Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Iki 2020-02-06 galiojusių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 11¹.1. punktas nustatė, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Analogiška nuostata reglamentuojama ir nuo 2020-02-06 įsigaliojusio Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2020-02-05 įsakymo Nr. V-31 patvirtintu „Dėl didžiausio laisves atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo" 2.1 punkte. Teisinis reglamentavimas nenumato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas gyvenamosios patalpos plotas dalijamas iš joje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas 1-jo sektoriaus 1 būrio 8 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 14,20 kv. m, joje įrengtos 4 vietos, taigi vienam asmeniui teko 3,55 kv. m ploto (b. l. 27, 29). Daroma išvada, kad pareiškėjui vertinamuoju laikotarpiu buvo užtikrinta Taisyklėse reglamentuota gyvenamojo ploto norma.

Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad didelę gyvenamojo ploto dalį užėmė baldai. Tačiau pagal Taisykles, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. LVAT 2014-09-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014-10-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Konstatavus, kad minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, pareiškėjo argumentai dėl baldų užimamo ploto atmestini kaip nepagrįsti.

Pataisos namų (laisvės atėmimo vietų) visuomenės sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), kurios 37 punkte numatyta, patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomi asmenys, turi būti skirtos valymo priemonės. Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 p.). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta ne mažesnė kaip 200 lx (14 p.). Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.). Higienos normos HN 134:2015 12 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietos patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.

Iš bylos duomenų matyti, kad Pravieniškių PN-AK 1-jo sektoriaus gyvenamosios patalpos vėdinamos per atveriamus langus (b. l. 29). Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų laikomas gyvenamojoje patalpoje su neatidaromais langais ar, kad būtų skundęsis pataisos namų administracijai dėl patiriamų sunkumų atveriant gyvenamosios patalpos langą. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina patalpas, neturi problemų dėl atsirandančio nemalonaus kvapo, oro trūkumo ar pelėsio. Be to, teisės aktai nenumato, kad koridoriuose turi būti įrengti langai, todėl pareiškėjo argumentai dėl šių aplinkybių atmetami.

Pagal Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2017-02-08 įsakymu Nr. V-56 patvirtinto Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašo (b. l. 46) 4, 9 punktus, patalpos kiekvieną dieną turi būti valomos drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio, pagal patvirtintą ir iškabintą patalpos budėjimo tvarką, o valymo inventoriumi nuteistuosius aprūpina būrių viršininkai. Taigi, pareiškėjo teiginys, kad patalpose buvo pelėsio ir kaupėsi nemalonus kvapas, patvirtina aplinkybę, jog atsakingas už jų tvarkymą asmuo (budintysis) tinkamai neatliko savo pareigų. Pataisos namai negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytą pareigą susitvarkyti aplinką, kurioje patys gyvena.

Nors byloje nėra konkrečių duomenų apie gyvenamosios patalpos, kurioje pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, apšvietimą, tačiau teismas pažymi, jog pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes konstatuodamas, kad apšvietimas buvo nepakankamas ir siekė 100 lx. Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad pataisos namai vadovaujasi Higienos norma HN 134:2015 ir užtikrina tinkamas kalinimo sąlygas nuteistiesiems. Byloje taip pat nėra kompetentingų institucijų patikrinimo aktų, kuriuose būtų konstatuota, kad gyvenamosiose patalpose apšvietimas neatitiktų nustatytų reikalavimų. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas būtų skundęsis dėl netinkamo apšvietimo, ar, kad būtų teikęs prašymą pataisos namų administracijai perkelti jį į kitą patalpą, o pataisos namai būtų atsisakę tokį prašymą tenkinti. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo pateiktais paaiškinimais apie gyvenamųjų patalpų atitiktį sveikatos saugos reikalavimams, todėl jais remiasi. Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų, todėl jo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas pažymėjo, kad patalpos neremontuotos, nuo sienų ir laiptų nubyrėjęs tinkas, langai techniškai netvarkingi, trūko baldų ir pan. Tačiau, teismas pažymi, kad byloje taip pat nėra duomenų apie netinkamai įrengtas ir susidėvėjusias gyvenamąsias patalpas, netvarkingą inventorių, tokių duomenų nepateikė ir pats pareiškėjas. Atsakovo atstovas nurodo, kad 1-jo sektoriaus patalpos tvarkingos, laiptinė suremontuota 2019 metais. Bylos duomenimis taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl blogos patalpų ar inventoriaus būklės, inventoriaus (pakabų, kėdžių, spintų ir pan.) trūkumo. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar atsakovas, žinodamas apie galimus teisės aktų reikalavimų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl minėtų aplinkybių yra deklaratyvūs, grindžiami tik subjektyviais pareiškėjo samprotavimais, nepagrįsti objektyviais duomenimis, todėl atmetami.

Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.10 ir 16.11 punktus, drausmės grupės kamerose ir kamerų tipo patalpose įrengiamas radijo taškas. Kadangi pareiškėjas ginčo laikotarpiu minėtose patalpose nebuvo laikomas, jo argumentai dėl radijo taško neįrengimo atmetami kaip nepagrįsti.

Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 8.7 punktą, nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiami laisvalaikio kambariai (kiekvienam būriui). Konkrečių duomenų apie laisvalaikio kambario įrengimą 1-jo sektoriaus 1 būryje nėra. Kita vertus, teismas pažymi, kad sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-07-09 sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl laisvalaikio kambario būryje neįrengimo pareiškėjui būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme, todėl pareiškėjo argumentai dėl šių aplinkybių atmestini kaip nepagrįsti.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 73 straipsnio 5 punktas nustato, kad paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti tris valandas. Pareiškėjas neneigia, kad ginčo laikotarpiu jis kasdien buvo vedamas pasivaikščioti po tris valandas, todėl neteisėti atsakovo atstovo veiksmai nekonstatuotini.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, diskomfortą, pažeminimą ir pan., tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje nėra duomenų, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Konkrečių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, byloje nėra.

Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo R. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.