Kauno apygardos teismo sprendimas

2019-12-23 · Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla Nr. AN2-601-954/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Data
2019-12-23
Bylos Nr.
AN2-601-954/2019
Teisminio proceso Nr.
4-17-3-00228-2019-9
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Algirdas Giedraitis
Pažeidėjas
V. Z.
Kategorijos
Administracinio nusižengimo byla Nr. AN2-601-954/2019Teisminio proceso Nr. 4-17-3-00228-2019-9Procesinio sprendimo kategorija 21.11.10 (S)
Kauno apygardos teismasNutarTIsLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gruodžio 23 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algirdas Giedraitis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal asmens, patraukto administracinėn atsakomybėn V. Z. (V. Z.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2019 m. lapkričio 11 d. nutarimo V. Z. administracinio nusižengimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

1. V. Z. 2019 m. lapkričio 11 d. Kauno apylinkės teismo nutarimu pripažintas padaręs administracinius nusižengimus ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 426 straipsnio 5 dalį – 1 025 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams, pagal ANK 506 straipsnio 4 dalį – 115 Eur bauda, vadovaujantis ANK 38 straipsnio 2 dalimi, paskirta galutinė nuobauda – 1 025 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams. Jis nubaustas už tai, kad 2019 m. birželio 12 d. apie 11 val., (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „VW Golf“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) stabdomas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės II kuopos mobilaus būrio uniformuotų policijos pareigūnų tarnybiniu policijos automobiliu, pažymėtu policijos skiriamaisiais ženklais, panaudojant specialius šviesos (raudonos ir mėlynos) spalvos švyturėlius ir specialius garsinius signalus, nesustojo. Savo veikimu V. Z. nepakluso Kelių eismo taisyklių 16 punkte ir ANK 426 straipsnio 6 dalyje nustatytą tvarką atitinkančiam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę. Persekiojamas policijos pareigūnų, nesustojęs automobiliu „VW Golf“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) padidinęs greitį, nuvažiavo į kiemą, esantį (duomenys neskelbtini), iššokęs iš automobilio bėgo link namo, esančio (duomenys neskelbtini)., į policijos pareigūnų išreikštą teisėtą reikalavimą „Stok policija“ nereagavo, t. y. nesustojo, bėgo.

2. Kauno apylinkės teismas skundžiamame nutarime konstatavo, jog surinktų ir teismo ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad V. Z. padarė ANK 426 straipsnio 5 dalyje ir 506 straipsnio 4 dalyje numatytus administracinius nusižengimus. Apylinkės teismas administracinio nusižengimo teiseną pagal ANK 507 straipsnio 1 dalį V. Z. atžvilgiu nutraukė.

Šalies argumentai

3. Nesutikdamas su tokiu apylinkės teismo nutarimu, apeliaciniame skunde V. Z. prašo panaikinti 2019 m. lapkričio 11 d. Kauno apylinkės teismo nutarimą ir priimti naują nutarimą - administracinio nusižengimo teiseną jo atžvilgiu nutraukti.

3.1. Skunde nurodo, kad apylinkės teismo nutarimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas, o administracinio nusižengimo bylos teisena jo atžvilgiu nutrauktina nesant nusižengimų įvykio ir sudėties. Apelianto teigimu byloje nėra jokių įrodymų, pagrindžiančių, jog jis nepakluso uniformuoto policijos pareigūno teisėtam, aiškiai išreikštam ir ANK 426 straipsnio 6 dalyje nustatytą tvarką atitinkančiam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, t. y. nėra įrodymų, pagrindžiančių, kad jis suprato, kad policijos pareigūnai stabdė būtent jo vairuojamą automobilį, nes reikalavimas sustoti nebuvo išreiškiamas duodant signalą lazdele arba mojant skrituliu su raudonu atšvaitu skersai judėjimo krypties, per garsiakalbį nebuvo liepiama sustoti, nebuvo duotas signalas švilpuku. Kaip tai numatyta Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V-673 patvirtintų Policijos patrulių veiklos instrukcijų (toliau - Policijos patrulių veiklos instrukcija) 25 punkte. Taip pat apelianto teigimu, byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių, kad policijos pareigūnų tarnybinis automobilis būtų buvęs privažiavęs prie stabdomos transporto priemonės iš galo (nesant tarp automobilių kitų transporto priemonių) ir reikalavimą sustoti pareiškęs žodžiais per garsiakalbį.

3.2. Apeliantas pažymi ir tai, kad teismo nutarime nėra pateikta jokių duomenų apie tai, kodėl pareigūnams kilo įtarimų, kad būtent jis galimai vykdo neteisėtą veiką, be to, net minimaliai nepateikta duomenų, kokios konkrečiai neteisėtos veikos darymu buvo jis įtartas ir kokios aplinkybės tai patvirtino. Taip pat teismas nenustatė, kokia transporto priemonė nepažymėta skiriamaisiais ženklais, kokie pareigūnai ir kokiu pagrindu jį persekiojo, todėl kyla pagrįstų abejonių ir dėl pareigūno reikalavimo teisėtumo šioje situacijoje, o tai eliminuoja galimybę taikyti ANK 426 straipsnio 5 dalies nuostatas.

3.3. Taip pat skunde nurodo, kad teismas buvo įpareigojęs instituciją, surašiusią protokolą, pateikti vaizdo pareigūnų tarnybiniuose automobiliuose esančio vaizdo registratoriaus užfiksuoto vaizdo įrašo kopijas, tačiau šie esminiai įrodymai į bylą pateikti nebuvo. Apelianto teigimu iš įrašų būtų matyti, ar žymėtas policijos automobilis buvo priartėjęs prie jo vairuojamo automobilio ir ar automobilius skyrė kitos važiuojančios transporto priemonės. Nesant byloje šio svarbaus įrodymo, kuris dingo ne dėl jo kaltės ir kuris yra esminis šioje byloje, abejonės, kurios negali būti pašalintos nesant vaizdo įrašų kopijų byloje, turėtų būti traktuojamos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai.

3.4. Apelianto nuomone, byloje taip pat nebuvo imtasi visų priemonių, siekiant pašalinti kilusius neaiškumus ir tinkamai išnagrinėti bylą - nebuvo kviesti jo nurodyti liudytojai – (duomenys neskelbtini) sentikių cerkvės popas, J. U., pas kurį jis atvyko kuomet prie jo privažiavo nežymėtas tarnybinis automobilis, N. Ž., kuri davė parodymus nagrinėjant jo skundą dėl jam padaryto sužalojimo, J. D., ir kt. Byloje nebuvo apklausti ir kiti dalyvavę pareigūnai. Nebuvo aiškinamasi, kokie asmenys važiavo kriminalinės policijos automobiliu, jie nebuvo iškviesti ir apklausti. Apeliantas pažymi ir tai, kad nors liudytojas Š. B. nurodė, kad važiavo paskui jo automobilį, tačiau kitas liudytojas E. R. nurodė, kad tikslių stabdymo detalių nepamena, bet buvo priartėję prie stabdomo automobilio, kokiu atstumu, nepamena. Nepamena, ar tarp jų automobilio ir stabdomo automobilio buvo dar vienas automobilis. Byloje apklausti liudytojai daugelio aplinkybių neprisiminė ar nurodė jas kitaip, nei buvo nurodę tarnybiniuose pranešimuose.

3.5. Taip pat skunde nurodo, kad jis buvo traukiamas administracinėn atsakomybėn ir pagal ANK 507 straipsnio 1 dalį, tačiau teismas neturint galimybės vienareikšmiškai spręsti apie tarnybiniuose pranešimuose nurodytų aplinkybių patikimumą administracinio nusižengimo teiseną dėl policijos pareigūnų garbės ir orumo įžeidimo nutraukė, nurodydamas, kad institucija, surašiusi protokolą, netgi netinkamai inkriminavo nusižengimą. Nutraukdamas šią teiseną apylinkės teismas nurodė, kad administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui neigiant priešinimąsi policijos pareigūnams ir jų garbės ir orumo įžeidimą bei nesant jokių kitų objektyvių įrodymų, tik trijų iš esmės analogiškai surašytų tarnybinių pranešimų, iš kurių akivaizdu, kad juose iš esmės pateikta vieno asmens patirtimi grįsta įvykio versija, teismas neturi galimybės vienareikšmiškai spręsti apie šiuose pranešimuose nurodytų aplinkybių patikimumą. Tačiau teismas pripažindamas jį kaltu padarius ANK 426 straipsnio 5 dalyje numatytą administracinį nusižengimą, sprendė, kad jo kaltę patvirtina tie patys tarnybiniai pranešimai. Apeliantas pažymi ir tai, kad vienas iš liudytojų net pasišaipė iš jo, už ką buvo teismo įspėtas, kas kelia pagrįstų abejonių liudytojų šališkumu. Be to, jį sulaikant, jis buvo policijos pareigūnų sumuštas, todėl kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, tačiau buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, tačiau šis įrodymas nebuvo vertinamas priimant skundžiamą nutarimą. Taip pat vyko ir kitas tyrimas pagal jo ir jo motinos T. T. pareiškimus, tačiau 2019 m. birželio 25 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Imuniteto valdybos korupcijos tyrimų skyriaus nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalį, 229 straipsnį, tačiau nutarime nurodoma, kad liudytoja N. Ž. matė, kaip kažkuris pareigūnas sudavė keletą smūgių tam asmeniui iš rankų. Tačiau šio nutarimo teismas prie bylos neprijungė. Apelianto nuomone, įvertinus pareigūnų elgesį, duodamus paaiškinimus, atmestinai surašytus beveik identiškus tarnybinius pareiškimus, matyti, kad policijos pareigūnai šioje byloje yra šališki ir vien jų duotų paaiškinimų teismui pagrindu negalima traukti asmens administracinėn atsakomybėn. Įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti (ANK 569 straipsnio 1 dalis).

3.6. Skunde nurodo ir tai, kad teismas nenurodė jokių aplinkybių, dėl ko jis vairuojamas automobilis buvo stabdomas, byloje nebuvo nustatyta kitų pažeidimų, nebuvo rasta draudžiamų daiktų ir kt. Jis buvo blaivus, turėjo galiojantį vairuotojo pažymėjimą, vairuota transporto priemonė buvo nustatyta tvarka registruota, techniškai tvarkinga, apdrausta privalomuoju vairuotojų civilinės atsakomybės draudimu. Dėl to, jis neturėjo jokio motyvo nepaklusti policijos pareigūnų reikalavimui sustabdyti transporto priemonę. Anot apelianto jis neneigia, kad girdėjo ir matė policijos automobilio signalus, tačiau galvojo, kad policija vejasi ne jį, o už jo važiuojantį automobilį „Citroen“ bei juo važiuojančius asmenis, kurie prieš tai buvo sustoję už jo automobilio ir kurių vienam buvo iškritęs ginklas iš rankų, jis manė, kad tai „banditai“. Jis net apsidžiaugė, išgirdęs policijos automobilio garsus, važiavo į savo kiemą, kur palikęs savo transporto priemonę pasileido bėgti link žmonių. Tokie jo veiksmai dar kartą parodo, kad jis bėgo ne nuo policijos, o buvo išsigandęs tų kitų asmenų, kuriems buvo iškritęs ginklas iš rankų ir kurie jį vijosi. O pamatęs žmones, tikėjosi, kad prie jų jam bus saugiau.

3.7. Skunde apeliantas pažymi ir tai, kad jis savo nuoseklios pozicijos laikėsi nuo pat jo sustabdymo momento, ko negalima nurodyti apie apklaustus policijos pareigūnus. Nustatytos aplinkybės nepaneigia jo parodymų bei neįrodo, kad jis suprato, jog yra stabdomas policijos pareigūnų ir tyčia nevykdė pareigūnų reikalavimo sustabdyti transporto priemonę. Atsakomybė pagal ANK 426 straipsnio 5 dalį kyla tik esant tiesioginei tyčiai - asmeniui matant ir suprantant, jog yra stabdomas ir tyčia nevykdant aiškiai išreikšto, įstatyme numatytos formos, policijos reikalavimo sustoti. Nenustačius, kad asmuo matė ir suprato, jog yra stabdomas policijos pareigūnų ir tyčia vengė sustoti, asmuo pagal minimą straipsnį, administracinėn atsakomybėn negali būti traukiamas. Taip pat jo veiksmai, sustabdžius automobilį ir bėgant nuo policijos pareigūnų teismo galėjo būti traktuojami nebent kaip pirminio administracinio nusižengimo, numatyto ANK 426 straipsnio 5 dalyje tąsa.

Atsiliepimas

4. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos administracinės veiklos skyriaus viršininkas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo V. Z. apeliacinio skundo netenkinti ir palikti galioti skundžiamą nutartį.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

V. Z. apeliacinis skundas atmestinas.

5. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Kaip numatyta ANK 5 straipsnio 1 dalyje, administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Tokiu būdu neabejotina, kad asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK ypatingoje dalyje, sudėtis. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Pagal ANK 569 straipsnį, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Remiantis komentuojamo straipsnio 4 dalimi, teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą, be kita ko, lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

6. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs V. Z. administracinio nusižengimo bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su apylinkės teismo išvadomis dėl jo kaltės jam inkriminuotų administracinių nusižengimų, numatytų ANK 426 straipsnio 5 dalyje, 506 straipsnio 4 dalyje, padaryme. Nesutikti su apylinkės teismo argumentacija bei naikinti apylinkės teismo nutarimą remiantis vien tik V. Z. apeliaciniame skunde pateiktais samprotavimais apie vertinamo įvykio faktines aplinkybes, teisinio pagrindo nėra. Skundžiamo nutarimo turinys patvirtina, kad apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime aiškiai ir išsamiai išdėstė priimto procesinio sprendimo motyvus bei įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, taigi jokie esminiai procesiniai pažeidimai bylos nagrinėjimo metu padaryti nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu, pritaria apylinkės teismo išvadoms. Vien tai, kad apylinkės teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi V. Z., nesudaro pakankamo pagrindo teisėto ir pagrįsto apylinkės teismo nutarimo panaikinimui.

7. ANK 426 straipsnio 5 dalyje numatyta atsakomybė už nepaklusimą uniformuoto policijos pareigūno teisėtam, aiškiai išreikštam ir šio straipsnio 6 dalyje nustatytą tvarką atitinkančiam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, o pagal ANK 506 straipsnio 4 dalyje numatyta atsakomybė už statutinio valstybės tarnautojo, karo policijos ar žvalgybos pareigūno teisėto nurodymo ar reikalavimo nevykdymas, išskyrus šio kodekso 556 straipsnyje nurodytus atvejus.

8. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. Z. tiek apylinkės teismo posėdžio metu, tiek ir apeliaciniame skunde nurodė, kad savo kaltės dėl jam inkriminuotų administracinių nusižengimų nepripažįsta. Anot apelianto, nors ir girdėjo policijos automobilio įspėjamuosius signalus, tačiau buvo įsitikinęs, kad policijos pareigūnai stabdo ne jį, o iš paskos važiuojantį automobilį, iš kurio prieš tai buvo išlipę vyrai su ginklais. Tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone, tokie V. Z. parodymai vertintini kaip jo gynybinė versija. Be to, juos paneigia ir byloje esantys rašytiniai duomenys ir pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojais policijos pareigūnų parodymai.

9. Nors byloje esantys 2019 m. birželio 12 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) kuopos mobilaus būrio pareigūnų Š. B., A. V. bei E. R. tarnybiniai pranešimai dėl V. Z. sulaikymo yra panašūs, tačiau pirmosios instancijos teisme E. R. ir Š. B. apklausti liudytojais, nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes kaip ir 2019 m. birželio 12 d. tarnybiniuose pranešimuose. Nors kai kurių aplinkybių neatsiminė, tačiau tai nėra pagrindas abejoti jų parodymais. V. Z. apeliaciniame skunde pažymėjo, kad policijos pareigūnai duodami parodymus galėjo būti subjektyvūs, nes jų atžvilgiu buvo sprendžiamas klausimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo dėl apelianto sužalojimo, bet to Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Imuniteto valdybos korupcijos skyriaus pareigūnai taip pat sprendė klausimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalį ir 229 straipsnį. Atsakant į šį skundo argumentą, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apelianto minimi tyrimai buvo atliekami daug vėliau, nei policijos pareigūnai surašė savo tarnybinius pranešimus, todėl jokie policijos pareigūnų veiksmų tyrimai, tarnybinių pranešimų turiniui įtakos neturėjo.

10. Taip pat apeliacinės instancijos teismo nuomone, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų ir ta aplinkybė, kad prie administracinio nusižengimo bylos nebuvo pridėtas vaizdo įrašas iš policijos tarnybinio automobilio. 2019 m. birželio 17 d. tarnybinis pranešimas patvirtina, kad dėl galimai ryšių perdavimo įrangoje iškilusių netikslumų ar gedimo, vaizdo įrašai nepasiekė vaizdo įrašų saugojimo sistemos. Taip pat minėtame tarnybiniame pranešime nurodyta, kad pačiame automobilyje vaizdo įrašai nėra saugomi, jie nuotoliniu būdu perduodami saugojimui (b. l. 25).

11. Pirmosios instancijos teisme apklausto liudytojo Š. B. parodymais nustatyta, kad 2019 m. birželio 12 d. patruliavo kartu su ONTV. Jis vairavo tarnybinį automobilį. Gavo nurodymą sustabdyti automobilį „(duomenys neskelbtini)“. Minėtą automobilį stabdė su švyturėliais, tačiau vairuotojas nestojo. Kai važiavo asfaltuota kelio danga, priešais juos dar važiavo kriminalinės policijos automobilis. Asfaltuotame kelyje per garsiakalbį paprašė kolegų jį praleisti ir jis, dar būdamas ant asfalto, važiavo paskui V. Z. vairuojamą automobilį. Policijos automobilio signalai visada buvo įjungti. Įvažiavus į žvyrkelį, atstumas iki V. Z. automobilio padidėjo. V. Z. negalėjo nematyti ir negirdėti policijos automobilio signalų. Iš savo automobilio išlipo, kai „(duomenys neskelbtini)“ įsuko į kažkokį kiemą. Išlipęs iš automobilio V. Z. pradėjo bėgti, peršoko per tvorą, jis su kolega bėgo iš paskos. Paskui V. Z. bėgo per bulvių lauką, jis buvo atsisukęs, todėl matė, kad jį vejasi policija. Dar buvo kitų pareigūnų. Nepamena, ką sakė V. Z., tačiau visas aplinkybes nurodė savo tarnybiniame pranešime. V. Z. bandė įeiti į namus, tačiau jie jį sulaikė.

12. Taip pat pirmosios instancijos teisme apklausto liudytojo E. R. parodymais nustatyta, kad įvykio dieną jis su kolegomis patruliavo tarnybiniu žymėtu automobiliu „VW Transporter“. Iš kriminalinės policijos pareigūnų gavo nurodymą sustabdyti automobilį „VW Golf“. Automobilį „VW Golf“ stabdė švyturėliais ir garsiniu signalu. Tikslių stabdymo detalių nepamena, bet buvo priartėję prie stabdomo automobilio, kokiu atstumu, nepamena. Nepamena, ar tarp jų automobilio ir V. Z. automobilio buvo dar vienas automobilis. Stabdomo automobilio vairuotojas įvažiavo į kiemą, metė automobilį, bėgo, bet buvo sugautas. Pats su kolega Š. B. bėgo paskui V. Z.. Tiksliai nepamena, kaip sulaikė V. Z., tačiau viskas užfiksuota jo tarnybiniame pranešime. Pamena, kad vijosi bėglį per bulvių lauką, sakė „stok, policija“, bet asmuo vis tiek bėgo. Tarnybinius pranešimus rašė visi pareigūnai atskirai. Išgirdęs policijos signalą, vairuotojas turėjo pagal Kelių eismo taisykles sustoti.

13. Įvertinus paminėtus policijos pareigūnų parodymus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad jų parodymai yra išsamūs ir nuoseklūs, netikėti šiais parodymais ir jais nesiremti nėra pagrindo. Juo labiau, kad liudytojai parodymus davė būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, anksčiau pažįstami su V. Z. jie nebuvo, jokių duomenų, kad policijos pareigūnai dėl kokių nors priežasčių galėtų būti suinteresuoti bylos baigtimi, nėra. Taigi įvertinus šiuos duomenis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje esantys duomenys neabejotinai patvirtina, kad V. Z. vairuodamas automobilį „VW Golf“, stabdomas uniformuotų policijos pareigūnų tarnybiniu policijos automobiliu, pažymėtu policijos skiriamaisiais ženklais, panaudojant specialius šviesos (raudonos ir mėlynos) spalvos švyturėlius ir specialius garsinius signalus, nesustojo. Nors apeliantas skunde tvirtina, kad neturėjo jokio tikslo bėgti nuo policijos pareigūnų, tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone, šis skundo argumentas nepaneigia nustatytų aplinkybių. Taip pat apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apylinkės teismas pagrįstai pažymėjo, tai, kad nors V. Z. ir teigė nesupratęs, kad buvo stabdomas būtent jo automobilis, tačiau jis, pamatęs įjungtus policijos pareigūnų automobilio švyturėlius ir išgirdęs garsinį signalą, nesielgė taip, kaip to reikalauja Kelių eismo taisyklių 12 punktas, t. y. nesulėtino greičio ir nesustojo, o padidino greitį ir nuvažiavo, dėl buvo persekiojamas 2,09 km, o vėliau, sustabdęs automobilį, užuot laukęs policijos pareigūnų, kad būtų galima išsiaiškinti susidariusią situaciją, pradėjo nuo jų bėgti. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad įrodymų visuma patvirtina ir tai, kad V. Z. persekiojamas policijos pareigūnų, nesustojęs automobiliu „VW Golf“, padidinęs greitį, nuvažiavo į kiemą, esantį (duomenys neskelbtini), iššokęs iš automobilio bėgo link namo, esančio (duomenys neskelbtini)., į policijos pareigūnų išreikštą teisėtą reikalavimą „Stok policija“ nereagavo, t. y. nesustojo, bėgo. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, daroma išvada, kad V. Z. pagal ANK 426 straipsnio 4 dalį ir 506 straipsnio 4 dalį skundžiamu nutarimu kaltu pripažintas pagrįstai.

14. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad būtų pažeistas Policijos patrulių veiklos instrukcijos 25 punkto reikalavimas, nes V. Z. buvo stabdomas skiriamaisiais ženklais pažymėtu policijos tarnybiniu automobiliu, panaudojant specialius šviesos (raudonos ir mėlynos) spalvos švyturėlius ir specialius garsinius signalus. Taip pat atmetami apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo apklausti visi asmenys galėję nurodyti tam tikras aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad aukščiau minėtų įrodymų pakanka sprendimui priimti, juolab, kad įrodinėjimo procesas negali būti begalinis – įrodymų turi būti surenkama ir ištiriama tiek, kad jų pakaktų pagrįstoms išvadoms padaryti.

15. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, sprendžiant V. Z. administracinės atsakomybės klausimą, įrodymų vertinimo ar apeliantui įstatymų garantuotų teisių pažeidimų, kurie galėtų būti pripažinti turėjusiais esminės reikšmės išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą, nepadaryta. Todėl remdamasis išdėstytu aukštesnysis teismas daro išvadą, jog Kauno apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 11 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,

nutaria:

palikti Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2019 m. lapkričio 11 d. nutarimą nepakeistą ir V. Z. (V. Z.) apeliacinio skundo netenkinti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėjas Algirdas Giedraitis