Vilniaus apygardos teismo nutartis

2019-05-07 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-279-1020/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2019-02-06Vilniaus miesto apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2019-05-07Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-05-07
Bylos Nr.
1A-279-1020/2019
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-28966-2018-5
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Ernestas Rimšelis, Jurgita Kolyčienė, Arūnas Budrys
Nuteistasis
J. G., P. G.
Advokatai
Faustas Vrubliauskas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-279-1020/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-28966-2018-5Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.1.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.4.; 2.1.7.4.6. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gegužės 7 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Jurgitos Kolyčienės ir Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kokštaitei,dalyvaujant prokurorui Šarūnui Šimoniui,nuteistajam J. G. (J. G.) ir jo gynėjui advokatui Faustui Vrubliauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 6 d. nuosprendžio, kuriuo J. G. pripažintas kaltu ir nubaustas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 2 dalį – 30 parų arešto bausme;

pagal BK 259 straipsnio 1 dalį – 10 mėnesių laisvės atėmimu;

pagal BK 260 straipsnio 1 dalį – 2 metų laisvės atėmimu.

Remiantis BK 63 straipsnio 1, 2 ir 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu bei J. G. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 2 metų ir 5 mėnesių laisvės atėmimas.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu J. G. paskirta bausmė subendrinta su 2018 m. spalio 29 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme ir J. G. nustatyta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams ir 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 72 straipsniu, iš J. G. konfiskuoti 12 EUR.

Šiuo nuosprendžiu taip pat buvo nuteistas P. G., tačiau šioje dalyje ir dėl šio asmens nuosprendis apeliacine tvarka neskundžiamas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. J. G. nuteistas už tai, kad neteisėtai įgijo ir laikė nedidelį kiekį narkotinės medžiagos, neturėdamas tikslo jos parduoti ar kitaip platinti, o būtent: jis 2018 m. birželio 18 d. apie 14.45 val. romų bendrijos gyvenvietėje, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, iš tyrimo metu nenustatyto asmens, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai įgijo 1 vnt. folijos lankstinuką su šviesiais milteliais, kurių sudėtyje yra nedidelis kiekis (0,000052 g) narkotinės medžiagos – karfentanilio, kurį laikė savo kelnių kišenėje, kol buvo sulaikytas policijos pareigūnų 2018 m. birželio 18 d. apie 15.00 val., adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Šiais veiksmais J. G. padarė baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje.

2. Be to, J. G. nuteistas už tai, kad neteisėtai įgijo ir laikė narkotinę medžiagą, neturėdamas tikslo ją parduoti ar kitaip platinti, o būtent: jis 2018 m. liepos 19 d. apie 14.30 val. romų bendrijos gyvenvietėje, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, iš tyrimo metu nenustatytos moters, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai įgijo 5 folijos lankstinukus su šviesiais milteliais, kurių sudėtyje yra narkotinės medžiagos – karfentanilio, kurios masė yra 0,000217 g, ir neteisėtai laikė kairėje savo rankoje, iki 2018 m. liepos 19 d., apie 14.40 val., kuomet miškelyje prie namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pamatęs policijos pareigūnus išmetė ant žemes. Šiais veiksmais J. G. padarė nusikaltimą, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje.

3. Be to, J. G. neteisėtai disponavo narkotine medžiaga, turėdamas tikslą ją parduoti ar kitaip platinti, o būtent: jis neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, iki 2018 m. rugpjūčio 23 d., apie 9 val., romų bendrijos gyvenvietėje adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, iš tyrimo nenustatyto asmens įgijo ne mažiau kaip šešis folijos lankstinukus su juose supakuotais baltos spalvos milteliais, kurių sudėtyje yra 0,00022 g narkotinės medžiagos - karfentanilio, ir juos neteisėtai laikė plastikiniame indelyje, slėpdamas Vilniuje, (duomenys neskelbtini) prie namo, neoficialiai pažymėto Nr. (duomenys neskelbtini) iki tada, kai 2018 m. rugpjūčio 23 d., apie 09.10 val., iš slaptavietės paėmė plastikinį indelį su šešiais folijos lankstinukais su juose esančia narkotine medžiaga - karfentaniliu, ir du folijos lankstinukus su juose esančia narkotine medžiaga - karfentaniliu, kurio masė yra 0,00007 g, neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, pardavė P. G., o plastikinį indelį su keturiais folijos lankstinukais su juose esančia narkotine medžiaga - karfentaniliu, kurio masė yra 0,00015 g, paslėpė slaptavietėje Vilniuje, (duomenys neskelbtini) prie namo, neoficialiai pažymėto Nr. (duomenys neskelbtini), po ko buvo sulaikytas policijos pareigūnų. Šiais veiksmais J. G. padarė nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

4. J. G. apeliaciniu skundu prašo jį išteisinti, neįrodžius, kad jis padarė BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Taip pat prašoma už jo padarytas veikas jam skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

5. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad dėl jam inkriminuoto BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo, J. G. davė nuoseklius parodymus viso proceso metu. Liko nepaneigta jo pozicija, kad narkotikus jis įgijo savo vartojimui iš asmens vardu D., o P. G. paprašė tik patikrinti ar turimos medžiagos yra narkotikai – po ko apeliantas, pažiūrėjęs į šias medžiagas, pasakė, kad tos medžiagos tikros. Atitinkamai jo parodymus patvirtino ir kitas nuteistasis P. G., nurodęs, kad rastas narkotines medžiagas jis įgijo iš kito asmens tabore. Teismas neatsižvelgė į tai, kad po sulaikymo jis ir P. G. buvo gabenami atskirai ir negalėjo suderinti parodymų. Apelianto įsitikinimu, jo kaltė padarius BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą iš esmės grindžiama tik nenuosekliais liudytojų policijos pareigūnų A. A. (A. A.), M. J. (M. J.) ir R. K. parodymais. Pareigūnai A. A. ir M. J. parodė, kad apeliantas jiems buvo žinomas kaip narkotikų platintojas. Visgi toks pareigūnų teiginys yra niekuo nepagrįstas, nes jis niekada nebuvo teistas už narkotinių medžiagų platinimą. Pareigūnai jį galėjo supainioti su kitu asmeniu. Pareigūnai taip pat prasimanė ir tai, kad rankoje jis laikė pinigus galimai gautus iš P. G.. Šiuos pinigus jis gavo anksčiau už parduotą telefoną. Taip pat, apelianto įsitikinimu, jei išties pareigūnai būtų matę narkotinių medžiagų pardavimo atvejį, tai būtų kažkokiu būdu užfiksuota – nufilmuota, nufotografuota. Pasak apelianto, esant tokiems įtarimams, paprastai yra taikomas nusikalstamos veikos imitavimo modelis, tačiau jo atžvilgiu tai daroma nebuvo. Apelianto įsitikinimu, pareigūnų teiginys, kad P. G. ir jo susitikimas vyko apie 1 minutę, kelia abejonių jų parodymų patikimumu, nes toks laikas nėra pakankamas asmenims sutarti dėl medžiagos kainos, kiekio ir pan. Pasak apelianto, šių jo nurodytų abejonių nei ikiteisminiame tyrime, nei teisminio nagrinėjimo metu pašalinti nepavyko, todėl jos turi būti vertinamos apelianto naudai. Turint omenyje visa tai bei atsižvelgiant į tai, jog kaltę dėl kitų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų apeliantas pripažino, davė nuoseklius parodymus, jam buvo paskirta per griežta bausmė. Apelianto manymu, jam turėjo būti skirta bausmė nesusijusi su laisvės atėmimu.

Atsiliepimas

6. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdyje nuteistasis J. G. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo J. G. apeliacinis skundas atmestinas.

7. Įvertinus bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuotina, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas – duomenis pripažįstant įrodymais ir juos vertinant teismas esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų nepadarė, nuteistojo J. G. veikos kvalifikuotos tinkamai ir už jas paskirtos bausmės yra proporcingos ir teisingos, subendrintos tinkamai.

Dėl įrodymų vertinimo J. G. pripažįstant kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį

8. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) yra pabrėžęs, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015, 2K-93-788/2017).

9. Pažymėtina ir tai, kad įrodymų vertinimą reglamentuojančios BPK normos reikalauja, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje, teismas aprašomojoje dalyje išdėstytų įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados apie nustatytų faktinių aplinkybių buvimą, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nenustačius, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė minėtus reikalavimus, vien nuteistajam nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Pažymėtina, kad įstatymas nereglamentuoja, kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės. Svarbu, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-56/2013, 2K-421/2013).

10. Nagrinėjamos bylos kontekste itin svarbi ir LAT pozicija, jog tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Šiuo aspektu pažymėtina, kad tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287/2013).

11. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į kasacinio teismo praktiką, konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas pripažindamas J. G. kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, rėmėsi visų bylos duomenų (tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai jo kaltę pagrindžiančių) išsamia bei nešališka analize, laikėsi jau minėtų teismų praktikoje akcentuojamų taisyklių ir esminių įrodymų vertinimo klaidų nepadarė.

12. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, kurie leidžia daryti tvirtą išvadą, kad J. G. platino narkotinę medžiagą – karfentanilį P. G..

13. Vienu esminių apelianto skundo argumentų yra tai, jog policijos pareigūnų parodymai yra vieninteliais ir nepakankamais duomenimis jo kaltei padarius BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą pagrįsti. Visgi visos apelianto nurodytos aplinkybės ir teiginiai kritikuojant šių pareigūnų parodymus nesudaro pagrindo paneigti apylinkės teismo išvados apie minėtų pareigūnų parodymų nuoseklumą.

14. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, būtina pabrėžti, kad joks procesinis veiksmas fiksuojant galimai padarytą nusikalstamą veiką pats savaime (per se) nėra privalomas, o tam tikrais atvejais gali ir nebūti objektyvių galimybių jį atlikti. Be to, baudžiamojo proceso įstatymas ir teismų praktika nenumato, kad tam tikrų veikų padarymą yra būtina grįsti tam tikros rūšies įrodymais – svarbiausia, jog tiesioginių ir netiesioginių įrodymų visuma leistų daryti kategoriškas išvadas asmens kaltės klausimu. Taigi vien tai, kad pareigūnai vizualinių priemonių pagalba neužfiksavo to, kaip J. G. perdavė narkotines medžiagas P. G., jokiu būdu nemenkina pareigūnų parodymų patikimumo ir nerodo jų nenuoseklumo.

Žemesnės instancijos teismas

15. Teisiamajame posėdyje apklausti policijos pareigūnai A. A. ir M. J. nuosekliai tvirtino, kad apie tai, jog J. G. platina narkotines medžiagas sužinojo susipažinę su nevieša kriminalinės žvalgybos informacija, riboto naudojimo informacija (t. 2, b. l. 146-148). Pabrėžtina ir tai, kad minėti asmenys neteigė, jog praeityje už platinimo veiksmus J. G. buvo teistas – M. J. nurodė, kad galbūt už tai J. G. ir nėra teistas (t. 2, b. l. 146), t. y. jis to nežinojo. Kita vertus minėtas liudytojas nurodė ir tai, kad jau praeityje buvo sulaikęs J. G. su narkotinėmis medžiagomis (t. 2, b. l. 145; tai atsispindi ir iš tyrimo metu jo duotų parodymų apie 2018 m. liepos mėnesio J. G. sulaikymo aplinkybes (t. 1, b. l. 31-32)) ir dėl to ginčo byloje nėra. Taigi akivaizdu, kad J. G. pareigūnams buvo žinomas, kaip asmuo, galintis disponuoti narkotinėmis medžiagomis (apeliantas buvo sulaikytas su narkotinėmis medžiagomis ne pirmą – o trečią kartą 2018 m. vasarą iš esmės tų pačių subjektų (2 atvejais iš esmės ir toje pačioje vietoje)).

16. Policijos pareigūnų parodymų patikimumo nemenkina ir apelianto akcentuojama aplinkybė apie pareigūnų nurodomą pakankamai trumpą J. G. ir P. G. susitikimo trukmę – neva per tokį laiką neįmanoma nusipirkti narkotinių medžiagų. Tokių apelianto argumentų kontekste pastebėtina, kad tiek J. G., tiek P. G. pakankamai ilgą laiką vartoja narkotines medžiagas. Apeliantas praeityje teistas pagal BK 259 straipsnio 2 dalį. Jis neginčija ir šioje byloje jam inkriminuotų BK 259 straipsnyje numatytų atitinkamų nusikalstamų veikų padarymo, be to, jis daug kartų baustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 71 straipsnį „narkotinių ar psichotropinių medžiagų vartojimas be gydytojo paskyrimo“. Nuteistasis P. G. 2018 m. vasario 1 d. Vilniaus miesto teismo baudžiamuoju įsakymu taip pat buvo nuteistas pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, o iš administracinių nusižengimų registro išrašo matyti, kad ir jis ne kartą sulaikytas apsvaigęs nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų. Visa tai rodo, kad abu nuteistieji žinojo narkotinių medžiagų įsigijimo būdus ir praktiką, todėl pakankamai trumpa jų susitikimo perduodant narkotines medžiagas trukmė yra natūrali ir niekaip nepaneigia jų kaltės. Kita vertus, narkotinėmis medžiagomis disponuojančių asmenų žinios apie tokių medžiagų platinimo neteisėtumą, galimą sulaikymą ir pan., paprastai lemia konspiracinį ir minimalų jų bendravimą.

17. Apeliantas savo kaltę neigia ir jau minėtą versiją dėl narkotinių medžiagų tikrinimo grindžia remdamasis ir nuteistojo P. G. parodymais, kuris, beje, apkaltinamojo teismo nuosprendžio neskundžia. Visgi teisėjų kolegija pastebi, kad P. G. parodymai viso proceso metu tam tikrose itin svarbiose detalėse nebuvo nuoseklūs ir kito. Iškart po sulaikymo, taip pat ir papildomos apklausos ikiteisminio tyrimo metu P. G. parodė, kad J. G. neva jam duotus patikrinti narkotikus palietė liežuviu, siekdamas nustatyti ar tai narkotinė medžiaga (t. 1, b. l. 66, 79). Apeliantas viso proceso metu visiškai priešingai teigė, kad tik vizualiai tikrino narkotines medžiagas. Teisiamojo posėdžio metu P. G. pakeitė poziciją šiuo klausimu teigdamas, kad J. G. minėtus narkotikus patikrino tik juos apžiūrėdamas (t. 2, b. l. 127). Tokie parodymai, ir keliama versija apie narkotinių medžiagų tikrinimą, turint omenyje ir P. G. patirtį disponuojant narkotikais, visiškai pagrįstai buvo atmesti kaip neįtikinantys ir nelogiški.

18. Teisėjų kolegijos vertinimu, J. G. argumentai apie tai, kad 12 EUR, kurie rasti jo rankoje sulaikymo metu, neva buvo įgyti pardavus mobilųjį telefoną, taip pat atmestini. Pažymėtina, kad tiek pareigūnas A. A. 2018 m. rugpjūčio 23 d. tarnybiniame pranešime (t. 1, b. l. 35), tiek tą pačią dieną apklaustas liudytoju pareigūnas M. J. (t. 1, b. l. 57-58) nurodė, kad sulaikymo metu 12 EUR piniginė suma buvo paimta iš J. G. rankos. Atitinkamai pabrėžtina, jog abu nuteistieji nurodė, kad jie policijos pareigūnų buvo sulaikyti iškart po jų tarpusavio susitikimo. Todėl, teisėjų kolegijos įsitikinimu, aplinkybė, kad sulaikymo metu šie pinigai buvo rasti J. G. rankoje, iš esmės leidžia daryti išvadą, kad jie buvo gauti ne už tam tikro nenustatyto telefono pardavimą anksčiau, o už stebėto susitikimo metu P. G. įsigytas medžiagas. Taigi įvertinus įvykius chronologiniu ir situaciniu aspektu, būtent policijos pareigūnų, o ne J. G. pozicija, turi objektyvų pagrindą.

19. Apelianto kaltę dėl narkotinių medžiagų pardavimo P. G., pagrindžia ir objektyvūs duomenys. Antai byloje esanti 2018 m rugsėjo 13 d. specialisto išvada Nr. 140-(4318)-IS1-4993, leidžia konstatuoti, jog po nuteistųjų susitikimo nedelsiant juos sulaikius, pas kiekvieną jų buvo rasta tos pačios rūšies narkotinė medžiaga. Be to, būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad pas abu nuteistuosius rastuose lankstinukuose buvo nustatytas itin panašus grynos narkotinės medžiagos – karfentanilio – kiekis (t. y. 0,00015 g keturiuose lankstinukuose (0,0000375 g viename) ir 0,00007 g dvejuose lankstinukuose (0,000035 g viename), kas tik sustiprina teismo įsitikinimą, kad šiomis panašiai dozuotomis medžiagomis, iki išplatinant jas P. G., disponavo būtent J. G..

20. Apelianto ir P. G. susitikimą matę pareigūnai nurodė, kad jie iš pakankamai netolimo atstumo – 10 metrų, matė kaip P. G. dėjo monetas į J. G. delną, o J. G. iš saldainio „Kinder“ dėžutės (kuri rasta įvykio vietoje) perdavė objektus P. G.. Pasak pareigūnų, iš karto po to, pas J. G., ne bet kur, o jo rankoje buvo rasti 12 EUR monetomis, o šalia ir narkotikai įdėti į „Kinder“ dėžutę. Atitinkamai pas P. G. iškart po to rasti folijos lankstinukai su ta pačia, kaip ir minėtoje dėžutėje, narkotine medžiaga. Taigi, teisėjų kolegijos įsitikinimu, visi anksčiau minėti duomenys jungiasi chronologine bei nuoseklia duomenų grandine – patvirtinančia, kad būtent tuo metu ir toje vietoje įvyko sandoris tarp J. G. ir P. G. platinant narkotikus – fiziškai perduoti pinigai, kurių asmuo nespėjo įsidėti į savo drabužius ar kitur, po ko, pas P. G. rasta ta pati narkotinė medžiaga, kuri rasta ir šalia J. G..

21. Turėdamas omenyje anksčiau nurodytus argumentus, apygardos teismas konstatuoja, kad BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkantys duomenys visumoje jungiasi į nuoseklią, chronologinę bei logišką įrodymų grandinę, kuri patvirtina, kad būtent J. G. inkriminuojamu laiku ir vietoje P. G. išplatino narkotinę medžiagą – karfentanilį, t. y. padarė BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

Dėl bausmės

22. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai, tai yra bausmė turi atitikti padarytos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį bei kaltininko asmenybę. Todėl teismas yra įpareigotas nusikaltusiam asmeniui skirti individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones. Pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegijos vertinimu, šių reikalavimų nepažeidė ir nuteistajam J. G. paskyrė teisingas bausmes už atskiras nusikalstamas veikas ir galutinę subendrintą bausmę.

23. J. G. veikdamas tiesiogine tyčia padarė 1 baudžiamąjį nusižengimą, 1 nesunkų ir 1 sunkų nusikaltimą. Jo nusikalstamų veiksmų tikslas vienu atveju buvo turtinė nauda, kitais dviem atvejais – siekis įgyti draudžiamų medžiagų vartojimui. Pastarojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe jam inkriminuotų BK 259 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų nusikalstamų veikų padarymo atveju laikytina tai, kad jis prisipažino padaręs šias nusikalstamas veikas ir dėl to nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pastarojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. J. G. daugybę kartų – net 88 kartus baustas administracine tvarka (tarp pažeidimų dominuoja narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimo be gydytojo paskyrimo atvejai, važiavimas viešuoju transportu be bilieto bei smulkiosios vagystės (t. 2, b. l. 36-37, 46-61)). Taip pat nuteistasis Lietuvos Respublikoje yra teistas 7 kartus (už vieną iš veikų teistumas neišnykęs), be kita ko ir už BK 259 straipsnio 2 dalyje numatytą baudžiamąjį nusižengimą disponuojant narkotinėmis medžiagomis. Jo atžvilgiu ne kartą taikytos ne tik arešto ar baudos bausmės, tačiau ir laisvės atėmimo bausmės – ilgiausiosios trukmė 1 metai ir 6 mėnesiai (t. 2, b. l. 39-41). Visgi nepaisant taikytos griežčiausios bausmės rūšies, kaip matyti iš bylos duomenų, būdamas laisvėje jis ir toliau pažeidinėjo teisės aktų nuostatas, o dauguma atvejų šie pažeidimai buvo susiję su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ir (ar) psichotropinėmis medžiagomis.

24. Nors apeliantas teigia, kad atsižvelgiant į jo prisipažinimą ir gailestį padarius pažeidimus, jam neturėtų būti skiriama bausmė, susijusi su laisvės atėmimu, teisėjų kolegija su tuo sutikti negali. Šiuo atveju darant tokią išvadą įtakos turi ne tik jau aptarti duomenys, rodantys, kad visos iki šiol J. G. atžvilgiu taikytos poveikio priemonės – tarp jų ir griežčiausios rūšies bausmės taikymas, teigiama linkme jo nepaveikė, tačiau ir šios konkrečios bylos kontekstas. Kaip jau minėta, byloje nėra ginčo dėl to, kad J. G. vartoja uždraustas medžiagas – už tai jam praeityje taikyta ir administracinė, ir baudžiamoji atsakomybė. Visgi šiuo atveju būtina atkreipti dėmesį į tai, kad šioje byloje J. G. pripažintas kaltu net už trijų nusikalstamų veikų disponuojant narkotinėmis medžiagomis padarymą. Be to, šios veikos padarytos per itin trumpą laikotarpį, t. y. 3 mėnesius – 2018 m. birželio 18 d., 2018 m. liepos 19 d. ir 2018 m. rugpjūčio 23 d. Taigi J. G., nepaisydamas to, kad buvo sulaikytas ir jo atžvilgiu jau buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, po to dar du kartus padarė nusikalstamas veikas, susijusias su neteisėtu disponavimu narkotinėmis medžiagomis ir jo atžvilgiu buvo pradėti dar 2 ikiteisminiai tyrimai. Taigi, net ir suprasdamas faktą, kad jo atžvilgiu vyksta baudžiamasis persekiojimas jis nekeitė savo elgesio, vykstantis procesas ir taikomos poveikio priemonės neleido užkardyti jo tolimesnių nusikalstamų veiksmų. Kita vertus, J. G. veikos sunkėjo – pirmieji du atvejai buvo susiję su disponavimu turint tikslą vartoti, vėliau jis padarė daug sunkesnę nusikalstamą veiką – išplatino narkotinę medžiagą jauno amžiaus asmeniui. Atsižvelgdamas į tai, apygardos teismas daro išvadą, kad visos kitos poveikio priemonės, kuriomis nėra suvaržoma (atimama) asmens laisvė yra bevaisės ir negali užtikrinti BK 41 straipsnio paskirties.

25. Sprendžiant dėl J. G. paskirtų bausmių dydžių pažymėtina, jog visos paskirtos bausmės yra mažesnės už baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytus bausmių vidurkius ir yra artimos minimumui. Atitinkamai už BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą, net ir turint omenyje, kad savo kaltės šioje dalyje nuteistasis nepripažino, apylinkės teismas paskyrė minimalų laisvės atėmimo dydį – 2 metus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs jokių esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, konstatuoja, jog J. G. paskirtos arešto ir laisvės atėmimo bausmės, ypatingai atsižvelgiant į ankstesnių poveikio priemonių jo atžvilgiu neefektyvumą, yra proporcingos ir jokiu būdu ne per griežtos.

26. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 7 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas – J. G. kaltė padarius BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą yra įrodytą, o jam paskirtos bausmės už padarytas nusikalstamas veikas nėra per griežtos, todėl jo keisti ar naikinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo J. G. (J. G.) apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Arūnas BudrysJurgita KolyčienėErnestas Rimšelis