Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Egidijaus Bieliūno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų J. V. ir V. V. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 23 d. nuosprendžio, kuriuo:

J. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams aštuoniems mėnesiams, pagal BK 286 straipsnį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams. Vadovaujantis BK 64 straipsniu, ši bausmė subendrinta su Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2007 m. spalio 4 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės neatlikta keturių mėnesių ir 7 dienų dalimi ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams keturiems mėnesiams, kurią paskirta atlikti pataisos namuose;

V. V. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams, pagal BK 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvylikai metų, pagal BK 286 straipsnį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo bei dalinio sudėjimo būdu su Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2009 m. sausio 27 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 6 d. nuosprendžiu, paskirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas trylikai metų šešiems mėnesiams, kurią paskirta atlikti pataisos namuose.

Skundžiamas ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 16 d. nuosprendis, kuriuo nuteistojo J. V. apeliacinis skundas atmestas, o nuteistojo V. V. apeliacinis skundas tenkintas iš dalies. Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 23 d. nuosprendis dėl V. V. pakeistas: panaikinta nuosprendžio dalis, kuria iš V. V. konfiskuoti mobiliojo ryšio telefonai „Nokia 1200“, IMEI kodas (duomenys neskelbtini), su „Tele2“ SIM kortele Nr. (duomenys neskelbtini); „Nokia 5000 d-2“, IMEI kodas (duomenys neskelbtini); „Nokia 6020“ IMEI kodas (duomenys neskelbtini), su SIM kortele Nr. (duomenys neskelbtini); „Motorola“, IMEI kodas (duomenys neskelbtini); „Nokia 6110“, IMEI kodas (duomenys neskelbtini); „Nokia2600“, IMEI kodas (duomenys neskelbtini); „Samsung“ be IMEI kodo; „Nokia 3200“, IMEI kodas (duomenys neskelbtini); „Samsung SGH-C300“, IMEI kodas (duomenys neskelbtini), su „Tele2“ „Pildyk“ SIM kortele Nr. (duomenys neskelbtini); „Samsung SGH-E330“, IMEI kodas (duomenys neskelbtini); „Nokia 1112“, IMEI kodas Nr. (duomenys neskelbtini) ir jie perduoti nuteistojo motinai J. V.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, iš V. V. konfiskuota 40 Lt, o 570 Lt grąžinta nuteistojo motinai J. V. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. V. nuteistas už tai, kad Vilniuje 2008 m. lapkričio 26 dieną apie 14.00 val. (duomenys neskelbtini), neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, iš nenustatyto asmens už 40 Lt neteisėtai įgijo nenustatytą kiekį narkotinės medžiagos heroino ir dalį jo suvartojo, o 0,042 g šios narkotinės medžiagos laikė su savimi iki lapkričio 27 d. 10.00 val., kai atsinešė į butą (duomenys neskelbtini), kur jį sulaikė policijos pareigūnai bei, pristatę į Vilniaus apskrities VPK NTV narkotikų kontrolės skyrių Vilniaus g. 37, asmens kratos metu rado šią medžiagą.

J. V. nuteistas ir už tai, kad sulaikomas 2008 m. lapkričio 27 d. 10.00 val. nevykdė policijos pareigūnu prisistačiusio Vilniaus apskr. VPK NTV NKS vyr. tyrėjo S. P. teisėto nurodymo nebėgti ir sustoti bei, siekdamas išvengti sulaikymo, pasipriešino valstybės tarnautojui – policijos pareigūnui kelis kartus spirdamas į koją ir taip jam sukėlė fizinį skausmą.

tyrimo nenustatytomis aplinkybėmis, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti neteisėtai įgijo miltelių, kurių sudėtyje yra 0,042 g narkotinės medžiagos heroino ir 0,009 g psichotropinės medžiagos fenobarbitalio, kurias laikė su savimi iki 2008 m. lapkričio 11 d., kai apie 14.30 val. laiptinėje prie buto (duomenys neskelbtini) visą minėtą medžiagos kiekį už 40 Lt pardavė O. L.;

2008 m. lapkričio 27 d. apie 10.00 val. sulaikymo metu, įtarus jį dėl disponavimo labai dideliu narkotinės medžiagos kiekiu, nevykdė prisistačiusio policijos pareigūnu Vilniaus apskr. VPK NTV NKS tyrėjo A. K. teisėto nurodymo sustoti, siekdamas išvengti sulaikymo, kelis kartus spyrė jam į koją bei įsikibęs į rūbus pargriovė ant grindų ir tampė, sukeldamas pareigūnui fizinį skausmą;

2008 m. lapkričio mėnesį tyrimo nenustatytomis aplinkybėmis įgijo labai didelį kiekį, t. y. ne mažiau kaip 12,094 g narkotinės medžiagos heroino (kurio bendra masė 33,651 g) bei 0,001 g narkotinės medžiagos metadono bei psichotropinių medžiagų: 0,102 g klonazepamo ir 0,030 g diazepamo, kurias laikė bute (duomenys neskelbtini) iki 2008 m. lapkričio 27 d. 10 val., kai policijos pareigūnai, atlikę kratą, šias medžiagas rado ir paėmė.

Kasaciniuose skunduose nuteistieji J. V. ir V. V. prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 23 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 16 d. nuosprendį: juos abu išteisinti pagal BK 286 straipsnį, o V. V. išteisinti ir pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, o už kitas veikas, įvertinus visas aplinkybes, paskirti švelnesnes bausmes.

Kasatoriai teigia, kad 2008 m. lapkričio 27 d. prieš policijos pareigūnus, atvykusius į namus daryti kratos, jokio smurto nenaudojo. Tą dieną J. V. buvo išėjęs iš namų ir grįžo apie 10 val. Jis rakino duris ir pajuto prie galvos pridėtą ginklą bei liepimą stovėti, nes šaus. Vienas vyriškis jį laikė prispaudęs iš nugaros, o kitas jo raktais atrakino duris. J. V. užlaužtomis rankomis buvo įstumtas į buto vidų ir pargriautas ant grindų. Jis buvo tikras, kad tai plėšimas, ir pradėjo šaukti brolį, kuris jam išeinant dar miegojo. Pabudęs iš miego V. V. išbėgo į koridorių iš savo kambario net neapsirengęs, kai vienas vyriškis jį puolė ir mėgino pargriauti ant grindų. Tuo metu pargriautam J. V. antrasis vyriškis užsėdęs nugarą uždėjo antrankius. Tik tada vyriškiai pasakė, jog yra pareigūnai. V. V. paprašė netrukdyti apsirengti, bet vienas pareigūnas įsivijo jį kambarį, kitas, palikęs J. V., nubėgo į pagalbą. Pro praviras duris J. V. matė, kaip pareigūnai spardė jo brolį ir uždėjo antrankius. Tik po to pareigūnai pasakė, kad bute darys kratą ir parodė dokumentus. Kasatoriai nurodo, kad pareigūnams taip intensyviai užpuolus ir net panaudojus ginklą, jie negalėjo ne tik priešintis, bet ir pajudėti. Iš viešos informacijos per televiziją kasatoriai daro išvadą, kad pasipriešinimu policijos darbuotojams paprastai yra kaltinami visi sulaikomi asmenys, nepaisant to, ar jie vykdo pareigūnų nurodymus, ar nenori jiems paklusti. Jie tvirtina, kad šiuo atveju pareigūnai, kaltindami juos pasipriešinimu, tiesiog meluoja, žinodami, kad teismai tinkamai nereaguos, smulkmeniškai nesigilins nustatinėdami įvykių eigą ir tokias aplinkybes, kodėl tariamai nukentėję suspardyti pareigūnai nepatyrė jokių kūno sužalojimų, netgi mažiausių mėlynių. Patys pareigūnai pripažįsta, kad prieš kasatorius panaudojo kovinius veiksmus, tačiau tokiais laiko tik antrankių uždėjimą, t. y. antrinį veiksmą, sekusį po jau nupasakotų veiksmų. Jeigu teismai stengtųsi objektyviai ir visapusiškai patikrinti kaltinimo aplinkybes, jie būtų apklausę kasatorių motiną J. V., mačiusią įvykį. Niekas iš teisėjų nepaklausė pareigūnų, kodėl jai kaip buto savininkei nebuvo pateiktas kratos orderis ir neįeita į butą teisėtu būdu be triukšmo ir konfliktų, o laukta, kol duris rakins J. V., kuris nebuvo įtariamas didelio narkotikų kiekio laikymu, kai tuo įtariamas V. V. tuo metu miegojo bute.

Kasatoriai teigia, kad motyvuodami tokios griežtos bausmės skyrimą, abiejų instancijų teismai nurodė atsižvelgiantys į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį bei pavojingumo laipsnį, nusikaltimo padarymo tyčią, motyvus ir tikslus bei kaltinamųjų asmenybę. Teismų sprendimuose vienodai nurodyta, jog kasatoriai niekur nedirba, neturi legalaus pragyvenimo šaltinio, net sumaišyti jų vardai. Taigi nemėginta gilintis į reikalo esmę, priimamo sprendimo pagrįstumą, svarbą ir konkrečias teisiamųjų asmenybes bei likimus, į tai, kad motina dėl savo sveikatos gali nebesulaukti V. V. ilgos bausmės pabaigos. Kasatoriai padėjo savo motinai namų ruošoje, buvo įsiregistravę Darbo biržos įskaitoje, dalyvavo darbo rinkos priemonėse, turėjo legalių pajamų, tai patvirtina byloje pateikti dokumentai. Kasatoriai pripažįsta, kad didžiausia jų problema narkotikai, kurią yra pasiryžę spręsti. Tačiau šiuo metu jie nori teisybės ir sąžiningo bei objektyvaus jų veiksmų vertinimo, taip pat juos atitinkančios bausmės. Šios aplinkybės, kasatorių manymu, rodo, kad nagrinėjant jiems pateiktus kaltinimus pažeistas BPK 44 straipsnio 5 dalies nuostatos, nebuvo užtikrinta jų konstitucinė teisė į nepriklausomą nešališką ir objektyvų teismą.

Kartu su nurodytais identiškais abiejų kasatorių skundų argumentais, nuteistasis V. V. kasaciniame skunde rašo dar ir tai, kad 2008 m. lapkričio 11 d. O. L., užėjusiam pas jį tik vandens, narkotinių ir psichotropinių medžiagų nepardavė. Jis teigia, kad O. L. jį apkalba, nes buvo sulaikytas abstinencijos būklės, todėl įtakojamas policijos pareigūnų. Šią aplinkybę patvirtina kartu sulaikytas liudytojas A. K., nurodęs, kad dėl abstinencinės būklės buvo įtakojamas pareigūnų ir ikiteisminio tyrimo metu sutiko su visais jų teiginiais. Kasatorius pažymi, kad pareigūnai apklausė O. L. dalyvaujant gynėjui ir šis prisipažino pirkęs iš kasatoriaus bei pardavęs A. K. 1 lankstinuką heroino tik lapkričio 12 d., t. y. kitą dieną po sulaikymo, kai jau buvo pakankamai laiko pareigūnams jį paveikti. Kasatoriaus teiginius, jo manymu, patvirtina ir aplinkybė, kad krata nebuvo daroma karštais pėdsakais, iškart po to, kai prie jo namų sulaikyti O. L. ir A. K. Kasatorius mano, kad yra nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį be pakankamų įrodymų už veiką, kurios nepadarė, taip pažeidžiant konstitucinį nekaltumo prezumpcijos principą, BK 2 straipsnio 3 dalį, BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

Atsiliepime į nuteistųjų J. V. ir V. V. kasacinius skundus Generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokurorė prašo šiuos skundus atmesti. Prokurorė nurodo, jog iš skunduose išdėstytų argumentų matyti, kad kasatoriai ginčija byloje surinktus įrodymus ir prieštarauja teismų atliktam jų įvertinimui. Abu nuteistieji nesutinka su jų pripažinimu kaltais ir nuteisimu pagal BK 286 straipsnį, o V. V. dar ir pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. Įrodymų tyrimas ir jų vertinimas yra pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų pareiga, kurią jie vykdo vadovaudamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Kasatorių nurodomos aplinkybės, kad nukentėjusiųjų, liudytojų ir kaltinamųjų parodymai, kiti bylos duomenys teismų buvo įvertinti ne taip, kaip pageidavo kasatoriai, neduoda pagrindo abejoti priimtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimais. Kaip matyti iš bylos medžiagos, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas išsamiai ištyrė visus bylos duomenis, teisingai juos įvertino. Pirmosios instancijos teismo išvada dėl nuteistųjų kaltės pagrįsta ne suteikiant prioritetą vieniems įrodymams ir nemotyvuotai atmetant kitus, bet teismo posėdyje išnagrinėtų ir motyvuotai nuosprendyje įvertintų įrodymų visetu. Kasatorių pateikiama sava įvykių interpretacija vertintina kaip bandymas sukelti abejones teismų išvadų pagrįstumu ir siekimas išvengti atsakomybės už pasipriešinimą valstybės tarnautojams policijos pareigūnams S. P. ir A. K. bei nuteistojo V. V. turėtos narkotinės medžiagos - heroino ir psichotropinės medžiagos - fenobarbitalio išplatinimą O. L. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi BK 54 straipsnio nuostatomis, atsižvelgė į jų padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, kaltės formą, nusikaltimo motyvus ir tikslus, į tai, kad abu kasatoriai ne vieną kartą teisti, nedirba, kad nenustatyta jų atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ir paskyrė teisingas sankcijoje numatytas bausmes. Byloje esančiose pažymose nurodytas iš Vilniaus m. socialinės paramos centro jų gautų socialinių išmokų dydis yra aiškiai nepakankamas pragyvenimui, abu nuteistieji oficialiai ilgą laiką niekur nedirbo, todėl teismas teisingai nurodė, kad jie neturi legalių pajamų. Kasatorių argumentas, kad jie buvo įregistruoti darbo biržoje, padėjo savo motinai namų ruošoje, nepaneigia teismo išvadų dėl jų asmenybių vertinimo. Nuteistųjų kasaciniuose skunduose išdėstyti argumentai kruopščiai patikrinti ir paneigti apeliacinės instancijos teisme. Byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje į visus esminius apeliacinių skundų argumentus, kuriais ginčijamas kaltės klausimas, atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami.

Kasaciniai skundai atmestini.

Dėl skundų nenagrinėtinų argumentų

BPK 376 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Kasacinės instancijos teismas byloje, kurioje priimti skundžiami teismų sprendimai, naujų faktų nenustatinėja, faktinių aplinkybių netiria, įrodymų iš naujo nerenka ir nevertina. Tai ne teisės taikymo, bet faktų sritis, kurioje savo kompetenciją atlikti tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas įgyvendino bylą išnagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai. Todėl argumentai, kuriais kasatoriai aprašo ir vertina jų sulaikymo ir kratos atlikimo situaciją, kasatorius V. V. neigia narkotinės medžiagos pardavimo O. L. faktą ir teikia savaip apibendrintą buvusių įvykių traktuotę, nesudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų ir paliktini nenagrinėti. Būtent prie tokių argumentų priskirtini skundo tekste išdėstyti teiginiai, kad kasatoriai nepanaudojo fizinio smurto prieš pareigūnus, kad O. L. parodymai traktuotini kritiškai ir remtis jais pripažįstant V. V. kaltę negalima. Šiuos teiginius lydi deklaratyvios nuorodos į atitinkamus BK ir BPK straipsnius, konkrečiai neatskleidžiant, kaip ir kokias šiuose straipsniuose įtvirtintas teisės nuostatas bylą išnagrinėję teismai yra pažeidę. Kasatorių nuomonė dėl faktų ir nesukonkretinti teiginiai dėl pažeistų įstatymų nesudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalyko.

Dėl skundų argumentų apie teismo šališkumą

Kasatoriai teigia, kad byla nebuvo nagrinėjama teisingai ir nešališkai. Šis teiginys grindžiamas nesutikimu su teismų duotu įrodymų vertinimu. Toks argumentavimas teisės taikymo požiūriu nėra svarus ir negali būti laikomas pakankamu tam, kad būtų sprendžiamas teismo galimo šališkumo klausimas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas. Šias principines nuostatas pakartoja ir kasatorių minima BPK 44 straipsnio 5 dalis. Visų jų įgyvendinimą didele dalimi garantuoja BPK nustatyti teisėjo ar teisėjų kolegijos nušalinimo ar nusišalinimo institutai. Šioje baudžiamojoje byloje, kaip matyti pagal dokumentus, bylos nagrinėjimo teisme dalyviai pirmosios instancijos teismo posėdyje bylą nagrinėjančiam teisėjui nušalinimų nepareiškė. Apeliaciniuose skunduose nuteistieji V. V. ir J. V. pirmosios instancijos teismo šališkumo klausimo nekėlė. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijai, nagrinėjusiai bylą apeliacine tvarka, nei V. V., nei jo bei J. V. gynėjai, dalyvavę teismo posėdyje, nušalinimų taip pat nepareiškė, įrodymų tyrimo atlikti nepageidavo. Nuteistasis J. V. apeliacinės instancijos teismo posėdyje nedalyvavo. Taigi akivaizdu, kad iki surašydami kasacinius skundus, nuteistieji ir jų gynėjai nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismo išankstinio priešiško nusiteikimo byloje neįžvelgė, nes nušalinimo nereiškė ir abejonių šiuo klausimu teismo posėdžiuose neišsakė. Apeliacinės instancijos teismas, kurio nešališkumu nebuvo abejojama, patikrino bylos proceso eigą pirmosios instancijos teisme ir priimtą nuosprendį tiek faktų, tiek ir teisės taikymo aspektais, ir paliko jį galioti. Teismų instancinės sistemos suteikiama galimybė pašalinti abejones dėl žemesnės instancijos teismo galimo šališkumo nagrinėjant bylą šiuo konkrečiu atveju įgyvendinta. Tai visiškai atitinka BPK nuostatas, reglamentuojančias apeliacinį procesą, ir susiklosčiusią teismų praktiką teismo nešališkumo garantijų požiūriu. Todėl, nors kasaciniuose skunduose nuorodos į teisės šaltinius, įtvirtinančius teismo nešališkumo principą, yra teisingos, tačiau nėra nė vieno konkretaus argumento, atskleidžiančio šio principo pažeidimą byloje, sietiną su buvusiais, tačiau ignoruotais teismo nušalinimo ar nusišalinimo pagrindais ir pan. Tokiomis aplinkybėmis kasatorių argumentai dėl bylą nagrinėjusio teismo šališkumo laikytini deklaratyviais ir dėl to atmestini.

Dėl bausmės individualizavimo

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nenustatyta V. V. ir J. V. atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių, į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumą, kaltinamųjų tyčią, motyvus ir tikslus, jų asmenybes, į tai, kad J. V. teistas aštuonis kartus, o V. V. - septynis kartus, ir nusprendė jiems skirti laisvės atėmimo bausmes. J. V. šios bausmės už kiekvieną iš padarytų veikų skirtos jų dydį nustatant nuo sankcijose numatyto bausmės vidurkio.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nuteistiesiems V. V. ir J. V. už padarytus tyčinius nusikaltimus paskyrė tinkamas laisvės atėmimo bausmes, BK 41 straipsnio reikalavimų nepažeidė. Nuosprendyje šis teismas nurodė, kad duomenys apie V. V. ir J. V. registraciją Darbo biržoje ir bedarbio pašalpos gavimą neturi jokios reikšmės parenkant bausmės rūšį ir jos dydį. V. V. prašymas atsižvelgti į jų motinos sveikatą atmestas kaip nepagrįstas jokiais duomenimis. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad V. V. ir J. V. ne kartą teisti, taigi jokių išvadų nepadarė, yra pavojingi ir turi būti izoliuoti nuo visuomenės.

Kasacinės instancijos teismas pažymi, kad teismų sprendimuose bausmės individualizavimo motyvai išdėstyti tinkamai. Bausmės griežtumo požiūriu įstatymo taikymo klaidų nepadaryta. Prie V. V. kasacinio skundo pridėti motinos sveikatos dokumentai nepaneigia bylą išnagrinėjusių teismų sprendimuose nurodytų kasatoriams paskirtų bausmių individualizavimo motyvų, o juos tik patvirtina.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistųjų J. V. ir V. V. kasacinius skundus atmesti.