Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Milašienės ir Gintaro Pečiulio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-1177-28/2007 pagal ieškovo J. Š. ieškinį atsakovams V. K. ir UAB (duomenys neskelbtini) žurnalui dėl įpareigojimo paneigti tikrovės neatitinkančius duomenis, žeminančius asmens garbę ir orumą ir neturtinės žalos atlyginimą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vertindamas paskelbtą informaciją „Garsiosios „Luokės“ šleifas“ ir „...kai prasidėjo bankų griūtis ir tapo neišvengiamas „Tukanos" bankrotas, J. Š. staiga atsistatydino iš Lietuvos verslininkų asociacijos prezidento pareigų...“, ieškovas nurodė, kad tiek iš straipsnio dalies pavadinimo, tiek ir iš nurodytos citatos vertinant kontekstą, galima suprasti, kad ieškovas neva turėjo ryšių su „Luokės“ firma, pagarsėjusia finansiniais nusikaltimais. Tačiau tokie duomenys neatitinka tikrovės. Draudimo bendrovės „Tukana“ akcijas 1993-1994 m. pradėjo supirkinėti „Luokės“ firmos atstovai, o ieškovas tam priešinosi. Kuomet paaiškėjo, kad „Luokės“ firma turi kontrolinį „Tukanos“ akcijų paketą, ieškovas 1994 m. pasitraukė iš „Tukanos“ valdybos pirmininko pareigų. Atsižvelgiant į tai, žurnalisto V. K. straipsnyje išdėstytos užuominos apie ieškovo ryšį su „Luokės“ firma, pagarsėjusia finansiniais nusikaltimais, neatitinka tikrovės, žeidžia ieškovo garbę ir orumą, sudaro neigiamą įspūdį visuomenėje apie ieškovo praeitį. Teismas nurodė, kad informacija „Garsiosios „Luokės“ šleifas“ nėra paskelbta apie ieškovą. Straipsnio dalyje, kuris pavadintas minėta ginčijama fraze, rašoma apie daugelį Lietuvoje žinomų žmonių, apie draudimo kompaniją „Tukana“, nesėkmingą jos verslą, apie „Luokės“ grupuotės imamus kreditus iš „Aurabanko“ ir šio banko griūtį ir kitas aplinkybes. Todėl ieškovo nurodomą suvokimą, kad visiems straipsnį skaičiusiems asmenims buvo privalu suprasti, jog ieškovas neva turėjo ryšių su „Luokės“ firma, teismas laikė nepagrįstu. Informaciją „...kai prasidėjo bankų griūtis ir tapo neišvengiamas „Tukanos“ bankrotas, J. Š. staiga atsistatydino iš Lietuvos verslininkų asociacijos prezidento pareigų...“ teismas laikė žinia, kuri atitinka tikrovę, nes joje sugretinamos dvi faktinės aplinkybės: ieškovas atsistatydino 1995 metais, Vilniaus apygardos teismo 1996 m. gegužės 10 d. nutartimi UAB DK „Tukana“ iškelta bankroto byla.

Vertindamas paskelbtą informaciją „Išgaravusios patalpos Vilniaus centre“, „...tačiau kur ta byla ir koks jos likimas, prezidento patarėjas negalėjo nurodyti...“, „...jo vadovaujamai Verslininkų asociacijai išnuomotas patalpas perėmė bendrovė „Convest", kurios prezidentas buvo jis pats...", ieškovas nurodė, kad sudaromas įspūdis, jog J. Š. atstovaujama bendrovė „Convest“ neskaidriai ar neteisėtai perėmė patalpas, esančias Gedimino prospekte, Vilniuje. Tokie duomenys neatitinka tikrovės, nes bendrovė „Convest“ neperėmė patalpų iš Verslininkų asociacijos, o pasibaigus nuomos sutarčiai J. Š. atstovaujamos bendrovės „Convest“ nuomojamos patalpos buvo perduotos nuomotojui. Teismas nurodė, kad informacija „Išgaravusios patalpos Vilniaus centre“ nėra paskelbta apie ieškovą, tokiu pavadinimu pavadintoje straipsnio dalyje rašoma apie patalpų nuomos aplinkybes dviems juridiniams asmenims. Informaciją „...tačiau kur ta byla ir koks jos likimas, prezidento patarėjas negalėjo nurodyti...“ teismas laikė žinia, kurios nėra pagrindo vertinti kaip žeidžiančią asmens garbę ir orumą. Informaciją „...jo vadovaujamai Verslininkų asociacijai išnuomotas patalpas perėmė bendrovė „Convest“, kurios prezidentas buvo jis pats...“ teismas vertino kaip žinią, kurios atitikimo tikrovei dėl dviejų patalpų nuomininkų, t. y. Verslininkų asociacijos ir bendrovės „Convest“, neginčijo ir ieškovas. Teismo teigimu, žodį „perėmė“ nėra pagrindo traktuoti kaip neišvengiamai apibūdinantį apgaulę ar neteisėtumą, o šiuo atveju nurodyta, kad išnuomotas patalpas perėmė bendrovė, todėl nėra pagrindo išvadai, jog toks nuomos santykių pasikeitimo įvardijimas žeidžia ieškovo garbę ir orumą, kuris buvo įvardintas kaip šios bendrovės prezidentas. Informaciją „šalia patalpas nuomojančios firmos tokią sumą kas mėnesį pakloja vos ne už vieną kvadratinį metrą“ teismas vertino kaip žinią, kuri nėra paskelbta apie ieškovą. Teismas konstatavo, kad nenustačius paskelbtame straipsnyje tikrovės neatitinkančių žinių, žeminančių ieškovo garbę ir orumą, atmestini ieškovo reikalavimai dėl tokių žinių paneigimo bei neturtinės žalos atlyginimo.

3. Dėl teiginių ,,Bandė išstumti viršininką“, „...statybininkas tapo Lietuvos mokslų akademijos Ekonomikos instituto aspirantu...“, „...„(duomenys neskelbtini)" turi informacijos, jog 1991-aisiais etatas panaikintas visai dėl kitų priežasčių..“, „...viename instituto vadovų susirinkime J. Š. metė viešus kaltinimus tuomečiam instituto vadovui J. N.. Kaltinimai nepasitvirtino“. Teismo sprendime nurodomi informacijos šaltiniai niekaip nelegalizuoja tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimo, kadangi tokia informacija visais atvejais turi būti paneigta (VIĮ 55 str. 3 d.). Neteisinga teismo išvada, kad nurodytas teiginys nežemina ieškovo garbės ir orumo. Vertinant teiginį straipsnio kontekste, netikslumai apibūdinant ieškovo profesinius pasiekimus nukreipti į šių pasiekimų sumenkinimą. Ieškovo įvardinimas kaip ,,statybininko“ būtent tai ir iliustruoja. Ieškovas statybininku, t. y. darbininku, atliekančiu statybos darbus, niekada nebuvo, tik dirbo vadovaujantį darbą statybos įmonėje. Teismas sprendime pripažino, kad paskelbta informacija nėra tiksli, o tai iš esmės reiškia, kad tokia informacija neatitinka tikrovės. Neteisinga teismo išvada, kad teiginys ,,Bandė išstumti viršininką“ laikytinas nuomone. Tokia straipsnio antraštė yra konstatuojamojo pobūdžio, įvardinanti vienareikšmišką faktą, kad ieškovas ėmėsi veiksmų Lietuvos informacijos instituto viršininkui J. N. pašalinti. Tačiau toks teiginys neįrodytas, todėl neatitinka tikrovės bei žemina ieškovo garbę ir orumą, nes paskleidžiama žinia, kad ieškovas neskaidriais veiksmais ir neteisėtais būdais bandė užimti Lietuvos informacijos instituto viršininko pareigas. Minėtais teiginiais paskleidžiama žinia, jog J. Š. mestiems kaltinimams J. N. nepasitvirtinus, buvo panaikintas direktoriaus pavaduotojo mokslo reikalams etatas, visiškai neatitinka tikrovės, yra šmeižikiškas, išgalvotas bei žemina ieškovo garbę ir orumą. Byloje esanti ieškovo darbo knygelė patvirtina, kad ieškovas iš Lietuvos informacijos instituto buvo atleistas dėl perkėlimo į kitą darbą pagal tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos darbo įstatymų kodekso 39 straipsnio 5 punktą. Liudytojas J. N. paliudijo, jog žurnalistui neteigė, jog J. Š. bandė išstumti jį iš instituto viršininko pareigų. Liudytojas taip pat patvirtino, kad Lietuvos informacijos institute buvo mažinami etatai, nes jų tiek nereikėjo. Taip pat iš liudytojo pasisakymų matyti, kad jis yra geros nuomonės apie J. Š., o šio fakto žurnalistas straipsnyje neatskleidė tuo pažeisdamas Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatas.

4. Dėl teiginių „Garsiosios „Luokės“ šleifas“ ir „...kai prasidėjo bankų griūtis ir tapo neišvengiamas „Tukanos" bankrotas, J. Š. staiga atsistatydino iš Lietuvos verslininkų asociacijos prezidento pareigų...“. Neteisinga teismo išvada, kad informacija „Garsiosios „Luokės“ šleifas“ paskelbta ne apie ieškovą. Iš straipsnio konteksto vienareikšmiškai galima suprasti, kad būtent ieškovo praeitis yra siejama ryšiais su nusikalstama ,,Luokės“ grupuote. Straipsnyje kalbama apie kompaniją ,,Tukana“ bei ,,Luokės“ grupuotės veiksmus, taip pat rašoma apie J. Š. dalyvavimą privačios bendrovės veikloje, kuri straipsnyje siejama su ,,Luokės“ grupuote. Tai reiškia, kad teiginiu paskleidžiama žinia, jog būtent ieškovo praeities veikla siejasi su ,,Luokės“ grupuote. Neteisingas teismo motyvas, kad nurodyta žinia atitinka tikrovę, nes joje sugretinamos dvi faktinės aplinkybės: ieškovas atsistatydino 1995 metais, Vilniaus apygardos teismo 1996 m. gegužės 10 d. nutartimi UAB DK ,,Tukana“ iškelta bankroto byla. Ieškovas pasitraukė iš ,,Tukanos“ pareigų 1994 m. ir ne dėl to, kad prasidėjo banko griūtis ir bendrovės bankrotas tapo neišvengiamas, bet dėl to, kad bendrovės ,,Tukana“ akcijas 1993-1994 m. pradėjo supirkinėti ,,Luokės“ firmos atstovai.

5. Dėl teiginių „Išgaravusios patalpos Vilniaus centre“, „...tačiau kur ta byla ir koks jos likimas, prezidento patarėjas negalėjo nurodyti...“, „...jo vadovaujamai Verslininkų asociacijai išnuomotas patalpas perėmė bendrovė „Convest", kurios prezidentas buvo jis pats...“, „šalia patalpas nuomojančios firmos tokią sumą kas mėnesį pakloja vos ne už vieną kvadratinį metrą“. Neteisinga teismo išvada, kad informacija „Išgaravusios patalpos Vilniaus centre“ nėra paskelbta apie ieškovą, bet apie patalpų nuomos aplinkybes dviems juridiniams asmenims. Iš straipsnio konteksto yra akivaizdu, kad rašomos aplinkybės siejamos su ieškovo asmeniu. Straipsnyje akcentuojama, kad ieškovas buvo bendrovės ,,Convest“ prezidentas, ją atstovavo, pats ieškovas patalpose ilgą laiką dirbo ir pan. Šių aplinkybių kontekste akivaizdu, kad paskleidžiama žinia apie neskaidrų ar neteisėtą patalpų perėmimą, įvykdytą būtent ieškovo iniciatyva. Informacija „...tačiau kur ta byla ir koks jos likimas, prezidento patarėjas negalėjo nurodyti...“ priešingai nei nurodė teismas, laikytina žinia, žeidžianti J. Š. garbę ir orumą, nes iš konteksto matyti, kad informacija pateikiama kryptingai, siekiant parodyti, kad neva J. Š. turi ką slėpti, taip pat siekiant sumenkinti patį bylos buvimo faktą ir suabejoti J. Š. teisumu. Informacija „...jo vadovaujamai Verslininkų asociacijai išnuomotas patalpas perėmė bendrovė „Convest", kurios prezidentas buvo jis pats...“ vertintina kaip žinia. Iš straipsnio konteksto akivaizdu, kad žinia skleidžiama apie ieškovą. Būtent žodis ,,perėmė“ sudaro neteisėtų ir netinkamų ieškovo vadovaujamos bendrovės veiksmų įspūdį. Informacija „šalia patalpas nuomojančios firmos tokią sumą kas mėnesį pakloja vos ne už vieną kvadratinį metrą“ priešingai nei nurodė teismas, yra paskelbta žinia apie J. Š., o būtent, kad J. Š. neva ne tik kad neskaidriai patalpas perėmė, bet ir moka mažesnę nei turėtų kainą. Tačiau atsakovai nepateikė jokių įrodymų, kad paskleista žinia atitinka tikrovę, todėl laikytina, kad paskleisti duomenys neatitinka tikrovės (CK 2.24 str. 1 d.).

6. Atsakovas V. K., paskleidęs žinomai tikrovės neatitinkančią informaciją, šiurkščiai pažeidė VIĮ nustatytas žurnalistų pareigas, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso normas, pažemino J. Š. garbę ir orumą, todėl kartu su UAB (duomenys neskelbtini) žurnalu privalo atlyginti neturtinę žalą (CK 2.24 str. 5 d.). Atsakovai paskelbdami tikrovės neatitinkančią bei tendencingai pateikiamą informaciją apie ieškovą, pažeidė Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucijos dėl žurnalistinės etikos Nr. 1003 nustatytą reikalavimą, kaip privalomas tiriamosios žurnalistikos atsiribojimas nuo žurnalistinių kompanijų, rengiamų pagal išankstinius nusistatymus bei ypatingus interesus (Rezoliucijos 21 p.). Paskelbus straipsnį ieškovas buvo dvasiškai sukrėstas ir emociškai prislėgtas dėl straipsnyje melagingų ir išgalvotų duomenų paskelbimo. Po straipsnio paskelbimo pablogėjo ieškovo vertinimas visuomenėje, pablogėjo ieškovo reputacija, kuri yra labai svarbi verslo santykiuose. Dėl melagingų žinių paskleidimo J. Š. prarado pasitikėjimą kaip galimas kandidatas į Prezidentūros kanclerio postą, nes ieškovas ateityje ketino tokio posto siekti. Taip pat sumažėjo ieškovo galimybės siekti bet kokio valstybės tarnautojo posto bei dalyvauti politinėje veikloje. Iš straipsnio konteksto matyti, kad tikrovės neatitinkantys duomenys buvo paskelbti tyčia, tikrovės neatitinkanti informacija paskelbta tendencingai. Be to, UAB (duomenys neskelbtini) žurnalas elgėsi nesąžiningai, t. y. nevykdė įstatyminės pareigos išspausdinti J. Š. paneigimą.

Atsakovai UAB (duomenys neskelbtini) ir V. K. atsiliepimais į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Pirmosios instancijos teismas surinko ir ištyrė visus įrodymus, teisingai juos įvertino ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, o taip pat patikrina, ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.).

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, kituose tarptautinės ir nacionalinės teisės aktuose laiduojama informacijos laisvė, bet kartu pripažįstama, jog teisė skleisti informaciją nėra absoliuti. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnį laisvė skleisti informaciją gali būti ribojama įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai. Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnyje suformuluotas vienas iš pagrindinių visuomenės informavimo principų, kad viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai. Nurodytos principinės nuostatos suponuoja visuomenės informavimo priemonės atsakomybę, jeigu ji paskelbia tikrovės neatitinkančius ir asmens garbę ir orumą žeminančius duomenis. Europos žmogaus teisių teismas, aiškindamas teisės skleisti informacijos turinį (Konvencijos 10 str.), yra pabrėžęs saviraiškos laisvės svarbą demokratinėje visuomenėje ir yra nurodęs, kad teisė skleisti informaciją ir idėjas apima ne tik teisę skleisti neutralią informaciją ir idėjas, kurios yra palankios ir neįžeidžiančios, bet ir informaciją, kuri yra šokiruojanti, trikdanti visuomenę ar jos dalį (nurodoma Europos žmogaus teisių teismo 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime Handyside v. United Kingdom). Šiame sprendime taip pat pažymima, jog tokie reikalavimai yra dėl pliuralizmo, tolerancijos ir plačių pažiūrų, be kurių demokratinė visuomenė nėra įmanoma. Ši Europos žmogaus teisių teismo praktika buvo patvirtinta ir Observer Guardian v. United Kingdom, 1991 m. byloje. Europos žmogaus teisių teismas yra nurodęs, jog žurnalistų teisė reikšti savo nuomonę apima ir tam tikro laipsnio faktų perdėjimą (hiperbolizavimą), jeigu tai nepažeidžia Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje nustatytų šios teisės įgyvendinimo ribų (Europos žmogaus teisių teismo sprendimas Lingens v. Austria, 1986 m. byloje). Vadinasi, sprendžiant konfliktą, kilusį tarp teisės į garbės ir orumo gynimą ir teisės skleisti informaciją, būtina vadovautis proporcingumo ir šių teisių pusiausvyros principais. Europos žmogaus teisių teismo praktika, aiškinant Konvencijos 10 straipsnį, nukreipia į tai, kad teisė skleisti informaciją negali būti ribojama ne tik valstybės įvedama cenzūra, bet ir privačia cenzūra, kuri galima tada, kai, pažeidžiant proporcingumo principą ir nepaisant dviejų lygiaverčių teisių pusiausvyros reikalavimo, išimtinai ginama teisė į garbę ir orumą. Beatodairiškas asmens garbės ir orumo gynimas faktiškai reikštų privačios cenzūros įvedimą, tai leistų taikyti civilinę atsakomybę ir kitus civilinių teisių gynimo būdus esant menkiausiam informacijos netikslumui, neatsižvelgiant į visuomenės informavimo priemonės elgesį bei tikslus. Taip pat tai reiškia, kad iš spaudos negalima reikalauti absoliutaus tikslumo, o tik galima reikalauti elgtis sąžiningai, t. y. sąmoningai neiškraipyti ar nutylėti informacijos, siekiant įžeisti ar pažeminti asmenį, tai reikštų piktnaudžiavimą teise skleisti informaciją ir šios teisės ribų peržengimą, duodantį pagrindą taikyti teisinę atsakomybę. Asmens garbės ir orumo suabsoliutinimas reikštų visuomenės teisės žinoti pažeidimą, nes teisė skleisti informaciją apima ir teisę žinoti, kas vyksta šalyje ir pasaulyje, išskyrus atvejus, kai tai liečia informaciją, kurią skelbti draudžia įstatymas. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyrius teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v UAB ,,Rinkos aikštė“; bylos Nr. 3K-3-687/2003).

Bylos duomenimis, ieškovas straipsnio „(duomenys neskelbtini)“ paskelbimo metu buvo valstybės vadovo patarėjas, taip pat kaip patvirtino pats ieškovas, jis ketino tapti Prezidentūros kancleriu. Todėl ieškovas, kaip viešas asmuo, turėjo suvokti ir galėjo tikėtis sulaukti didesnio dėmesio ir įvairaus pobūdžio atgarsių bei atsiliepimų. Pagal formuojamą teismų praktiką šios kategorijos bylose viešas asmuo nesinaudoja tokiu pačiu garbės ir orumo gynimu kaip privatus asmuo. Viešo asmens kritika, kad ir kokia griežta ar kandi ji būtų, yra leistina. Todėl viešas asmuo turi pakęsti ir toleruoti apie jį skelbiamą (nors ir nevisiškai tikslią) informaciją ar nuomonę, kurią privatus asmuo galėtų vertinti kaip garbės ir orumo pažeidimą. Šiuo atveju sprendžiant dviejų konstitucinių vertybių - asmens garbės ir orumo ir teisės skleisti informaciją ir reikšti nuomonę - koliziją, pirmenybė teikiama pastarajai. Europos žmogaus teisių teismas ne vienoje byloje yra konstatavęs, kad viešo ir privataus asmens garbės ir orumo gynimo ribos skiriasi (Obursehlich v. Austria, 1991 m. ir kt.).

Kiekvienu atveju teismas spręsdamas, ar atsakovo visuomenės informavimo priemonės paskleista informacija buvo leistina, tai yra ar tokia informacija galėjo pažeisti ieškovo garbę ir orumą, jo privataus gyvenimo neliečiamumą, turi įvertinti, ar buvo paskleistos žinios, ar paskelbta tam tikro asmens nuomonė, susijusi su realiai egzistuojančių faktų buvimu. Toks žinios ir nuomonės atskyrimas yra reikšmingas paskleistos informacijos turinio teisiniam įvertinimui. Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio prasme žinios yra faktų ir duomenų paskelbimas, kurio turinys gali būti patikrintas bei įrodomas; nuomonė yra subjektyvus tam tikrų asmenų vertinimas, išreikštas jų asmeninis požiūris į gyvenimo reiškinius, susijusius su tikrais įvykiais. Tai reiškia, jog viešai pateikiamoms žinioms taikomi griežtesni jų turinio paskelbimo reikalavimai, siejami su žinių nešališku pobūdžiu, jomis pateikiamų faktų tikrumu ir duomenų tikslumu, galimybe patikrinti konkrečių žinių turinio pagrįstumą. Skirtingai nei žinių, paskelbtos nuomonės Visuomenės informavimo įstatymas nesaisto tiesos kriterijumi, dėl to išreikšdami nuomonę per visuomenės informavimo priemones, asmenys yra nevaržomi išsakyti savo vidinį įsitikinimą, kadangi teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti yra konstitucinė vertybė. Nuomonė reiškiama tiek atskleidžiant mintis apie bendro pobūdžio asmens idėjas, tiek išsakant komentarus apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. (Lietuvos Aukščiausio Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-853/2003 R. M. v. UAB ,,Santarvės laikraštis“, bylų kategorija 20.6).

Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad straipsnyje nurodyti duomenys, kad „A. A. labdaros fondo buvusios buhalterės ir dabar vadove tapusios J. Š. vyras iki atėjimo į Prezidentūrą buvo samdomas „Tele2“ vadovas“ yra neteisingi, nepagrįsti todėl žemina ieškovo garbę ir orumą. Apeliantas pripažįsta, jog jis buvo UAB ,,Tele2“ valdybos nariu, nors autobiografijoje nurodoma, jog apeliantas yra UAB ,,Tele2“ valdybos pirmininkas-strateginio vystymo vadovas. Byloje yra nemažai publikacijų, kuriose ieškovas įvardijamas kaip ,,Tele 2“ vadovas (b. l. 110-111, 147). Tačiau nėra duomenų, kad apeliantas anksčiau būtų ginčijęs masinėse informacijos priemonėse pateikiamą informaciją, kurioje jis buvo pristatomas kaip ,,Tele2“ vadovas. Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nors straipsnyje nurodyta informacija ir nėra tiksli, bet nelaikytina tiek klaidinga, kad diskredituotų ieškovą. Taip pat nėra pagrindo išvadai, kad minėta informacija suponuojama nuomonė apie protekcijas.

Teisė skleisti informaciją visuomenės informavimo srityje apima ir teisę vartoti tam tikras lingvistines bei literatūrines išraiškos priemones, kuriomis pateikiama informacija paryškinama, abstrahuojama ar koncentruotai reziumuojama, jeigu šios lingvistinės ir literatūrinės priemonės nereiškia teisės skleisti informaciją ribų peržengimo. Spauda turi teisę ne tik skleisti žinias, bet ir pareikšti nuomonę apie vienus ar kitus įvykius, taip pat ir apie jo dalyvius. Šios visuomenės informavimo priemonių teisės ribojimas, nesant tam pakankamo teisinio pagrindo, reikštų grėsmę demokratinei santvarkai. Kaip jau buvo minėta, žurnalistinės veiklos netikslumus ir reiškiamą kritiką ar vertinimus turi pateisinti ir toleruoti asmenys, kurių veikla yra viešojo pobūdžio ir dėl savo padėties šie asmenys labiau pastebimi visuomenėje. Teiginys „Užuomarša patarėjas“ vertintinas, kaip nuomonė, kuriai tiesos kriterijus netaikomas. Toks teiginys nėra įžeidžiančio pobūdžio, todėl nelaikytinas žeminančiu ieškovo garbę ir orumą.

Atmestinas apelianto argumentas, kad teiginys ,,...politikas savo rinkėjams visąlaik siūlė iškarpytą biografiją...“ neatitinka tikrovės. Iš bylos duomenų matyti, kad apelianto autobiografijose (b. l. 100-106) bei leidinyje „Kas yra kas Lietuvoje“ (b. l. 109) nurodyti duomenys nesutampa su duomenimis nurodytais apelianto pateiktame CV (b.l.10-12). Taigi nurodyta žinia atitinka tikrovę. Kadangi apeliantas nenurodė tikslių anksčiau užimtų pareigų, atsakovai tai įvardino kaip ,,iškarpytą biografiją“ tačiau tai nėra pagrindas pripažinti, kad toks teiginys pažeidžia apelianto garbę ir orumą.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos išdėstytais argumentais, kad informacija „...statybininkas tapo Lietuvos mokslų akademijos Ekonomikos instituto aspirantu...“ nėra tiksli, tačiau paremta faktinėmis aplinkybėmis, pakartojant paskelbtas kituose rašytiniuose šaltiniuose žinias, bei nesudaranti pagrindo vertinti, kad ji yra žeminanti ieškovo garbę ir orumą.

Teiginiai „...„(duomenys neskelbtini)" turi informacijos, jog 1991-aisiais etatas panaikintas visai dėl kitų priežasčių..“, „...viename instituto vadovų susirinkime J. Š. metė viešus kaltinimus tuomečiam instituto vadovui J. N.. Kaltinimai nepasitvirtino“ laikytini žinia, kurios teisingumą pirmosios instancijos teisme patvirtino liudytojas J. N.. Paskelbti duomenys nelaikyti kaip viešo asmens garbę ir orumą žeminanti žinia.

Teiginys „Bandė išstumti viršininką“ laikytinas nuomone. Nuomonė reiškiama tiek atskleidžiant mintis apie bendro pobūdžio asmens idėjas, tiek išsakant komentarus apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Minėtu teiginiu atsakovas, vertindamas turimus duomenis apie apelianto darbą Lietuvos informacijos institute bei išėjimą iš jo, pateikia buvusių įvykių savą interpretaciją.

Tam, jog būtų galima ginti pažeistus asmens garbę ir orumą, būtina nustatyti tai, kad paskelbti duomenys yra apie ieškovą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad informacija „Garsiosios „Luokės“ šleifas" nėra paskelbta apie ieškovą.

Teiginys „...kai prasidėjo bankų griūtis ir tapo neišvengiamas „Tukanos" bankrotas, J. Š. staiga atsistatydino iš Lietuvos verslininkų asociacijos prezidento pareigų...“ laikytinas žinia, kurioje priešingai negu nurodo apeliantas, įvardinti įvykiai atitinka tikrovę, nes draudimo kompanijai ,,Tukana“ bankroto byla buvo iškelta po apelianto atsistatydinimo iš šios įmonės (apeliantas iš draudimo kompanijos ,,Tukana“ išėjo 1994 metais, o 1996 m. gegužės 10 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi UAB DK „Tukana“ iškelta bankroto byla).

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai informaciją „Išgaravusios patalpos Vilniaus centre" laikė paskelbta ne apie ieškovą, o apie patalpų nuomos aplinkybes dviems juridiniams asmenims.

Informacija „...tačiau kur ta byla ir koks jos likimas, prezidento patarėjas negalėjo nurodyti...“ laikytina žinia, kuri nėra įžeidžiančio pobūdžio, todėl negalima jos vertinti, kaip žeminančios asmens garbę ir orumą.

Informacija „...jo vadovaujamai Verslininkų asociacijai išnuomotas patalpas perėmė bendrovė „Convest", kurios prezidentas buvo jis pats..." laikytina žinia, kuri buvo skelbiama kitose masinėse informacijos priemonėse iki ją paskelbė atsakovai (b. l. 92). Priešingai negu nurodo apeliantas, žodis „perėmė“ netraktuotinas kaip neteisėti ar netinkami apelianto vadovaujamos bendrovės veiksmai, tokio žodžio vertinimo ar apibendrinimo straipsnyje nėra.

Teiginys „šalia patalpas nuomojančios firmos tokią sumą kas mėnesį pakloja vos ne už vieną kvadratinį metrą“ vertintinas kaip žinia, tačiau nėra duomenų, kad ši žinia neatitinka tikrovės. Apeliantas iš dalies pripažino, jog jo įmonė galėjo mokėti mažesnį nei kiti nuomininkai nuomos mokestį, tačiau tokį mokestį buvo nustačiusi savivaldybė. Tačiau bet kokiu atveju, tokia žinia nelaikytina pažeidžiančia apelianto garbę ir orumą.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados atitinka faktines bylos aplinkybes, teismas tinkamai taikė materialinės bei procesines teisės normas, o apeliacinio skundo argumentai nėra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimui ar pakeitimui ir atmestini kaip nepagrįsti. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Atmetant apeliacinį skundą, iš apelianto priteistinos teismo turėtos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos valstybei (CPK 92 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo J. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 10 (dešimt litų) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.