Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Prano Šimkaus, teisėjų Donato Jatužio ir Evaldo Vanago, sekretoriaujant Neringai Aukštuolienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios Ž. Š. apeliacinį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2017-06-09 nuosprendžio, kuriuo Ž. Š. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 4 d. ir jai paskirta 12 parų arešto bausmė.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ž. Š. nuteista už tai, kad 2017-02-18 apie 10.50 val. Molėtuose, (duomenys neskelbtini), turėdama tikslą pagrobti svetimą turtą, atvykusi į Molėtų miestą, atėjo į (duomenys neskelbtini) parduotuvę (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), Molėtuose, ir iš prekybos salės slapta paėmusi bei į savo krepšį įsidėjusi dvi moteriškas sukneles, art. (duomenys neskelbtini), bendros 58 Eur vertės, vieną suknelę, art. (duomenys neskelbtini), 38 Eur vertės, ir vieną vyrišką kostiumą, art. (duomenys neskelbtini), 91 Eur vertės, taip pagrobė šias prekes, kurių bendra vertė 187 Eur.

Teismo posėdyje nagrinėjant bylą apeliacine tvarka gynėjas prašė skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Tenkinama apeliacinio skundo dalis.

Motyvuojamoji dalis

Kolegija pažymi, kad remiantis konstituciniais teisinės valstybės, teisės į tinkamą procesą principais, teismas turi pareigą ne tik išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamosios bylos aplinkybes, bet ir teisingai taikyti baudžiamuosius įstatymus. Teisingas baudžiamojo įstatymo pritaikymas, be kita ko, reiškia tinkamą kaltinamojo padarytos nusikalstamos veikos baudžiamąjį teisinį įvertinimą. Tik tinkamai įvertinus byloje surinktus įrodymus ir padarius teisingas išvadas dėl nusikalstamos veikos, gali būti įgyvendinta baudžiamojo proceso paskirtis – teisingai nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį ir nieko nekalto nenuteisti (BPK 1 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą, skundžiamą nuosprendį ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai Ž. Š. pripažino kalta įvykdžius nedidelės vertės svetimo turto pagrobimą, savo kaltės apeliaciniu skundu neginčija ir nuteistoji, tačiau neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą jos veiką kvalifikavęs pagal BK 178 str. 4 d. kaip baigtą vagystę, o ne kaip pasikėsinimą padaryti šią nusikalstamą veiką, dėl to nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 str. 1 p.).

BK 178 str. 4 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pagrobė nedidelės vertės svetimą turtą. Pagrobimas – tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto užvaldymas, atimant iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu. Vagystės dalykas yra svetimas turtas. Va­gys­tės atveju nusikalstama veika lai­ko­ma baig­ta, kai kal­ti­nin­kas už­val­do sve­ti­mą tur­tą ir taip įgy­ja ga­li­my­bę ne­tei­sė­tai val­dy­ti, nau­do­tis ir dis­po­nuo­ti tur­tu pa­gal sa­vo va­lią. Sprendžiant klausimą, ar turto pagrobėjas, fiziškai užvaldęs svetimą turtą, jau buvo įgijęs tokių galimybių, svarbu atsižvelgti į šio turto specifinius požymius ir paskirtį, laiko tarpą, kuriam kaltininkas buvo užvaldęs turtą, realias jo galimybes per šį laiką pasinaudoti turto naudingomis savybėmis, savo nuožiūra spręsti jo tolesnį likimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-381/2008, 2K-630/2011).

BK 22 str. 1 d. nustatyta, kad pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių.

Nagrinėjamu atveju bylos įrodymais neginčijamai nustatyta, kad aptariamą vagystę parduotuvės darbuotoja Z. G. pastebėjo nuteistajai vos išėjus iš parduotuvės, dėl ko iš karto ją puolė vytis ir maždaug už 100 m sulaikė su visomis pagrobtomis prekėmis, iš kurių nors dalį, kaip parodė pati nuteistoji, ji norėjo paslėpti tarp automobilių, bet to nespėjo ir negalėjo padaryti, nes ją vijosi parduotuvės darbuotoja, kuri ją netrukus ir sulaikė. Taigi matyti, kad iš karto po vagystės įvykdymo Ž. Š. buvo ją besivejančios parduotuvės darbuotojos akiratyje ir savo nuožiūra disponuoti pagrobtu turtu nespėjo ir realiai to padaryti negalėjo. Taigi esant nurodytoms aplinkybėms darytina išvada, kad šiuo atveju Ž. Š. savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo sulaikyta parduotuvės darbuotojos, todėl apeliantės veiksmai vertinami ne kaip baigta vagystė, o kaip pasikėsinimas padaryti šią nusikalstamą veiką. Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino baigto baudžiamojo nusižengimo ir pasikėsinimo jį įvykdyti sampratą ir dėl to netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą Ž. Š. padarytai veikai, todėl jos veika perkvalifikuojama iš BK 178 str. 4 d. į BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 4 d., nustatant, kad Ž. Š. 2017-02-18 apie 10.50 val., turėdama tikslą pagrobti svetimą turtą, atėjo į (duomenys neskelbtini) parduotuvę (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), Molėtuose, ir iš prekybos salės slapta paėmusi bei į savo krepšį įsidėjusi dvi moteriškas sukneles, art. (duomenys neskelbtini), bendros 58 Eur vertės, vieną suknelę, art. (duomenys neskelbtini), 38 Eur vertės, ir vieną vyrišką kostiumą, art. (duomenys neskelbtini), 91 Eur vertės, iš viso paėmusi prekių už 187 Eur, išėjo iš parduotuvės už jas nesumokėjusi, tačiau veikos nebaigė dėl nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo sulaikyta parduotuvės darbuotojos. Toks apeliantės veiksmų perkvalifikavimas nelaikytinas jos teisės į gynybą pažeidimu, nes jai kaltinimas buvo pareikštas ir baudžiamoji byla teismui perduota būtent pagal BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 4 d. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad tiek prokuroras savo pareiškime dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu bei vėliau teisiamajame posėdyje, tiek teismas 2017-04-14 priimtame baudžiamajame įsakyme šią Ž. Š. veiką kvalifikavo pagal BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 4 d. kaip pasikėsinimą įvykdyti vagystę, kuris neįsiteisėjo tik dėl to, kad nuteistoji nesutiko su jai paskirta bausme ir prašė surengti baudžiamosios bylos nagrinėjimą teisme.

Perkvalifikavus Ž. Š. veiką iš naujo sprendžiamas klausimas ir dėl jai skirtinos bausmės. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai numatyti BK 54 str. Šiame straipsnyje numatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 2 d.). Be to, parenkant bausmės rūšį ir nustatant jos dydį būtina vadovautis BK 41 str. įtvirtinta bausmės paskirtimi. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. BK 41 str. įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Ž. Š. pasikėsino padaryti baudžiamąjį nusižengimą nuosavybei veikdama tiesiogine tyčia. Nuteistosios atsakomybę lengvina tai, jog ji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi dėl jos padarymo (BK 59 str. 1 d. 2 p.), jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Ž. Š. sistemingai daro analogiško pobūdžio veikas, už nedidelės vertės svetimo turto vagystes net šešis kartus traukta baudžiamojon atsakomybėn bei tris kartus bausta administracine tvarka už smulkų svetimo turto pagrobimą ir po paskutinio baustumo ji vėl nusikalto nepraėjus nė metams, kas neigiamai apibūdina jos asmenybę. Be to, visais ankstesniais teismo sprendimais jai taikyta laisvės apribojimo bausmė esminės įtakos neturėjo, nebuvo efektyvi ir bausmės tikslų nepasiekė, priešingai, nuteistoji ir toliau darė tyčines nusikalstamas veikas nuosavybei, kas pagrįstai rodo, jog ji visiškai nesiekė keisti netinkamo požiūrio ne tik į savo elgesį, tačiau ir į gyvenimo būdą apskritai. Pažymėtina, kad nuteistoji, būdama darbingo amžiaus, niekur nedirba, nors augina du nepilnamečius vaikus (vienam 12 metų, kitam – 8), kas leidžia daryti išvadą, jog lėšų pragyvenimui ji gauna būtent iš neteisėtos veiklos – vagysčių, ką pripažįsta ir pati nuteistoji, jog vagystės yra jos pragyvenimo šaltinis. Taigi atsižvelgus į šias aplinkybes darytina išvada, kad Ž. Š. pasikėsino padaryti nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 4 d., ne atsitiktinai ar nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, o dėl savo paties antivisuomeninių nuostatų, kurios jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio, t. y. jos neteisėti veiksmai buvo tik nuoseklus tokio gyvenimo būdo ir jos ankstesnio elgesio padarinys, todėl BK 41 str. numatyti bausmės tikslai šiuo atveju gali būti pasiekti nuteistajai paskyrus tik griežtesnę – arešto bausmę, nes kliūčių ją taikyti nenustatyta, kadangi vaikus gali ir privalo prižiūrėti jų tėvas. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad ji augina du nepilnamečius vaikus, nuteistajai skirtina minimali arešto, nustatyto už baudžiamuosius nusižengimus, trukmė.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Tenkinti dalį nuteistosios Ž. Š. apeliacinio skundo.

Pakeisti Molėtų rajono apylinkės teismo 2017-09-09 nuosprendį:

Perkvalifikuoti Ž. Š. padarytą nusikalstamą veiką iš BK 178 str. 4 d. į BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 4 d. ir Ž. Š. paskirti 10 parų arešto bausmę, ją atliekant areštinėje.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.