Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Artūras Pažarskis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal nubaustosios M. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 6 d. nutarimo, kuriuo M. D. nubausta pagal Lietuvos Respublikos ATPK 187 str. 1 d. 500 Lt bauda, pagal Lietuvos Respublikos ATPK 187 str. 2 d. 300 Lt bauda, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ATPK 33 str. 2 d., jai paskiriant galutinę nuobaudą – 500 Lt baudą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. D. nubausta pagal Lietuvos Respublikos ATPK 187 str. 1 ir 2 d. už tai, kad ji 2011-07-23, apie 7.36 val., L. Asanavičiūtės g. 29, Vilniuje, pažeidusi Kelių eismo taisykles (ėjo per gatvę degant raudonam šviesoforo signalui) ir sulaikoma policijos pareigūnų, nevykdė teisėtų jų reikalavimų, pareikalavus policijos pareigūnams atsisakė pateikti dokumentus bei duomenis, atsisakė lipti į tarnybinį automobilį, vengė sulaikymo, stūmė nuo savęs policijos pareigūną, sodinama į tarnybinį automobilį koja įsirėmė į jį, taip trukdydama ją įsodinti.

Nubaustosios M. D. apeliacinis skundas netenkinamas.

Lietuvos Respublikos ATPK 257 str. nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš Lietuvos Respublikos ATPK 257 straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip materialinės tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Nagrinėjamu atveju buvo tinkamai įvertinti visi administracinio teisės pažeidimo byloje surinkti įrodymai ir pagrįstai konstatuota, jog M. D. padarė jai inkriminuotus teisės pažeidimus.

Lietuvos Respublikos ATPK 187 str. 1 d. numatyta administracinė atsakomybė už pasipriešinimą policijos, Viešojo saugumo tarnybos pareigūnui ar policijos rėmėjui, einantiems jiems pavestas viešosios tvarkos saugojimo pareigas. Lietuvos Respublikos ATPK 187 str. 2 d. įtvirtinta administracinė atsakomybė už policijos ar Specialiųjų tyrimų tarnybos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos, Viešojo saugumo tarnybos, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, Valstybės saugumo departamento, valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūno teisėto nurodymo ar reikalavimo nevykdymą, taip pat jo garbės ir orumo įžeidimą, reiškiamą žodžiu ar kūno gestais, įžeidžiančiu elgesiu, kibimu ar kitokiu elgesiu.

Teismo posėdyje liudytoju apklaustas policijos pareigūnas A. N. parodė, kad įvykio dieną jis patruliavo kartu su kolega, jiems degė žalias šviesoforo signalas. Jie pamatė moterį, apie metrą įėjusią į važiuojamąją kelio dalį, parodė jai rankos gestais, kad ji neitų. Pravažiavus apie 10-20 metrų, pamatė, kad ji eina per gatvę degant raudonam šviesoforo signalui. Jie privažiavo prie M. D.. A. N. prisistatant, ji ėjo toliau į jį ištiesusi ranką. M. D. kalbėjo lietuviškai. Apeliantė ranka atstūmė jį ir sakė, kad eina namo. A. N. prašė pateikti M. D. dokumentus, pasakyti vardą ir pavardę. Paaiškino, kad jei nubaustoji nepateiks asmens dokumento, privalės pristatyti ją į policijos komisariatą. Nubaustoji atsisakė pasakyti savo duomenis. Jis paėmė M. D. už rankos ir privedė prie automobilio. Paprašius sėstis į automobilį, ji ėmė priešintis, rankomis ir kojomis atsirėmė į transporto priemonę. Jis kartu su kolega E. P. jėga įsodino nubaustąją į automobilį ir pristatė į policijos komisariatą. Įsodinus apeliantę į automobilį, priėjo kažkokia moteris ir pradėjo šaukti (b.l. 47-48). Teismo posėdyje liudytoju apklaustas policijos pareigūnas E. P. davė iš esmės tokius pačius parodymus kaip ir A. N. (b.l. 48). Jų parodymai atitinka tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotas aplinkybes (b.l. 3-5). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių pagrindų dėl kurių liudytojai A. N. ir E. P. būtų suinteresuoti duoti melagingus parodymus, nepagrįstai apkalbėti M. D., jų parodymų yra nuoseklūs, tarpusavyje neprieštaraujantys, atitinka administracinio teisės pažeidimo byloje esančius rašytinius įrodymus. Be to, jie buvo įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Todėl liudytojų A. N. ir E. P. parodymai laikytini patikimais. Teismo posėdyje liudytoja apklausta L. K. parodė, kad ji girdėjo, kaip policijos pareigūnas prašė M. D. dokumentų (b.l. 48).

Pasak M. D., liudytoja L. K. patvirtino, jog ji nesipriešino policijos pareigūnams. Tačiau A. N. parodė, kad M. D. perėjo gatvę viena, gatvės buvo tuščios (b.l. 48). Taigi, L. K. nuo pat pradžių betarpiškai nestebėjo nagrinėjamo įvykio aplinkybių. Šios liudytojos parodymai, kad M. D. nesipriešino policijos pareigūnams, vertinami kritiškai, kadangi jie prieštarauja administracinio teisės pažeidimo byloje kitiems surinktiems įrodymams. Todėl minėtais L. K. parodymais nėra pagrindo vadovautis.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju nevertina M. D. ėjimo per pėsčiųjų perėją aplinkybių, kadangi šioje administracinio teisės pažeidimo byloje jai nebuvo inkriminuotas toks kaltinimas. Pažymėtina, kad už tokį teisės pažeidimą jai buvo surašytas kitas administracinio teisės pažeidimo protokolas (b.l. 19). Byloje esantis banko „Snoras“ mokėjimo nurodymas patvirtina, kad ji sumokėjo administraciniame nurodyme nurodytą baudą (b.l. 20-21). Taigi, M. D. pripažino, jog ji ėjo per gatvę degant raudonam šviesoforo signalui.

Apeliacinio skundo teiginys, kad M. D. sveikatos būklė buvo labai bloga, todėl negalėjo priešintis policijos pareigūnams ir vengti sulaikymo, atmetamas kaip nepagrįstas, nes neatitinka anksčiau aptartais įrodymais nustatytų aplinkybių. Be to, liudytojas A. N. teismo posėdžio metu parodė, kad M. D. nieko neminėjo apie savo sveikatos problemas (b.l. 47). Jo tarnybiniame pranešime nurodyta, kad nubaustoji, jau būdama tarnybiniame automobilyje, paaiškino, jog jai blogai su širdimi, dėl ko buvo iškviesti greitosios medicinos pagalbos darbuotojai. Jie atvažiavo į policijos komisariatą, kur apžiūrėjo apeliantę (b.l. 4). Taigi, M. D. buvo tinkamai suteikta medicininė pagalba. Tai, kad greitosios medicinos pagalbos darbuotojai apžiūrėjo ją ne įvykio vietoje, o policijos komisariate, nėra reikšminga aplinkybė šioje byloje. Atkreiptinas dėmesys, kad pati apeliantė teismo posėdžio metu paaiškino, jog ji atsisakė važiuoti su greitosios medicinos pagalbos darbuotojais į ligoninę (b.l. 47), kas, esant jos blogai sveikatos būklei, būtų nesuprantamas ir nelogiškas elgesys. Vien įvykio dieną M. D. nustatytas aukštas spaudimas neleidžia daryti išvados, kad ji negalėjo pasipriešinti policijos pareigūnams ir vengti sulaikymo.

Administracinio teisės pažeidimo byloje nenustatyta, kad policijos pareigūnai, viršydami įgaliojimus, įsodino ją į automobilį ir pristatė į policijos komisariatą. Pagal Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 23 str. 1 d., policijos pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą, kai būtina užkirsti kelią teisės pažeidimams, sulaikyti juos padariusius asmenis ir kitais atvejais, saugant bei ginant asmens, visuomenės, valstybės teisėtus interesus. Kadangi M. D. nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų, priešinosi jiems, todėl jos atžvilgiu teisėtai buvo panaudota fizinė prievarta, kuri buvo proporcinga daromiems teisės pažeidimams. Šioje byloje taip pat nėra duomenų, kad nubaustoji būtų padavusi skundą dėl, jos nuomone, neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų tarnybinio pavaldumo ar kitokia tvarka.

Anksčiau aptartų įrodymų visuma patvirtina, kad M. D. inkriminuotu laiku ir vietoje nevykdė teisėtų policijos pareigūno reikalavimų pateikti asmens dokumentą ir pasakyti savo vardą bei pavardę, atsisakė lipti į tarnybinį automobilį, vengė sulaikymo, stūmė nuo savęs policijos pareigūną, sodinama į tarnybinį automobilį koja įsirėmė į jį, taip trukdydama ją įsodinti. Tokie M. D. veiksmai atitinka Lietuvos Respublikos ATPK 187 str. 1 ir 2 d. numatytas teisės pažeidimų sudėtis.

Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, naikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011-12-06 nutarimo nubaustosios M. D. apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Palikti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 6 d. nutarimą nepakeistą ir M. D. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.