Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-662-445-13

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-03-04
Bylos Nr.: A-662-445-13
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-01375-2012-4
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Skirgailė Žalimienė (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Romanas Klišauskas
Atsakovas: Vilniaus miesto savivaldybės
Pareiškėjas: Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje

Administracinė byla Nr. A662-445/2013Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01375-2012-4Procesinio sprendimo kategorija 38 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. kovo 4 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Romano Klišausko ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės mero apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės merui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir pareiškėjas, Vyriausybės atstovas) prašymu (b. l. 1-2) kreipėsi į teismą prašydamas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės merą (toliau – ir atsakovas, Meras) pateikti Vyriausybės atstovo 2012 m. balandžio 18 d. rašte Nr. 3-205 ,,Dėl dokumentų pateikimo“ (toliau – ir Raštas) prašomą informaciją.

Pareiškėjas prašyme nurodė, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo (toliau – ir SAPĮ) 6 straipsnio 1 dalies 2 punktu, numatančiu Vyriausybės atstovo teisę reikalauti iš savivaldybės administravimo subjektų priimtų teisės aktų kopijų, nustatant, kad toks reikalavimas turi būti įvykdytas ne vėliau kaip 5 darbo dienas nuo jo gavimo dienos, ir 6 straipsnio 3 dalies pagrindu paprašė Mero nedelsiant pateikti su Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. 1-491 „Dėl UAB „Šiaurės miestelis“ įstatinio kapitalo didinimo turtiniu įnašu“, 2012 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. 1-492 „Dėl UAB „Grinda“ įstatinio kapitalo didinimo turtiniu įnašu“ bei 2012 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. 1-493 „Dėl UAB „Vilniaus viešasis transportas“ įstatinio kapitalo didinimo turtiniu įnašu“ (toliau – ir 2012 m. kovo 21 d. sprendimai) susijusią medžiagą, t. y. po sprendimų priėmimo pasirašytus tarp Ekonomikos ir investicijų departamento direktoriaus ir minimų bendrovių turto perdavimo ir priėmimo aktus ar jų patvirtintas kopijas, akcijų pasirašymo sutartis ar jų patvirtintas kopijas, taip pat savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymus, kuriais yra patvirtinti UAB „Šiaurės miestelis“, UAB „Grinda“', UAB „Vilniaus viešasis transportas“ įstatai, ar jų patvirtintas kopijas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės institucijų ir įstaigų įstatymo (toliau – ir Teisės gauti informaciją iš valstybės institucijų ir įstaigų įstatymas) 14 straipsnio nuostatomis, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymų, kuriais buvo patvirtinti UAB „Šiaurės miestelis“, UAB ,,Grinda“, UAB „Vilniaus viešasis transportas“ įstatai, patvirtintos kopijos privalėjo būti pateiktos iki 2012 m. balandžio 25 d., o kita prašoma medžiaga turėjo būti pateikta per 20 darbo dienų, t. y. iki 2012 m. gegužės 17 d. Meras, atsisakydamas pateikti prašomus dokumentus, nesivadovavo gero viešojo administravimo principu ir taip pažeidė įstatymo garantuojamą Vyriausybės atstovo teisę gauti informaciją, įskaitant dokumentus. Merui nepateikus prašomos informacijos, Vyriausybės atstovas negali tinkamai įgyvendinti savo įstatyminių funkcijų.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės meras atsiliepime į pareiškėjo Vyriausybės atstovo prašymą su prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 7-9).

Atsiliepime nurodė, kad pagal Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 2 straipsnio 6 dalį, Vyriausybės atstovas nėra subjektas, kuriam informacija turi būti pateikiama ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo prašymo gavimo įstaigoje dienos, todėl nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjo reikalavimas gauti informaciją per minėtame įstatyme nustatytą terminą laikytinas pertekliniu ir nepagrįstu. Atsakovo teigimu, Vyriausybės atstovas nepagrįstai prašo pateikti Rašte nurodytus dokumentus, kadangi jų pagrindu Vilniaus miesto savivaldybės taryba vykdė ne administracinę veiklą, o savo, kaip turto savininkės, teises ir pareigas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu (toliau – ir CK), Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymu bei Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 48 straipsnio 2 dalimi. Savivaldybė yra specialus subjektas, galintis vykdyti ne tik viešojo administravimo veiklą, bet ir būti civilinių teisinių santykių dalyviu lygiais pagrindais, kaip ir kiti šių santykių dalyviai (CK 2.36 str. 1 d.). Atsakovas vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (toliau – ir Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas) 8 straipsniu ir CK 2.81 straipsnio 1 dalimi ir teigė, jog priimdama ginčo sprendimus Vilniaus miesto savivaldybės taryba veikė ne kaip valdingus įgaliojimus turintis viešojo administravimo subjektas, bet kaip juridinių asmenų UAB ,,Šiaurės miestelis“, UAB ,,Grinda“ ir UAB „Vilniaus viešasis transportas“ organas. Todėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimai ir jų pagrindu sudaryti sandoriai pripažinti ne viešojo administravimo veikla, o civiliniais teisiniais santykiais, kurių priežiūros Vyriausybės atstovo įgaliojimai neapima (SAPĮ 4 str.). Priimdama ginčo sprendimus Vilniaus miesto savivaldybės taryba veikė ne kaip viešojo administravimo subjektas, todėl šie sprendimai ir jų pagrindu sudaryti sandoriai nelaikytini viešojo administravimo subjekto priimtais teisės aktais SAPĮ 6 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Pareiškėjas teisme reikšdamas reikalavimą įpareigoti pateikti informaciją atsakovui nepagrįstai nurodė Vilniaus miesto savivaldybės merą. Mero kompetencija yra nustatyta Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnyje ir neapima pareigos teikti informaciją savivaldybės veiklą kontroliuojančioms institucijoms. Atsižvelgiant į tai, jog Meras nėra atsakingas už informacijos pateikimą, pareiškėjo prašymas yra paduotas netinkamam atsakovui.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės merą pateikti Vyriausybės atstovo 2012 m. balandžio 18 d. rašte Nr. 3-205 ,,Dėl dokumentų pateikimo“ prašomą informaciją.

Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytus duomenis ir pažymėjo, kad Vyriausybės atstovo funkcijos yra expressis verbis įtvirtintos Konstitucijoje (123 str. 2 ir 3 d.), nurodė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. vasario 18 d. nutarimą. Nurodė SAPĮ 4 straipsnio 1 dalies 3, 4 ir 8 punktus, 4 straipsnio 8 dalį, 5 straipsnio 1 dalį 1-2 punktus, 6 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktus. Teismas nustatė, kad iš pareiškėjo pateikto prašymo turinio ir argumentų bei Rašto atsakovui galima spręsti, kad Vyriausybės atstovas, vykdydamas jam suteiktus įgaliojimus (SAPĮ 4 str. 1 d. 1 p.), siekdamas patikrinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 21 d. sprendimų atitikimą įstatymams bei kitiems teisės aktams, kreipėsi į savivaldybės merą, prašydamas pateikti dokumentus, susijusius su minėtų sprendimų priėmimu – po sprendimų priėmimo pasirašytus tarp Ekonomikos ir investicijų departamento direktoriaus ir sprendimuose minimų bendrovių turto perdavimo ir priėmimo aktus ar jų patvirtintas kopijas, akcijų pasirašymo sutartis ar jų patvirtintas kopijas, taip pat savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymus, kuriais yra patvirtinti UAB „Šiaurės miestelis“, UAB „Grinda“, UAB „Vilniaus viešasis transportas“ įstatai, ar jų patvirtintas kopijas. Šią teisę pareiškėjui suteikia SAPĮ 6 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos.

Teismas nurodė Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 1 straipsnio 1 dalį, 11 straipsnio 1 dalį ir Vietos savivaldos įstatymo 48 straipsnio 2 dalį, 14 straipsnio 6 dalį. Pažymėjo, kad įstatymai savivaldybei suteikia labai plačius įgaliojimus valdant savo turtą, steigiant viešąsias įstaigas, nustatant jų kompetenciją. Savivaldybės turto valdymo, naudojimo ar disponavimo santykiams, kurių nereglamentuoja Savivaldybės turto valdymo, naudojimo ar disponavimo juo įstatymas, gali būti taikomos CK normos, t. y. savivaldybė taip pat gali būti civilinio teisinio santykio subjektu.

Nagrinėjamo ginčo vertinimui pastebėta, kad Vyriausybės atstovo atliekamos funkcijos yra ne tik savivaldybių veiklos tikrinimas, bet ir viešo intereso gynimas. Teismas nurodė SAPĮ 4 straipsnio 3 dalį, 4 straipsnio 4 dalį bei pažymėjo, kad savivaldybių veiklos tikrinimas ir viešo intereso gynimas yra atskiros Vyriausybės atstovo atliekamos funkcijos. Kad pareiškėjas galėtų tinkamai įgyvendinti SAPĮ 4 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytus įgaliojimus, būtina surinkti reikšmingą informaciją, kaip ir yra numatyta SAPĮ 6 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose, kuri leistų pareiškėjui atlikti gautų duomenų bei priimtų teisės aktų vertinimą savivaldybių veiklos teisėtumo kontrolės kontekste. Priešingas aiškinimas bei Vyriausybės atstovui Konstitucijos ir įstatymų suteiktų įgaliojimų ribojimas, vykdant savivaldybių veiklos teisėtumo kontrolę, iškreiptų savivaldybių administracinės priežiūros instituto konstitucinę paskirtį ir esmę.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatavo, jog atsakovo argumentai, kad pareiškėjo prašomi Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimai ir jų pagrindu sudaryti sandoriai yra ne viešojo administravimo veikla, o civiliniai teisiniai santykiai, kurių priežiūros Vyriausybės atstovo įgaliojimai neapima, yra nepagrįsti. Nors Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad savivaldybės pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai, tačiau teisėjų kolegija pažymėjo, kad savivaldybių veikimo laisvė ir savarankiškumas yra sąlyginis, t. y. jų veikla kartu yra saistoma Konstitucijos bei įstatymuose apibrėžtos kompetencijos. Taigi savivaldybės, organizuodamos valdymą, o taip pat ir leisdamos administravimo aktus, savivaldybės teritorijoje privalo paisyti Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų.

Teismas nurodė SAPĮ 4 straipsnio 9 dalį, pagal kurią visais atvejais apie savivaldybės administravimo subjektui pateiktą reikalavimą Vyriausybės atstovas praneša merui. Minėta nuostata leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas pagrįstai kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės merą, informuodamas apie tai, kad yra nagrinėjami 2012 m. kovo 21 d. savivaldybės priimti sprendimai ir tuo pačiu paprašė pateikti dokumentus. Rėmėsi Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio ir 20 straipsnio nuostatomis ir pažymėjo, kad Meras, veikdamas, kaip savivaldybės vadovas, o kartu ir kaip savivaldybės tarybai vadovaujantis asmuo, turi paisyti jam suteiktų įgalinimų, reglamentuotų Vietos savivaldos įstatyme, tačiau laikydamasis Vietos savivaldos įstatymo negali neigti ir kitų teisės aktų nuostatų, o taip pat ir Viešojo administravimo įstatymo, kurio 3 straipsnis įtvirtinta, kad kiekviena valdžios institucija (įstatymų leidžiamosios, įstatymų vykdomosios ar viešojo administravimo) yra saistoma bendrųjų inter alia konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, asmens dalyvavimo priimant atitinkamus sprendimus, skaidrumo ir kt.). Vadovaudamasis minėtais principais Meras gautą raštą galėjo perduoti vykdyti vadovaujamos institucijos padaliniui, kompetentingam atlikti prašomus veiksmus. Pažymėta, kad pagal Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 11 punkto nuostatas meras kontroliuoja ir prižiūri savivaldybės viešojo administravimo institucijų, įstaigų ir įmonių vadovų veiklą įgyvendinant įstatymus, Vyriausybės ir savivaldybės tarybos sprendimus.

Teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad SAPĮ 6 straipsnio 1 dalies 3 punkte nenustatytas terminas informacijai pateikti, pareiškėjas pagal analogiją pagrįstai vadovavosi Teisės gauti informaciją iš valstybės institucijų ir įstaigų įstatymo 14 straipsnio ir SAPĮ 6 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis, reglamentuojančiomis informacijos pateikimo terminus. Apibendrinat teismo išdėstytus motyvus, pripažinta, kad Vyriausybės atstovas turėjo teisėtą pagrindą teikti prašymą pateikti duomenis, susijusius su atsakovo priimtais sprendimais bei jų vertinimu.

III.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės meras (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 25-29) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde teigia, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. sprendimo motyvuojamoji dalis neatitinka įstatyme numatytų reikalavimų, joje nėra pakankamų ir aiškių argumentų, dėl ko teismas padarė vienokią ar kitokią išvadą, visiškai nevertino ir atmetė atsakovo nurodytus argumentus ir motyvus. Dėstydamas argumentus dėl savivaldybės, kaip civilinių teisinių santykių subjekto, remiasi Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 1 punktu, CK 2.36 straipsnio 1 dalimi ir pažymi, jog savivaldybės gali būti civilinių teisinių santykių dalyviu. Pakartoja, jog priimdama ginčo sprendimus (Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 21 d. sprendimus) Vilniaus miesto savivaldybės taryba veikė ne kaip valdingus įgaliojimus turintis viešojo administravimo subjektas, bet kaip juridinių asmenų UAB „Šiaurės miestelis“, UAB „Grinda“ ir UAB „Vilniaus viešasis transportas“ organas. Daro išvadą, kad minėti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimai ir jų pagrindu sudaryti sandoriai laikytini ne viešojo administravimo veikla, o civiliniais teisiniais santykiais. Atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas pripažino, kad savivaldybė taip pat gali būti civilinio teisinio santykio subjektu, tačiau nepateikė jokių motyvų, kodėl atsakovo argumentai, kad pareiškėjo prašomi Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimai ir jų pagrindu sudaryti sandoriai yra ne viešojo administravimo veikla, o civiliniai teisiniai santykiai, yra nepagrįsti. Mano, kad motyvų nebuvimas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 2 dalies 5 punktu, yra savarankiškas sprendimo negaliojimo pagrindas.

Dėl pareiškėjo prašymo ribų atkreipia dėmesį, jog teismui pateiktą prašymą įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės merą pateikti informaciją pareiškėjas grindė SAPĮ 6 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 6 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir nei prašyme, nei teismo posėdžio metu nenurodė, kad savo prašymą grindžia ir viešojo intereso gynimu. Teigia, kad pagrindinis pirmosios instancijos teismo motyvas tenkinti pareiškėjo prašymą yra tai, jog Vyriausybės atstovo funkcijos yra ne tik savivaldybių veiklos tikrinimas, bet ir viešojo intereso gynimas, todėl teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai išėjo už nagrinėjamo prašymo ribų. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas nei savivaldybės vardu sudarytų sandorių, nei savivaldybės, kaip administravimo subjekto, priimtų teisės aktų ar veiksmų (neveikimo), gindamas viešąjį interesą, neginčijo, daro išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Merą įpareigojo pateikti informaciją, visiškai nepagrįstai motyvuodamas tuo, kad Vyriausybės atstovas gindamas viešąjį interesą turi teisę reikalauti pateikti dokumentus, priimtus Vilniaus miesto savivaldybei vykdant ne viešojo administravimo veiklą, o lygiais pagrindais su kitais asmenimis dalyvaujant civiliniuose teisiniuose santykiuose, kurių priežiūros Vyriausybės atstovo įgaliojimai neapima (SAPĮ 4 str.). Pažymi, jog remiantis SAPĮ 6 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Vyriausybės atstovas turi teisę reikalauti iš savivaldybės administravimo subjektų priimtų teisės aktų kopijų, taip pat savivaldybės kolegialių administravimo subjektų posėdžių protokolų kopijų. Kaip minėta, priimdama ginčo sprendimus Vilniaus miesto savivaldybės taryba veikė ne kaip viešojo administravimo subjektas, todėl šie sprendimai ir jų pagrindu sudaryti sandoriai nelaikytini viešojo administravimo subjekto priimtais teisės aktais SAPĮ 6 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme.

Atsiliepimas

Atsakovas nurodo Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 2 straipsnio 6 dalį ir pažymi, jog Vyriausybės atstovas nėra subjektas, kuriam taikomos Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nuostatos, o atsižvelgiant į tai, kad specialus Vyriausybės atstovo įgaliojimus ir jų įgyvendinimo tvarką numatantis SAPĮ atitinkamose normose numato terminus, per kuriuos Vyriausybės atstovo reikalavimai turi būti įvykdyti, mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė Vyriausybės atstovui pagal analogiją taikyti Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nuostatas.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 34-36) prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo priimtame sprendime išsamiai ir aiškiai yra išdėstyti argumentai bei nurodyti motyvai, kodėl Vyriausybės atstovas turėjo teisėtą pagrindą teikti prašymą pateikti duomenis, susijusius su savivaldybės tarybos priimtais sprendimais bei jų pagrindu sekusiais kitais dokumentais. Pirmosios instancijos teismas motyvuotai nurodė, kodėl Vyriausybės atstovo prašymas yra tenkintinas, o atsakovas yra įpareigotinas pateikti Vyriausybės atstovo Rašte nurodytą informaciją. Pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo motyvuojamoji dalis, priešingai nei teigia atsakovas, visiškai atitinka ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje apibrėžtą teismo sprendimo motyvuojamosios dalies turinį, todėl atsakovo teiginiai dėl nepakankamų ir neaiškių (atsakovo subjektyviu vertinimu) motyvų yra visiškai nepagrįsti.

Teigia, jog pirmosios instancijos teismas, kaip ir pareiškėjas, pripažindami, kad savivaldybės taryba gali būti ir civilinių teisinių santykių dalyvė, šio atsakovo argumento ir neginčijo, todėl argumentų šiuo klausimu nei vienai šaliai pateikti ir nereikėjo. Pabrėžia, kad savivaldybė bei jos institucijos yra vieni iš pagrindinių viešosios teisės subjektų. Savivaldybės dalyvavimas civiliniuose teisiniuose santykiuose nėra savitikslis, nes yra apribotas savivaldybės funkcijų įgyvendinimu, todėl savivaldybės (viešo juridinio asmens) ir savivaldybių institucijos (viešojo administravimo subjekto) veikla negali prieštarauti savivaldybės atliekamų funkcijų tikslams ir uždaviniams. Pastebi, kad savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto perleidimas kito asmens nuosavybėn yra įstatymo saugomas interesas, pripažintinas viešuoju interesu, todėl tokio turto perleidimas turi būti atliekamas Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis. Jei savivaldybės taryba, pagal jai suteiktą kompetenciją disponuodama savivaldybės turtu, pažeidžia šio įstatymo nuostatas, tokiu atveju iškyla būtinybė ginti viešąjį interesą, kartu šalinant iš pažeidimo kilusias pasekmes ir įstatymų nustatyta tvarka atkuriant buvusią iki teisės pažeidimo padėtį. Atsižvelgiant į tai, Vyriausybės atstovui yra būtina surinkti visą su byloje minimais savivaldybės tarybos sprendimais susijusią medžiagą, kad Vyriausybės atstovas galėtų vykdyti savo pagrindinę funkciją – savivaldybių administracinę priežiūrą ir įgyvendinti Vyriausybės atstovui suteiktus įgaliojimus. SAPĮ suteikia Vyriausybės atstovui įgaliojimus ginti viešąjį interesą tiek administraciniame, tiek ir bendrosios kompetencijos teisme (kai savivaldybė veikia ir kaip civilinių teisinių santykių subjektas, sudarydama sandorius), todėl nelogiška yra teigti, kad Vyriausybės atstovas neturi teisės gauti visą su savivaldybės tarybos sprendimu susijusią informaciją.

Pastebi, kad savivaldybės taryba net ir veikdama kaip civilinių teisinių santykių dalyvė kartu yra ir viešojo administravimo institucija (subjektas), priimdama sprendimus – administracinius teisės aktus, kurie yra dokumentai, patenkantys į viešojo administravimo subjekto veiklos (administracinių ar civilinių teisinių santykių) sritį, o kartu ir į Vyriausybės atstovo atliekamos savivaldybių administracinės priežiūros sritį. Atsakovo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai išėjo už bylos nagrinėjimo prašymo ribų, nes Vyriausybės atstovas nei prašyme, nei teismo posėdžio metu nenurodė, kad savo prašymą grindžia ir viešojo intereso gynimu, yra klaidingas, nes jokių bylos nagrinėjimo ribų nei teismas, motyvuodamas savo sprendimą, nei Vyriausybės atstovas, teikdamas savo paaiškinimus teismui dėl dokumentų ir informacijos surinkimo reikalingumo, Vyriausybės atstovui atliekant savo įstatymines funkcijas – tikrinant priimtų teisės aktų atitiktį įstatymams, neperžengė. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vyriausybės atstovo prašomos informacijos pateikimas, ir šioje byloje nėra svarbu, kokią teisminės gynybos formą ar įstatyme numatytas poveikio priemones taikys Vyriausybės atstovas, gavęs ir išanalizavęs prašomą informaciją. Remiasi SAPĮ 6 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktais ir nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, Vyriausybės atstovui prašant, teisingai taikė įstatymo analogiją (Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 14 straipsnio nuostatą) ir pagrįstai laikė, kad Vyriausybės atstovas įgijo teisę reikalauti pateikti prašomą informaciją, praėjus 20 darbo dienų nuo prašymo administravimo subjektui pateikimo dienos. Priešingu atveju, būtų neįmanoma tinkamai ir laiku nustatyti bei reaguoti į savivaldybės administravimo subjektų padarytus pažeidimus ir nebūtų užtikrintas gerojo viešojo administravimo principo įgyvendinimas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, t. y. įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės merą pateikti Vyriausybės atstovo 2012 m. balandžio 18 d. rašte Nr. 3–205 „Dėl dokumentų pateikimo“ prašomą informaciją, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje 2012 m. balandžio 18 d. raštu Nr. 3–205 „Dėl dokumentų pateikimo“ kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės merą ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo (toliau – ir SAPĮ) 6 straipsnio 1 dalies 2 punktu, prašė nedelsiant, per 5 dienas, pateikti su Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. 1-491 „Dėl UAB „Šiaurės miestelis“ įstatinio kapitalo didinimo turtiniu įnašu“, 2012 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. 1-492 „Dėl UAB „Grinda“ įstatinio kapitalo didinimo turtiniu įnašu“ bei 2012 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. 1-493 „Dėl UAB „Vilniaus viešasis transportas“ įstatinio kapitalo didinimo turtiniu įnašu“ susijusią medžiagą: po sprendimų priėmimo pasirašytus tarp Ekonomikos ir investicijų departamento direktoriaus ir minimų bendrovių turto perdavimo ir priėmimo aktus ar jų patvirtintas kopijas, akcijų pasirašymo sutartis ar jų patvirtintas kopijas, taip pat savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymus, kuriais yra patvirtinti UAB „Šiaurės miestelis“, UAB „Grinda“', UAB „Vilniaus viešasis transportas“ įstatai, ar jų patvirtintas kopijas. Atsakovas 2012 m. gegužės 15 d. rašte Nr. A51–29890 (3.3.2.3–EN4) „Dėl dokumentų pateikimo“ nurodė, kad nėra teisinio pagrindo reikalauti pateikti rašte nurodytus dokumentus.

Vyriausybės atstovo instituto paskirtį konstituciškai įtvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 123 straipsnio 2 dalis, numatanti, kad tai, ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, prižiūri Vyriausybės skiriami atstovai. Konstitucijos 123 straipsnio 3 dalis nustato, jog Vyriausybės atstovo įgaliojimus ir jų vykdymo tvarką nustato įstatymas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra pažymėjęs, kad nurodytose nuostatose yra užfiksuota savivaldybių veiklos administracinės priežiūros instituto esmė: 1) priežiūros objektai – savivaldybės; 2) priežiūros dalykai – ar laikomasi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdomi Vyriausybės sprendimai; 3) priežiūros subjektai – Vyriausybės skiriami atstovai, veikiantys Vyriausybės vardu ir jai pavaldūs (žr. Konstitucinio Teismo 1998 m. vasario 18 d. nutarimą). Be to, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad nustatyti Vyriausybės atstovo įgaliojimus paliekama įstatymų leidėjui (be abejo, paisant Konstitucijos, inter alia Vyriausybės atstovų konstitucinio instituto paskirties, Konstitucijoje įtvirtintų Vyriausybės atstovų funkcijų); šioje srityje įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją, jis gali nustatyti labai įvairius Vyriausybės atstovo įgaliojimus (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 14 d. nutarimą). Šiuo atveju įgyvendinamas konstitucinę pareigą, įstatymų leidėjas Vyriausybės atstovo įgaliojimus, įgyvendinimo tvarką, teises įtvirtina ir apibrėžia Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatyme (2010 m. balandžio 10 d. redakcija) (toliau – ir SAPĮ), kurio 1 straipsnis įtvirtina šio įstatymo paskirtį – suteikti Vyriausybei teisę per savo skiriamus atstovus prižiūrėti savivaldybių veiklą, nustatyti savivaldybių administracinės priežiūros sritį, šią priežiūrą atliekančių pareigūnų įgaliojimus ir jų įgyvendinimo tvarką.

Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatytos Vyriausybės atstovo teisės. Pagal šio straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktus, Vyriausybės atstovas turi teisę reikalauti iš savivaldybės administravimo subjektų priimtų teisės aktų kopijų, taip pat savivaldybės kolegialių administravimo subjektų posėdžių protokolų kopijų (2 punktas) bei kreiptis į savivaldybės administravimo subjektus dėl informacijos apie jų veiklą įgyvendinant įstatymus ir vykdant Vyriausybės sprendimus pateikimo (3 punktas). Pagal to paties įstatymo 1 straipsnį, šiuo įstatymu įgyvendinami Konstitucijos 123 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatyto savivaldybių veiklos administracinės priežiūros instituto tikslai - suteikti Vyriausybei teisę per savo skiriamus atstovus prižiūrėti savivaldybių veiklą, nustatyti savivaldybių administracinės priežiūros sritį, šią priežiūrą atliekančių pareigūnų įgaliojimus ir jų įgyvendinimo tvarką.

Atsižvelgiant į savivaldybių administracinės priežiūros instituto tikslus ir paskirtį, Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose įtvirtintų normų prasmę ir turinį, taip pat į tai, jog Vyriausybės atstovo prašomi pateikti dokumentai neabejotinai susiję su savivaldybės veikla, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas savo sprendime padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjas galėtų tinkamai įgyvendinti Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytus įgaliojimus, būtina surinkti reikšmingą informaciją, kaip ir numatyta minėto įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose, kuri leistų pareiškėjui atlikti gautų duomenų bei priimtų teisės aktų vertinimą savivaldybių veiklos teisėtumo kontrolės kontekste, o priešingas aiškinimas bei Vyriausybės atstovui Konstitucijos ir įstatymų suteiktų įgaliojimų ribojimas, vykdant savivaldybių veiklos teisėtumo kontrolę, iškreiptų savivaldybių administracinės priežiūros instituto konstitucinę paskirtį ir esmę. Kita vertus, kadangi prašomi pateikti dokumentai vienareikšmiškai susiję su minėtų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Sprendimų įgyvendinimu, todėl tik disponuodamas pilna informacija Vyriausybės atstovas gali tinkamai vykdyti savo pagrindinę funkciją – savivaldybių administracinę priežiūrą ir įgyvendinti Vyriausybės atstovui suteiktus įgaliojimus.

Vyriausybės atstovo reikalavimas pateikti dokumentus nelaikytinas prašymu Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo prasme, todėl nėra jokio pagrindo taikyti šiame įstatyme (14 straipsnyje) nustatytą terminą (20 dienų) informacijai pateikti. Nagrinėjamu atveju prašomi pateikti konkretūs dokumentai, susiję su Vilniaus miesto savivaldybės tarybos priimtų Sprendimų įgyvendinimu, taip pat prašomi pateikti dokumentai yra sukurti (nereikalingos papildomos darbo ir laiko sąnaudos), todėl taikytinas Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punkte apibrėžtas terminas, t. y. reikalavimas turi būti įvykdytas ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo jo gavimo. Tai reiškia, jog įvertinus prašomos pateikti informacijos (plačiąja prasme) pobūdį, šiuo konkrečiu atveju taikyti įstatymo analogiją nėra pagrindo (laikytina, jog pakankamai aiškiai nagrinėjamas aspektas reglamentuotas Vyriausybės atstovo teisinį statusą reglamentuojančiame įstatyme) ir šis klausimas gali būti išspręstas vadovaujantis Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo nuostatomis. Šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai keistini.

Atsakovas neteisingai interpretuoja pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus dėl viešojo intereso gynimo, t. y. nurodo, jog teismas nepagrįstai išėjo už bylos prašymo nagrinėjimo ribų, nes Vyriausybės atstovas nei prašyme, nei teismo posėdžio metu nenurodė, kad savo prašymą grindžia ir viešojo intereso gynimu. Šis teismo sprendimo argumentas sietinas su Vyriausybės atstovui suteiktų įgaliojimų įgyvendinimo tvarka, todėl nėra jokio pagrindo pripažinti, kad teismas išėjo už prašymo nagrinėjimo ribų.

Pagal Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo nuostatas savivaldybių administracinė priežiūra nėra ribojama/saistoma konkrečiais teisiniais santykiais, o siejama su savivaldybės veikla. Tai reiškia, jog nepriklausomai nuo to, kokių teisės normų pagrindu yra kilę, pasikeitę ar pasibaigę teisiniai santykiai, kurių šalimi yra atitinkama savivaldybė, jie patenka į Vyriausybės atstovo vykdomos savivaldybių administracinės priežiūros sritį.

Peržiūrėjusi bylą ir pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, išskyrus sprendimo motyvus dėl termino dokumentams pateikti, taip pat išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti atsakovo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės mero apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiAudrius BakaveckasRomanas KlišauskasSkirgailė Žalimienė