- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-02-20
- Bylos Nr.
- I-546-142/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02358-2016-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- D. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
D. K. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (t. I, b. l. 2–3), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 5 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Skunde pareiškėjas nurodo, kad nuo 2013 m. lapkričio 20 d. iki 2015 m. lapkričio 20 d. buvo kalinimas Lukiškių TI-K. Paaiškina, kad jis buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, nes kamerose nebuvo galimybės pajudėti ar pasimankštinti, t. y. trūko gyvenamojo ploto. Dėl šios priežasties nuolat kildavo konfliktai su kitais suimtaisiais, sunkiai sekėsi miegoti. Be to, dėl blogos ventiliacijos trūko oro, kamerose tvyrojo blogas kvapas, buvo nešvaru, todėl jis patyrė psichologinį sukrėtimą, jautė kančią, buvo pažemintas.
Pareiškėjas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.
Atsiliepimas
Lukiškių TI-K, atstovaudamas atsakovei Lietuvos valstybei, atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (t. I, b. l. 61–71). Nurodo, kokiose kamerose ir su kiek asmenų buvo laikomas pareiškėjas. Paaiškina, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, o Lukiškių TI-K neturi galimybių to išvengti. Dėl šių aplinkybių vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau yra siekiama, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, jie perkeliami į laisvesnes kameras. Paaiškina, kad kameros yra vėdinamos per tam pritaikytus langus. Tie asmenys, kurie reguliariai vėdina kameras, neturi problemų dėl drėgmės. Švarą kamerose palaiko patys nuteistieji. Pabrėžė, kad teisės aktuose nėra numatyta, kad kamerose esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Tokių atitvėrimų ir negali būti, nes pareigūnai privalo stebėti asmenis, laikomus laisvės atėmimo vietose, ir vykdyti jų kontrolę. Taip pat pažymi, kad UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ vykdo vabzdžių naikinimo darbus bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas atliekamas eilės tvarka pagal poreikį. Visose kamerose yra įrengtos lentynos, taip pat yra taburetės, stalai. Visose kamerose yra įrengta sienelė, atskirianti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Skundą vertina kaip nepagrįstą, nes pareiškėjas atsiradusią žalą grindžia tik bendrojo pobūdžio teiginiais.
Lukiškių TI-K atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) yra ne kartą akcentavęs, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – Konstitucija) valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Valstybės institucijos ir jų pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires, neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių ir laisvių. Antraip būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).
Saugant ir ginant žmogaus teises ir laisves ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui. Žalos atlyginimo instituto įtvirtinimas, be kita ko, padeda užtikrinti asmenų teisių gerbimą, padarytos žalos kompensavimą, valstybės institucijoms tinkamai nevykdant joms priskirtų pareigų. Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje taip pat yra nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Taigi būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Šiame kontekste svarbu ir tai, kad bendrasis patirtos žalos atlyginimo deliktinės atsakomybės atveju tikslas yra atkurti pažeistas teises nukentėjusiam asmeniui tokiu būdu, kuris leistų nukentėjusiam asmeniui kuo labiau priartėti prie situacijos, kuri buvo iki neteisėtų veiksmų.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K (jo pareigūnų) veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Kaip minėta, pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų inter alia minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto neužtikrinimo.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m.
Atsižvelgiant į Lukiškių TI-K pateiktus duomenis (t. I, b. l. 42), byloje nustatyta, kad Lukiškių TI-K reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto laikėsi ne visą ginčo laikotarpį, t. y. nuo 2013 m. lapkričio 29 d. iki 2014 m. sausio 9 d., nuo 2014 m. sausio 13 d. iki 2014 m. vasario 3 d., nuo 2014 m. vasario 7 d. iki 2014 m. balandžio 3 d., nuo 2014 m. balandžio 5 d. iki 2014 m. gegužės 15 d., nuo 2014 m. gegužės 21 d. iki 2014 m. rugpjūčio 18 d., nuo 2014 m. rugpjūčio 20 d. iki 2014 m. spalio 27 d., nuo 2014 m. spalio 29 d. iki 2014 m. gruodžio 7 d., nuo 2014 m. gruodžio 9 d. iki 2015 m. sausio 1 d., nuo 2015 m. sausio 3 d. iki 2015 m. sausio 5 d., nuo 2015 m. sausio 7 d. iki 2015 m. vasario 12 d., nuo 2015 m. vasario 15 d. iki 2015 m. balandžio 1 d., 2015 m. balandžio 4 d., nuo 2015 m. balandžio 15 d. iki 2015 m. balandžio 16 d., nuo 2015 m. balandžio 18 d. iki 2015 m. balandžio 23 d., nuo 2015 m. balandžio 25 d. iki 2015 m. gegužės 10 d., 2015 m. gegužės 12 d., nuo 2015 m. gegužės 16 d. iki 2015 m. gegužės 18 d., nuo 2015 m. gegužės 20 d. iki 2015 m. gegužės 24 d., nuo 2015 m. gegužės 26 d. iki 2015 m. birželio 2 d., nuo 2015 m. birželio 9 d. iki 2015 m. birželio 15 d., nuo 2015 m. liepos 3 d. iki 2015 m. liepos 8 d., nuo 2015 m. liepos 10 d. iki 2015 m. liepos 15 d., nuo 2015 m. spalio 2 d. iki 2015 m. spalio 4 d., nuo 2015 m. spalio 9 d. iki 2015 m. spalio 12 d. pareiškėjas kartu su kitais 2–4 asmenimis buvo laikomas kamerose, kurių plotas siekė 7,38–7,08 kv. m. Taigi, ginčo laikotarpiu iš viso 617 parų (daugiau nei 1,5 metų) pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes, priešingu atveju, nebūtų vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pagal LVAT formuojamą nuoseklią praktiką aplinkybė, kad įstaigos administracija neturėjo galimybių užtikrinti asmeniui minimalaus gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui (LVAT administracinės bylos Nr. A438-121/2009, Nr. A756-122/2010, Nr. A502-913/2011, Nr. A143-2844/2012, Nr. A444-343/2013, Nr. A492-496/2013 ir kt.). Konstatuotina, kad Lukiškių TI-K CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija privalėjo veikti.
Skunde, be kita ko, nurodoma, kad gyvenimo sąlygos Lukiškių TI-K buvo nežmoniškos ir žeminančios orumą. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju taip pat aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisų Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad nustatytas pažeidimas tęsėsi ilgą laiką ir pareiškėjui tenkantis gyvenamųjų patalpų plotas, atsižvelgiant į baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą, buvo itin mažas, todėl yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad perpildytų kamerų sukeliami sunkumai pasiekė minimalų žiaurumo lygį ir pažeidė pareiškėjo orumą.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad kamerose dėl blogos ventiliacijos trūko oro, tvyrojo blogas kvapas, buvo nešvaru.
Iš Lukiškių TI-K teismui pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų aktų (t. 1, b. l. 76–170) matyti, kad 2014 m. sausio 21 d. atlikto patikrinimo metu kameroje Nr. 404, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, pažeidimų dėl sienų ir grindų nenustatyta (t. I, b. l. 76); 2014 m. spalio 28 d. patikrinimo metu kameroje Nr. 306 pelėsio požymių ant sienų ir lubų, taip pat graužikų ar kitų buitinių parazitų vizualiai nenustatyta (t. I, b. l. 88); 2014 m. vasario 14 d. patikrinimo metu kamerose Nr. 285 ir Nr. 404 nustatyti minimalūs sienų pažeidimai, kurie nekelia sveikatai jokio pavojaus (t. I, b. l. 90); 2015 m. sausio 15 d. patikrinimo metu kameroje Nr. 286 prie durų vietomis buvo nusilupę sienos dažai, sienos paviršius nelygus, netinkamas lengvam valymui ir dezinfekcijai, o kameroje 329 nustatyti pelėsio požymiai (t. I, b. l. 93), tačiau minėti pažeidimai 2015 m. gegužės mėn. buvo pašalinti (t. I, b. l. 95); 2015 m. kovo 18 d. patikrinimo metu kamerose Nr. 285 ir Nr. 299A buvo atšokusių, nusilupusių dažų (t. I, b. l. 102, 110); 2015 m. birželio mėn. patikrinimo metu kamerose Nr. 117 ir Nr. 397 langai buvo vizualiai nešvarūs, o kameroje Nr. 397 ant sienų vizualiai matyti pelėsių požymiai (t. I, b. l. 112); 2015 m. spalio 8 d. patikrinimo metu kamerose Nr. 283, Nr. 285, Nr. 397 nustatyti lubų, sienų nelygumai, grindų paviršius netinkamas dezinfekcijai (t. I, b. l. 124); 2015 m. gruodžio mėn. ir liepos mėn. patikrinimų metu kamerose Nr. 297, Nr. 386, Nr. 397, Nr. 404 jokių pažeidimų nenustatyta; Nr. 397 vėdinimas užtikrinamas per atidaromus langus (t. I, b. l. 150, 152, 159); 2015 m. rugsėjo mėn. patikrinimo metu kamerose Nr. 386, Nr. 404 jokių pažeidimų nenustatyta (t. I, b. l. 154); 2015 m. rugpjūčio mėn. patikrinimo metu kameroje Nr. 116 nustatyta, kad kamera švari, išmatuota oro temperatūra, kuri atitinka higienos normos keliamus reikalavimus (t. I, b. l. 161). Darytina išvada, kad išvardintose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitinkamais laikotarpiais buvo nustatyti tam tikri nežymūs pažeidimai, kurie buvo pašalinti, o kai kuriose kamerose pažeidimų iš viso nebuvo nustatyta.
Remiantis tuo, kad nagrinėjamu atveju buvo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai, teismui kyla pagrindas svarstyti neturtinės žalos atlyginimo klausimą.
Pagal savo pobūdį neturtinė žala – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklausanti nuo jo paties išgyventų emocijų. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Nors tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama bausmės pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, tačiau, atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką, įvertinus nustatytų pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas neabejotinai patyrė fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. LVAT praktikoje taip pat buvo konstatuota, kad šios kategorijos bylose nėra būtina iš pareiškėjo reikalauti pagrįsti patirtą žalą ir kančias, nes atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką panašiose bylose, toks formalus įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą neatitinkančiomis reikalavimų sąlygomis, be to, tai yra susiję ir su pačios žalos, už kurios patyrimą yra prašoma atlyginti ir kompensuoti, prigimtimi (LVAT 2016 m. kovo 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-336-858/2016). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė pakankamai intensyvius dvasinius išgyvenimus, orumo pažeminimą, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.
Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio aspektu pažymėtina, kad remiantis pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenimis (t. I, b. l. 9–59), byloje nenustatyta, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis padarė realų poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatos būklei. Pastebėtina, kad pareiškėjas dėl skunde nurodytų aplinkybių į Lukiškių TI-K administraciją su skundais nesikreipė (skundėsi tik dėl nesuteikiamos gydytojų konsultacijos ir nepadarytų tyrimų (t. I, b. l. 187)). Nepaisant to, teismo vertinimu, šiuo atveju asmens teisių pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu, atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visetą ir ypač į tai, kad buvo konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija.
Atsižvelgdamas į nustatytus pažeidimus, jų mastą, trukmę ir pasekmes, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padaryto pažeidimo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 4 319,00 Eur, skaičiuojant po 6,00 Eur už vieną parą (617 paros x 6,00 Eur), kai pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas priteisti 5 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 3 702,00 Eur neturtinei žalai kompensuoti. Šiuo aspektu teismas pastebi, kad nei asmens orumo, nei privatumo pinigais išmatuoti neįmanoma, todėl neturtinės žalos nustatymas pinigų suma visada yra tik tam tikra fikcija, kurios paskirtis yra kompensacijos už patirtas kančias suteikimas, t. y. santykinio atlygio už skriaudą nustatymas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo D. K. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui D. K. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 3 702,00 Eur (tris tūkstančius septynis šimtus du eurus 00 ct) neturtinei žalai kompensuoti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.