorius žinojo, jog turtas priklausė ne tik L. Ž., bet ir jo sutuoktinei D. Ž. ir jų dukrai G. Ž., kurių gyvenamoji vieta buvo adresu (duomenys neskelbtini), todėl turtą parduodant buvo nuslėpta, jog pastate yra gyvenamųjų patalpų, kuriuose atsakovai yra deklaravę savo gyvenamąją vietą. 2013-09-11 pirkimo- pardavimo sutartis prieštarauja ir imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 str.), neatitinka CK 6.396 straipsnio 1 dalyje numatytiems reikalavimams, todėl tokia sutartis pagal CK 6.396 straipsnio 2 dalį negali būti tvirtinama. Vilniaus apygardos teismas ir Lietuvos apeliacinis teismas nepagrįstai atmetė jų ieškinį. Byloje nėra duomenų, kad sutarties pasirašymo metu už pastatą buvo sumokėti pinigai, nes ieškovai pinigų neturėjo. Bankroto administratorius nesilaikė 2013-04-04 kreditorių susirinkimo nustatytos turto pardavimo tvarkos, buvo sudaręs preliminarią sutartį dėl turto pardavimo su ieškovais, nors pinigai turėjo būti sumokami iki pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, o ne sutarties sudarymo metu. Šiuo atveju ieškovai yra neatsiskaitę už įsigytą turtą ir nepagrįstai tapę nekilnojamojo turto savininkais, tačiau šios aplinkybės pirmosios instancijos teismas neįvertino, tuo pažeidžiant CPK 176-185 straipsnių nuostatas.
Atsiliepimas
Ieškovai D. B., M. B. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo sprendimą palikti nepakeistu, skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo, kad tas pačias aplinkybes kaip ieškinyje, bylos nagrinėjimo metu. Pažymėjo, kad jie žinojo apie pastate gyvenančius apeliantus, o apeliantų argumentai dėl sutarties prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms jau buvo dėstomi ir atmesti kaip nepagrįsti įsiteisėjusiu 2014-10-10 Vilniaus apygardos teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1734-450/2014, sutartis nenuginčyta. Teiginys, kad ieškovai nėra atsiskaitę už Pastatą, neatitinka tikrovės, ką patvirtina L. Ž. IĮ „Sendas“ administratoriaus įgalioto asmens M. P. 2013-09-11 pranešimas dėl atsiskaitymo Nr. 3389 bei Nekilnojamojo turto registro išrašas, kuriame nėra jokių įrašų apie įsiskolinimą už įsigytą turtą, be to, apeliaciniame skunde pripažįstama, kad dalį kainos ieškovai mokėjo iš banko suteikto kredito.
Apeliacinis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1–2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Teismas sutinka su pirmosios instancijos nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl jų nebekartoja, pasisako dėl apeliacinio skundo motyvų.
Byloje kilo ginčas, dėl teismo sprendimo, kuriuo atsakovai iškeldinti iš Pastato, teisėtumo ir pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas iškeldino atsakovus iš ieškovams priklausančių patalpų motyvuodamas tuo, kad atsakovai ieškovams priklausantį turtą valdo be teisėto pagrindo. Iš apeliantų nurodomų argumentų matyti, jog jie nesutinka, kad ieškovams priklauso ginčo pastatas, teigia, jog ieškovams buvo parduotos tik komercinės patalpos, o ne 106,14 m² ploto gyvenamosios patalpos, nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyti neteisingi duomenys, o sutartis neatitinka įstatymo reikalavimų, sudaryta pažeidžiant turto pardavimo procedūrą, be to, ieškovai už įsigytą turtą yra neatsiskaitę.
Kasacinis teismas savo teisminėje praktikoje yra nurodęs, jog iškeldinimas iš gyvenamųjų patalpų, priklausomai nuo šalis siejančių materialinių teisių santykių turinio, gali būti tiek pažeistų daiktinių teisių gynimo būdas, tiek prievolinis teisinis pažeistų teisių gynimo būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-790/2003, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2008). Jei ginčo šalis sieja prievoliniai santykiai, reikalavimas dėl iškeldinimo sprendžiamas pagal specialiai šiuos materialinius teisinius santykius reglamentuojančias Civilinio kodekso normas, įrodinėjimo dalykas tokiu atveju yra faktinės aplinkybės, su kuriomis įstatymas sieja naudojimosi pastatais pabaigą. Tik tuo atveju, kai šalių nesieja prievoliniai teisiniai santykiai, ginčo dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų nagrinėjimo turinį ir ribas lemia CK ketvirtosios knygos normos dėl savininko teisių apsaugos. CK 4.37 str. įtvirtinta savininko teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, naudoti, valdyti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Netekęs valdymo teisės, savininkas pas kitą asmenį be teisinio pagrindo atsidūrusį daiktą turi teisę išreikalauti iš svetimo neteisėto valdymo (CK 4.95 str.). Tokiu atveju, nuosavybės teisė ginama daiktinės teisės gynimo priemonėmis. CK 4.95-4.97 straipsniuose reglamentuotas daikto išreikalavimas būtent iš neteisėto valdymo, todėl daikto savininkas, norintis susigrąžinti daiktą, turi įrodyti, kad valdantis daiktą trečiasis asmuo jį valdo neteisėtai, t. y. daikto valdymo pagrindas yra neteisėtas.
Šalies argumentai
Nagrinėjamu atveju atsakovai apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes, kurios, jų nuomone, sudarytų pagrindą spręsti, jog ieškovai nėra pastato savininkai, todėl neturi teisės reikšti reikalavimo dėl atsakovų iškeldinimo. Su tokia apeliantų pozicija nėra pagrindo sutikti.
Pažymėtina, kad klausimas dėl turto pardavimo teisėtumo ir pagrįstumo yra išspręstas Vilniaus apygardos teismo įsiteisėjusiu 2014-10-10 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1734-450/2014 . Joje ieškovo Informacijos centras „VIP“ ieškinys dėl pripažinimo negaliojančia 2013-09-11 nekilnojamojo daikto pirkimo pardavimo sutartį, sudarytą tarp L. Ž. IĮ „Sendas“, atstovaujamos bankroto administratoriaus UAB „Bankroto lyderiai“ įgalioto asmens M. P. ir D. B. bei M. B., restitucijos taikymo, bei įpareigojimo atlikti veiksmus, pareikštas atsakovams UAB „Bankroto lyderiai“, D. B., M. B., tretiesiems asmenims L. Ž., D. Ž., buvo atmestas. Sprendimas paliktas nepakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2015-06-04 nutartimi (b. l. 117-124), o trečiojo asmens M. B. kasacinį skundą priimti atsisakyta (b.l. 232-233). Nurodytoje civilinėje byloje taip pat buvo keliami klausimai dėl IĮ „Sendas“ bankroto administratoriaus galimai padarytų pažeidimų parduodant šios bylos ieškovams nekilnojamąjį turtą: netinkamai nurodyto sutarties dalyko, nesumokėtos kainos už parduotą turtą, tačiau atmetant ieškinį jokie pažeidimai nenustatyti. Teisėjų kolegija pažymi, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 str.4 d.), tuo pačiu įvertina, kad prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukuria teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems asmenims. Šiuo atveju nors apeliantė G. Ž. nedalyvavo procese, tačiau ją, kaip nepilnametę, atstovavo tėva i( Ž.) pagal įstatymą. Todėl ir jos atžvilgiu minėtoje civilinėje byloje nustatytos aplinkybės turi prejudicinių faktų galią.
Pastebėtina, kad nekilnojamojo turto pirkimo- pardavimo sutartyje aiškiai nurodyta, jog parduodamo pastato bendras plotas yra 245,92 kv. m ir joje nėra išskirtos konkrečios patalpos. Nurodyta, kad pastato paskirtis –administracinė, kas sutampa su įrašu Nekilnojamojo turto registre. Tokiu būdu pripažintina, kad sutartyje buvo aiškiai įvardintas sutarties dalykas ir ieškovams parduotas visas pastatas, o ne vien tiktai administracinės patalpos, kaip nepagrįstai teigia apeliantai.
Šalies argumentai
Apeliantas teigia, jog parduodamas turtas priklausė ne tik L. Ž., bet ir jo sutuoktinei D. Ž. bei tuo metu nepilnametei dukrai G. Ž., šiame turte jie deklaravę savo gyvenamąsias vietas, o sutarties sudarymo metu šios aplinkybės buvo nuslėptos.
Nuosavybės teisė į ginčo turtą buvo įregistruota L. Ž. vardu, kaip nurodyta sutarties 1.3 punkte . Įstatymu įtvirtinta, kad tuo atveju, jei kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti nepakanka bankrutuojančios(bankrutavusio) juridinio asmens (IĮ) turto, gali būti parduodamas ir jo savininko turtas, net jei jis priklauso jam jungtinės nuosavybės teise, ką konstatavo Vilniaus apygardos teismas 2014-10-10 sprendimu aukščiau minėtoje civilinėje byloje. Tačiau niekuo nepagrįstas teiginys, kad turto bendrasavininke buvo ir nepilnametė G. Ž.. Be to ieškovai patvirtino žinoję pirmiau nurodytas aplinkybes. Aplinkybė, jog sutartyje nenurodyta, kad yra asmenų, deklaravusių parduodame pastate savo gyvenamąsias vietas, nesudaro pagrindo išvadai dėl CK 6.396 straipsnio nuostatos, numatančios, kad nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartyje privalo būti nurodyti pagrindiniai duomenys apie nekilnojamąjį daiktą, pažeidimo. Kaip konstatuota Vilniaus apygardos teismo 2014-10-10 sprendime, pirkimo-pardavimo sutartyje negalėjo būti nurodytas L. Ž. turto savininku dėl to, kad parduodant bankrutuojančios individualios įmonės savininko turtą yra nustatyti tokio turto pardavimo ypatumai. Vienas iš tokių ypatumų tas, jog turto pardavėju laikoma bankrutuojanti įmonė ir jai atstovaujantis bankroto administratorius.
Atmestini apeliantų teiginiai, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovai už įsigytą nekilnojamąjį turtą sumokėjo bankroto administratoriui, kad buvo pažeista kreditorių susirinkimo nustatyta turto pardavimo tvarka, ir kad nesumokėjus ieškovai neteisėtai įregistravo nuosavybės teises į ginčo turtą.
Vadovaujantis CK 6.393 straipsnio 4 dalimi, 6.398 straipsnio 1 dalimi nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą pirkėjui pereina nuo daikto perdavimo, kuris įforminamas šalių pasirašytu priėmimo-perdavimo aktu arba kitokiu sutartyje nurodytu dokumentu. Nagrinėjamu atveju 2013 m. rugsėjo 11 d. sudaryta pirkimo – pardavimo sutarties 4.1 punkte numatyta, jog ieškovams nuosavybės teisė į turtą pereina nuo turto perdavimo momento, o ši sutartis kartu yra ir perdavimo priėmimo aktas. Nekilnojamojo turto registre Pastato savininkais lygiomis dalimis nurodyti bylos ieškovai M. ir D. B. (b.l.154- Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas, 4.1 ir 4.2 p- įrašas 2013-09-18).
Todėl pripažintina, kad sutarties, kuri nėra nuginčyta ar nutraukta įstatymų, sutarties nustatyta tvarka, sudarymo dieną, t.y. 2013 metų rugsėjo 11 d., ieškovai įgijo nuosavybės teisę į ginčijamą turtą, yra pastato savininkai, turintys teisę reikšti atsakovams reikalavimą išsikelti iš ginčo pastato. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovai neįrodė, jog neišsikeldami iš ginčo Pastato ir juo naudodamiesi, jie elgiasi pagal įstatymo reikalavimus, ar, kad juos su ieškovais sieja kokie nors sutartiniai santykiai, kurių pagrindu atsakovai turi teisę būti ginčo Pastate. Pripažino, kad tarp šalių nuomos sutartis nesudaryta ir neįregistruota (CK 6.579 str. 1 ir 4 d.), faktiniai nuomos santykiai taip pat nesusiklostė - nuomos mokestis nemokamas, teisėti ginčo patalpų savininkai nesutinka, kad atsakovai toliau gyventų Pastate, juo naudotųsi,
Žemesnės instancijos teismas
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, aiškino ir taikė materialinės teisės normas, padarė tinkamas išvadas, todėl priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinio skundo motyvais naikinti ar keisti nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Molėtų rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.