Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) D. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro ieškinį atsakovams D. M., Lietuvos muzikos ir teatro akademijai dėl brandos atestato, rektoriaus įsakymų, aukštojo mokslo ir aspirantūros studijų baigimo diplomų pripažinimo negaliojančiais bei lėšų, išleistų atsakovo studijoms, priteisimo valstybei.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

I.GINČO ESMĖ.

Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorė D. K. kreipėsi su ieškiniu į teismą, prašydama pripažinti negaliojančiais:

II. PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI

III. APELIACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI.

A. D. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimą; priimti naują sprendimą – prokuroro ieškinį atmesti, išskyrus reikalavimą priteisti D. M. išmokėtas stipendijas už bakalauro studijų I semestrą sumas; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad teismas skundžiamame sprendime nepasisakė dėl atsakovo atsiliepime išdėstytų teisinių argumentų, todėl pažeidė CPK 329 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimus, jog teismo sprendimas turi būti motyvuotas. Nagrinėjamu atveju teismas sprendime tenkino prokuroro ieškinį iš esmės remdamasis tik vienu motyvu ir teisiniu argumentu, t.y. pripažino ieškinyje išvardintų Rektoriaus įsakymų, atsakovui išduotų magistro, bakalauro bei meno licenciato diplomų negaliojimo ab initio faktą, vadovaudamasis teisės principais, pagal kuriuos niekas negali turėti naudos iš savo neteisėtų veiksmų ir neteisės pagrindu negali atsirasti teisė. Tačiau motyvuojamojoje dalyje argumentuotai neatsakė į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus ir atsakovo nurodytus teisinius argumentus, turinčius reišmės ginčui teisingai išspręsti, t.y. jog tarp Akademijos rektoriaus 2001-07-07 neteisėto įsakymo dėl D. M. priėmimo į bakalauro studijų I kursą ir vėlesnių rektoriaus įsakymų dėl atitinkamų kvalifikacinių diplomų D. M. išdavimo nėra jokio teisiškai reikšmingo ryšio, nes minėti diplomai nėra įgyti ginčijamo administracinio akto pagrindu; minėtų diplomų išdavimas tik patvirtina D. M. kvalifikaciją, kuri buvo įgyta visiškai teisėtai ir pagrįstai, laikantis teisės aktų nustatytų reikalavimų; ieškinio reikalavimų - restitucijos įvykdymo ir diplomų pripažinimo niekiniais ir negaliojančiais - patenkinimas šioje dalyje ne tik prieštarautų CK 6.145 straipsnio 2 dalies nuostatoms, logikai, bet ir teisingumo bei protingumo principams. Teismas netinkamai taikė restitucijos institutą šioje byloje. Nagrinėjamu atveju restitucija yra neįmanoma tiek dėl įvykdymo pagal sutartį pobūdžio, tiek pagal turinį. Aukštosios mokyklos asmeniui suteiktos mokymosi paslaugos, t. y. su žmogaus veikla susijusios paslaugos, pagal savo prigimtį negali būti grąžintos. Be to, negalima sugrąžinti jau įvykusios faktinės padėties, t.y. praeities grąžinti neįmanoma, todėl ginčijamų Rektoriaus įsakymų pripažinimas negaliojančiu neturi grįžtamosios galios. Įgyta kvalifikacija, kurią liudija išduotas diplomas, yra neturtinė vertybė, kurios ypatumas yra tas, jog ji niekam negali būti perleista ar perduota bei kurios atimti iš asmens niekas negali. Teisė negali tų buvusių teisinių santykių ir jų pasėkoje kilusių pasekmių - įgytos kvalifikacijos - paneigti. Dėl šių motyvų diplomų pripažinimas negaliojančiais nepaneigs asmens įgytos kvalifikacijos ir neatims gautos naudos, todėl nagrinėjamu atveju toks teismo restitucijos taikymo būdas yra ne tik netikslingas, bet ir prieštarauja protingumo prinicipui. Manytina, kad nagrinėjamu atveju dėl atsakovo veiksmų mokymo įstaigai pateikiant suklastotą vidurinio mokslo baigimo atestatą yra galimos tik kitos teisės šakos (baudžiamosios teisės) taikomos sankcijos, o civilinė atsakomybė negalima. Teismas netinkami nustatė viešo intereso buvimo faktą šioje byloje. Koks tos pažeistos teisės normos pobūdis bei kokią esminę reikšmę jis turi valstybės ar visuomenės, asmenų ar jų grupių teisėms bei teisėtiems interesams, teismas sprendime nenurodo, nors privalo tai padaryti pagal teismų praktikos reikalavimus.

Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorė ginanti viešąjį interesą atsiliepimu prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad teismo sprendimo nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas. CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte o ne 329 str. 1 dalies 4 punkte, kaip nurodyta apeliaciniame skunde nurodytas pagrindas taikytinas tik tuo atveju, kai sprendimas yra visiškai be motyvų. Nagrinėjamu atveju iš sprendimo turinio yra suprantami ieškinio tenkinimo motyvai, sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstytos teismo nustatytos esminės bylos aplinkybės, faktiniai ir teisiniai argumentai. Pirmosios instancijos teismas sprendime aiškiai nurodė, kad D. M. priėmimo į Akademiją metu galiojusio Aukštojo mokslo įstatymo 3 straipsnio 1 dalis reglamentavo, jog tik asmenys, įgiję ne žemesnį kaip vidurinį išsilavinimą, pagal sugebėjimus ir žinias turi teisę šio įstatymo nustatyta tvarka siekti įgyti aukštąjį išsilavinimą Lietuvos aukštosiose mokyklose. Teismas pažymėjo, kad teisės normų, reglamentuojančių asmenų teisę įgyti aukštąjį išsilavinimą, nuostatos yra imperatyvios - vidurinio išsilavinimo turėjimas yra būtina sąlyga, norint siekti aukštojo išsilavinimo. Priešingai, nei teigia apeliantas, teismas įvertino tai, kad siekiant įgyti aukštesnės pakopos išsilavinimą, būtinas žemesnės pakopos tinkamai įgytas išsilavinimas ir padarė pagrįstas išvadas, kad ta aplinkybė, jog apeliantas įvykdė atitinkamas studijų programas ir pabaigė trijų pakopų aukštojo mokslo studijas, nėra pagrindas palikti galioti atsakovo gautus aukštojo mokslo diplomus. Apelianto įgyti aukštojo išsilavinimo diplomai negali būti laikomi įgytais teisėtai, nepaisant to, kad nėra kvestionuojama, jog atsakovas, neteisėtai studijuodamas aukštojoje mokykloje, įvykdė atitinkamai studijų pakopai patvirtintas studijų programas, įgijo atitinkamų žinių ir kvalifikaciją (veikė savo rizika). Priešingu atveju, nebūtų užtikrinama, kad atitinkamą kvalifikaciją įgijęs asmuo atitinka teisės aktuose nustatytus kriterijus, visuomenė būtų klaidinama dėl tokio asmens išsilavinimo, nes jis aukštąjį išsilavinimą išlaikytų net ir nustačius esminius pažeidimus jį įgyjant. Teismas nustatė, jog valstybė patyrė žalą ne tik dėl betarpiškai D. M. išmokėtų stipendijų bei premijų, bet ir del panaudotų lėšų apelianto neteisėtoms studijoms finansuoti, todėl teismas pagrįstai nusprendė, kad tinkamiausias būdas visiškai atstatyti valstybės pažeistas turtines teises bus civilinės atsakomybės taikymas. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismas šioje byloje netinkamai nustatė viešojo intereso buvimo faktą. Ta aplinkybė, jog D. M., neturėdamas vidurinio išsilavinimo, juo labiau panaudodamas netikrus dokumentus, įgijo aukštąjį išsilavinimą, vertintina, kaip pažeidžianti bei paneigianti Konstitucijoje įtvirtintas, jos saugomas ir ginamas vertybes, tame tarpe ir kiekvieno asmens konstitucinę pareigą laikytis įstatymų. Aukštosios mokyklos tinkamai atliekama studijų organizavimo ir vykdymo veikla, kurios esmė yra aukštojo išsilavinimo suteikimas bei valstybės turtinių interesų gynimas taip pat vertintini kaip viešasis interesas.

Motyvuojamoji dalis

IV.APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Byloje nustatytos tokios faktinės aplinkybės, kurių šalys neginčija.

2005-07-05 A. R. įsakymu Nr. 99 S (3 punktas) D. M. priimtas į magistrantūrą studijuoti valstybės finansuojamoje vietoje.

2005-09-23 A. R. įsakymu Nr. 142 S (1 dalies 10 punktas) magistrantūros studijų I kurso studentui D. M. leista studijuoti lygiagrečiai atlikimo meno ir muzikos pedagogikos programas, mokant už antrąją (Muzikos pedagogikos) studijų programą Akademijos Senato nustatytą 600 Lt įmoką kas semestrą.

2005-09-21 A. R. įsakymu Nr. 134 S „Dėl išvykstančių dalinėms studijoms pagal Europos komisijos Socrates/Erasmus programą“ D. M. leista nuo 2005-11-05 iki 2006-03-01 pagal Erasmus studentų mainų programą studijuoti Milano G. V. muzikos konservatorijoje. Šiuo įsakymu buhalterija įpareigota pervesti į studentų, tarp jų – ir apelianto, banko korteles Erasmus stipendijų nacionalinės paramos dalį už rudens semestrą (2005 kalendorinius metus) iš 2005 m. valstybės biudžeto lėšų, skirtų Erasmus programai vykdyti: apeliantui – 3452,8 Lt už 4 mėn. Dekanatai įpareigoti visiems įsakyme nurodytiems studentams palikti Akademijos stipendiją.

2005-09-A. R. įsakymu Nr. 145 S „Dėl išvykstančių dalinėms studijoms pagal Europos komisijos Socrates/Erasmus programą“ buhalterija įpareigota pervesti į studentų, tarp jų – ir apelianto, banko korteles Erasmus stipendijų Europos Komisijos paramos dalį iš Europos Komisijos lėšų, gautų pagal sutartį su Europos Sąjungos Socrates programos koordinavimo paramos fondu Nr. LT-2005-1242-SO2B-MOBI-E2-06, skirtų studentų mobilumui (SM): apeliantui – 2762,24 Lt už 4 mėn. (T. 1, b. l. 36-37).

2007-06-26 A. R. įsakymu Nr. 114 S apeliantas išbrauktas iš studentų sąrašų ir jam išduoti magistro kvalifikacinio laipsnio diplomai: MG Nr. 000125 (reg. Nr. 1) (priedėlio Nr. 000196), kuriuo suteiktas muzikos magistro kvalifikacinis laipsnis ir atlikėjo profesinė kvalifikacija; MG Nr. 000367 (reg. Nr. 39) (priedėlio Nr. 000237), kuriuo suteiktas muzikos magistro kvalifikacinis laipsnis ir mokytojo profesinė kvalifikacija (T 1, b. l. 35, 16-23, 24-29).

2008-07-04 A. R. įsakymu Nr. 153 SĮ apeliantas nuo 2008-09-01 priimtas į meno aspirantūrą Fortepijono katedroje, mokant jam 8,3 taikomo minimalaus gyvenimo lygio dydžio stipendiją (1079 Lt).

2010-06-28 A. R. įsakymu Nr. 217 SĮ apeliantas, pasibaigus studijų laikotarpiui, išbrauktas iš meno aspirantų sąrašo (T. 1, b. l. 33). Jam išduotas meno licenciato diplomas ML Nr. 00059 ir suteiktas meno licenciato kvalifikacinis laipsnis.

Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriuje buvo atliktas D. M. turimo Brandos atestato gavimo aplinkybių tyrimas, kurio metu nustatyta, kad D. M. nesimokė Vilniaus „Santaros” vidurinėje mokykloje, Brandos atestatas, kurio serija B Nr. 164805, jam nebuvo išduotas. Tačiau 2014-10-03 Nutarimu atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą dėl nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnio 1 dalyje, nustačius, kad suklastotas Brandos atestatas panaudotas 2001 metais, duomenų apie jo vėlesnį panaudojimą patikrinimo metu negauta, todėl baudžiamasis procesas negali būti pradėtas, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Apeliantas neginčija aplinkybės, kad jis nėra įgijęs bendrojo vidurinio išsilavinimo ir pripažįsta ieškinį dalyje dėl brandos atestato negaliojimo bei sutinka atlyginti lėšas, valstybės išleistas jo pirmojo semestro studijoms. Tačiau nurodo jog tarp Akademijos rektoriaus įsakymo priimti jį į pirmą bakalauro studijų kursą ir vėlesnių įsakymų, kurių pagrindu jam išduoti bakalauro magistro ir licencijato diplomai nėra jokio ryšio, nes šie įsakymai išduoti ne pirmojo įsakymo pagrindu tarp jų nėra jokio teisinio ryšio. Ginčijamų diplomų išdavimas patvirtina jo kvalifikaciją, kuri buvo įgyta teisėtai ir pagrįstai.

Ginčas byloje kilęs visuomeninio gyvenimo sferoje, kurioje valstybė yra nustačiusi tam tikras taisykles asmeniui įgyjant bendrąsias, specialiąsias, profesines žinias, nustačiusi, žinių įgijimo būdus, mokymosi proceso tam tikrą tvarką ir rezultatų įforminimą išduodant šio proceso tam tikro lygio (pakopos) sėkmingą užbaigimą patvirtinančius oficialius dokumentus (pažymėjimus, atestatus, licencijas, diplomus ir kt.).

Konstitucijos 41 straipsnio dalis numato, kad aukštasis mokslas prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus. Gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas.

Konkrečiai byloje kilęs ginčas dėl Aukštojo mokslo įstaigos Lietuvos Muzikos ir teatro akademijos administracinių aktų priimtų studento atsakovo D. M. atžvilgiu ir jų pagrindu išduotų bakaulauro, magistro bei licencijato diplomų galiojimo, apeliantui pažeidus stojimo į aukštąją mokyklą tvarką. Todėl ginčui spręsti taikytinos specialiosios teisės normos reguliuojančios švietimo bei aukštojo mokslo procesus: švietimo įstatymo (toliau tekste ir ŠĮ) bei aukštojo mokslo įstatymo (toliau tekste ir ASMĮ) nuostatos bei poįstatyminiai aktai.

Švietimo tikslus, švietimo sistemos principus, švietimo sistemos sandaros, švietimo veiklos, švietimo santykių pagrindus, valstybės įsipareigojimus švietimo srityje nustato Švietimo įstatymas (ŠĮ 1 straipsnis). Švietimo tikslai išdėstyti ŠĮ 3 straipsnyje yra šie:1) išugdyti kiekvienam asmeniui vertybines orientacijas, leidžiančias tapti doru, siekiančiu žinių, savarankišku, atsakingu, patriotiškai nusiteikusiu žmogumi, išlavinti dabartiniam gyvenimui svarbius jo komunikacinius gebėjimus, padėti įsisavinti žinių visuomenei būdingą informacinę kultūrą, užtikrinant valstybinės kalbos, užsienio kalbų ir gimtosios kalbos mokėjimą, informacinį raštingumą, taip pat šiuolaikinę socialinę kompetenciją ir gebėjimus savarankiškai kurti savo gyvenimą ir sveikai gyventi;2) nustatyti asmens kūrybinius gebėjimus ir pagal tai padėti jam įsigyti kompetencijų ir (ar) kvalifikaciją, atitinkančią šiuolaikinį kultūros bei technologijų lygį ir padedančią jam įsitvirtinti ir sėkmingai konkuruoti tolydžiai kintančioje darbo rinkoje, perteikti technologijų, ekonomikos ir verslo kultūros pagrindus, būtinus šalies ūkio pažangai, konkurencingumui bei darniai raidai laiduoti, sudaryti sąlygas nuolat tenkinti pažinimo poreikius ir tobulėti mokantis visą gyvenimą; kt;

Šios bylos kontekste būtina pabrėžti, kad ŠĮ numato visą eilę būdų, kuriais švietimo sistema užtikrina asmeniui galimybes siekti ŠĮ 1 straipsnyje numatytų žinių, ugdyti tiek bendruosius, tiek specialiuosius gebėjimus, profesines kompetencijas, siekti atitinkamos kvalifikacijos. ŠĮ 6 straipsnis 1 punktas nustato jog Lietuvos švietimo sistema apima:

formalųjį švietimą (pradinį, pagrindinį, vidurinį ugdymą, formalųjį profesinį mokymą ir aukštojo mokslo studijas); neformalųjį švietimą (ikimokyklinį, priešmokyklinį, kitą neformalųjį vaikų (taip pat formalųjį švietimą papildantį ugdymą) ir suaugusiųjų švietimą);

3) savišvietą;

4) švietimo pagalbą (profesinį orientavimą, švietimo informacinę, psichologinę, socialinę pedagoginę, specialiąją pedagoginę ir specialiąją pagalbą, sveikatos priežiūrą mokykloje, konsultacinę, mokytojų kvalifikacijos tobulinimo ir kitą pagalbą).

Šiuo ginčo atveju buvo pažeista Formaliojo švietimo nustatytoji tvarka, kurioje nustatytas tam tikras laipsniškumas, tam tikros pakopos asmeniui siekiant išsilavinimo jį ugdant, šviečiant, lavinant profesine prasme. Apeliantas neturėdamas bendrojo vidurinio išsilavinimo, įgijo aukštąjį išsilavinimą pažeisdamas valstybės nustatytą formaliojo švietimo tvarką.

ŠĮ 11 straipsnio. 1 punkte numatyta jog vidurinio ugdymo paskirtis yra padėti asmeniui įgyti bendrąjį dalykinį, sociokultūrinį, technologinį raštingumą, dorinę, tautinę ir pilietinę brandą, profesinės kompetencijos pradmenis. Šio straipsnio 5 dalis nustato, kad vidurinis išsilavinimas įgyjamas baigus vidurinio ugdymo programą ir išlaikius brandos egzaminus, išskyrus atvejus, kai asmuo švietimo ir mokslo ministro nustatytais atvejais yra atleidžiamas nuo brandos egzaminų.

ŠĮ 13 straipsnio 1 dalis nustato kad aukštojo mokslo studijų paskirtis – padėti asmeniui įgyti šiuolaikinį pažinimo ir technologijų lygį ir ūkio poreikius atitinkančią aukštojo mokslo kvalifikaciją, pasirengti aktyviai profesinei, visuomeninei ir kultūrinei veiklai. Minėto straipsnio 2 dalis numato jog aukštojo mokslo studijos yra visuotinės. Jos teikiamos asmeniui, įgijusiam ne žemesnį kaip vidurinį išsilavinimą, įstojusiam į aukštąją mokyklą ir gebančiam savarankiškai studijuoti. 4 dalis numato jog baigus aukštojo mokslo studijų programą, įgyjama aukštojo mokslo kvalifikacija, atitinkanti Lietuvos kvalifikacijų sandaroje nustatytą lygį.

ŠĮ 17 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad savišvietos būdu asmens įgyta kompetencija gali būti pripažįstama kaip baigta formaliojo švietimo programos (išskyrus studijų programas) dalis švietimo ir mokslo ministro nustatyta tvarka arba kaip studijų programos dalis – aukštosios mokyklos nustatyta tvarka.

Ginčui spręsti aktualiu laikotarpiu galiojo Aukštojo mokslo įstatymas (toliau tekste ir AMĮ) kurio paskirtis apibrėžta AMĮ 1 straipsnio 1-4,6,7 punktuose numatant, kad šis įstatymas nustato:1) studijų, kurias baigusiam asmeniui Lietuvos Respublikoje pripažįstamas aukštasis išsilavinimas, sistemą; 2) profesinių kvalifikacijų, kvalifikacinių ir mokslo laipsnių įgijimo aukštosiose mokyklose principus;3) aukštųjų mokyklų autonomijos mastą ir jų veiklos valstybinio reguliavimo ribas;4) aukštųjų mokyklų dėstytojų ir mokslo darbuotojų bei studentų teises ir pareigas;6) pagrindinius aukštosioms mokykloms ir studijų programoms keliamus reikalavimus;7) studijų programų vertinimo ir registravimo principus.

AMĮ 2 straipsnyje pateikiamos pagrindinės šio įstatymo sąvokos ir apibrėžimai. Minėto straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog aukštasis išsilavinimas tai išsilavinimas, įgytas baigus pagrindines arba vientisas studijas Lietuvos aukštojoje mokykloje arba lygiavertes studijas užsienio aukštojoje mokykloje.

Aukštoji mokykla pagal šio straipsnio 2 dalį tai studijų ir mokslo įstaiga, rengianti specialistus su aukštuoju išsilavinimu šio įstatymo nustatyta tvarka.

Bakalauras tai kvalifikacinis laipsnis, suteikiamas asmeniui, išėjusiam nuosekliųjų universitetinių studijų pirmosios pakopos studijų programą, taip pat asmuo, turintis bakalauro kvalifikacinį laipsnį (AMĮ 2 straipsnio 3 dalis).

Diplomas tai asmens įgytą kvalifikaciją ir mokslo laipsnį liudijantis pažymėjimas, išduodamas baigus pagrindines studijas, specialiąsias profesines studijas, magistrantūrą, vientisąsias studijas, meno aspirantūrą, apgynus daktaro disertaciją (AMĮ 2 straipsnio 4 dalis).

Pagal AMĮ 2 straipsnio 6, 7 dalis suformuotą apibrėžimą kvalifikacija tai kvalifikacinis laipsnis (bakalauro, profesinio bakalauro, magistro, meno licenciato) ir (arba) profesinė kvalifikacija, suteikiami baigus atitinkamos pakopos nuosekliąsias studijas. Kvalifikacinis laipsnis – laipsnis (bakalauro, profesinio bakalauro, magistro, meno licenciato), suteikiamas asmeniui, baigusiam atitinkamos nuosekliųjų studijų pakopos (išskyrus doktorantūrą) programą.

AMĮ 2 straipsnio 8,9 dalys magistrantūrą apibrėžia kaip asmens profesinei ir mokslinei kvalifikacijai kelti skirtas antrosios pakopos nuosekliosios universitetines studijas ir numato, kad magistras tai kvalifikacinis laipsnis, suteikiamas asmeniui, išėjusiam magistrantūros studijų programą, taip pat asmuo, turintis magistro kvalifikacinį laipsnį.

Meno aspirantūra, pagal AMĮ 2 straipsnio 3 dalį tai trečiosios pakopos universitetinės studijos, skirtos aukštosios mokyklos meno dalykų dėstytojams rengti ir menininkams specializuotis, meno projekto rengimas ir gynimas.

Profesinė kvalifikacija tai profesinis pasirengimas, įgyjamas baigus pagrindines studijas, specialiąsias profesines ar vientisas studijas, taip pat magistrantūrą, rezidentūrą ar meno aspirantūrą. (AMĮ 2 straipsnio 3 dalis)

Studijų programa – tam tikros krypties studijų turinio, metodų ir priemonių, studijoms pasitelkiamo akademinio ir profesinio personalo bei materialių galimybių visuma, taip pat šios visumos aprašymas (AMĮ 2 straipsnio 24 dalis). Universitetinės studijos – nuosekliosios studijos, sudarančios sąlygas asmeniui įgyti teoriniu pasirengimu ir moksliniais tyrimais grindžiamą aukštąjį išsilavinimą ir kvalifikaciją, taip pat mokslo laipsnį (apgynus disertaciją) (AMĮ 2 straipsnio 25 dalis). Vientisosios studijos – magistro ir (arba) profesinei kvalifikacijai įgyti skirtos studijos, kai tęstinumu susiejamos pirmosios ir antrosios pakopų universitetinės studijos. Meno licenciatas – kvalifikacinis laipsnis, suteikiamas asmeniui, išėjusiam meno aspirantūros studijų programą, taip pat asmuo, turintis meno licenciato kvalifikacinį laipsnį (AMĮ 2 straipsnio 3 dalis). Profesinis bakalauras – kvalifikacinis laipsnis, suteikiamas asmeniui, baigusiam nuosekliųjų neuniversitetinių studijų programą aukštojoje mokykloje, taip pat asmuo, turintis profesinio bakalauro kvalifikacinį laipsnį. (AMĮ 2 straipsnio 30 dalis)

AMĮ 3 straipsnis numato, kad asmenys, įgiję ne žemesnį kaip vidurinį išsilavinimą, pagal sugebėjimus ir žinias turi teisę šio įstatymo nustatyta tvarka siekti įgyti aukštąjį išsilavinimą Lietuvos aukštosiose mokyklose.

Todėl byloje neginčytinai nustatyta, kad atsakovas įstodamas į Akademija pažeidė formaliąją nustatytą priėmimo į aukštąsias mokyklas tvarką įtvirtintą galiojusiame teisiniame reguliavime. Tačiau sistemiškai aiškinantis Švietimo bei Aukštojo mokslo įstatymo nuostatas, jų esmę ir tikslus galima darytina išvadą, kad atitinkamos formaliojo švietimo sistemos pakopos nustatytos todėl, kad į aukštesnę švietimo pakopą būtų priimami asmenys įgiję tam tikrų žinių ir gebantys įsisavinti aukštesniosios pakopas žinias. Todėl suabsoliutinti šio įstatymo reikalavimo, taip kad jo pažeidimas reikštų imperatyvą, kurio pažeidimas galiotų nepaisant to, kad asmens gebėjimai ir žinios pasirodė pakankamos visų trijų aukštojo mokslo pakopų kvalifikacijoms įsigyti ir gerai mokytis, neatitiktų nei proporcingumo, nei protingumo principų, nei realios tikrovės. Be to, kaip jau minėta ŠĮ pripažįstamas ir toks žinių įgijimo būdas kaip savišvieta į mokslo, o ŠĮ 17 straipsnio 2 dalyje, kaip jau minėta numatyta, kad savišvietos būdu asmens įgyta kompetencija gali būti pripažįstama kaip baigta formaliojo švietimo programos (išskyrus studijų programas) dalis švietimo ir mokslo ministro nustatyta tvarka arba kaip studijų programos dalis – aukštosios mokyklos nustatyta tvarka. Todėl ir formaliai AMĮ 3 straipsnio nuostata negali būti vertinama kaip imperatyvi.

AMI 4 straipsnis 2,4 dalys numato, kad asmeniui, baigusiam, bet kurios nuosekliųjų studijų pakopos programą, aukštoji mokykla išduoda tai patvirtinantį nustatytos formos diplomą.

Ta aplinkybė, kad apeliantas neketina svarstyti, galimybės įgyti bendrojo vidurinio išsilavinimo, nes mano, jo kvalifikaciją esant aukštesnę, nesudaro pagrindo naikinti mokslo įstaigos vadovo įsakymų dėl kvalifikacijų jam suteikimo ir jų pagrindu išduotų kvalifikacinių dokumentų pripažinti negaliojančiais, nes kaip matyti iš bylos medžiagos jis yra sėkmingai baigęs visų trijų pakopų studijas ir įgijęs tam tikras profesines kvalifikacijas, byloje nėra duomenų, kad jo žinios ir įgyti profesiniai įgūdžiai neatitinka jam išduotuose kvalifikaciniuose dokumentų (diplomuose ir licencijato pažymėjime) nurodytų kvalifikacijų, o šie dokumentai tik patvirtina aukštojoje mokykloje įgytos kvalifikacijos faktą. Todėl sandorių negaliojimo taisyklės šiam ginčui spręsti netaikytinos. Kolegija taip pat pažymi jog teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju galėjo būti pažeistas asmenų lygiateisiškumo principas hipotetinė. Byloje pateikti duomenys, kad 2001 m. į Atlikimo meno programos fortepijono specializaciją siekė įstoti 27 asmenys, iš kurių 24, tarp jų – atsakovas, buvo priimti į valstybės finansuojamas studijas, dar 2 asmenys priimti studijuoti savo lėšomis, o vienas asmuo galimai neteko galimybės įstoti į Akademiją į minėtą specializaciją, tačiau pastarieji du asmenys byloje nedalyvauja ir nėra įvardijami. Taip pat neaišku ar neįstojęs asmuo buvo išlaikęs reikiamus stojamuosius egzaminus. Faktas, kad vienas iš įstojusių studijuoti savo lėšomis negalėjo įstoti studijuoti valstybės finansuojamoje vietoje, galėtų būti kitos bylos nagrinėjimo dalykas jeigu toks asmuo pareikštų pretenzijas. Jeigu būtų nustatyta minėtiems asmenims padaryta žala ji galėtų būti kompensuojama. Sutiktina su teismo išvada, kad atsakovo argumentai, jog jis nelaikytinas pažeidusiu lygiateisiškumo principo, priimant jį į Akademiją, nes pagal priėmimo į Lietuvos muzikos akademiją nuostatas jis, kaip tarptautinių konkursų laureatas, buvo priimtas be konkurso, nėra aplinkybė šalinanti šį pažeidimą, nes neturėdamas formaliojo bendrojo viduriniojo išsilavinimo jis pagal galiojančią formaliąją tvarką iš viso neturėjo teisės stoti į šią aukštąją mokyklą, nors Lietuvos muzikos akademijos 2001 metų bendrosiose priėmimo nuostatose ir buvo nustatyta, kad pastarųjų dvejų metų tarptautinių atlikėjų konkursų laureatai gali būti priimami be stojamųjų egzaminų. Tačiau šis faktas taip vertintinas kaip įrodantis jog apeliantas realiai turėjo specialiųjų gebėjimų ir įgūdžių reikalingų studijoms būtent jo pasirinktoje specialybėje jau stodamas į aukštąją mokyklą, tačiau neatitiko formaliųjų reikalavimų.

Sutiktina, kad ieškovas stodamas į aukštąją mokyklą grubiai pažeidė įstatyme numatytą tvarką ir kad už būdą (netikro dokumento panaudojimas), kuriuo šis pažeidimas padarytas numatyta baudžiamoji sankcija, kuri nebuvo pritaikyta suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn terminui, šis faktas yra pagrindu pripažinti jo brandos atestatą negaliojančiu. Tačiau už šį pažeidimą atsakovui negali būti taikomos baudžiamajame įstatyme nenumatytos sankcijos, paneigiančios visa jo tolesnę veiklą, sankcijos negali veikti į priekį ir paneigti jo vėlesnį įdirbį siekiant žinių ir moksle bei įgyjant profesinę kvalifikaciją, negali būti pagrindu pripažinti negaliojančiais dokumentus atitinkančius tikrovę ir faktinę padėtį bei įstatymo reikalavimus. Apeliantui sėkmingai baigus visų pakopų studijas atsirado faktinis į ir įstatyminis pagrindas, priimti ginčijamus įsakymus dėl studijų programų užbaigimo ir diplomų išdavimo, nes kaip jau minėta AMI 4 straipsnis 2,4 dalys numato, kad asmeniui, baigusiam, bet kurios nuosekliųjų studijų pakopos programą, aukštoji mokykla išduoda tai patvirtinantį nustatytos formos diplomą, kuris (AMĮ 2 straipsnio 4 dalyje apibrėžiamas kaip asmens įgytą kvalifikaciją ir mokslo laipsnį liudijantis pažymėjimas, išduodamas baigus pagrindines studijas, specialiąsias profesines studijas, magistrantūrą, vientisas studijas, meno aspirantūrą, apgynus daktaro disertaciją.

Tai, kad atsakovo gautų Magistro diplomų priedėlių 8 punktuose pateikta bendro pobūdžio informacija apie šalies aukštojo mokslo sistemą (lietuvių ir anglų kalbomis), nurodant, jog į Lietuvos Respublikos aukštosios mokyklos pagrindines studijas gali pretenduoti asmenys, turintys ne žemesnį kaip vidurinį ar jam prilygintą išsilavinimą, nereiškia jog palikus galioti atsakovo turimus diplomus, atsakovui jais naudojantis, būtų teikiama neteisinga informacija, kad atsakovas, turintis bakalauro ir magistro diplomus, turi ir vidurinį ar jam prilygintą išsilavinimą, nes vidurinį išsilavinimą patvirtina brandos atestatas, o ne informacinio pobūdžio tekstai pridedami prie kitų dokumentų.

Apeliantas pripažįsta ieškinio turtinių reikalavimų dalį ir sutinka grąžinti jam išmokėtą stipendiją už Akademijos bakalauro studijų I-ąjį semestrą, kuris pagal bylos duomenis (t.1,b.l. 75,76) sudarė 445 Lt arba 128,88 eurų. Su kita turtinių reikalavimų dalimi nesutinka, remdamasis tuo, kad jo studijos buvo finansuojamos valstybės dėl to, jog jis atitiko visus teisinius kriterijus tam, jog nemokėtų už mokslą ir gautų stipendijas.

Vadovaudamasi prieš tai nurodytomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas.

Vilniaus apygardos teismas vadovaudamasis CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

NUTARIA:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimą pakeisti, palikti nepakeistą sprendimo dalį: pripažinti negaliojančiu ab initio Vilniaus „Santaros“ vidurinės mokyklos 1999-06-23 brandos atestatą B Nr. 164805, reg. Nr. 43 (blanko kodas 3001), išduotą D. M. vardu, palikti nepakeistą sprendimo dali, kuria iš D. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą priteista 128,88 eurų (vieną šimtą dvidešimt aštuonis eurus 88 euro centus) žalai, atsiradusiai dėl neteisėtų studijų finansavimo valstybės lėšomis, 2001/2002 mokslo metų pirmajame semestre, atlyginti.

Likusioje dalyje sprendimą pakeisti ir ieškinį atmesti.