- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-09-09
- Bylos Nr.
- A-261-726-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Roma Sabina Alimienė, Stasys Gagys (pran.)
- Atsakovas
- Žurnalistų
- Trečiasis asmuo
- uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių kraštas“
- Pareiškėjas
- A. B.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabino Alimienės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
dalyvaujant atsakovo atstovei Žydrai Klevinskaitei, trečiojo suinteresuoto asmens, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atstovui Virginijui Varnaičiui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus ir trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių kraštas“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant dienraščio „Šiaulių kraštas“ redakcijai ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, dėl sprendimo panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.
pareiškėjas A. B. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:
1) panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau – ir Inspektorius) 2009 m. vasario 3 d. sprendimą „Dėl publikacijose: „Atestavimo komisija suabejojo antstolio veikla“ („Šiaulių kraštas“, 2006 m. balandžio 29 d., Nr. 97/4373) ir „Teisingumo ministerija įtariamojo antstolio nesustabdė“ („Šiaulių kraštas“, 2006 m. liepos 13 d., Nr. 157/4433) paskelbtos informacijos“ Nr. SPR-6 (toliau – ir Sprendimas);
2) įpareigoti Inspektorių dar kartą išnagrinėti pareiškėjo skundą „Dėl tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimo dienraštyje „Šiaulių kraštas“, žeminančios asmens garbę ir orumą bei kenkiančią pareiškėjo dalykinei reputacijai“ (toliau - ir Skundas);
3) priteisti iš atsakovo pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas paaiškino, kad 2006 m. balandžio 29 d. dienraščio E. K. straipsnyje „Atestavimo komisija suabejojo antstolio veikla“ ir 2006 m. liepos 13 d. Nr. 157 (4433) E. K. straipsnyje „Teisingumo ministerija įtariamojo antstolio nesustabdė“ nurodytas Teisingumo ministerijoje (TM) gautų skundų skaičius (apie 150) pateikiamas kaip pagrindinis teisiškai nepagrįstos bei nekvalifikuotos jo, kaip antstolio, profesinės veiklos motyvas.
Minėtose publikacijose nurodytas skundų skaičius 150 yra ne apytikris realiai gautų 12 skundų skaičius, nes jis realų skundų skaičių viršija daugiau kaip 10 kartų, kadangi TM gautų skundų skaičius (12) yra net realiai mažesnis nei vidurkis gautų skundų dėl visų Lietuvos antstolių veiklos, o skaičius 150 daug kartų viršija bendrą vidurkį.
Jei publikacijoje būtų paskelbta Inspektoriaus nurodyta aplinkybė, kad „duomenys apie pareiškėjo atžvilgiu gautus skundus, nurodant tikslų, apytikrį ar netikslų jų skaičių, savaime nereiškia, kad visi šie skundai yra pagrįsti, o pareiškėjo veikla nurodytais atvejais buvo teisiškai nepagrįsta bei nekvalifikuota“, skaitytojams būtų suteikta galimybė vertinti pateiktą informaciją, o šiuo atveju informacija buvo pateikta taip, jog iš jos gali būti padaryta vienintelė išvada- „visi 150 skundų dėl antstolio veiklos yra pagrįsti“. Taigi, informacijos pateikimas nebuvo neutralus, atvirkščiai - ši informacija buvo tendencinga, klaidinanti ir žeminanti jo garbę, orumą bei profesinę kvalifikaciją.
Žemesnės instancijos teismas
Inspektoriaus veikla renkant informaciją turi būti nešališka ir teisinga, o jo atliekamas tyrimas - objektyvus ir išsamus, tačiau šiuo atveju Inspektorius neapklausė TM sekretoriaus P. K., ar tikrai jis suteikė žurnalistei informaciją apie gautų skundų skaičių. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2008 m. rugsėjo 17 d. nutartimi paliko galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo (toliau – ir VAAT) 2007 m. lapkričio 26 d. sprendimą, kuriuo panaikintas Inspektorius 2007 m. liepos 11 d. sprendimas SN-60 ir jis įpareigotas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo skundą. Be to, atsižvelgiant į LVAT nutartį, buvo tikslinga apklausti ir straipsnį ruošusią žurnalistę, tačiau Inspektorius į tai neatsižvelgė (b. l. 3-5).
Šalies argumentai
Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius su skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad pareiškėjas, būdamas antstoliu, ignoruoja aplinkybę, jog jis yra viešasis asmuo ir jo kritikos ribos platesnės, todėl pateisinamas didesnis domėjimasis tokio asmens veikla, o jos analizė gali būti akylesnė. Antstolis yra valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas. Antstolių profesinės etikos kodekso 4 straipsnyje nurodoma, kad kiekvienas antstolis privalo sąžiningai vykdyti įstatymuose jam numatytas funkcijas, saugoti savo profesijos garbę ir prestižą, imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų. Kadangi ginčo publikacijų paskelbimo metu pareiškėjas vykdė antstolio įgaliojimus Šiaulių miesto, Šiaulių ir Radviliškio rajonų apylinkių teismų veiklos teritorijoje, priimdamas asmeniui ar jų grupei svarbius sprendimus, todėl dėl einamų pareigų ir viešo jų pobūdžio jis laikytinas viešuoju asmeniu, o viešojo asmens poelgių vertinimo kriterijai pagrįstai yra aukštesni ir jo kritika visuomenės informavimo priemonėse, kokia kandi ar griežta ji būtų, yra pateisinama. Vadovaujantis Visuomenės informavimo įstatymo 9 straipsniu, kiekvienas asmuo turi teisę viešai kritikuoti valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, taip pat pareigūnų veiklą, be to Lietuvos Respublikoje draudžiama persekioti už kritiką. Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) praktikoje konstatuojama, kad kiekvienam asmeniui laiduojama teisė reikšti kritišką nuomonę ar požiūrį, skleisti kritišką informaciją apie valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą. Sprendžiant atsakomybės taikymo viešosios informacijos rengėjams klausimą, turi būti atsižvelgiama tik į žymius, esminius nukrypimus nuo tiesos, įvertinant kiekvieno piliečio teisę nagrinėti ir vertinti institucijos ar pareigūno veiklą, iškelti jų darbo trūkumus. Kadangi antstoliui, kaip valstybės įgaliotam asmeniui, suteikti reikšmingi įgaliojimai ir jo veikla susijusi su suinteresuotų, dažnu atveju - socialiai jautrių asmenų ypatingais interesais, dėl jo vykdomos profesinės veiklos pateikiami skundai yra svarbus jo veiklos įvertinimas. Pažymėjo, kad pagal duotą priesaiką, savo pareigas ir įgalinimus antstolis privalo visada būti sąžiningas ir dorai vykdyti antstolio pareigas, nepriekaištingai laikytis įstatymų. Todėl faktas, jog TM buvo gauta skundų dėl antstolio galimai nesąžiningų veiksmų, pagrįstai domina visuomenę ir yra viešojo intereso objektas. Be to, EŽTT 2006 m. rugpjūčio 10 d. sprendime byloje Lyasho prieš Ukrainą pabrėžiama, kad spauda vaidina esminį vaidmenį demokratinėje visuomenėje, ir ne tik spauda turi priedermę pateikti informaciją, bet ir visuomenė turi teisę ją gauti, valstybės tarnautojo kritikos ribos yra platesnės, todėl saviraiškos laisvės įgyvendinimas taikytinas ne tik informacijai ir idėjoms, kurios yra priimamos palankiai, bet ir toms, kurios žeidžia, šokiruoja ar trikdo, nes be to nebūtų demokratinės visuomenės.
Nurodė, kad publikacijose paskelbta informacija apie TM gautų skundų dėl antstolio A. B. veiksmų skaičių turi būti vertinama kartu su informacija apie šio pareigūno atžvilgiu pradėtą ikiteisminį tyrimą dėl jo veiksmų teisėtumo. Įvertinus ginčijamų publikacijų kontekstą, matyti, jog skelbiamos informacijos tikslas - pareiškėjo, kaip antstolio, veiklos teisėtumo nagrinėjimas, akcentuojant jo atžvilgiu vykdomą ikiteisminį tyrimą ir Atestavimo komisijos išvadas, tuo tarpu skundų skaičius yra minimas kaip papildomi duomenys apie pareiškėjo veiklą. Be to, minėto ikiteisminio tyrimo pagrindu Pakruojo rajono apylinkės teisme nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-5-77/2008, kurioje A. B. kaltinamas pagal Baudžiamojo kodekso (BK) 229 straipsnį (netinkamas pareigų atlikimas). Pareiškėjas Skunde nenurodo, kad paskelbta informacija apie jo atžvilgiu pradėtą ikiteisminį tyrimą neatitinka tikrovės, neginčija faktų, jog jis minėtame tyrime yra įtariamasis, ikiteisminis tyrimas pradėtas dėl netinkamo pareigų atlikimo, taip pat jis neginčija ir pagrindinės faktinės aplinkybės dėl jo profesinės veiklos TM gautų skundų, o tik nurodo, kad paskelbtas neteisingas gautų skundų skaičius. Todėl pareiškėjas pripažįsta, kad ginčo publikacijose paskelbtos esminės aplinkybės (t. y. informacija, jog dėl jo, kaip valstybės įgalioto asmens, buvo skųstasi (gauta skundų); informacija apie vykdomą ikiteisminį tyrimą dėl antstolio netinkamo pareigų atlikimo) yra pagrįstos objektyviai egzistuojančiais duomenimis, todėl atitinka tikrovę. Taigi viešosios informacijos rengėjas ginčo publikacijose kelia antstolio, kaip valstybės įgalioto asmens, profesinės kompetencijos ir jo veiklos teisėtumo, klausimą, pateikia informaciją apie antstolio atžvilgiu pradėtą ikiteisminį tyrimą dėl netinkamo pareigų atlikimo, Antstolių atestavimo komisijoje vykusią pareiškėjo atestaciją ir jos išvadas, ir šiais klausimais jis paskelbė interviu su Teisingumo ministerijos valstybės sekretoriumi, Antstolių atestavimo komisijos pirmininku P. K. bei Šiaulių apygardos prokuratūros atstovu spaudai M. P.. Viešosios informacijos rengėjas paskelbė teisėtai ir pagrįstai visuomenės susidomėjimo objektu esančią informaciją, susijusią su netinkamu valstybės suteiktų įgaliojimų vykdymu, neakcentuodamas ir ypatingai neišryškindamas dėl antstolio veiklos gautų skundų skaičiaus, kuris visame publikacijų kontekste nėra esminis, o ginčo publikacijose nagrinėjama tema savo esme yra viešojo intereso objektas ir atitinka teisėtus visuomenės lūkesčius tokią informaciją žinoti. Todėl pareiškėjo, kaip valstybės įgalioto asmens, atžvilgiu reiškiama kritika yra adekvati objektyviai egzistuojančioms faktinėms aplinkybėms.
Skundas išnagrinėtas tinkamai, išsamiai, teisėtai ir motyvuotai, laikantis įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcionalumo, neliečiamumo, viešumo principų. Viešosios informacijos rengėjo- Dienraščio vyriausiojo redaktoriaus V. V., kaip atsakingo už paskelbtos informacijos turinį asmens- buvo prašoma pateikti paaiškinimus ir savo argumentus, kurie buvo įvertinti ir pateikti Sprendime, taip pat dėl informacijos pateikimo kreiptasi į teisingumo ministrą P. B., Lietuvos antstolių rūmų prezidiumo pirmininkę I. K., Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiąjį prokurorą Anatolijų Mirną. Skundo tyrimo metu Inspektorius neturėjo galimybės sužinoti ginčo publikacijų paskelbimo metu ėjusio TM valstybės sekretoriaus bei Antstolių atestavimo komisijos pirmininko pareigas P. K. pozicijos, nes jis TM nebedirba, tačiau ši aplinkybė nepaneigia viešosios informacijos rengėjo teisės pasitikėti informacijos šaltinio, t.y. pareigūno, suteikta informacija. Tai reiškia, kad šiuo atveju viešosios informacijos rengėjui nebuvo pareigos tikrinti sužinotos ar gautos informacijos tikrumo. Todėl Sprendimas, kuriame išreikšta viešojo administravimo subjekto valia, atitinka jam keliamus išsamumo, objektyvumo, nešališkumo, teisingumo ir teisėtumo reikalavimus. Vykdydamas LVAT 2008 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A-556-1594/08, Inspektorius atsižvelgė į teismo argumentus ir pašalino visus nurodytus pareiškėjo skundo tyrimo trūkumus, todėl pareiškėjo prašymas įpareigoti Inspektorių išnagrinėti jo skundą dar kartą prieštarauja protingumo kriterijui ir yra neproporcingas neesminės aplinkybės vertinimo požiūriu (b. l. 19-24).
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo dienraščio „Šiaulių kraštas“ redakcija atsiliepime į skundą nurodė, kad žurnalistė E. K. publikacijose „Atestavimo komisija suabejojo antstolio veikla“ (2006 m. balandžio 29 d. Nr. 97/4373) ir „Teisingumo ministerija įtariamojo antstolio nesustabdė“ (2006 m. liepos 13 d. Nr. 157/4433) rėmėsi valstybės pareigūnų teikiama informacija, neturėdama tikslo apšmeižti antstolį, iškreipti informaciją ar dezinformuoti visuomenę. Dėl citatos publikacijoje „Atestavimo komisija suabejojo antstolio veikla“: „Šiaulių kraštas“ turi duomenų, kad Teisingumo ministerija yra gavusi apie 150 skundų dėl, įtariama, teisiškai nepagrįstos bei nekvalifikuotos šio antstolio profesinės veiklos“, paaiškino, kad tokią informaciją publikacijos rengėjai žurnalistei E. K. pateikė TM valstybės sekretorius ir Antstolių atestavimo komisijos pirmininkas P. K., tačiau minėtose publikacijose skundų, paduotų TM, skaičius nėra pagrindinis teisiškai nepagrįstos bei nekvalifikuotos veiklos motyvas, kaip teigia ir vertina pareiškėjas, nes šiomis publikacijomis atkreipiamas visuomenės dėmesys į skundus, kurie yra gauti dėl jo, kaip antstolio, veiklos. Nurodytas skundų skaičius negali būti traktuojamas kaip tik nagrinėjamų TM, nes antstolio vardu gautus skundus nagrinėja ir antstolio veiklos teritorijos - Šiaulių miesto, Šiaulių rajono, Radviliškio rajono - teismai, bei pažymėjo, kad rašiniuose nepateikti šių skundų pagrįstumo ar nepagrįstumo vertinimai. Žurnalistė nepateikė jokios antstolio garbę ir orumą žeminančios informacijos, o būtent - nevadino antstolio jokiais nepagarbiais žodžiais bei nevartojo perkeltinės reikšmės epitetų, kas galėtų sudaryti bent menkiausią prielaidą įžeisti antstolį. Be to, vieša informacija buvo ir ta, kad, vykdant antstolių atestacinės komisijos veiklą, antstolis A. B. TM nebuvo iš karto atestuotas, o buvo duotas terminas pašalinti darbo trūkumus. Todėl kaltinimai, kad publikacijose paviešinta informacija pakenkė antstolio dalykinei reputacijai ir pažemino jo garbę bei orumą, yra nepagrįsti. Nors pareiškėjas teigia, jog būtent dėl „Šiaulių krašte“ publikuotų straipsnių sumažėjo gaunamų vykdomųjų dokumentų skaičius, tačiau jis nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų ir jis savo skundą grindžia tik formaliais pamąstymais, kurie negali būti pripažinti kaip įrodymas. A. B. šiuo metu yra kaltinamas pagal BK 229 straipsnį, o Antstolių rūmai yra gavę keliasdešimt Šiaulių rajono apylinkės teismo nutarčių dėl jo neveikimo išieškant baudas (b. l. 58-59).
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimu į skundą prašė bylą išnagrinėti teismo nuožiūra.
Paaiškino, kad pareiškėjas skundžia ne TM ar jos tarnautojų veiksmus, o Inspektoriaus sprendimą, todėl šioje byloje priimtas galutinis procesinis sprendimas bei galimas ginčijamo Inspektoriaus sprendimo panaikinimas negali turėti tiesioginės įtakos TM teisėms ir pareigoms ir nesukels jai teisinių pasekmių. Be to, nors skunde nurodoma, kad straipsnį ruošusiai žurnalistei melagingą informaciją apie ministerijoje gautų skundų skaičių galimai pateikė buvęs TM sekretorius P. K., tačiau tokiam teiginiui pagrįsti pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų. TM nuo 2003 m. iki skunde nurodomo straipsnio paskelbimo dienos (2006 m. balandžio 29 d.) gautų skundų dėl antstolio A. B. veiksmų skaičius nesiekia dvidešimties, o nurodyti tikslų skundų skaičių yra sunku, nes minėtu laikotarpiu TM neveikė dabartinė elektroninė gautų ir siunčiamų dokumentų registravimo sistema. Turimais apytiksliais duomenimis dėl antstolio A. B. neteisėtų veiksmų yra gauti šie skundai: 2003 m. birželio 2 d. Nr. 02-02-M-394; 2003 m. lapkričio 14 d. Nr. 02-02-B-1072; 2004 m. sausio 29 d. Nr. 3R-124; 2004 m. birželio 23 d. Nr. 3R-906; 2004 m. liepos 15 d. Nr. 3R-1003; 2004 m. rugpjūčio 12 d. Nr. 3R-1106; 2005 m. birželio 22 d. Nr. 3R-1456; 2005 m. liepos 25 d. Nr. 3R-1666; 2005 m. spalio 12 d. Nr. 3R-2158; 2005 m. spalio 27 d. Nr. 3R-2230; 2006 m. vasario 3 d. Nr. 3R-184; 20060 kovo 27 d. Nr. 6R-2684; 2006 m. kovo 28 d. Nr. 3R-478; 2006 m. balandžio 25 d. Nr. 3R-637, iš viso- 14 skundų (b. l. 79-80).
Pareiškėjas, atsikirsdamas į trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepime nurodytas aplinkybes, paaiškino, kad savo skunde Inspektoriui dėl publikacijų Dienraštyje Nr. 2006-04-29 Nr. 97/4373 ir 2006-07-13 Nr. 157/4433 jis išdėstė faktus, kurie apima faktus ir įvykius, vykusius iki minėtų publikacijų paskelbimo, o Dienraštis savo atsiliepime nurodo faktus, nesusijusius su jo Skundais Inspektoriui, kurie įvyko ar įvyks 2009 metais, todėl prašo teismo nenagrinėti faktų ar kitų duomenų, kurie įvyko po 2006-07-13. Dėl Dienraščio teiginio, kad informaciją apie 150 skundų, gautų TM dėl jo veiklos, kiekį pateikė tuometinis TM valstybės sekretorius P. K., pareiškėjas paaiškino, kad jis, siekdamas išsiaiškinti, iš kur paimtas 150 skundų skaičius, 2006 metais, po pirmosios publikacijos, kreipėsi į minėtą pareigūną, kuris jam paaiškino, kad tokio skaičiaus skundų jis dienraščiui nenurodė. Todėl, paaiškėjus, kad šis pareigūnas pateikė neteisingą informaciją apie skundų kiekį Dienraščiui, atsiras pagrindas ieškiniui dėl neteisingos informacijos paskleidimo (b.l.65).
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gegužės 21 d. sprendimu pareiškėjo A. B. skundą patenkino iš dalies. Teismas pakeitė Žurnalistų etikos inspektoriaus 2009 m. vasario 3 d. sprendimo Nr. SPR-6 „Dėl publikacijose: „Atestavimo komisija suabejojo antstolio veikla“ („Šiaulių kraštas“, 2006 m. balandžio 29 d., Nr. 97/4373) ir „Teisingumo ministerija įtariamojo antstolio nesustabdė“ („Šiaulių kraštas“, 2006 m. liepos 13 d., Nr. 157/4433) paskelbtos informacijos“ rezoliucinės dalies 1 punktą ir jį išdėstė taip:
„1. Pareiškėjo A. B. skundą pripažinti iš dalies pagrįstu. Dienraščio „Šiaulių kraštas“ vyriausiąjį redaktorių įpareigoti paneigti dienraščio „Šiaulių kraštas“ 2006 m. balandžio 29 d. Nr. 97/4373 publikacijoje „Atestavimo komisija suabejojo antstolio veikla“ ir 2006 m. liepos 13 d. Nr. 157/4433 publikacijoje „Teisingumo ministerija įtariamojo antstolio nesustabdė“ tikrovės neatitinkančią informaciją „<...> Teisingumo ministerija yra gavusi apie 150 skundų dėl, įtariama, teisiškai nepagrįstos bei nekvalifikuotos šio antstolio veiklos“ ir „<...> Teisingumo ministerijos stalčiuose buvo surikiuota apie 150 skundų dėl, įtariama, teisiškai nepagrįstos bei nekvalifikuotos šio antstolio profesinės veiklos“.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas patenkino iš dalies – priteisė pareiškėjo A. B. naudai iš atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus 50 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Teismas įpareigoti Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją grąžinti A. B. (asm.k. (duomenys neskelbtini)) be pagrindo sumokėtą 14 Lt žyminį mokestį.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas A. B. ginčo publikacijų Dienraštyje paskelbimo metu buvo antstolis ir vykdė antstolio įgaliojimus (b. l. 46-47).
Dienraščio „Šiaulių kraštas“ 2006 m. balandžio 29 d. Nr. 97/4373 buvo publikuotas straipsnis „Atestavimo komisija suabejojo antstolio veikla“, o 2006 m. liepos 13 d. (Nr. 157/4433)- straipsnis „Teisingumo ministerija įtariamojo antstolio nesustabdė“ (b. l. 27-30). Minėtose publikacijose viešosios informacijos rengėjas kėlė antstolio A. B., kaip valstybės įgalioto asmens, profesinės kompetencijos ir jo veiklos teisėtumo klausimą, pateikė informaciją apie jo atžvilgiu pradėtą ikiteisminį tyrimą dėl netinkamo pareigų atlikimo, Antstolių atestavimo komisijoje vykusią pareiškėjo atestaciją ir jos išvadas ir šiais klausimais paskelbė interviu su TM valstybės sekretoriumi, Antstolių atestavimo komisijos pirmininku P. K. bei Šiaulių apygardos prokuratūros atstovu spaudai M. P., taip pat nurodė, kad TM dėl pareiškėjo profesinės veiklos pateikta apie 150 skundų.
Šalies argumentai
Pareiškėjas 2007 m. balandžio 6 d. skundu (b. l. 25-26, adm. byla Nr. I-8036-19/2007, b. l. 20-21) kreipėsi į atsakovą, kuriame nurodė, jog minėtose publikacijose buvo paskelbta tikrovės neatitinkanti, jo garbę ir orumą žeminanti bei dalykinei reputacijai kenkianti informacija, taip pat buvo neteisėtai pagarsinti jo asmens duomenys (vardas, pavardė, darbo vieta, informacija apie ikiteisminį tyrimą ir t.t.), tuo pažeidžiant jo teisę į asmens duomenų slaptumą ir nekaltumo prezumpciją. Pareiškėjas prašė: 1) išnagrinėti skundą dėl dienraštyje „Šiaulių kraštas“ pažeistos jo garbės ir orumo bei asmens duomenų tvarkymo pažeidimo; 2) įspėti dienraštį „Šiaulių kraštas“ apie visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus ir reikalauti juos pašalinti; 3) pareikalauti, kad dienraštis „Šiaulių kraštas“ nustatyta tvarka paneigtų paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią asmens garbę ir orumą bei kenkiančią jo dalykinei reputacijai. Išnagrinėjęs skundą, Inspektorius 2007 m. liepos 11 d. priėmė sprendimą Nr.SN-60 „Dėl publikacijose „Atestavimo komisija suabejojo antstolio veikla“ ir „Teisingumo ministerija įtariamojo antstolio nesustabdė“ paskelbtos informacijos“ kad laikraščio „Šiaulių kraštas“ redakcija nepažeidė pagrindinių visuomenės informavimo principų ir neperžengė teisės skleisti informaciją ribų (adm.byla Nr. I-8036-19/2007, b. l. 31-34).
Pareiškėjas, nesutikdamas su Inspektoriaus 2007 m. liepos 11 d. sprendimu Nr. SN-60 kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jo skundą. VAAT, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. I-8036-19/2007, 2007 m. liepos 26 d. sprendimu A. B. skundą patenkino, panaikino Inspektoriaus 2007 m. liepos 11 d. sprendimą Nr. SN-60 ir jį įpareigojo iš naujo išnagrinėti A. B. 2007 m. balandžio 6 d. skundą (adm.byla Nr.I-8036-19/2007, b. l. 49-52).
LVAT 2008 m. rugsėjo 17 d. nutartimi VAAT 2007 m. lapkričio 26 d. sprendimą paliko nepakeistą (adm.byla Nr. I-8036-19/2007, b.l. 69-73).
Vykdydamas teismo sprendimą ir iš naujo tirdamas A. B. skundą, Inspektorius 2008 m. spalio 6 d. ir 2008 m. spalio 31 d. raštais kreipėsi į Teisingumo ministrą P. B., Lietuvos antstolių rūmų prezidiumo pirmininkę I. K., Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiąjį prokurorą Anatolijų Mirną ir dienraščio „Šiaulių kraštas“ vyriausiąjį redaktorių V. V. (b. l. 34,35,36,43). TM Teisinių institucijų departamento direktorė J. B. 2008 m. spalio 24 d. rašte Nr. (1.16)-7R-9183 nurodė, kad 2003-2006 metais dėl antstolio A. B. veiksmų TM buvo užregistruota 18 gyventojų skundų, 2007 metais 6 skundai. Taip pat pranešė, kad TM 2006 m. rusėjo 7 d. įsakymu Nr.1R-266 antstolio A. B. įgaliojimai yra sustabdyti iki sprendimo baudžiamojoje byloje Nr. 40-2-154-04 įsiteisėjimo. Pažymėjo, kad TM registruojami tik rašytiniai prašymai, pateikti tiesiogiai, atsiųsti paštu, per pasiuntinį ar gauti „vieno langelio“ asmenų aptarnavimo padalinyje, o kiti nusiskundimai TM neregistruojami, todėl dėl jų pateikti oficialios informacijos nėra galimybės (b. l. 41). Antstolių rūmų valdytoja D. S., 2008 m. spalio 23 d. raštu Nr. S-4470-4112 atsakydama į Inspektoriaus prašymą dėl informacijos pateikimo apie antstolio A. B. veiklos atžvilgiu gautų skundų ar kitokių nusiskundimų skaičių, pranešė, kad laikotarpiu nuo 2003 iki 2006 metų Antstolių rūmuose nebuvo gauta skundų (pareiškimų) dėl netinkamo antstolio darbo organizavimo (b. l. 42). Pakruojo rajono apylinkės teismo teisėja E. M. 2008 m. spalio 16 d. rašte Nr. S-66058 nurodė, kad Pakruojo rajono apylinkės teisme nagrinėjama baudžiamoji byla Nr.1-5-77/2008, kurioje A. B. kaltinamas pagal BK 229 str., teismo sprendimas byloje dar nepriimtas (b. l. 39). Dienraščio „Šiaulių kraštas“ vyriausiasis redaktorius V. V. 2008 m. lapkričio 10 d. rašte Nr.S-325 nurodė, jog žurnalistė E. K. publikacijose „Atestavimo komisija suabejojo antstolio veikla“ ir „Teisingumo ministerija įtariamojo antstolio nesustabdė“ rėmėsi valstybės pareigūnų teikiama informacija bei pažymėjo, kad informaciją apie antstolio profesinės veiklos atžvilgiu gautų skundų skaičių žurnalistei pateikė TM sekretorius ir Antstolių atestavimo komisijos pirmininkas P. K. (b. l. 44-45).
Žemesnės instancijos teismas
Inspektorius, pakartotinai išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2009 m. vasario 3 d. priėmė sprendimą Nr. SPR-6, kuriuo, vadovaudamasis Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, A. B. skundą pripažino nepagrįstu (b. l. 11-17).
Teismas taip pat nustatė, kad Pakruojo rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą Nr.1-3-77/2009, kurioje A. B. buvo kaltinamas pagal BK 229 straipsnį, 2009 m. balandžio 23 d. priėmė nutartį, kuria A. B. baudžiamąją bylą nutraukė suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (BK 95 str. 1 d.1 p. „b“ papunktis, BPK 3 str.1 d.2 p.) (b. l. 74-78).
Spręsdamas ginčą teismas rėmėsi Visuomenės informavimo įstatymo (nauja įstatymo redakcija nuo 2006 m. rugsėjo 1 d.). 2 straipsnio 60 ir 61 dalimis, 3 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, 9, 14 straipsnio 3 dalimi, 22 straipsnio 8 dalies1, 2, 4 punktais, 41 straipsnio 2 dalies 1, 4 ir 10 punktais, 49 straipsnio 1, 5 ir 6, 10-12 dalimis, 50 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktais, 54 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Žurnalistų ir leidėjų organizacijų atstovų 2005 m. balandžio 15 d. susirinkime patvirtinto Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 3 ir 39 straipsniais, Antstolių įstatymo (įstatymo redakcija, aktuali nuo 2005 m. lapkričio 22 d. iki 2009 m. kovo 30 d.) 2 straipsniu ir 8 straipsnio 5 dalimi, Antstolių profesinės etikos kodekso 4 straipsniu.
Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos (LAT CBS) 2003 m. kovo 24 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-404/2003 konstatuota, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs paskelbti tikrovės neatitinkančią informaciją ir taip pažeminti ieškovo garbę ir orumą. (...) Atsakovo paskelbtos informacijos netikslumas nesudaro pagrindo laikyti, jog visuomenės informavimo priemonė būtų peržengusi teisės skleisti informaciją ribas, numatytas Konstitucijos 25 ir Konvencijos 10 straipsniuose. Asmens garbės ir orumo suabsoliutinimas ir teisių gynimas, esant netikslumui, reikštų visuomenės teisės žinoti pažeidimą, nes teisė skleisti informaciją apima ir visuomenės teisę žinoti, kas vyksta šalyje ir pasaulyje, išskyrus atvejus, kai tai liečia informaciją, kurią skelbti draudžia įstatymas. LAT CBS teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1026/2003 pažymėta, kad iš spaudos negalima reikalauti absoliutaus tikslumo, o tik galima reikalauti elgtis sąžiningai, t. y. sąmoningai neiškreipti ar nutylėti informacijos, siekiant įžeisti ar pažeminti asmenį. Atsakovo paskelbtos informacijos netikslumas nesudaro pagrindo laikyti, jog paskleidžiant prašomą paneigti informaciją, visuomenės informavimo priemonė būtų peržengusi teisės skelbti informaciją ribas, numatytas Konstitucijos 25 ir Konvencijos 10 straipsniuose. <...> Remiantis byloje esančių ir teismo ištirtų įrodymų visuma, viso straipsnio turiniu, nėra pagrindo laikyti, jog būtų peržengta teisės skleisti informaciją riba, siekiant sąmoningai įžeisti asmenį. Spauda turi teisę ne tik skleisti žinias, bet ir pareikšti nuomonę apie vienus ar kitus visuomenę dominančius įvykius, taip pat apie jo dalyvius. Šios visuomenės informavimo priemonių teisės ribojimas, nesant tam pakankamo teisinio pagrindo reikštų grėsmę demokratinei visuomenei. Asmens garbės ir orumo, gero vardo suabsoliutinimas ir teisių gynimas, esant menkiausiam netikslumui, reikštų pažeidimą visuomenės teisės žinoti, nes teisė skleisti informaciją apima ir visuomenės teisę žinoti, kas vyksta šalyje ir pasaulyje, išskyrus atvejus, kai tai liečia informaciją, kurią skelbti draudžia įstatymas.
Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. rugpjūčio 10 d. sprendime byloje Lyasho prieš Ukrainą pabrėžta, kad spauda vaidina esminį vaidmenį demokratinėje visuomenėje, ir ne tik spauda turi priedermę pateikti informaciją bet ir visuomenė turi teisę ją gauti, valstybės tarnautojo kritikos ribos yra platesnės, todėl saviraiškos laisvės įgyvendinimas taikytinas ne tik informacijai ir idėjoms, kurios yra priimamos palankiai, bet ir toms, kurios žeidžia, šokiruoja ar trikdo, nes be to nebūtų demokratinės visuomenės.
Įvertinęs minėtas teisės normas ir teismų praktiką teismas padarė išvadas: 1) pareiškėjas ginčo straipsnių skelbimo metu buvo pareigūnas, t.y. viešas asmuo; 2) ginčo straipsnių teiginiai „<...> Teisingumo ministerija yra gavusi apie 150 skundų dėl, įtariama, teisiškai nepagrįstos bei nekvalifikuotos šio antstolio veiklos“ ir „<...> Teisingumo ministerijos stalčiuose buvo surikiuota apie 150 skundų dėl, įtariama, teisiškai nepagrįstos bei nekvalifikuotos šio antstolio profesinės veiklos“ vertintini ne kaip nuomonė, o kaip apie pareiškėją paskleista žinia, kurioje reikšmingi elementai yra skundų skaičius (apie 150) ir įtariamas jų pobūdis - teisiškai nepagrįsta bei nekvalifikuota šio antstolio profesinės veikla“; 3) ginčo straipsnių turinys („<...>TM stalčiuose buvo surikiuota apie 150 skundų <...>“) leidžia daryti išvadą, kad juose kalbama apie A. B. atžvilgiu gautus 150 rašytinių skundų ir kad šie skaičiai nurodyti ne iš TM valstybės sekretoriaus P. K. žodžių ar iš kitos iš valstybės institucijų (TM, Antstolių rūmų) gautos oficialios informacijos, todėl tokiai informacijai netaikoma VIĮ 54 str. 1 dalis; 4) skundą tiriant pakartotinai, iš esmės buvo nustatyta, kad straipsniuose nurodytas skundų skaičius 150 yra nepateisinamai netikslus ir pateiktas ne iš oficialaus šaltinio bei nepatikrintas, taip pažeidžiant VIĮ 41 str. 2 d. 1 punkto reikalavimą žurnalistams teikti teisingas, tikslias žinias, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais, todėl ginčo straipsnius paskleista informacija neatitinka tikrovės (TM gautų skundų apimties prasme), o dėl savo turinio (įtariama, kad visi šie skundai gauti dėl A. B. nekompetentingumo) yra aiškiai hiperbolizuota ir todėl diskredituojanti pareiškėją.
Įvertinus išdėstytą, teismas konstatavo, kad skundžiamas sprendimas keistinas, jį išdėstant taip, kad tretysis suinteresuotas asmuo būtų įpareigotas paneigti minėtąją informaciją. Teismas pripažino, kad likusi skundo dalis išnagrinėta tinkamai.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad pareiškėjas, pateikdamas prašymą atlyginti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė jokių jo patirtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių dokumentų, išskyrus dokumentą, patvirtinantį, jog jis sumokėjo žyminį mokestį (b. l. 2-5). Be to, pareiškėjo kartu su skundu pateiktas dokumentas 2009 m. vasario 10 d. sąskaitos išrašas (b. l. 2) patvirtina, jog pareiškėjas, paduodamas teismui skundą, sumokėjo 114 Lt žyminį mokestį. Vadovaujantis ABTĮ 39 straipsnio 1 dalimi ir 42 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nutarė grąžinti pareiškėjui permokėtą 14 litų žyminį mokestį ir įvertinus tai, kad skundas tenkinamas iš dalies, pareiškėjo naudai iš atsakovo priteisė pusė pareiškėjo sumokėto ir bylos dokumentais pagrįsto 100 Lt žyminio mokesčio.
III.
Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 21 d. sprendimą ir palikti galioti Žurnalistų etikos inspektoriaus 2009 m. vasario 3 d. sprendimą Nr. SPR-6.
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Teismas neatsižvelgė į Teisingumo ministerijos atstovo bylos nagrinėjimo metu pateiktą aplinkybę, kad nurodyti tikslų skundų skaičių yra sunku, nes publikacijose nurodomu laikotarpiu Teisingumo ministerijoje neveikė dabartinė elektroninė gautų ir siunčiamų dokumentų registravimo sistema. Todėl tiek Teisingumo ministerijos turimi duomenys, tiek antstolio A. B. pateikta informacija apie jo atžvilgiu gautus skundus yra pagrįsta apytiksliais duomenimis, todėl negali būti laikoma įrodymu apie gautų skundų skaičių.
2. Teisė skleisti informaciją ir idėjas apima ne tik teisę skleisti neutralią informaciją ir idėjas, kurios yra palankios ir neįžeidžiančios, bet ir informaciją, kuri yra šokiruojanti, erzinanti ar trikdanti visuomenę ar jos dalį. Žurnalistų teisė reikšti savo nuomonę apima ir tam tikro laipsnio faktų perdėjimą (hiperbolizavimą). Todėl teismas, konstatuodamas, kad apie pareiškėjo kompetenciją skelbiama hiperbolizuota, tačiau jį diskredituojanti informacija, apriboja viešosios informacijos rengėjų teisę skleisti informaciją, tuo paneigdamas akivaizdų viešojo intereso, teisėtų visuomenės lūkesčių gynimo prioritetą.
3. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatyta, kad inspektorius įspėdamas laikraščio vyriausiąjį redaktorių dėl Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimų, įspėjo netinkamą subjektą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A18-836/2007 konstatavo, kad pagal Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 2 dalies 1 punktą, atlikdamas šio straipsnio 1 dalyje nurodytas funkcijas, žurnalistų etikos inspektorius gali įspėti viešosios informacijos rengėjus ir platintojus apie pastebėtus visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus ir reikalauti juos pašalinti. Vadovaujantis Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 62 dalimi, viešosios informacijos rengėjas - transliuotojas, leidykla, kino, garso ar vaizdo studija, informacijos, reklamos agentūra, redakcija, informacinės visuomenės informavimo priemonės valdytojas ar kitas asmuo rengiantis ar pateikiantis skleisti viešąją informaciją, o šio įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad viešosios informacijos rengėjais ir(ar) skleidėjais, išskyrus informacinės visuomenės informavimo priemonių valdytojus, gali būti tik Lietuvos Respublikoje įstatymų nustatyta tvarka įregistruoti juridiniai asmenys ir užsienio juridinių asmenų ar kitų organizacijų filialai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad nei redakcija, nei vyriausioji redaktorė nėra nustatyta tvarka įregistruoti juridiniai asmenys - viešosios informacijos rengėjai ar skleidėjai. Tokiu tinkamai įregistruotu asmeniu yra tik bendrovė leidžianti laikraštį, todėl inspektorius įspėjimą galėjo skirti ne laikraščio vyriausiajai redaktorei, o bendrovei leidžiančiai laikraštį. Tokią praktiką dėl atsakomybės subjekto teismas formavo ir 2008 m. kovo 7 d. administracinėje byloje UAB „Anykštos redakcija“ Nr. A39-308/2008.
Todėl teismas nepagrįstai įpareigojo paneigti tikrovės neatitinkančią informaciją dienraščio „Šiaulių kraštas“ vyriausiąjį redaktorių, t. y. fizinį asmenį.
Šalies argumentai
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Šiaulių kraštas“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Publikacijose siekta informuoti visuomenę, jog antstolio veikla skundžiamasi, straipsniuose nėra teigiama, kad visi šie skundai yra pagrįsti. Viešai buvo skelbiama, kad antstolis A. B. TM nebuvo iš karto atestuotas, o buvo nustatytas terminas darbo trūkumams pašalinti. Taigi visuomenei buvo žinoma, kad antstolis ne visiškai tinkamai vykdo profesinę veiklą, todėl informacija apie jo atžvilgiu pateiktus skundus (nesvarbu ar 150 ar 18) negalėjo dar labiau diskredituoti antstolio, nes jo reputacija jau publikacijų pasirodymo metu nebuvo teigiama, visuomenei jau buvo žinoma apie jo darbo trūkumus.
2. Byloje nustatyta, jog ginčo straipsnių rengėjai žurnalistei E. K. informaciją apie tai, kad Teisingumo ministerija yra gavusi 150 skundų dėl antstolio A. B. veiklos, pateikė Teisingumo ministerijos valstybės sekretorius ir Antstolių atestavimo komisijos pirmininkas P. K..
3. Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 2 dalyje numatyta, kokių poveikio priemonių gali imtis žurnalistų etikos inspektorius, vykdydamas jam pavestas funkcijas. Šio straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktuose numatytos poveikio priemonės yra prevencinio, drausminamojo pobūdžio, jos šiam pareigūnui nesuteikia valdingo pobūdžio įgalinimų - Inspektorius gali įspėti, reikalauti, kreiptis į kitas institucijas, jas informuoti apie visuomenės informavimo įstatymo pažeidimus. Dėl Inspektoriaus reikalavimų nevykdymo jokių sankcijų galiojančiuose įstatymuose nėra numatyta. Inspektoriui įstatymas suteikia teisę tik reikalauti, o ne įpareigoti viešosios informacijos rengėją ar skleidėją paneigti tikrovės neatitinkančią informaciją. Žodžiai „reikalauti“ ir „įpareigoti“ skiriasi tiek savo lingvistine, tiek teisine reikšme. Lietuvių kalbos žodyne nurodoma, kad pirmoji žodžio „reikalauti“ reikšmė yra atkakliai, primygtinai prašyti, žodžio „įpareigoti“ - uždėti pareigą, „pareiga“ - tai kas būtina, privaloma atlikti.
4. Visuomenės informavimo įstatymo 44 straipsnyje numatyta, kad visuomenės informavimo priemonių pareigą paneigti paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri žemina fizinio asmens garbę ir orumą ar pažeidžia juridinio asmens dalykinę reputaciją, tokios informacijos paneigimo, taip pat viešosios informacijos rengėjų ir (ar) skleidėjų civilinės atsakomybės sąlygas ir tvarką nustato Civilinio kodekso normos. Pagal CK 2.24 straipsnį tuo atveju, jei visuomenės įformavimo priemonė atsisako paneigti tikrovės neatitinkančią informaciją, asmuo įgyja teisę kreiptis su ieškiniu į bendrosios kompetencijos teismą ir tik bendrosios kompetencijos teismas gali priimti sprendimą įpareigoti visuomenės informavimo priemonę paneigti tikrovės neatitinkančius duomenis, o už šio sprendimo nevykdymą numatyta sankcija - bauda. Taigi tik bendrosios kompetencijos teismas gali nustatyti visuomenės informavimo priemonei tam tikras pareigas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija prašo apeliacinį skundą nagrinėti teismo nuožiūra. Nurodė, kad nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad tikrovės neatitinkančią informaciją pateikė P. K., o žurnalistė E. K. ją tik paviešino. Ši aplinkybė nėra konstatuota teismo sprendime.
Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius sutinka su trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Šiaulių kraštas“ apeliacinio skundo argumentais.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą pažymėjo, kad pagal Visuomenės informavimo įstatymo 44 straipsnio nuostatas visuomenės informavimo priemonės turi pareigą paneigti paskelbtą tik tokią tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri žemina fizinio asmens garbę ir orumą ar pažeidžia juridinio asmens dalykinę reputaciją. Taigi minėto straipsnio nuostata suponuoja dvi paskelbtos informacijos paneigimo sąlygas - informacijos neatitikimo tikrovei ir informacijos žeminančio (dalykinę reputaciją pažeidžiančio) pobūdžio. Teismas konstatavo tik tai, kad informacija apie antstolio A. B. veiklos atžvilgiu gautus 150 skundų yra nepateisinamai netiksli ir neatitinka tikrovės. Tačiau tiek pagal Visuomenės informavimo įstatymo 44 straipsnį, tiek pagal Civilinio kodekso 2.24 straipsnį paneigiama gali būti tik tokia tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina fizinio asmens garbę ir orumą.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos tesimo posėdžio metu atsakovo atstovė paaiškino apeliacinio skundo argumentus ir prašė apeliacinį skundą patenkinti.
Trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovas paaiškino, kad jų pozicija šiame ginče yra neutrali ir siūlo spręsti ginčą teismo nuožiūra.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Pirmosios instancijos teismas pakeitė pareiškėjo skundžiamą atsakovo 2009 m. vasario 3 d. sprendimą Nr. SPR-6 ir įpareigojo dienraščio „Šiaulių kraštas“ vyriausiąjį redaktorių paneigti dienraščio „Šiaulių kraštas“ 2006 m. balandžio 29 d. Nr. 97/4373 publikacijoje „Atestavimo komisija suabejojo antstolio veikla“ ir 2006 m. liepos 13 d. Nr. 157/4433 publikacijoje „Teisingumo ministerija įtariamojo antstolio nesustabdė“ tikrovės neatitinkančią informaciją „<...> Teisingumo ministerija yra gavusi apie 150 skundų dėl, įtariama, teisiškai nepagrįstos bei nekvalifikuotos šio antstolio veiklos“ ir „<...> Teisingumo ministerijos stalčiuose buvo surikiuota apie 150 skundų dėl, įtariama, teisiškai nepagrįstos bei nekvalifikuotos šio antstolio profesinės veiklos“.
Atsakovas, žurnalistų etikos inspektorius ir tretysis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Šiaulių kraštas“, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinius skundus grindžia tuo, kad teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes bei neteisingai taikė ir aiškino teisės aktus.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo bei aiškinimo vertintini kartu.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrinusi byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylos faktines aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-09-17 nutartyje Nr.A556-1594/2008 dėl šio ginčo buvo nurodyta, kad atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą iš naujo, privalo aiškintis informacijos kilmę ir nustatyti ar pateikta informacija atitinka tikrovę. Tačiau atsakovas, 2009 m. vasario 3 d. sprendimu Nr. SPR-6, išnagrinėjęs pakartotinai pareiškėjo skundą, nepaneigė ir nepatvirtino jog pateikta informacija apie gautų skundų skaičių dėl pareiškėjo veiklos atitinka tikrovę, nurodydamas, kad pareiškėjo atžvilgiu tai yra neutrali informacija. Tokia atsakovo pozicija neatitinka Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, kuria nustatyta, kad Viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai. Šio Įstatymo 19 str. 2 dalimi nustatytas draudimas platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą. Įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1 punktas įpareigoja žurnalistą teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais. Jeigu nėra galimybės patikrinti informacijos šaltinio patikimumo, tai nurodyti skelbiamoje informacijoje.
Remiantis šiuo teisiniu reguliavimu teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantų argumentai apie pateiktos informacijos skleidimo teisėtumą yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas teisingai pripažino, jog ginčo straipsniuose paskleista informacija neatitinka tikrovės dėl A. B. veiklos gautų skundo kiekio Teisingumo ministerijoje, o taip pat pagrįstai pripažino, kad pateikta informacija savo turiniu diskredituoja pareiškėją.
Pirmosios instancijos teismas panaikino atsakovo sprendimą, remdamasis ABTĮ 88 straipsnio 4 punktu ir išsprendė pareiškėjo skundą, adresuotą atsakovui, iš esmės.
Pabrėžtina, kad teisės aktais administraciniams teismams nesuteikta teisė atlikti viešojo administravimo subjektų kompetencijai priskirtų veiksmų. Tai sąlygoja „valdžių padalijimo“ principas, kuris reiškia valstybės valdžios galių paskirstymą skirtingoms institucijoms, siekiant apriboti valdžią ir išsaugoti laisvę bei lygybę.
Administraciniai teismai, pagal jiems suteikta kompetencija, sprendžia ginčus viešojo administravimo srityje (ABTĮ 3 straipsnis) ir negali priimti sprendimų, kurie priskirti viešojo administravimo subjektams. Tuo yra įgyvendinamas valdžių padalijimo principas.
Tačiau teisėjų kolegija įvertinusi tai, kad šioje byloje teismas jau buvo išreiškęs savo poziciją dėl atsakovo sprendimo, buvo panaikinęs jį ir įpareigojęs atsakovą išnagrinėti pareiškėjo skundą iš naujo, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai antrą kartą negrąžino skundo nagrinėti iš naujo atsakovui ir sprendimą pakeitė, kadangi formalus skundo nagrinėjimas iš naujo pažeistų proceso šalių teisę į bylos išsprendimo operatyvumą.
Remdamasi šiomis aplinkybėmis teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą skundą, adresuotą atsakovui, išnagrinėti iš esmės ir tuo nepažeidė valdžių padalijimo principo bei administracinio teismo kompetencijos.
Tačiau teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad įpareigojimas trečiajam asmeniui, dienraščio „Šiaulių kraštas“ vyriausiajam redaktoriui, paneigti tikrovės neatitinkančią informaciją, neatitinka teismų suformuotos praktikos analogiškose bylose.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi (2008-07-03 įstatymo Nr. X-1685 redakcija) nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007-12-03 nutartimi byloje Nr.A18-836/2007 nustatė, kad „pagal Visuomenės informavimo įstatymo 51 straipsnio 2 dalies 1 punktą, atlikdamas šio straipsnio 1 dalyje nurodytas funkcijas, Žurnalistų ir leidėjų etikos inspektorius gali įspėti viešosios informacijos rengėjus ir platintojus apie pastebėtus visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus ir reikalauti juos pašalinti. Vadovaujantis Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 38 dalimi, viešosios informacijos rengėjas yra transliuotojas, leidykla, kino, garso ar vaizdo studija, informacijos, reklamos agentūra, redakcija ar kitas asmuo, rengiantis viešąją informaciją, o šio įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad viešosios informacijos rengėjais ir (ar) platintojais gali būti tik Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka įregistruoti juridiniai asmenys“.
Todėl reikalavimas paneigti informaciją turėjo būti skirtas UAB „Šiaulių kraštas“, o ne dienraščio „Šiaulių kraštas“ vyriausiajam redaktoriui. Teismas privalėjo vadovautis nustatyta teismų praktika, todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Žurnalistų etikos inspektoriaus ir uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių kraštas“ apeliacinius skundus tenkinti iš dalies. Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 21 d. sprendimą ir sprendimo revoliucinėje dalyje vietoje žodžių „Dienraščio „Šiaulių kraštas“ vyriausiąjį redaktorių įpareigoti“ įrašyti žodžius „pareikalauti UAB „Šiaulių kraštas“, nustatyta tvarka“ Kitoje dalyje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.