Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Žemesnės instancijos teismas

Anot atsakovo, teisė į atskaitą taip pat suteikiama mokesčių mokėtojui, net jei nėra tiesioginio ir betarpiško ryšio tarp konkretaus pirkimo sandorio ir vieno ar kelių konkrečių pardavimo sandorių, suteikiančių teisę į atskaitą, jei ginčijamos išlaidos už paslaugas sudaro dalį jo bendrųjų išlaidų ir yra sudedamoji jo tiekiamų prekių ar teikiamų paslaugų kainos dalis (administracinė byla Nr. A-556-963/2009). Pagal Europos Teisingumo Teismo praktiką, kad PVM mokėtojas turėtų teisę į PVM atskaitą įtraukti įsigytų prekių bei paslaugų pirkimo PVM, tarp tų prekių ar paslaugų pirkimo ir vieno ar kelių pardavimo sandorių, dėl kurių įgyjama teisė į PVM atskaitą, turi būti tiesioginis ir betarpiškas ryšys. Tačiau teisė į PVM atskaitą gali būti suteikiama ir kai tokio tiesioginio ir betarpiško ryšio tarp minėtų sandorių, nėra, bet su tų prekių ar paslaugų įsigijimu susijusios išlaidos sudaro dalį PVM mokėtojo bendrųjų išlaidų ir yra sudedamoji jo tiekiamų prekių ar teikiamų paslaugų kainos dalis ir jei PVM mokėtojas gali tai pagrįsti objektyviais įrodymais. Be to, Europos Teisingumo Teismas savo priimtuose sprendimuose bylose dėl PVM atskaitos (byla C-110/94, C-400/98, C-98/98 ir kt.) yra konstatavęs, kad teisė į PVM atskaitą PVM mokėtojui išlieka ir tuo atveju, jeigu jis PVM apmokestinamas prekes ar paslaugas įsigyja numatomai ekonominei PVM apmokestinamai veiklai vykdyti (tai PVM mokėtojas turi pagrįsti objektyviais įrodymais), tačiau dėl atitinkamų objektyvių priežasčių tos veiklos, kuriai vykdyti įsigytų prekių bei paslaugų pirkimo PVM buvo įtraukęs į PVM atskaitą, vykdyti nepradėjo. Tokiu atveju PVM mokėtojas turi teisę atskaityti PVM tik tada, jeigu jis pasinaudodamas įsigytų prekių bei paslaugų, skirtų tokiai numatomai ekonominei veiklai vykdyti, kurios vykdyti dėl objektyvių priežasčių nepradėjo, PVM atskaita veikia sąžiningai ir jeigu tai nėra susiję su mokesčių vengimu bei sukčiavimu. Iš minėtų teisės normų ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Europos Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad pagrindinė įstatymu nustatyta sąlyga PVM atskaitai – įsigytos (importuotos) prekės ir paslaugos turi būti skirtos PVM įstatymo 58 straipsnio 1 dalyje nurodytai veiklai, į PVM atskaitą pretenduojantis asmuo privalo objektyviais įrodymais pagrįsti, kad jis PVM apmokestinamas prekes ar paslaugas įsigijo ekonominei PVM apmokestinamai veiklai vykdyti ir toks įsigijimas nėra susijęs su mokesčių vengimu bei sukčiavimu. PVM mokėtojas privalo pats įrodyti, kad jo įsigytos prekės ar paslaugos, kurių pirkimo ar importo PVM buvo įtrauktos į PVM atskaitą, yra susijusios su jo vykdoma PVMĮ 58 straipsnio 1 dalyje nurodyta veikla.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 3 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Euroconstruction group“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, jog šiam ginčui svarbi aplinkybė yra tai, kad UAB „Euroconstruction group“ pagrindinė veikla nėra nei prekyba nekilnojamuoju turtu, nei tokio turto nuoma. Tokia išvada daroma atsižvelgiant į pareiškėjo įstatus. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Bendrovės įstatų 2.2. punkte nurodyta, jog bendrovė užsiima bet kokia teisėta ūkine-komercine veikla, taip pat susijusia su jos pagrindine veikla, kuri vardijama toliau – tai variklinių transporto priemonių gamyba, variklių dalių bei pagalbinių reikmenų gamyba, bendroji pastatų statyba ir inžinierinių statinių statyba, variklinių transporto priemonių pardavimas, techninė apžiūra ir remontas, atsarginių dalių ir pagalbinių reikmenų pardavimas, motociklų ir jų atsarginių dalių bei pagalbinių reikmenų pardavimas, techninė priežiūra ir remontas, nekilnojamojo turo plėtra ir pardavimas, nuoma, tvarkyba, automobilių nuoma, kita sportinė veikla. Teismas pažymėjo, jog nors veikloje nurodyta nekilnojamojo turto nuoma, tačiau įvertinus realią ir pagrindinę bendrovės veiklą, buvo nustatyta, kad ši veikla yra labai mažai reikšminga. Teismo nuomone, išvada dėl pagrindinės veiklos grindžiama mokestinio patikrinimo metu surinktais dokumentais. Kita vertus, kaip konstatavo teismas, nėra paneigta, kad pareiškėjas Kaune nuomoja Butą. Tačiau, teismo vertinimu, ši veikla pagal mokestinio ginčo byloje surinktus įrodymus užima labai menką bendrovės veiklos dalį. Pareiškėjas skunde MGK nurodė tik vieną pavyzdį Kauno mieste – nuomos sandorį su UAB „ST Energija“ (nuomos laikotarpis – 13 dienų), tą patį nurodė ir teismui, nors apie butų nuomos veiklą Kaune pasisakė, jog neva ši veikla buvo reikšminga bendrovės veiklos dalis. Tačiau, kaip pažymėta pirmosios instancijos teismo sprendime, pareiškėjas teisme paaiškino, kad neturi daugiau nei vieno Buto, kuris priklausytų jam nuosavybės teise ir būtų nuomojamas, be to, neteikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad ši veikla bendrovėje turi kokią nors reikšmingesnę ekonominę vertę, nei buvo nustatyta, kad tai yra bendrovės verslo dalis pagal gaunamas pajamas, nuomos apimtis, nepateikė įrodymų, kad kur nors viešai skelbia apie tokią veiklą (ne vien tik dėl Buto Vilniuje). Teismo nuomone, iš bylos dokumentų darytina išvada, kad bendrovė užsiima automobilių remonto verslu, kaip nurodė atsakovo atstovas, tai yra nedidelis automobilių servisas. Teismo manymu, šiuo atveju reikšmingos yra aplinkybės dėl ginčo Buto įsigijimo, vėliau jo nuomojimo, kadangi, mokestinio patikrinimo metu visi šie veiksmai buvo atliekami tarp susijusių asmenų – artimų giminaičių, kaimynų. Teismas padarė išvadą, kad vertinant nurodytas aplinkybes, svarbu ir tai, jog ginčo santykių metu UAB „Euroconstruction group“ steigėjas buvo V. B., jis buvo bendrovės direktorius, iki 2010 m. birželio 29 d. visos akcijos priklausė V. B. (nuo tada – D. B., bet V. B. toliau liko direktoriumi). Dėl to šiuo atveju pagrįstai padaryta išvada dėl su V. B. susijusių asmenų įtakos nepripažįstant Buto naudojimo ekonominėje veikloje.

Dėl mokestinės naudos teismas nurodė, kad Mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnyje įtvirtinta, jog mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai. MAĮ 69 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas. Teismo nuomone, mokesčių administratorius, pripažindamas, kad realiai Butas buvo įsigytas šeimos poreikiams, kad visi nuomos sandoriai neegzistavo, o visų šių formaliai sudarytų sandorių vienintelis tikslas buvo gauti bendrovei mokestinę naudą – susigrąžinti dalį lėšų už Buto įsigijimą PVM pavidalu, vadovavosi nurodytomis įstatymo nuostatomis. Dėl to, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, mokesčių administratorius pagrįstai pirmiausia įrodinėjo aplinkybes, susijusias su Buto Vilniuje įsigijimu.

Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas neginčija Buto įsigijimo aplinkybių. Nustatyta, kad pagal 2009 m. rugpjūčio 26 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį pareiškėjas, atstovaujamas direktoriaus V. B., iš UAB „Mikalojaus žiedo apartamentai“ (iki 2010 m. birželio 10 d. „Miesto centro biuras“) įsigijo negyvenamąją patalpą – administracines patalpas, esančias adresu Žemaitijos g. 13/Šiaulių g. 10, Vilniuje, 46,46 kv.m. Sutartyje nurodyta, kad pirkėjas yra sumokėjęs pardavėjui 295 000 Lt, likusius 80 000 Lt įsipareigojo sumokėti ne vėliau kaip per 28 darbo dienas po to, kai pardavėjas pakeis nekilnojamojo turto paskirtį į gyvenamąją ir įregistruos apie tai registre. Pareiškėjas, R. A. (pareiškėjo direktoriaus V. B. senelė) ir UAB „Mikalojaus žiedo apartamentai“ 2009 m. rugpjūčio 26 d. pasirašė susitarimą dėl įskaitymo, kuriuo sutarta, kad pagal 2007 m. rugpjūčio 12 d. preliminarią sutartį R. A. sumokėtas avansinis mokėjimas, kurio dydis 295 000 Lt, bus įskaitomas kaip UAB „Euroconstruction group“ sumokėtas pardavėjui avansinis mokėjimas. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog teismo posėdyje pareiškėjo atstovas aiškino, kad R. A. ketino pirkti iš to paties pardavėjo Butą, kainuojantį apie 3 milijonus litų, vėliau to padaryti negalėjo, dėl to šis sandoris tarp pareiškėjo ir pardavėjo įvyko dėl to, kad neprapultų buvęs avansinis mokėjimas. Teismo nuomone, toks paaiškinimas, nors pareiškėjas jo ir nepagrindė jokiais įrodymais, iš esmės nieko nekeistų, priešingai tik patvirtintų išvadą, kad sandoriai iš esmės buvo privatūs, o ne bendrovės.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas neneigia, kad būtent tokiomis aplinkybėmis įsigijo Butą, taip pat neneigia, kad Butas iš esmės įsigytas skolintomis iš artimų asmenų lėšomis. 2009 m. rugpjūčio 26 d. susitarimu tarp R. A. ir pareiškėjo, taip pat UAB „Miesto turto centras“ pareiškėjas įsipareigojo grąžinti R. A. iki 2015 m. gruodžio 31 d. įsiskolinimą, kurį sudaro 295 000,00 Lt avansas pagal 2007 m. rugsėjo 12 d. preliminarią sutartį, tačiau paskola yra suteikiama be palūkanų, delspinigių ar kitų mokėjimų iki nurodyto termino pabaigos. Tik negrąžinus paskolos iki nurodyto termino, susitarta dėl delspinigių. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįvykdė savo įsipareigojimo dėl 80 000 Lt priemokos įmokėjimo, todėl tarp Buto pirkėjo ir pardavėjo sudarytas 2009 m. lapkričio 9 d. susitarimas dėl sutarties sąlygų pakeitimo. Šios sumos įmokėjimas nukeltas iki 2010 m. birželio 30 d. Teismas akcentavo, jog pareiškėjo direktorius V. B. 2010 m. liepos 1 d. išdavė įgaliojimą savo mamai L. B. pasirašyti paskolos sutartį pareiškėjo vardu dėl 80 000 Lt skolinimosi iš bet kurio asmens, taip pat sudaryti sandorius dėl Buto Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pirkimo galutinio įforminimo. L. B. ir pasirašė šio Buto priėmimo-perdavimo aktą 2010 m. liepos 2 d., šiame akte Buto adresas kitas – (duomenys neskelbtini), tačiau unikalūs numeriai tie patys. L. B. pagal įgaliojimą gavo Buto įsigijimui paskolą iš E. L., įkeitė Butą, o iki Akto surašymo dienos ši paskola nebuvo grąžinama, nors paskola turėjo būti grąžinta iki 2010 m. lapkričio 2 d. Teismo nuomone, dėl to, kad, kaip teigia pareiškėjo atstovas, vėliau paskolos dalis buvo grąžinta, šių aplinkybių vertinimas nesikeičia, nes po Akto surašymo pareiškėjas galėjo imtis tam tikrų veiksmų tik tam, kad būtų paneigiama nors dalis Akto išvadų. Iki Buto įsigijimo pareiškėjas 2009 m. lapkričio 9 d. buvo sudariusi su UAB „Miesto centro turtas“ to paties Buto nuomos sutartį. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog dėl išlaidų nuomai ir PVM atskaitos pareiškėjas ginčo nekelia.

Pirmosios instancijos teismas inter alia pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje teismų praktikoje yra nurodyta, kad tokiais atvejais, kai mokesčių administratorius taiko MAĮ 69 straipsnio 1 dalį, sandorį ar jų grupes būtina vertinti retrospektyviai. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad šio Buto įsigijimą sąlygoję sandoriai labiau patvirtina tai, kad Butas iš esmės įsigytas V. B. šeimos asmeniniams poreikiams, o ne bendrovei. Juk, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, mokestinio patikrinimo metu ir iki šiol bendrovė R. A. skolos negrąžina, kitas sumas pervedė L. B.. Teismo nuomone, pareiškėjo atstovo argumentai, kad nesvarbu iš ko skolintomis lėšomis įsigytas Butas, jis galėjo būti įsigytas paskolintomis iš banko lėšomis, yra nelogiški ir nepagrįsti. Šiuo atveju panaudotų lėšų kilmė Butui pirkti, paskolos sutarties sąlygos yra reikšmingi faktai, rodantys pareiškėjo direktoriaus šeimos dalyvavimą Buto įsigijime, tam tikrą apsidraudimą, kad Butas visada galės būti perleistas šeimos nariui, kurio lėšomis sumokėta didžiausia kainos dalis. Teismas pažymėjo, jog VMI atstovas teisme teisingai pastebėjo, kad, jeigu lėšos būtų skolintos iš banko, galimai ir aptariami sandoriai būtų vertinami kaip realūs, atspindintys tikrąją jų esmę, kuri atvaizduojama dokumentuose.

Teismo nuomone, nagrinėjant ginčą būtina įvertinti svarbias aplinkybes dėl šio Buto panaudojimo pareiškėjo PVM apmokestinamoje ekonominėje veikloje. Teismas sutiko su VMI atliktu šių aplinkybių vertinimu, kad iš esmės Buto nuomos tam, kad bendrovė gautų pajamas, nebuvo. Kaip konstatavo teismas, faktiškai buvo nustatyta tik tai, kad realiai Butu naudojosi pareiškėjo direktoriaus artima giminaitė. Teismo vertinimu, kiti nuomos atvejai (mokestinio patikrinimo laikotarpiu, nes vėliau galėjo būti sudaromos ir realios nuomos sutartys, kurių tikslas būtų tik paneigti mokesčių administratoriaus jau padarytas išvadas) nėra įrodyti iš viso, nors neatmetama galimybė, kad pareiškėjo direktoriaus draugai ir bendradarbiai (iš Kauno) laikinai galėjo gyventi tame Bute ir netgi mokėti grynais už gyvenimą Bute. Kita vertus, pirmosios instancijos teismo manymu, pareiškėjas šių aplinkybių realumo neįrodė. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas Buto nuomos faktą įrodinėjo 2010 m. liepos 12 d. – 2010 m. rugpjūčio 29 d. pinigų priėmimo kvitais, juose nurodyti asmenys buvo pareiškėjo direktoriaus kaimynai, be to, kvitai nebuvo išrašomi chronologine seka, bendrovėje nevedama kvitų blankų apskaitos knyga, dalis kvitų išrašyti vėlesniu numeriu, bet ankstesne data (tie kvitai nurodyti Akte). Įnešamų pinigų realumas, jų tikras patekimas į bendrovės apskaitą, panaudojimas kitai bendrovės veiklai pareiškėjo nebuvo įrodytas. Teismas pažymėjo, jog po to, 2010 m. rugsėjo 2 d. pareiškėjas pateikė dar vieną pinigų paėmimo kvitą, iš kurio sektų, kad Butas nuomotas A. K. (nors pavardė kvite ir Inspekcijos sprendimuose rašoma skirtingai), kuri yra pareiškėjo direktoriaus V. B. pusseserė (pareiškėjas šio fakto neneigė). Kaip konstatavo teismas, vėliau dar buvo pateiktas kvitas dėl Buto nuomos I. T.. Nors, teismo vertinimu, dėl šio asmens sąsajų su pareiškėju duomenų nėra, tačiau vertinant visus kitus surinktus įrodymus pagrįstai padaryta išvada, kad šis vienas pinigų paėmimo kvitas negali įrodyti pareiškėjo ekonominės veiklos realumo.

Teismas akcentavo, jog mokesčių administratoriai, vertindami įrodymus, pagrįstai rėmėsi UAB „Mikalojaus žiedo apartamentai“ generalinio direktoriaus K. T. H. 2010 m. rugsėjo 15 d. (ir pardavimų vadybininkės R. M.) raštišku paaiškinimu, kad jo vadovaujamos bendrovės duomenimis Bute nuo pat jo nuomos pradžios iki paaiškinimo davimo datos gyveno A. B. (UAB „Euroconstruction grouop“ direktoriaus V. B. sesuo). Teismas nurodė, kad šio asmens paaiškinimu remtasi pagrįstai, kadangi jis nėra suinteresuotas šio ginčo sprendime asmuo. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas aiškina, kad A. B. bylai aktualiu laikotarpiu buvo išvykusi į JAV, todėl tikėti nurodyto asmens paaiškinimais nėra pagrindo. Tačiau, nors pateikti dokumentai patvirtina A. B. kelionę į JAV 2010 m. birželio 10 d., vizos turėjimą nuo 2010 05 26 iki 2010 09 17, tačiau tai nereiškia, kad šis asmuo negyveno nurodytose patalpose nuo tada, kai pareiškėjas pradėjo jas nuomoti 2009 m. lapkričio 9 d., o ir vėliau, kadangi kelionė į užsienį nereiškia, kad žmogus negyvena Bute ar patalpose. Teismas pažymėjo, jog byloje yra dokumentų, patvirtinančių, kad Bute nėra pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio turto. Teismo nuomone, svarbu tai, kad K. T. H. nenurodė kitų gyventojų, kurie būtų nuomoję tas patalpas, nepatvirtino nuomos fakto.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad mokestinės naudos gavimas negalėjo būti vieninteliu sandorio tikslu, nes palyginus grąžintiną PVM ir už Butą sumokėtą sumą matyti, kad PVM sudaro nedidelę tos sumos dalį, dėl to tokio sandorio įforminimas yra ekonomiškai nenaudingas teismas konstatavo, jog šie argumentai yra nepagrįsti. Pirmiausia, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo atstovas teisme paaiškino, kad Butą reikėjo įsigyti tam, kad nedingtų R. A. įneštas 295 000 Lt avansinis mokėjimas pagal 2007 m. rugpjūčio 12 d. preliminarią sutartį. Tai reiškia, kad bet kuriuo atveju, avansinis mokėjimas turėjo būti panaudotas nekilnojamam turtui įsigyti iš to paties pardavėjo. Antra, šis avansinis mokėjimas perimtas bendrovei skolinant iš direktoriaus V. B. artimo šeimos nario, kuriam paskola ir nebuvo grąžinama. Atitinkamai, teismo nuomone, negalima paaiškinti kitaip, nei tik siekiu grąžinti PVM, faktą kodėl R. A. negalėjo performinti ankstesnės preliminarios sutarties savo vardu. Tačiau, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, 80 000 Lt suma buvo paskolinta įkeičiant Butą iš asmens, kurio asmeninės sąsajos su pareiškėjo direktoriumi nebuvo nustatytos. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog, kaip teigė pareiškėjo atstovas, ši suma jau pradėta grąžinti. Dėl to, teismo manymu, akivaizdu, kad pareiškėjui ekonomiškai naudinga gauti PVM atskaitą ir tokiu būdu galutinai atsiskaityti su kreditoriumi, kuris paskolino 80 000 Lt sumą, o PVM atskaitos suma negali būti lyginama su Buto kaina, bet turi būti lyginama su 80 000 Lt suma. Taip pat mokesčių administratorius pagrįstai rėmėsi tuo, kad įvertinus finansinę bendrovės padėtį, pareiškėjas neturėjo lėšų tokiam nekilnojamajam turtui įsigyti, o tokį turtą nuomojant, jis gali atsipirkti tik per labai ilgą laiko tarpą (iki 15 metų). Teismas nurodė, jog toks verslas, įvertinus investicijos sumą, yra ekonomiškai nepagrįstas.

Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su tuo, kad pirkimo-pardavimo sandoris nebuvo sudarytas vieninteliu tikslu – gauti mokestinę naudą pirmosios instancijos teismas pasisakė, jog, visų pirma, jau anksčiau išdėstyti argumentai rodo, kad tai buvo vienintelis tokio sandorio tikslas. Antra, mokesčių administratorius įvertino ir tai, kad nuomos laikotarpiai nepatvirtina ekonominės naudos pareiškėjo veikloje siekimo. Pagrįstai nurodė, kad nėra požymių, jog bendrovė užsiima tokia veikla – nėra skelbimų apie nuomojamas patalpas, nuomos sutartys nebuvo sudaromos, nuo 2009 m. lapkričio 9 d. iki 2010 m. birželio 30 d. laikotarpiui nepateikti dokumentai, kurie patvirtintų, jog Butas buvo remontuojamas ruošiantis nuomai, bendrovėje neapskaitytas joks turtas, kuris būtinas nuomos veiklai (įranga, baldai). Taip pat, pirmosios instancijos teismo nuomone, bendrovės buhalterinėje apskaitoje nėra galimybės nustatyti, kokią ekonominę naudą pareiškėjas gavo iš nuomos. Pinigų įnešimo kvitai tik formaliai patvirtina, kad perduodami grynieji pinigai, tačiau, ar šios sumos realiai pateko į bendrovės apskaitą, buvo panaudoti bendrovės veiklai, iš esamos apskaitos (kurioje nustatyti dokumentų įforminimo trūkumai) nustatyti galimybės nėra. Dėl to, pirmosios instancijos teismo vertinimu, darytina išvada, kad mokesčių administratorius pagrįstai nepripažino pareiškėjui teisės į PVM atskaitą. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad tokį sprendimą mokesčių administratorius pagrindė tiek faktinėmis aplinkybėmis, tiek teisės aktų nuostatomis. Dėl to, pirmosios instancijos teismo vertinimu, nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad ginčijami sprendimai prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo nuostatoms.

Pirmosios instancijos teismo nuomone, šiuo atveju, mokesčių administratorius savo išvadas pagrindė tiek faktinėmis aplinkybėmis, tiek teisės normų taikymu. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog nustatytų faktinių aplinkybių iš esmės neneigia ir pareiškėjas. Todėl ir paneigti šias aplinkybes pareiškėjas siekia tik teisės aktų aiškinimu. Teismas papildomai atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjo aiškinimai daugeliu atveju yra nelogiški ir nepagrįsti, o kai kurie faktai, pateikti jau mokestinio patikrinimo metu, akivaizdžiai rodo tik siekį paneigti mokesčių administratoriaus jau padarytas išvadas (pvz. 2010 m. rugsėjo 2 d. pateikiamas Pinigų paėmimo kvitas iš A. K., o kai nustatoma, kad ji yra pareiškėjo direktoriaus pusseserė, 2010 m. spalio 15 d. pateikiamas Pinigų paėmimo kvitas iš asmens, kurio sąsajumo su pareiškėjo direktoriumi, ar kitais artimais asmenimis nustatyti nėra galimybės). Teismas akcentavo, jog Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas taip pat nustato būtinybę atsižvelgi į sandorius, sudarytus su susijusiais asmenimis, todėl pareiškėjo argumentai, kad mokesčių administratoriaus išvados nėra pagrįstos teisės aktais, nes visai neturi reikšmės, tarp kokių asmenų buvo sudaromi sandoriai, nėra teisingi. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundas negali būti tenkinamas, nes nustatyta, kad skundas yra nepagrįstas.