- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-02-28
- Bylos Nr.
- A-662-353-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01657-2011-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- A. K.
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Margarita Šakalytė
- Kategorijos
- 3.4Teisėjo ar kitų proceso dalyvių nušalinimas
- 37.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. (A. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. K. skundu (b. 1. 1-3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau - ir Departamentas) 2011 m. liepos 18 d. sprendimą Nr. (15/6-11)12PR-60 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Rusijos Federacijos piliečiui A. K. ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos" (toliau - ir Sprendimas) ir įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo bei suteikti pareiškėjui prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
Paaiškino, kad, likus trims mėnesiams iki tarnybos pabaigos, pasišalino iš Rusijos kariuomenės dalinio dėl galimo jo dislokavimo (duomenys neskelbtini), nes dėl savo pacifistinių pažiūrų būtų verčiamas ten atlikti veiksmus, kurių metu būtų pažeidžiamos žmogaus teisės. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. kovo 21 d. sprendime išnagrinėjo pareiškėjo prieglobsčio prašymo aplinkybes ir panaikino atsakovo 2009 m. gruodžio 24 d. sprendimą nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio, taip pat konstatavo, kad pareiškėjo pasakojimas yra nuoseklus ir neprieštaringas, pasakojimas dalyje dėl siuntimo tarnauti (duomenys neskelbtini) galimybės yra tikėtinas ir vertinamas pareiškėjo naudai, atsakovo išvada, kad pareiškėjo pažiūras paneigia aplinkybė, jog nepasirinko alternatyvios karinės tarnybos, šiuo atveju nereikšminga, nes savo baimę pareiškėjas grindė ne pačiu buvimo Rusijos kariuomenėje faktu, o daliniu išsiuntimu į karinio konflikto teritoriją. Pažymėjo, kad atsakovas surinko informaciją apie (duomenys neskelbtini) konfliktą Gruzijoje (2011 m. birželio 21 d. pažyma Nr. GEO 15/6-11-6-27), iš kurios akivaizdu, kad (duomenys neskelbtini) dislokuoti keli tūkstančiai Rusijos karių, iki šiol vyksta konfliktas dėl (duomenys neskelbtini) statuso, lydimas abiejų pusių išpuolių, o Gruzija, Rusija ir tarptautiniai tarpininkai nesusikalba; Rusija pripažino (duomenys neskelbtini) nepriklausomybę (Vakarų lyderiai pasmerkė tokį Rusijos sprendimą teigdami, kad tai tik didina įtampą regione), įvedė savo kariuomenę ir 2009 m. vetavo Jungtinių Tautų Stebėjimo misijos pratęsimą regione. Nors surinkta informacija ir nėra labai išsami, pareiškėjo manymu, akivaizdu, jog teritorija, į kurią būtų išsiųstas prieglobsčio prašytojas, yra konfliktinė. Atkreipė dėmesį, kad nors atsakovas darė išvadą, jog tarp Gruzijos, (duomenys neskelbtini) ir Rusijos karinis konfliktas nevyksta, savo išvadoje nurodė, kad siūlant (duomenys neskelbtini) pasirašyti teisiškai įpareigojančius abipusius susitarimus, kuriais Gruzija atsisakytų nuo karinės jėgos panaudojimo ir tokiu būdu panaikintų karinių veiksmų atsinaujinimo grėsmę, šis pasirašyti tokias sutartis atsisako.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. 1. 9-13) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Pažymėjo, kad siekiant pašalinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nurodytus Departamento Sprendimo trūkumus, 2011 m. birželio 21 d. Departamento Prieglobsčio reikalų skyrius parengė pažymą Nr. GEO 15/6-11-6-27 „Apie (duomenys neskelbtini) konfliktą Gruzijoje" (toliau – ir Pažyma), kurioje pateikiama informacija buvo išsamiai ir objektyviai išanalizuota prieš priimant skundžiamą sprendimą. Teigė, kad ši pažyma parengta pagal bendrąsias Europos Sąjungos informacijos apie kilmės šalis apdorojimo gaires, remiantis atrinktais viešai skelbiamais informacijos šaltiniais. Įvertino turimą informaciją ir nurodė, kad nuo 2008 metų paliaubų, t. y. nei šiuo metu, nei pareiškėjo išvykimo iš kilmės šalies metu bei prašymo dėl prieglobsčio pateikimo metu, nei pareiškėjo tarnybos Rusijos Federacijos kariuomenėje tarp Rusijos Federacijos ir Gruzijos arba (duomenys neskelbtini) ir Gruzijos nevyko karinis konfliktas. Pažymėjo, kad, nors (duomenys neskelbtini) nevyksta kariniai veiksmai, tačiau situacija regione išlieka įtempta bei neapibrėžta, o suinteresuotos valstybės nėra linkusios keisti savo pozicijos ir ieškoti kompromisų, todėl bendrą padėtį (duomenys neskelbtini) vertino kaip „konfliktą" plačiąja prasme. Apibūdino Rusijos karinių pajėgų, dislokuotų (duomenys neskelbtini), vykdomus pažeidimus. Nurodė, kad jokių kitų patikimų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti dėl Rusijos karinių pajėgų, dislokuotų (duomenys neskelbtini), vykdomų pažeidimų masto ir pobūdžio pareiškėjo bylai aktualiu laikotarpiu, Departamentas nerado, o pats pareiškėjas nepateikė jokios kitos informacijos, pagrindžiančios jo reikalavimus. Nurodė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 88 straipsnio 3 punktą, rėmėsi Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlio komisaro Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo (toliau – ir Vadovas) 163 punktu ir teigė, kad pareiškėjas, būdamas eilinis kareivis, nėra „valdžios pareigūnas", formuojantis valstybės politiką ir atsakantis už vykdomos politikos padarinius, todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad pareiškėjo karinė tarnyba, nepriklausomai nuo jo kilmės valstybės politikos (duomenys neskelbtini) vertinimo, galėtų būti laikoma veika, prieštaraujančia Jungtinių Tautų Organizacijos (toliau – ir JTO) tikslams ir principams. Atsižvelgdamas į turimą informaciją apie Rusijos karinių padalinių, dislokuotų (duomenys neskelbtini), veiklą bei pareiškėjo individualias aplinkybes, neturėjo pagrindo manyti, kad karinės tarnybos (duomenys neskelbtini) metu pareiškėjas būtų verčiamas atlikinėti veiksmus, kurie pagal jo kilmės šalies įstatymus laikomi sunkiais nepolitiniais nusikaltimais ir sąlygoja baudžiamąją atsakomybę. Nurodė Įstatymo 88 straipsnio 4 punktą, įvertino turimą informaciją apie Rusijos Federacijos kariškių vykdomus pažeidimus (duomenys neskelbtini), nustatė, kad yra pagrindas manyti, jog Rusijos pasieniečiai laikomi atsakingais už vietinių gyventojų judėjimo ribojimą, taip pat (duomenys neskelbtini) ir Rusijos pajėgos kaltinamos nepakankama būtiniausios infrastruktūros priežiūra ir gruzinų kalbos mokymo apribojimais gruzinų gyvenamo (duomenys neskelbtini) rajono mokyklose. Pažymėjo, kad turima informacijos, jog (duomenys neskelbtini) atsitinka smurtiniai incidentai, tačiau kaltė už šiuos incidentus nėra priskiriama Rusijos kariniams padaliniams. Darė išvadą, kad nėra pagrindo manyti, jog Rusijos kariniai padaliniai, dislokuoti (duomenys neskelbtini), pareiškėjo bylai aktualiu laikotarpiu vykdė nusikaltimus taikai, žmogiškumui, karo nusikaltimus arba genocidą. Vertino tai, kad pareiškėjo tarnyba turėjo pasibaigti 2009 m. lapkričio mėnesį ir darė išvadą, kad pareiškėjo dezertyravimo iš kariuomenės metu jis nebuvo (ir iki pat tarnybos pabaigos nebūtų) verčiamas dalyvauti veiksmuose, kurie prieštarautų pagrindinėms žmogiškumo normoms bei būtų smerkiami tarptautinės visuomenės, o jo baimė būti priverstam kariauti nėra visiškai pagrįsta. Pabrėžė, kad nėra priežasčių manyti, jog atliekant karinę tarnybą pareiškėjui reikėtų daryti nusikaltimus ar veiksmus, nurodytus Įstatymo 88 straipsnio 3 ir 4 punktuose, todėl jam gresiančios bausmės už dezertyravimą savaime nelaikė persekiojimu.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino, Departamento Sprendimą panaikino ir įpareigojo Departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo iš naujo.
Atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-627/2011, kuriame pateikti aktualūs išaiškinimai saisto ir Vilniaus apygardos administracinį teismą šioje byloje. Nurodė, kad šios bylos dalykas tėra išsiaiškinti, ar pareiškėjui atliekant karo tarnybą reikėtų daryti veiksmus, nustatytus Įstatymo 88 straipsnio 3 ir 4 punktuose, nes kitas aplinkybes nustatė ir pripažįsta pats atsakovas. Sutiko su atsakovo atsiliepime į skundą išdėstyta pozicija, jog, įvertinus turimą informaciją apie Rusijos Federacijos kariškių vykdomus pažeidimus (duomenys neskelbtini), nustatyta, kad yra pagrindas manyti, jog Rusijos pasieniečiai laikomi atsakingais už vietinių gyventojų judėjimo ribojimą taip pat (duomenys neskelbtini) ir Rusijos pajėgos kaltinamos nepakankama būtiniausios infrastruktūros priežiūra ir gruzinų kalbos mokymo apribojimais gruzinų gyvenamo (duomenys neskelbtini) rajono mokyklose; taip pat turima informacijos, kad (duomenys neskelbtini) atsitinka smurtiniai incidentai, tačiau kaltė už šiuos incidentus nėra priskiriama Rusijos kariniams padaliniams. Konstatavo, kad sudėtinga teigti, jog Rusijos kariniai padaliniai, dislokuoti (duomenys neskelbtini), pareiškėjo bylai aktualiu laikotarpiu vykdė būtent nusikaltimus taikai, žmogiškumui, karo nusikaltimus arba genocidą.
Nurodė Jungtinių Tautų Organizacijos chartijos I skyriaus 1 straipsnio 1 dalį, I skyriaus 2 straipsnio 1 dalį, nustatė, kad konfliktas vyksta suverenios valstybės - Gruzijos šiaurės vakarų teritorijoje, t. y. (duomenys neskelbtini), nes Jungtinės Tautos ir Lietuvos Respublika pripažįsta (duomenys neskelbtini) Gruzijos dalimi. Darė išvadą, kad suverenios valstybės - Gruzijos, kurios nepriklausomybę Lietuvos Respublika pripažino Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 1-2132 „Dėl Gruzijos Respublikos nepriklausomybės pripažinimo", teritorijoje (kurioje vyksta vidiniai konfliktai), be jos sutikimo ir Jungtinių Tautų Organizacijos sankcijų, yra svetimos valstybės - Rusijos Federacijos, kariuomenės daliniai. Konstatavo, kad Rusijos kariuomenės buvimas Gruzijos teritorijoje savaime reiškia neatitikimą Jungtinių Tautų Organizacijos chartijos I skyriaus 2 straipsnio 1 daliai. Darė išvadą, kad negalima konstatuoti, jog pareiškėjas, esantis oficialiu Rusijos kariuomenės nariu (nepaisant jo statuso), būdamas suverenios valstybės - Gruzijos teritorijoje, nedarys veikų, prieštaraujančių JTO tikslams ir principams. Atkreipė dėmesį, kad pats Rusijos kariuomenės narys – pareiškėjas, abejoja Rusijos kariuomenės veiksmų teisėtumu (duomenys neskelbtini).
III.
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliaciniu skundu (b. l. 41-42) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo.
Sutinka, kad Rusijos Federacijos kariuomenės buvimas Gruzijos teritorijoje savaime reiškia neatitikimą Jungtinių Tautų Organizacijos chartijos I skyriaus 2 straipsnio daliai, nustatančiai, kad JTO grindžiama visų jos narių suverenia lygybe. Tačiau pabrėžia, kad šis faktas nereiškia, jog vien dėl to pareiškėjui turi būti suteikta tarptautinė apsauga. Pažymi, kad pareiškėjas, būdamas eiliniu kareiviu, nėra valdžios pareigūnas, formuojantis valstybės politiką ir atsakantis už vykdomos politikos padarinius, todėl nėra pagrindo manyti, kad pareiškėjo karinė tarnyba, nepriklausomai nuo jo kilmės valstybės politikos (duomenys neskelbtini) vertinimo, galėtų būti laikoma veika, prieštaraujančia JTO tikslams ir principams. Pabrėžia, kad, remiantis visa Departamento surinkta informacija, nei pareiškėjo prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu, nei šiuo metu, nėra pagrindo manyti, kad karinės tarnybos metu jis būtų verčiamas atlikinėti veiksmus, prieštaraujančius Jungtinių Tautų Organizacijos chartijai.
Atsiliepimas
Pareiškėjas A. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 59-60) prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pažymi, kad atsakovas netinkamai nagrinėjamam atvejui taiko Vadovo 163 punktą. Nurodo, kad minėto vadovo 140-163 punktai skirti išaiškinti atvejams, kai asmenims, apibūdinamiems kaip pabėgėliai (turintys visas nustatytas sąlygas), pabėgėlio statusas nesuteikiamas, 162-163 punktai paaiškina, kad pabėgėlio statusas nesuteikiamas asmeniui, kuris yra kaltinamas veika, prieštaraujančia JTO tikslams ir principams. Pažymi, kad jo atveju minėtas punktas negali būti taikomas, kadangi jo atveju ne jis yra kaltinamas padaręs veiką, prieštaraujančią JTO tikslams ir principams, bet prašo prieglobsčio dėl to, jog nenorėjo tokių veikų daryti. Teigia, kad jo atveju taikytini Vadovo 167-174 punktai. Nurodo, kad šiuo metu yra oficialioje Rusijos Federacijos paieškoje, o kilmės valstybėje už dezertyravimą numatyta iki 7 metų laisvės atėmimo bausmė. Teigia, kad jo prieglobsčio prašymo aplinkybės yra pakankamai individualios, todėl ne kiekvienas šiuo metu tarnaujantis Rusijos kariuomenėje asmuo dėl jų galėtų pretenduoti į prieglobsčio suteikimą. Atkreipia dėmesį, kad atsakovas nepateikė jokių argumentų dėl informacijos apie Rusijos kariuomenę.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2011-07-18 sprendimo Nr. (15/6-11)12PR-60 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Rusijos Federacijos piliečiui A. K. ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos", teisėtumo ir pagrįstumo.
Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnyje.
Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan., kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).
Pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį grindžia tuo, kad atliekant privalomąją karo tarnybą, karinis dalinys, kuriame tarnavo, turėjo būti dislokuotas (duomenys neskelbtini), o jis dėl savo pasifistinių pažiūrų būtų verčiamas atlikti veiksmus, kurių metu būtų pažeidžiamos žmogaus teisės. Vertinant pareiškėjo prieglobsčio prašymą, pirmiausia turi būti konstatuota, ar yra pagrindas suteikti jam pabėgėlio statusą, atsižvelgiant į tai, kokiu pagrindu jis prašo šį statusą suteikti
Pareiškėjas 2009 m. rugsėjo 9 d. prašyme suteikti pabėgėlio statusą nurodo, jog kilmės valstybėje jam neleidžia gyventi politiniai įsitikinimai ir socialinės pažiūros. 2009 m. rugpjūčio 27 d. užsieniečių apklausos lape užfiksuota, kad A. K. atvykimo į Lietuvos Respublikos tikslas – nuolatinis gyvenimas Lietuvoje. Vėliau (2009-09-14) pareiškėjas jau teigia, jog išvykimo iš kilmės valstybės tikslas ir priežastis – kartu su kariniu daliniu nenorėjo būti perkeltas į (duomenys neskelbtini), kur turėjo žudyti. Taigi A. K. pirminiuose savo paaiškinimuose nėra nuoseklus, nurodo skirtingas išvykimo iš kilmės valstybės priežastis.
Kita vertus, byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių šią pareiškėjo nurodytą aplinkybę (kartu su kariniu daliniu nenorėjo būti perkeltas į (duomenys neskelbtini), kur turėjo žudyti). Atsakovas teisingai konstatavo, kad nagrinėjant prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, nebuvo nustatyta, kad A. K. išvykimo iš kilmės šalies metu bei prašymo dėl prieglobsčio pateikimo metu tarp Rusijos Federacijos ir Gruzijos arba (duomenys neskelbtini) ir Gruzijos vyko karinis konfliktas, taip pat nebuvo pranešama apie tokio konflikto išsiplėtimo galimybes artimiausiu metu. Be to, nagrinėjamu atveju taip pat svarbi ir ta aplinkybė, kad pareiškėjo pasišalinimo iš karinio dalinio metu jam iki tarnybos pabaigos buvo likę nepilni trys mėnesiai.
Atsakovas 2011 m. liepos 18 d. išvadoje Nr. 15/6–11–13PR–60RN „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Rusijos Federacijos piliečiui A. K. ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją nurodo, kad vadovaujantis JTVPK išleistu „Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovu“ dezertyravimas savaime nėra pagrindas suteikti pabėgėlio statusą, o įstatyminės sankcijos gresiančios už dezertyravimą, nėra prilyginamos persekiojimui 1951 m. Ženevos konvencijos „Dėl pabėgėlio statuso“ prasme. Dezertyrui arba asmeniui, vengiančiam karinės tarnybos gali būti suteiktas pabėgėlio statusas, jeigu už šį pažeidimą jam gresia neproporcingai griežta bausmė dėl rasės, religijos tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Taip pat minėtame JTVPK vadove akcentuojama, kad kai karinius veiksmus, kuriuose asmuo nenori dalyvauti, kaip prieštaraujančius pagrindinėms žmogiškumo normoms, pasmerkia tarptautinė visuomenė, vien bausmė už dezertyravimą gali būti laikoma persekiojimu. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004-11-15 įsakymu Nr. 1V–361 patvirtintų Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo 66.1 punkte nustatyta, kad persekiojimo veiksmai inter alia gali būti – baudžiamasis persekiojimas ar baudimas dėl atsisakymo atlikti konflikto metu karo tarnybą, kurią atliekant reikėtų daryti nusikaltimus ar veiksmus, nurodytus Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties" 88 straipsnio 3 ir 4 punktuose. Taigi kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjo pasišalinimo iš tarnybos metu joks karinis konfliktas (duomenys neskelbtini) nevyko, todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad jam reikėtų daryti nusikaltimus ar veiksmus, nurodytus Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties" 88 straipsnio 3 ir 4 punktuose.
Departamentas taip pat išsamiai išnagrinėjo Rusijos Federacijos piliečių teisę vietoj karinės tarnybos pasirinkti alternatyvią civilinę tarnybą ir padarė pagrįstą išvadą, kad alternatyviosios civilinės tarnybos sistema Rusijos Federacijoje veikia, yra piliečiams prieinama ir A. K., turėdamas tam tikras pažiūras, turėjo galimybę ja pasinaudoti.
Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad įrodymų patikimumo ir pakankamumo aspektais pareiškėjo paaiškinimai negali būti vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir laikytini pagrįstais, todėl A. K. atžvilgiu nėra pagrindo taikyti ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį, nes nenustatyta priežasčių, dėl kurių jam būtų reikalinga tokia apsauga ir nėra duomenų dėl galimo pavojaus jo gyvybei ar sveikatai grįžimo į kilmės valstybę atveju. Gresianti bausmė už pasišalinimą iš privalomosios karo tarnybos (dezertyravimą) savaime negali būti laikoma žmogaus teisių pažeidimu bei nelaikytina aplinkybe, sąlygojančia įstatymo 87 straipsnio 1 dalies taikymą. Taip pat priežasčių manyti, kad ši bausmė bus netinkamai individualizuota ir neproporcingai griežta padarytos veikos atžvilgiu, nėra.
Įvertinusi tai, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos aplinkybes, priimtas sprendimas negali būt laikomas pagrįstu, teisėtu ir teisingu, todėl naikintinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktai).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nusprendžia:
Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjo A. K. (A. K.) skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.