Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. Z. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, cituodamas tarptautinius bei Lietuvos nacionalinius teisės aktus bei nurodydamas, jog bausmę atliko nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis. Taip pat nėra konkretumo dėl padarytos neturtinės žalos dydžio, jis nėra grindžiamas jokiais objektyviais įrodymais.

Pažymėjo, kad tam tikras suimtųjų/nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Mano, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą atsakovo atstovas traktuoja kaip nesąžiningą norą pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita. Mano, kad šiuo atveju neegzistuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnyje nustatytos būtinos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Atsakovas prašymą priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas, susijusias su bylos dokumentinės medžiagos rengimu, grindė tuo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016-04-25 nutartimi, kuria Lukiškių TI-K buvo įpareigotas pateikti teismui su ginču susijusią medžiagą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių. Šią medžiagą sudaro 45 A4 formato lapai. Vadovaujantis Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039, 6 ir 7 p., bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, vieno rašytinio, grafinio A4 formato lapo kopijos parengimas nustatytinas 0,06 Eur. Tokiu būdu, atsakovo realiai patirtų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, materialinė išraiška yra 146x0,06, t. y. 2,25 Eur.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje kilo ginčas dėl atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė nuo 2014-03-05 iki 2016-04-19, Lukiškių TI-K neužtikrinus tinkamų suėmimo sąlygų.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2012-02-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).

Suėmimo vykdymo ir (ar) laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida. SVĮ 44 straipsnio 1 dalyje ir BVK 173 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Šiuo atveju taip pat aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. E. Ž. Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir, kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001-07-24 sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus. Jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

Pažymėtina, kad LVAT laikosi praktikos, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014-02-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014).

EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005-04-07 sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008-02-14 sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012-01-10 sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją). EŽTT tai pat yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m. turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010-12-16 sprendimą Trepashkin prieš Rusiją; 2014-09-15 sprendimą Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Teismas, spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą, ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m. ploto, ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012-01-10 sprendimą Ananyev ir kt. prieš Rusiją, 2013-04-02 sprendimą Olszewskiego prieš Lenkiją).

Remiantis Lukiškių TI-K atsiliepime (b. l. 10-16) detalizuotu kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, dydžiu bei asmenų, su kuriais buvo laikomas, skaičiumi, nustatyta, kad pareiškėjas 2014-03-05 atvyko į Lukiškių TI-K ir šioje įstaigoje su pertraukomis buvo laikomas iki 2016-04-19 imtinai (iš viso 763 paras). Laikotarpiais 2014-03-14 – 2014-03-20, 2014-03-22 – 2014-03-28, 2014-04-02, 2014-04-24 – 2014-04-28, 2014-04-29, 2014-05-03 – 2014-06-19, 2014-06-21 – 2014-08-31, 2014-09-05 – 2014-10-16, 2014-11-26 – 2014-12-11, 2014-12-16, 2014-12-18 – 2015-01-17, gyvenamojo ploto norma, nustatyta Įsakyme Nr. V-124, pareiškėjui nebuvo užtikrinta. Pareiškėjui šiais laikotarpiais teko nuo 1,585 iki 3,45 kv. m. (įskaitant baldų užimamą plotą, šis plotas buvo dar mažesnis) kameros ploto. Taigi, 231 paras iš 763 pareiškėjo subjektinė teisė į ne mažesnį kaip 3,6 kv. m. plotą kameroje buvo pažeista. Tai rodo, kad šiuo atveju Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą.

LVAT analogiškose nagrinėjamai bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo laikomasi nuostatos, kad aplinkybės, glaudžiai susijusios su minimalaus teisės aktuose numatyto gyvenamojo ploto vienam asmeniui neužtikrinimu (pvz., prastas miegas esant mažam kameros plotui, kt.), vertinamos kaip šio pažeidimo dalis (žr. pvz., LVAT 2013-05-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013, 2013-06-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013-07-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A858-51/2013, 2013-07-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1395/2013). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų esminiu veiksniu nurodė laikymą neužtikrinant minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui, o kiti jo nusiskundimai (dėl ankštų kamerų negalėjo judėti ir kt.) laikytini glaudžiai susijusiais su nusiskundimu dėl laikymo perpildytose kamerose, todėl vertintina kaip minėto pažeidimo dalis.

Nors pareiškėjas nurodo, kad kamerose buvo prasta apšvietimo sistema, nesilaikyta higienos normų, tačiau Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose (b. l. 25-49) tokių duomenų neužfiksuota, kitų duomenų, kurie galėtų įrodyti kalinimo sąlygų pažeidimus nepateikta. Lukiškių TI-K dažnai tikrinamas Vilniaus visuomenės sveikatos centro. Kamerose matuojami įvairūs parametrai, tačiau neatitikimai taisyklėms nustatomi gana retai ir dažnai nebūna tokio masto, kad sukeltų ypatingus nepatogumus. Pažeidimai pašalinami labai greitai. Pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Vilniaus visuomenės sveikatos centrui, tačiau patikrinimų pagal pareiškėjo skundus nebuvo. Atsižvelgęs į tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų šiuo aspektu, todėl nėra ir valstybės civilinės atsakomybės.

Pareiškėjas skunde taip pat kildina žalą iš netinkamo pareigūnų elgesio, nuolatinių provokacijų. Šių teiginių skunde pareiškėjas nedetalizuoja. Teismas konstatuoja, kad jokios byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina pareiškėjo teiginių.

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.

Nustatant žalos dydį atsižvelgtina į tai, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas su pertraukomis. Ginčui aktualiu laikotarpiu 231 paras iš 763 pareiškėjui Lukiškių TI-K tekęs kameros plotas buvo mažesnis nei 3,6 kv. m., siekė nuo 1,585 iki 3,45 kv. m. Be to, kamerų plotas buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, dėl to pareiškėjui realiai tekęs plotas buvo itin mažas, jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti. Vertindamas pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad skunde pareiškėjas nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad jam turėjo būti priteista būtent jo prašomo dydžio (15 000 Eur) neturtinė žala. Pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad tokie pažeidimai lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes. Taigi, atsižvelgęs į šias aplinkybes, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas sprendžia, kad adekvati dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti neturtinės žalos suma yra 2 000 Eur, kuri priteistina pareiškėjui iš Lietuvos valstybės.

Atsakovės atstovas Lukiškių TI-K prašo priteisti iš pareiškėjo 2,25 Eur bylinėjimosi išlaidų už dokumentų kopijų darymą.

Iš Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 40 straipsnio nuostatų matyti, kad išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, sąrašas nėra baigtinis, tačiau ABTĮ 39–41 straipsnių nuostatos bei jų prasmė patvirtina, jog priteistinos tik: pirma, su bylos nagrinėjimu teisme ir jos paruošimu teismui susijusios išlaidos, t. y. tiesiogiai su teismo procesu susijusios išlaidos; antra, priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr. pvz. LVAT 201-01-21 nutartį administracinėje byloje Nr. AS-525-34/2011, 2012-01-20 nutartį administracinėje byloje Nr. AS-63-49/2012). LVAT, analizuojant ABTĮ 40 ir 41 straipsnių nuostatas, buvo ne kartą pažymėta, kad proceso šalies teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą siejama ne tik su reikalavimu, jog ši šalis būtų laimėjusi bylą, bet ir iš dalies su procesinio pobūdžio reikalavimu pagrįsti turėtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. proceso šalis, prašanti priteisti jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, turi pateikti konkrečius įrodymus, atitinkančius ABTĮ 56 straipsnio nustatytus reikalavimus, patvirtinančius, jog ji patyrė atitinkamas išlaidas dėl konkrečių procesinių veiksmų, atliktų toje konkrečioje byloje (žr. LVAT 2012-02-10 nutartį administracinėje byloje Nr. AS-525-135/2012, LVAT 2013-04-08 nutartį administracinėje byloje Nr. AS-492-153/2013).

Nagrinėjamu atveju atsakovas, prašydamas priteisti iš pareiškėjo išlaidas už pateiktos medžiagos kopijų rengimą, vadovavosi Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos (toliau – Tvarka), patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039, 6 ir 7 p., bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog už kopijų parengimą būtų sumokėjęs jo prašomą priteisti 2,25 Eur sumą. Teismo vertinimu, atsakovo pateiktų duomenų nepakanka pagrįsti realias kopijų parengimo išlaidas.

Aplinkybė, kad atsakovas išlaidas grindžia remiantis Tvarka, kuri numato išlaidų, už kopijų parengimą atlyginimą, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad atsakovas realiai patyrė 2,25 Eur išlaidų už kopijų parengimą. Pažymėtina, kad ši Tvarka reglamentuoja išlaidų už rengiamas kopijas atlyginimą tais atvejais, kai suinteresuotas asmuo kreipiasi į įstaigą su prašymu dėl oficialių dokumentų kopijų iš anksto atlygina įstaigai išlaidas už jų parengimą (Nutarimo 3 punktas), bet nėra skirta nustatyti išlaidoms tais atvejais, kai įstaiga rengia dokumentus teismui ar kitokiems savo poreikiams. Tuo tarpu įrodymų, reikalingų administracinių bylų nagrinėjimui teisme pasiruošimui, pateikimą reglamentuoja ABTĮ 68 straipsnio 3 dalis. Teismo vertinimu, nurodyti įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovas pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (žr. LVAT 2014-10-29 nutartį administracinėje byloje Nr. AS-492-945/2014). Dėl nurodytų motyvų, darytina išvada, jog atsakovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas, todėl jo prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendė:

Pareiškėjo E. Z. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti E. Z. naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 2 000 Eur (du tūkstančius eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Lietuvos valstybės atstovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.