Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), dalyvaujant pareiškėjos Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos atstovėms – šios institucijos Teisės ir personalo skyriaus vedėjai Žydrei Stirbienei bei Planavimo ir kadastro skyriaus vyriausiajai specialistei Laimai Dabregaitei, atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos atstovui – šios institucijos Panevėžio skyriaus vedėjui Arūnui Umbrasui, viešo teismo posėdžio metu išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos prašymą atsakovui Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos dėl sprendimo dalies panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovės palaikė prašymo argumentus ir prašė jį tenkinti. Pateikė teismui papildomus dokumentus. Nurodė, kad neprašo įpareigoti atsakovą išduoti sąlygas.

Teismo posėdyje atsakovo atstovas palaikė atsiliepimo argumentus ir prašė atmesti pareiškėjos prašymą kai nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas tenkintinas.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – skundžiamo sprendimo dalyje dėl jame keliamų reikalavimų pareiškėjai teisėtumas ir pagrįstumas.

2010 m. gruodžio 22 d. Lietuvos Respublikos Seimas, vadovaudamasis STĮ ir Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymu (toliau – TPĮ), priėmė nutarimą Nr. XI-1248 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko ir jo zonų ribų plano patvirtinimo“ (toliau – 2010 m. gruodžio 22 d. Seimo nutarimas), kurio 4 straipsniu pasiūlė Vyriausybei patvirtinti KNNP tvarkymo planą.

Vyriausybė, kaip minėta, jį patvirtino 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 702. Šiuo nutarimu patvirtintas KNNP Tvarkymo planas galioja iki šiol. Jis, be kita ko, nustato kultūros paveldo apsaugos kryptis ir priemones (Tvarkymo plano IV skyrius).

2015 m. balandžio 15 d. Vyriausybė priėmė nutarimą Nr. 389 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano rengimo“ (toliau – 2015 m. balandžio 15 d. Vyriausybės nutarimas), kurio 1 punktu pritarė KNNP tvarkymo plano, kuriuo būtų tikslinamas galiojantis KNNP Tvarkymo planas, rengimo pradžiai. Minėto nutarimo 4 punktu, parengtą planą pateikti tvirtinti Vyriausybei buvo pavesta Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai.

2015 m. gegužės 5 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministras pavedimu Nr. (18-1)-D8-3413 pavedė pareiškėjai organizuoti KNNP Tvarkymo plano pakeitimo rengimą ir iki 2016 m. gruodžio 1 d. pateikti projektą Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai.

2015 m. liepos 21 d. pareiškėja įsakymu Nr. V-134 nustatė, kad pradedamas KNNP Tvarkymo plano tikslinimo (specialiojo planavimo) procesas, patvirtino planavimo darbų programą (toliau – programa) ir pavedė Planavimo ir kadastro skyriaus vedėjai Vitalijai Valantiejienei nustatyta tvarka gauti planavimo sąlygas KNNP Tvarkymo plano tikslinimui parengti.

2015 m. liepos 23 d. pareiškėja raštu kreipėsi į atsakovo Klaipėdos teritorinį padalinį, prašydama pateikti planavimo procedūros dokumentą – planavimo sąlygas. Atsakovo teritorinis padalinys (Klaipėdos skyrius) 2015 m. rugpjūčio 6 d. nusprendė netenkinti pareiškėjos prašymo dėl sąlygų išdavimo. 2015 m. rugpjūčio 6 d. raštu atsakovas paprašė pareiškėjos patikslinti savo prašymą dėl planavimo sąlygų išdavimo, taip pat paprašė patikslinti pareiškėjos įsakymu patvirtintą programą. Atsakydama į minėtą atsakovo raštą, pareiškėja 2015 m. rugsėjo 10 d. raštu dar kartą kreipėsi į atsakovą su prašymu išduoti planavimo sąlygas, papildomai nurodydama, kad planavimo sąlygų neišdavimo atveju planavimo procedūros bus tęsiamos. Atsakovas, atsakydamas į minėtą pareiškėjos raštą, priėmė šioje byloje skundžiamą sprendimą, kuriame reikalavo, kad pareiškėja, atlikdama KNNP Tvarkymo plano tikslinimą, pašalintų šiuo metu galiojančius Tvarkymo plano II skyriaus („Teritorijos tvarkomasis zonavimas“) punktus, susijusius su reikalavimais, keliamais gyvenamosios ir visuomeninės paskirties žemės kraštovaizdžio išsaugančiojo tvarkymo zonai (9.2.1.4, 9.2.1.5, 9.2.1.6 ir kt. punktai), susijusius su reikalavimais, keliamais rekreacinių gyvenamųjų vietovių intensyvaus tvarkymo kraštovaizdžio tvarkymo zonai (9.3.2.1, 9.3.2.2 ir 9.3.2.4 punktai) ir susijusius su reikalavimu, keliamu komunikacinės ir inžinerinės paskirties žemės (automobilių stovėjimo aikštelės Kuršių g. 2, Nidoje) kraštovaizdžio tvarkymo zonai (9.7.1.3 punktas), taip pat pašalintų galiojančio Tvarkymo plano VIII skyriaus („Gyvenamųjų vietovių ir infrastruktūros plėtros kryptys“) 83–85 punktus. KNNP Tvarkymo plano 83 punkte nustatyta, kad griežčiausias – išsaugojančiojo tvarkymo reglamentas (GEk) taikomas tradiciškiausią kuršiškos etnoarchitektūros ir istorinės rekreacinės (senųjų vilų) architektūros pobūdį išsaugojusiose Nidos, Preilos, Juodkrantės ir Smiltynės dalyse (šios gyvenamųjų vietovių dalys tvarkomos pagal 9.2.1–9.2.1.8 punktuose nustatytus reikalavimus), 84 punkte nustatyta, kad vidutinio griežtumo – atnaujinamojo (renovacinio) tvarkymo reglamentas (GEr) taikomas Nidos, Preilos, Juodkrantės, Smiltynės gyvenamųjų vietovių dalims, taip pat Pervalkai, pagrindinis tvarkymo uždavinys – išsaugoti bendrą architektūrinį šių gyvenamųjų vietovių dalių pobūdį ir jų kraštovaizdžio erdvinius ryšius (šios gyvenamųjų vietovių dalys tvarkomos pagal 9.2.2–9.2.2.17 punktuose nustatytus reikalavimus), o 85 punkte nustatyta, kad pertvarkomasis saugančiojo tvarkymo reglamentas (GEp) taikomas smarkiai pakeistose Nidos, Preilos, Juodkrantės ir Smiltynės gyvenamųjų vietovių dalyse, iš esmės praradusiose architektūrinę užstatymo vertę, tačiau svarbiose bendros istorinės urbanistinės raidos požiūriu ir turinčiose vertingų urbanistinės planinės struktūros elementų (šios gyvenamųjų vietovių dalys tvarkomos pagal 9.2.3–9.2.3.7 punktuose nustatytus reikalavimus). Be to, atsakovas nurodė reikalaujantis inicijuoti Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimo Nr. 702 papildymą 5 punktu, kuriame būtų nurodyta, kad KNNP teritorijoje esančios kultūros paveldo vietovės, objektai, jų teritorijos, apsaugos zonos tvarkomos, naudojamos ir apsaugos reikalavimai nustatomi NKPAĮ nustatyta tvarka. Skundžiamu sprendimu taip pat buvo nurodyta iki 2015 m. lapkričio 1 d. raštu pranešti apie aukščiau nurodytų reikalavimų įvykdymą. Pareiškėjos nuomone, tokie atsakovo reikalavimai yra nepagrįsti, neteisėti, priimti ultra vires. Nesutikdama su jais, pareiškėja kreipėsi į teismą. Taigi, nagrinėjamoje byloje, siekiant įvertinti skundžiamo sprendimo ginčijamos dalies teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat būtina spręsti pareiškėjos ir atsakovo (nepavaldžių vienas kitam viešojo administravimo subjektų) ginčą dėl kompetencijos (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 8 punktas).

Skundžiamame sprendime atsakovas nurodė, kad pareiškėja negali vykdyti teritorijų planavimo į KNNP patenkančių kultūrinių draustinių teritorijose. Šį savo argumentą atsakovas grindžia STĮ 27 straipsnio 4 dalimi, numatančia, kad pareiškėja organizuoja saugomų teritorijų, išskyrus kultūrinius draustinius, apsaugą ir tvarkymą.

Atsižvelgiant į tai, kad ginčo teisiniai santykiai iš esmės yra susiję su teritorijų planavimo dokumentų keitimo organizavimu, šiems teisiniams santykiams pirmiausiai yra taikytinas TPĮ.

TPĮ (redakcija, galiojusi skundžiamo sprendimo priėmimo metu) 2 straipsnio 26 dalyje pateikiama teritorijų planavimo sąvoka, nurodanti, kad teritorijų planavimas – tai pagal TPĮ ir kitų įstatymų, taip pat jų įgyvendinamųjų teisės aktų reikalavimus vykdomas procesas, kuriuo siekiama darnaus teritorijų vystymo ir kuris apima žemės naudojimo prioritetų, aplinkosaugos, visuomenės sveikatos saugos, paveldosaugos ir kitų priemonių nustatymą, gyvenamųjų vietovių, gamybos, inžinerinės ir socialinės infrastruktūros sistemų kūrimą, sąlygų gyventojų užimtumui reguliuoti ir veiklai plėtoti sudarymą, visuomenės ir privačių interesų suderinimą. Teritorijų planavimas pagal TPĮ yra kompleksinis (kurio metu rengiami bendrieji ir detalieji planai) bei specialusis (tam tikroms veikloms reikalingų teritorijų ir saugomų teritorijų naudojimo, tvarkymo ir (ar) apsaugos priemonėms nustatyti). Specialiojo teritorijų planavimo dokumentams, be kita ko, priskiriami saugomų teritorijų specialiojo teritorijų planavimo dokumentai (pavyzdžiui, saugomų teritorijų tvarkymo planai) ir nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentai (TPĮ 5 straipsnio 4 dalies 3 ir 4 punktai). Saugomų teritorijų tvarkymo planų uždaviniai – numatyti kraštovaizdžio, gamtos ir biologinės įvairovės apsaugos priemones, o nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo uždaviniai – nustatyti nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos ir veiklos plėtojimo nekilnojamojo kultūros paveldo vietovėse, kompleksiniuose nekilnojamojo kultūros paveldo objektuose ir jų apsaugos zonose paveldosaugos reikalavimus ir teritorijų ribas (TPĮ 21 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktai).

Saugomos teritorijos, pagal STĮ 2 straipsnio 32 dalį, tai – sausumos ir (ar) vandens plotai nustatytomis aiškiomis ribomis, turintys pripažintą mokslinę, ekologinę, kultūrinę ir kitokią vertę ir kuriems teisės aktais nustatytas specialus apsaugos ir naudojimo režimas (tvarka). Pagal STĮ 2 straipsnio 43 dalį, valstybiniai (nacionaliniai ir regioniniai) parkai tai – didelio ploto saugomos teritorijos, įsteigtos gamtiniu, kultūriniu ir rekreaciniu požiūriais sudėtingose, ypač vertingose teritorijose, kurių apsauga ir tvarkymas siejamas su teritorijos funkcinių bei kraštovaizdžio tvarkymo zonų nustatymu. 1991 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimu Nr. I-1244 buvo įsteigta didelio ploto saugoma teritorija – KNNP. Pagal STĮ 12 straipsnio 2 dalies 1 punktą, nacionalinis parkas yra valstybinių parkų rūšis – saugoma teritorija, įsteigta nacionalinės svarbos gamtiniam ir kultūriniam kraštovaizdžiui, reprezentuojančiam šalies etnokultūrinių sričių gamtos bei kultūros savitumus, saugoti ir tvarkyti.

Konstatuotina, kad KNNP Tvarkymo planas yra specialiojo teritorijų planavimo dokumentas, kuriame pateikiami saugomos teritorijos (KNNP) tvarkymo priemonių sprendiniai (teritorijų planavimo uždavinių, susijusių su kraštovaizdžio, gamtos ir biologinės įvairovės apsaugos priemonėmis, sprendimo rezultatai).

Teritorijų planavimo organizatoriai – tai Vyriausybės įgalioti viešojo administravimo subjektai, savivaldybių administracijų direktoriai, įstatymų nustatyti asmenys, organizuojantys teritorijų planavimo dokumentų rengimą, derinimą, tikrinimą, viešinimo procedūras ir teikimą tvirtinti (TPĮ 2 straipsnio 34 dalis). TPĮ 7 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija pagal kompetenciją organizuoja valstybės lygmens specialiojo teritorijų planavimo dokumentų rengimą.

2015 m. balandžio 15 d. Vyriausybės nutarime expressis verbis nenurodyta, kam pavedama parengti planą (tikslinantį galiojantį KNNP Tvarkymo planą), tačiau šio nutarimo 4 punkte nurodyta, kad parengtą planą pateikti Vyriausybei tvirtinti pavedama Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai. Iš TPĮ 2 straipsnio 34 dalyje įtvirtintos teritorijų planavimo organizatorių sąvokos, matyti, kad teritorijų planavimo dokumentus teikiantys tvirtinti asmenys yra teritorijų planavimo organizatoriai, kurie taip pat rengia, derina, tikrina ir viešina teritorijų planavimo dokumentus. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad minėtu Vyriausybės nutarimu KNNP Tvarkymo plano tikslinimus pavesta organizuoti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, kuriai tokią kompetenciją numato ir minėta TPĮ 7 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostata.

Pagal STĮ 2 straipsnio 42 dalį, pareiškėja yra biudžetinė įstaiga, įgyvendinanti šalies saugomų teritorijų politiką, todėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministras KNNP Tvarkymo plano pakeitimo rengimą, kaip minėta, pavedė organizuoti pareiškėjai. Atsižvelgiant į aptartą teisinį reguliavimą, konstatuotina, kad pareiškėja turi kompetenciją organizuoti KNNP Tvarkymo plano tikslinimą. Iš byloje esančių dokumentų (2016 m. sausio 25 d. rašto Nr. S1-35) matyti, kad šios pareiškėjos kompetencijos neginčija ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

Pagal TPĮ 2 straipsnio 12 dalį, planuojama teritorija – tai teritorija, kuriai rengiamas teritorijų planavimo dokumentas.

Pareiškėja programoje nurodė, kad planuojama teritorija – 2010 m. gruodžio 22 d. Seimo nutarimu patvirtintame KNNP ir jo zonų ribų plane išskirtų Gintaro įlankos istorinio urbanistinio draustinio, Nidos, Juodkrantės, Preilos, Pervalkos ir Smiltynės urbanistinių draustinių bei Neringos talasologinio (jūrinio) draustinio, Preilos rekreacinio prioriteto zonos ribose.

Urbanistiniai draustiniai pagal STĮ 8 straipsnio 4 dalies 4 punktą yra kultūrinių draustinių rūšis.

Kaip minėta, atsakovas skundžiamame sprendime nurodė, kad kultūrinių draustinių (esančių KNNP) teritorijose pareiškėja apskritai negali vykdyti teritorijų planavimo, nes tai pagal NKPAĮ 22 straipsnio 4 dalį yra atsakovo kompetencija.

Kultūros paveldo vietovė – tai saugoma vietovė, kuri teisės aktų nustatyta tvarka paskelbta saugoma ir kuriai taikomi paveldosaugos reikalavimai arba kurios apsaugai STĮ nustatyta tvarka įsteigtas kultūrinis draustinis (NKPAĮ 2 straipsnio 30 dalis). Taigi, kultūriniai draustiniai yra ne tik saugoma vietovė, bet ir kultūros paveldo teritorija. Kultūros paveldo teritorijų planavimui yra skirtas NKPAĮ 22 straipsnis, kurio 2 dalies 2 punkte ir 22 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kultūros paveldo vietovės tvarkomos ir veikla jose plėtojama pagal nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentus – tvarkymo planus, t. y. specialiojo teritorijų planavimo dokumentus, kuriuose nustatomi nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos ir veiklos plėtojimo kultūros paveldo vietovėje ir jos apsaugos zonoje paveldosaugos reikalavimai bei kultūros paveldo vietovės ir jos apsaugos zonos ribos. Kaip minėta, tokią specialiojo teritorijų planavimo dokumentų rūšį išskiria ir TPĮ 5 straipsnio 4 dalies 4 punktas. Šiuos tvarkymo planus rengti yra kompetentingas atsakovas (NKPAĮ 22 straipsnio 4 dalies 1 punktas).

NKPAĮ 21 straipsnio 1 dalis nustato, kad nekilnojamasis kultūros paveldas, esantis valstybiniame parke, saugomas pagal šio įstatymo bei STĮ reikalavimus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, kad kultūriniams draustiniams, patenkantiems į KNNP teritoriją, jo konservacinio prioriteto zoną, taikytini teisės aktai, nustatantys KNNP, kaip saugomos teritorijos, tvarkymą bei režimą (LVAT 2016 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2-492/2016).

STĮ 12 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad valstybinių parkų (taigi ir – nacionalinių parkų) ribų ir tvarkymo planuose išskiriamos konservacinio prioriteto (draustinių) zonos. STĮ 28 straipsnio 2 dalies 4 punktas nustato, kad valstybinių parkų tvarkymo planuose, be kita ko, nustatomos gamtos ir kultūros paveldo teritorijų kompleksų ir objektų (vertybių) apsaugos ir tvarkymo kryptys bei priemonės. Iš šios STĮ nuostatos matyti, kad kultūrinių draustinių, kaip kultūros paveldo teritorijų, tvarkymo kryptys bei priemonės ne tik gali būti, bet ir turi būti nustatytos valstybinių parkų (taigi – ir KNNP) tvarkymo planuose. LVAT minėtoje administracinėje byloje Nr. A-2-492/2016 taip pat nurodė, kad kultūros draustiniams nėra taikomos išimtinai tik NKPAĮ nuostatos, o saugojimo reikalavimai nėra nustatomi išimtinai tik nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo planavimo dokumentu.

STĮ 28 straipsnio 2 dalies 4 punktas taip pat nustato, kad kai valstybiniuose draustiniuose reikia nustatyti kraštovaizdžio tvarkymo zonas ir jų reglamentus, gali būti rengiami šių draustinių tvarkymo planai, kuriuos pagal kompetenciją tvirtina Vyriausybės įgaliotos institucijos arba savivaldybių tarybos. Draustinių tvarkymo planai gali papildomai riboti kraštovaizdžio tvarkymą, gamtos išteklių naudojimą, statinių statybą, teritorijos lankymą ir kita (STĮ 9 straipsnio 7 dalis).

Vyriausybės nutarimu patvirtinto ir šiuo metu galiojančio KNNP Tvarkymo plano 19 punkte nustatyta, kad kultūrinių draustinių apsaugą, tvarkybą ir naudojimą reglamentuoja kultūrinių draustinių nuostatai, apsaugos reglamentai ir nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentai, kurie rengiami vadovaujantis NKPAĮ nuostatomis ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklėse, patvirtintose kultūros ministro ir aplinkos ministro 2005 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. ĮV-261/D1-322 (toliau – Taisyklės), nustatytais reikalavimais. Pagal Taisyklių 3 punktą, specialiojo teritorijų planavimo dokumentai (kultūros paveldo vietovių ir jų apsaugos zonų tvarkymo planai) rengiami, kai galiojančiuose bendrojo, detaliojo ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentuose nėra nustatyti nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos ir veiklos plėtojimo paveldosaugos reikalavimai, nekilnojamosios kultūros vertybės ir jos apsaugos zonos ribos arba būtina juos keisti ar detalizuoti.

Atsižvelgdama į aptartą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tiek pareiškėja, tiek ir atsakovas turi teisę organizuoti specialiojo teritorijų planavimo dokumentų rengimą (pareiškėja – saugomos teritorijos (KNNP) tvarkymo planą, o atsakovas – detalizuojantį, papildomą šiam planui – kultūros paveldo vietovių (inter alia kultūrinių draustinių) ir jų apsaugos zonų tvarkymo planą). Nepaisant atsakovo papildomos kompetencijos teritorijų planavimo procese pobūdžio, kultūros paveldo vietovių (šiuo atveju – ginčo kultūrinių draustinių) tvarkymo planuose (kurie šiuo metu nėra patvirtinti) nustatyti paveldosaugos reikalavimai yra privalomi, rengiant kitus tiek kompleksinio, tiek ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentus (NKPAĮ 22 straipsnio 5 dalis).

Toliau spręsdama skundžiamo sprendimo teisėtumo klausimą, teisėjų kolegija pažymi, kad tam, jog individualus teisės aktas būtų teisėtas, jis turi apimti faktinių aplinkybių tyrimą, taikytinos teisės normos paiešką, teisinį nustatytų faktų vertinimą (kvalifikavimą). Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnyje yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos individualaus administracinio akto turiniui. Individualių administracinių aktų priėmimas yra teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui, todėl privalo būti grindžiamas faktais ir teisės normomis. Esminė akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti. LVAT savo praktikoje yra konstatavęs, jog VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog priimtame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-450/2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-15/2010).

Pareiškėjai keliamų ginčijamų reikalavimų teisinis pagrindas skundžiamame sprendime –NKPAĮ 5 straipsnio 10 dalies 10 punktas, numatantis, kad atsakovas fiziniams ir juridiniams asmenims teikia šiuo įstatymu pagrįstus apsaugos reikalavimus. Pagal NKPAĮ 4 straipsnio 1 dalį, nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą sudaro apskaita ir skelbimas saugomu (NKPAĮ III skirsnio nuostatos), saugojimas (tvarkyba ir naudojimas) (NKPAĮ VI skirsnio nuostatos), pažinimas, jo sklaida, atgaivinimas (reabilitacija) (NKPAĮ V skirsnio nuostatos). Atsakovas skundžiamame sprendime keliamus reikalavimus motyvavo tuo, kad galiojančio KNNP Tvarkymo plano tam tikros reikalaujamos pašalinti nuostatos yra perteklinės ir prieštaraujančios paveldosaugos reikalavimams. Atsakovas skundžiamame sprendime niekaip nepaaiškino, kodėl konkretūs prašomi išbraukti KNNP Tvarkymo plano punktai yra pertekliniai, kodėl ir kokiems paveldosaugos reikalavimams jie prieštarauja, nenurodė konkretaus apsaugos reikalavimo teisinio pagrindo, įtvirtinto NKPAĮ III–V skirsniuose. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo sprendimo turinį, daro išvadą, kad jo trūkumai yra esminiai, todėl pareiškėjos prašymas panaikinti skundžiamo sprendimo dalį dėl pareiškėjai keliamų reikalavimų tenkinamas. Skundžiamo akto nurodyta dalis yra neteisėta dėl to, kad ją priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punktas), todėl naikintina.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu ir 127 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjos Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos prašymą tenkinti.

Panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos skyriaus 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Nr. (12.12.-KL)2KL-1727 „Dėl planavimo sąlygų Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano tikslinimo planui parengti“ dalį dėl Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos keliamų reikalavimų.

Sprendimas per 14 (keturiolika) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.