Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Sigita Bieliauskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-146-628/2014

Teisėjas Mindaugas Striaukas Teisminio proceso Nr. 1-03-1-00805-2013-4

2014 m. vasario 10 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Sigitos Bieliauskienės, teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Artūro Pažarskio, sekretoriaujant Dariui Kamandieriui, dalyvaujant prokurorui Pauliui Paukščiui, nuteistojo K. P. gynėjui advokatui Jonui Jasiulevičiui, nuteistajam K. P., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nuosprendžio, kuriuo K. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d. ir 145 str. 1 d., ir nuteistas:

- pagal BK 140 str. 1 d. 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimu;

- pagal BK 145 str.1 d.,1 (vienerių) metų ir 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimu.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., K. P. paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, skiriant jam 1 (vienerių) metų 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., subendrinus šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę su 2010 m. lapkričio 10 d. Vilkaviškio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi, K. P. skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams ir 3 (trims) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš K. P. Ž. S. naudai priteista 400 (keturi šimtai) litų suma neturtinės žalos atlyginimui, 66,57 (šešiasdešimt šešių litų ir penkiasdešimt septynių centų) suma Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus skyriui turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. P. nuteistas už tai, kad jis 2013 m. gegužės 23 d., apie 7.35 val., Vilniaus pataisos namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), Vilnius, 2-ame lokalinio sektoriaus kieme, tyčia atsuktuvu dūrė vieną kartą kitam nuteistajam Ž. S. į kairę ranką, tuo nukentėjusiajam Ž. S. padarydamas kairio dilbio vidurinio trečdalio durtinę žaizdą – nežymų sveikatos sutrikdymą. Tokiais savo veiksmais K. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d.

Be to, jis, tuo pačiu metu ir vietoje, po to kai padarė Ž. S. nežymų sveikatos sutrikdymą, taip pat grasino nužudyti Ž. S., tokiu būdu nukentėjusysis turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Tokiais savo veiksmais K. P. padarė BK 145 str. 1 d. numatytą nusikaltimą.

Nuteistasis apeliaciniu skundu neginčija savo kaltės padarius nusikalstamą veiką, t.y. nežymų Ž. S. sveikatos sutrikdymą, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad grasino jį nužudyti. Teigia, kad apylinkės teisme apklausti liudytojai – E. B., R. J., bei nukentėjusysi davė melagingus parodymus apie nagrinėjamą įvykį. Apelianto teigimu, šie asmenys siekia visais įmanomais būdais sužlugdyti apeliantą, todėl ir išgalvojo aplinkybę apie tariamus nuteistojo grasinimus Ž. S. atžvilgiu, kurstė kitus asmenis paliudyti teisme šią aplinkybę.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad minėti asmenys šantažavo K. P., reikalaudami iš jo pinigų, nurodydami, kad jeigu šis jiems nesumokės, pataisos namuose jie paskelbs informaciją, kad nuteistasis R. J. vaišindavo cigaretėmis už tariamus lytinius santykius su juo. Apeliantas pažymi, jog R. J. kartais duodavo cigarečių už tai, kad pastarasis žadėjo jį supažindinti su savo motina. Šią aplinkybę, pasak apelianto, gali patvirtinti ranka rašyti rašteliai su tariamais R. J. motinos asmens duomenimis. Apelianto teigimu, šie rašteliai šiuo metu yra pateikti prokuratūrai, kaip įrodymas, kuriuo remdamasis K. P. prašo patraukti minėtus asmenis baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 239 str.

Apeliaciniame skunde, be viso ko, pažymima, kad šias nuteistojo nurodytas aplinkybes gali paliudyti G. S., R. M. ir D. R., todėl prašoma juos apklausti bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Teismo posėdžio metu nuteistasis K. P. bei jo gynėjas advokatas J. J. prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo K. P. apeliacinis skundas atmestinas.

Nuteistasis K. P. apeliaciniame skunde, neginčydamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 1 d., kvalifikacijos, apimties bei savo kaltės, nesutinka su jo veiksmų kvalifikavimu pagal BK 145 str. 1 d.

Pagal įrodymų vertinimo baudžiamajame procese taisykles, ar byloje surinkti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia bylą nagrinėjantis teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, bei remdamasis įstatymu. Jokie teismui pateikiami duomenys neturi iš anksto nustatytos galios, lemiančios vienokio ar kitokio sprendimo priėmimą. Tik patikrinęs ir objektyviai įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, tame tarpe ir netiesioginius įrodymus, kuriais taip pat gali būti grindžiama kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine (BPK 20 straipsnis), teismas priima galutinį sprendimą byloje.

Analizuojant baudžiamojoje byloje surinktus dokumentus, teisiamojo posėdžio protokole užfiksuotus duomenis bei skundžiamo teismo nuosprendžio turinį, matyti, kad visos aplinkybės, turinčios reikšmės nuteistojo veiksmų kvalifikavimui pagal BK 140 str. 1 d., BK 145 str. 1 d. buvo ištirtos, teismo įvertintos ir pagrįstai pripažintos įrodymais, pagrindžiančiais K. P. kaltę padarius jam inkriminuojamus nusikaltimus. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo išsamiai išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Skundžiamame teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija bei keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

Nuteistojo K. P. argumentai, kuriais šis siekia būti išteisintas pagal BK 145 str.1 d. yra nepagrįsti. Jo kaltę 2013 m. gegužės 23 d., apie 7.35 val., grasinus nužudyti Ž. S., neabejotinai patvirtina byloje surinkti duomenys, kuriuos teismas pagrįstai pripažino įrodymais. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyta argumentacija pakankama, pagrįsta faktiniais bylos duomenimis.

Nukentėjusysis Ž. S., apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, aiškindamas grasinimo nužudyti aplinkybes, parodė, kad 2013 m. gegužės 22 d., jam pamačius kaip nuteistasis K. P. tenkino R. J. lytinę aistrą oraliniu būdu, K. P. pasikvietė jį pasikalbėti, aiškino, kad jis (Ž. S.) ne taip viską suprato, prašė niekam apie tai ką matė nesakyti. Tuo metu jis (K. P.) išreiškė savo grasinimus, nurodydamas, kad jeigu Ž. S. kam nors apie tai ką matė prasitars, tai jis važiuos specialiu etapu, kas jų žargonu reiškia su medicininiais neštuvais. Jis (Ž. S.) paaiškino K. P., kad apie viską papasakos vadovui. 2013 m. gegužės 23 d. ryte, jis (Ž. S.) išėjo į lauką, prie jo priėjo K. P., paklausė, kodėl šis visiems pasakoja apie praėjusios dienos įvykį ir dūrė jam (Ž. S.) į krūtinę, į širdies sritį, tačiau jis (Ž. S.) spėjo ranka užsidengti, todėl jam buvo pradurtas dilbis. K. P. po smūgio jam pasakė, kad jei ne čia, tai laisvėje jį papjaus. Šiuos savo parodymus nukentėjusysis patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (b. l. 12-18) bei akistatos su K. P. metu (b. l. 28-29).

BK 145 str. 1 d. sudėtis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas grasino nužudyti žmogų ir sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Teismų praktikoje laikytina, kad grasinimas pasireiškia aktyviais veiksmais, pranešant žmogui, kad jis bus nužudytas, sunkiai sužalotas, ar susargdintas. Grasinimas turi būti konkretus ir realus. Grasinimo realumą parodo pagrindas manyti, kad jis bus realizuotas. Tai gali liudyti grasinimo motyvai, santykiai tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybės, kurioms esant buvo grasinama ir pan. Vertinant grasinimo realumą reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis.

Kaip matyti iš nukentėjusiojo parodymų, K. P. savadarbiu atsuktuvu dūręs Ž. S. į širdies sritį, ko pasekoje buvo sužalotas nukentėjusiojo dilbis, išreiškė savo grasinimus, nurodydamas, kad jei ne pataisos namuose, tai laisvėje jis (K. P.) papjaus nukentėjusįjį. Atsižvelgiant į tai, kad grasinimus K. P. nukentėjusiojo atžvilgiu jau buvo išreiškęs ir kitą dieną, nurodydamas, kad tokiu atveju, jei Ž. S. kam nors papasakos apie tai, kaip K. P. tenkino R. J. lytinę aistrą oraliniu būdu, jis važiuos specialiu etapu, kas pataisos namų žargonu reiškia – su medicininiais neštuvais, antrą kartą savo grasinimus išreiškė smogęs Ž. S., ko pasekoje pastarajam buvo pradurtas dilbis, akivaizdu, kad nukentėjusysis Ž. S. šiuos grasinimus suvokė realiai, turėjo pagrindo manyti, kad K. P. išreikštas grasinimas gali būti įvykdytas. Vertinant K. P. išreikšto grasinimo realumą ir konkretumą, būtina pažymėti, kad K. P. nukentėjusiajam smogė į širdies sritį, t.y. į gyvybiškai svarbų kūno organą, kas vėlgi teismui leido daryti pagrįstą išvadą, jog tokiais savo veiksmais nuteistasis galėjo siekti įgyvendinti savo grasinimus nužudyti Ž. S.. Šią išvadą sustiprina dar ir tai, kad nuteistasis turėjo motyvą – sulaikyti Ž. S. nuo kalbų apie jo seksualinio apsisprendimo laisvę.

Atmetant apeliacinio skundo argumentus, kad nukentėjusysis Ž. S., apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, davė melagingus parodymus, kadangi jis kartu su E. B., R. J. siekia visais įmanomais būdais sužlugdyti nuteistąjį, pažymėtina, kad nukentėjusiojo Ž. S. parodymai, tiek ikiteisminio, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo nuoseklūs, neprieštaringi, todėl netikėti jo parodymais teisėjų kolegija neturi pagrindo, o tai, kad byloje apklausti liudytojai skirtingai paaiškino, kokiais būtent žodžiais buvo išreikštas grasinimas, negali būti esminė aplinkybė, leidžianti teismui nesivadovauti šių asmenų parodymais. Pažymėtina, kad ir teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog tam tikri mažareikšmiai neatitikimai liudytojų parodymuose negali būti pagrindu jais nesivadovauti, ar juos atmesti kaip nepagrįstus.

Ž. S. nurodytas nagrinėjamo įvykio aplinkybes iš dalies patvirtina ir kiti byloje esantys bei pirmosios instancijos teismo ištirti įrodymai. Liudytoju pirmosios instancijos teisme apklaustas E. B. paaiškino, kad jis dieną prieš įvykį, t.y. 2013 m. gegužės 22 d., tualete pakėlė Ž. S., kuris pamatė, kaip K. P. tenkino R. J. lytinę aistrą oraliniu būdu. K. P. pakvietė juos pasikalbėti ir sakė, kad jiems blogai baigsis, jei šie kalbės apie tai, ką matė. Ž. S. paaiškino, kad viską papasakos pataisos namų administracijai. Kitos dienos rytą, t.y. 2013 m. gegužės 23 d., jis (E. B.) lauke vaikščiojo kartu su Ž. S., prie jų priėjo K. P. ir dūrė Ž. S., ko pasekoje, jam perdūrė ranką. Jis (E. B.) nuvijo K. P., tačiau šis nurodė, kad vis tiek užmuš Ž. S..

Nors liudytojas E. B., apklausiamas tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu K. P. išreikštus grasinimus nukentėjusiojo Ž. S. atžvilgiu apibūdino kitais žodžiais, nei Ž. S., tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši aplinkybė nepaneigia fakto, kad K. P. grasino nukentėjusiajam. Kaip jau minėta anksčiau, iš bylos aplinkybių nustatyta, kad nukentėjusysis turėjo pagrindo manyti, jog nuteistojo grasinimai gali būti įvykdyti, todėl spręstina, kad apelianto veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 145 str. 1 d.

Apeliaciniame skunde iškeltą versiją, kad atstūmus apeliantui R. J., t. y. nevaišinant jį cigaretėmis, valgiu (nes jis, anot apelianto apgavo jį dėl piršlybų su jo motina), R. J. pradėjo jam (K. P.) grasinti savo draugais B. ir S.; kad R. J. atsiviliojo jį (K. P.) į tualetą ir pritariant B., Stepanovui, pradėjo jį šantažuoti, reikalauti pinigų; jis (apeliantas) prašė nurodytiems trims asmenims pradėti ikiteisminį tyrimą, izoliuoti arba juos, arba jį patį, bet administracija nieko nedarė; būdamas šoko būsenoje sužalojo S., o grasinimo nužudyti nebuvo, - teismas vertina, kaip nuteistojo gynybinę versiją. Atsakant į tokius skundo argumentus, pažymėtina, kad šios aplinkybės įvykdytų K. P. nusikalstamų veikų nepaneigia. Teismas vertina tai, kaip nuteistojo bandymą reabilituoti save kitų nuteistųjų akivaizdoje. Apeliaciniame skunde nuteistasis prašė apklausti liudytojais G. S., R. M.. Šie nuteistieji, anot apelianto, galėtų paliudyti, kad S. prašė nuteistųjų liudyti, jog jam buvo grasinta, tačiau kaip jau konstatuota anksčiau, esminės reikšmės sprendžiant nuteistojo K. P. kaltės klausimą šių liudytojų parodymai neturi. Kolegija atmeta nuteistojo apelianto K. P. argumentus, neva apie jį buvo paskleisti išgalvoti faktai, tikslu išvilioti iš jo pinigų, nes šioje byloje tokie faktai nepasitvirtino. Apeliantas turi teisę inicijuoti atskirus ikiteisminius tyrimus dėl, jo manymu, prieš jį įvykdytų nusikalstamų veikų, skųsti prokurorų ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus. Dėl paminėtų aplinkybių netenkintinas ir prašymas apklausti byloje liudytoju nuteistąjį D. R..

Tokiu būdu, kolegija konstatuoja, jog apeliacinio skundo argumentai, kad R. J. su E. B. ir Ž. S. šantažavo nuteistąjį, siekė iš jo gauti pinigų už tai, kad šie pataisos namuose nepaskelbtų galimai klaidingos informacijos apie K. P. seksualinę orientaciją, nagrinėjamu atveju esminės reikšmės neturi.

Byla pirmosios instancijos teisme išnagrinėta išsamiai. Atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo pateiktus argumentus, naikinti ar keisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nuosprendį, nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai ir išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, įvertino juos pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo K. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nuosprendį palikti nepakeistą.