Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja Aušra Maškevičienė Civilinė byla Nr. 2A-397-460/2011

Teisėja Jurgita Grigonienė (Proceso Nr. 2-24-3-00743-2010-8)

2011 m. birželio 2 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aušros Maškevičienės, kolegijos teisėjų Eugenijos Morkūnienės, Alvydo Žerlausko, sekretoriaujant Zitai Mockuvienei, dalyvaujant ieškovės UAB „SCHENKER“ atstovams Sigitui Pakalniui, advokatui Anatolijui Novikovui, atsakovės UAB „NEO GROUP“ atstovei Astai Vainutienei viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-1086-729/2010 pagal ieškovės UAB „SCHENKER“ ieškinį atsakovei UAB „NEO GROUP“ dėl skolos priteisimo bei ieškovės (apeliantės) UAB „SCHENKER“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2010-09-24 sprendimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

ieškovas ieškiniu (b. l. 89, I tomas) pareiškė reikalavimą priteisti jam iš atsakovo 9 858,90 Lt skolą už suteiktas paslaugas, metines palūkanas, vieno mėnesio VILIBOR, padidintą 7 procentiniais punktais nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Reikalavimo pagrindu nurodė aplinkybes, kad pagal keturis užsakymus, tame tarpe ir vienkartinį krovinio pervežimo užsakymą Nr. PET2007/EX0006 ieškovė įsipareigojo atsakovei atlikti pervežimo paslaugą, o atsakovė įsipareigojo sumokėti ieškovei už atliktas paslaugas sutartyje numatytą kainą per 30 darbo dienų po sąskaitos gavimo. Ieškovė užsakymą įvykdė, suteikė atsakovei krovinio pervežimo paslaugas, išrašė ir pateikė apmokėjimui PVM sąskaitas faktūras Nr. LT050522, Nr. LT057707, Nr. LT058165 ir Nr. LT070618, pagal kurias atsakovė su ieškove neatsiskaitė, liko skolinga 9 858,90 Lt.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Byloje nustatyta, kad tarp šalių yra kilęs ginčas dėl krovinių pervežimo ir atsiskaitymų už krovinių pervežimus.

Spręsti dėl atliktų pervežimų, mokėjimų įvykdymo ar jų nebuvimo įrodytumo teismas turi įvertinęs surinktų įrodymų visumą Įrodymų vertinimo taisyklės yra suformuluotos procesinio įstatymo normų, o būtent – CPK 185 str. Šios teisės normos esmė yra ta, kad įrodymus vertina tik teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu teismo posėdyje, vadovaudamasis įstatymu. Įstatymas iš anksto neapibrėžia įrodymų galios, nenustato vienų įrodymų viršenybės prieš kitus. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taip vadinama tikėtinumo taisykle, kurios esmę sudaro laisvo įrodymų vertinimo principas. Šis principas reiškia, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Kodėl vienas įrodymas sąlygoja didesnę tikimybę negu kitas, sprendžia teismas, remdamasis CPK 185 str. suformuluotomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas nurodytas bylos aplinkybes, šioms taisyklėms nusižengė.

Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku (tiesioginis ar netiesioginis, pirminis ar antrinis), ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-05-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-256/2011).

Ieškovė teismui pateikė: 1) 2007-01-09 tarptautinį krovinių transportavimo važtaraštį (toliau CMR važtaraštis) Nr. VNO 057530 (1 t., b. l. 166) ir 2007-01-16 PVM sąskaitą faktūrą Nr. LT 050522 (civilinė by1a Nr. L2-342-714/2009, b. l. 5); 2) Vienkartinio krovinio pervežimo užsakymą Nr. ET07-03738 (2 t., b. l. 30), 2007-04-06 CMR važtaraštį Nr. VNO 07016029/VNO 059059 (1 t., b. l. 165, 2 t., b. l. 14) ir 2007-05-08 PVM sąskaitą faktūrą Nr. LT 057707 (civilinė by1a Nr. L2-342-714/2009, b. l. 6); 3) 2007-05-10 Vienkartinio krovinio pervežimo užsakymą Nr.PET-2007/EX0006 (1 t., b. l. 10), 2007-05-10 CMR važtaraštį Nr. VNO 70204026 (1 t., b. l. 11) ir 2007-05-15 sąskaitą faktūrą Nr. 058165 (civilinė by1a Nr. L2-342-714/2009, b. l. 7); 4) 2007-09-21 CMR važtaraštį Nr. VNO KL14632 (VNO 7050843, VNO 062457) (1 t., b. l. 164) ir 2007-12-03 PVM sąskaitą faktūrą Nr. LT 070618 (civilinė by1a Nr. L2-342-714/2009, b. l. 7).

CMR konvencijoje nėra nustatytas pervežimo sutarties turinys ir forma. Konvencijoje sutarties galiojimas nesiejamas su važtaraščio įforminimu ar jo perdavimu, todėl ji nelaikytina formalia. Tai reiškia, kad dėl vežimo gali būti susitarta bet kokia forma, t.y. šalims ne tik surašant ir pasirašant dokumentą, bet ir apsikeičiant raštais, užsakymais, telegramomis, telefonogramomis, telefakso pranešimais ar kitais telekomunikacijų galiniais įrenginiais perduodama informacija, taip pat ir žodžiu. Tačiau įforminant bet kokią vežimo bet kuria transporto rūšimi svarbiausias yra važtaraštis, nes jame fiksuojamos įvairios sutarties sąlygos ir kiti juridiniai faktai. Pagal CMR konvencijos 9 straipsnio 1 punkto nuostatas važtaraštis yra prima facie įrodymas, kad yra sudaryta vežimo sutartis, jos sąlygų patvirtinimas, taip pat įrodymas, kad krovinys perėjo vežėjo dispozicijon. Taigi važtaraštis yra dokumentinis įrodymas, patvirtinantis ne tik sutarties sudarymą, bet ir jos turinį, net jei ir nėra rašytinės formos vežimo sutarties. Nagrinėjamu atveju ieškovė pateikė ne tik CMR važtaraščius, bet ir du vienkartinio krovinio pervežimo užsakymus, todėl priimtinas ieškovės argumentas, jog ieškovė vykdė atsakovės (užsakovės) užsakymus pagal keturis CMR važtaraščius – CMR pervežimo sutartis. Iš aukščiau minėtų CMR važtaraščių matyti, jog krovinio gavėjai yra pažymėję antspaudais nurodytus CMR važtaraščius, tai reiškia, jog krovinys pristatytas laiku ir tinkamai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovė pagal CMR važtaraščius pervežė atsakovės krovinius.

Šalių tarpusavio santykius reglamentuoja Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija (CMR). 32 straipsnio 1 punkte nurodyta, jog teisė pateikti ieškinį dėl vežimų taikant šią Konvenciją dėl senaties prarandama po vienerių metų. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato nutarimu, konvencijos 32 str. 1 p. vienerių metų terminą reikia suprasti kaip terminą ginčams ir dėl vežėjo reikalavimų sumokėti jam vežimo mokestį. CMR 32 straipsnio 2 punkte nurodyta, jog pretenzijų pateikimas raštu pristabdo senaties termino veikimą. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato nutarimu, pretenzijos gali būti adresuotos tiek vežėjui, tiek ir kitiems asmenims, pavyzdžiui siuntėjui dėl atlygio už vežimą. Pretenzijų turinys ir forma nėra aiškiai apibrėžti, tačiau joje turi būti suformuluotas aiškus reikalavimas ir jo pagrindimas. Nagrinėjamu atveju ieškovė: 1) pagal 2007-01-09 CMR važtaraštį Nr. VNO 057530 pervežė krovinį atsakovei į Friedevaldą, (Vokietija), ir atsakovei pateikė 2007-01-16 PVM sąskaitą faktūrą Nr. LT 050522, šioje sąskaitoje faktūroje nurodyta, kad iki 2007-02-15 turi būti sumokėta 961,70 Lt; 2) pagal Vienkartinio krovinio pervežimo užsakymą Nr. ET07-03738, 2007-04-06 CMR važtaraštį Nr. VNO 07016029/VNO 059059 ieškovė pervežė krovinį atsakovei į Nantes, (Prancūzija), ir atsakovei pateikė 2007-05-08 PVM sąskaitą faktūrą Nr. LT 057707, šioje sąskaitoje faktūroje nurodyta, kad iki 2007-06-07 turi būti sumokėta 6 372 Lt; 3) pagal 2007-05-10 Vienkartinio krovinio pervežimo užsakymą Nr.PET-2007/EX0006, 2007-05-10 CMR važtaraštį Nr. VNO 70204026, ieškovė pervežė krovinį atsakovei į Altenstadt, (Vokietija), ir atsakovei pateikė 2007-05-15 sąskaitą faktūrą Nr. 058165, šioje sąskaitoje faktūroje nurodyta, kad iki 2007-06-14 turi būti sumokėta 991,20 Lt; 4) pagal 2007-09-21 CMR važtaraštį Nr. VNO KL14632 (VNO 7050843, VNO 062457), ieškovė pervežė krovinį atsakovei į Ilowa, (Lenkija) ir atsakovei pateikė 2007-12-03 PVM sąskaitą faktūrą Nr. LT 070618, šioje sąskaitoje faktūroje nurodyta, kad iki 2008-01-02 turi būti sumokėta 1 534 Lt. Nurodytas PVM sąskaitas faktūras Teisėjų kolegija vertina kaip ieškovės - vežėjo pretenziją dėl reikalavimų sumokėti jai vežimo mokestį CMR konvencijos prasme. Darytina išvada, kad PVM sąskaitų faktūrų pateikimas sustabdė ieškininės senaties termino eigą, nes atsakovė nepateikė rašytinio atsakymo, kuriuo atmeta reikalavimą. Ieškovė teisėtai nepraleidusi senaties termino 2008-12-02 kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl skolos priteisimo. Pažymėtina, kad atsakovės pateikti dokumentai, gauti iš krovinio gavėjo dėl variklio sugadinimo, elektroniniai laiškai tarp ieškovės ir atsakovės nėra vertintini kaip atsakovės pretenzija ieškovei CMR 32 str. 1 p. a papunkčio prasme, nes atsakovė nepateikė konkretaus reikalavimo, žalos dydžio, todėl atsakovė nebegali remtis krovinio sugadinimo aplinkybe (CMR 32 str. 4 punktas). Be to, kaip tyrimo metu nustatė draudikas UAB „If draudimas“, dėl netinkamo variklio pritvirtinimo kaltu dėl žalos nurodyta atsakovė (1 t., b. l. 45-46).

Atsakovė ginčija faktą, jog ieškovės pateiktos PVM sąskaitos faktūros netinkamos formos, t. y. be parašų. Ieškovė teismui pateikė rašytinį įrodymą – SEB banko vietinio mokėjimo nurodymą, kontrolės Nr. 227339642. Iš mokėjimo nurodymo matyti, jog atsakovė už krovinių pervežimą pagal sąskaitas faktūras Nr. LT 062816, Nr. LT 062815, Nr. LT 062814, Nr. LT 062813, Nr. LT 062812, Nr. LT 062811, Nr. LT 062809, Nr. LT 065322 (1 t., 156-162) už krovinių pervežimą ieškovei sumokėjo 26 904 Lt (1 t., b. l. 155). Sąskaitos faktūros, už kurias atsakovė sumokėjo ieškovei, pagal turinį ir formą yra analogiškos kaip ir ginčijamos šioje byloje keturios krovinių pervežimo sąskaitos faktūros. Byloje pateikti duomenys tik patvirtina, kad tarp ieškovės ir atsakovės ginčo periodu buvo susiklostę tarpusavio komerciniai santykiai, todėl Teisėjų kolegija atmeta atsakovės argumentą, kad sąskaitos neatitinka formos ar kad ji iš viso sąskaitų negavo.

Remiantis CK 6.38 str.1 dalimi, prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais. Atsakovė savo sutartinių įsipareigojimų neįvykdė, prievolės įvykdymo terminą praleido, todėl remiantis CK 6.1 str., 6.38 str., 6.59 str., 6.200 str., 6.205 str., 6.256 str., 6.807 str. 1 d., 6.808 str. 1 d., CK 6.813 str., 1 d., CK 6.817 str. 1 d. privalo ieškovei sumokėti skolą – 9 858,90 Lt.

Pagal 2000 m. birželio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 2000/35 EB nuostatas, nuo 2004 m. gegužės 1 d. įsigaliojęs 2003 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas (toliau – Įstatymas) numato palūkanas už pavėluotus mokėjimus pagal komercinius sandorius – vieno mėnesio VILIBOR palūkanų norma padidinta 7 procentiniais punktais (Įstatymo 2 straipsnio 3 dalis), taip pat šių palūkanų mokėjimo terminus. Tai – specialusis įstatymas, turintis pirmenybę prieš CK 6.210 straipsnį nustatant palūkanas už atliekamus pagal komercinius sandorius pavėluotus mokėjimus (CK 1.3 straipsnio 3 dalis). Nurodyta įstatymo norma yra dispozityvi, ir šalys gali susitarti kitaip apskaičiuoti palūkanų dydį (pavyzdžiui, taikyti CK 6.210 straipsnyje nustatytas įstatymines palūkanas). Jei šalys nėra susitarusios dėl kitokios palūkanų normos už pavėluotus mokėjimus, teismas, nustatęs, kad sandoris atitinka įstatyme nurodytus komercinių sandorių požymius, jei kreditorius to reikalauja, turėtų taikyti įstatyme nustatytas palūkanas, tarp jų ir nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės su atsakove sudaryta pervežimo sutartis, laikytina atlygintinų paslaugų teikimo sutartimi, todėl jai gali būti taikomos 2003 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatos, nustatančios palūkanas už pavėluotus mokėjimus pagal komercinius sandorius. Nagrinėjamu atveju, ieškovė kreipėsi į teismą prašydama priteisti skolą už suteiktas vežimo paslaugas. Byloje nenustatyta, jog šalys susitarė dėl kitokio palūkanų normos mokėjimo, ieškovė byloje kėlė reikalavimą dėl skolos ir palūkanų priteisimo iš atsakovės už suteiktas vežimo paslaugas, nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal Lietuvos banko duomenis 2009-02-17, ieškinio priėmimo dieną, 1 mėnesio VILIBOR buvo 3,63. Kadangi atsakovė pažeidė prievolę laiku atsiskaityti už krovinių pervežimą, yra teisinis pagrindas iš atsakovės priteisti ieškovei 10,63 procentų dydžio palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Ieškovei priteistina 4 802,63 Lt teisinės pagalbos, bylinėjimosi išlaidų.

Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, neatskleidė bylos esmės, pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias procesines teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, netinkamai taikė CMR konvencijos nuostatas.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.

Iš atsakovės UAB „NEO GROUP“, įmonės kodas 126142011, buveinės adresas Rimkų k., Klaipėdos raj. sav., priteisti 9 858,90 Lt skolos už suteiktas vežimo paslaugas ir 10,63 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos 9 858,90 Lt sumos nuo 2009-02-17 iki visiško sprendimo įvykdymo ieškovei UAB „SCHENKER“, įmonės kodas 111552645, buveinės adresas Savanorių pr. 174A, Vilnius.

Priteisti iš atsakovės UAB „NEO GROUP“ 4 802,63 Lt teisinės pagalbos, bylinėjimosi išlaidų.

Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2009-02-17 nutartimi atsakovei UAB „NEO GROUP“ taikytas laikinąsias apsaugos priemones palikti galioti iki sprendimo įvykdymo.