Vilniaus apygardos teismo nutartis

2011-03-08 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-302-628-2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-03-08
Bylos Nr.
1A-302-628-2011
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Stasys Punys, Zenonas Birštonas, Sigita Bieliauskienė (pran.)
Nuteistasis
A. N., L. R.
Nukentėjusysis
H. K., J. J.
Kategorijos
  • 2.4.6pavadinimo nepavyko patikrinti

Pranešėja Sigita Bieliauskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-302/2011

Teisėja Ainora Kornelija Macevičienė Procesinio sprendimo kategorija:

2.4.6., 2.4.7.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS

2011 m. kovo 8 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Sigitos Bieliauskienės, teisėjų Stasio Punio, Zenono Birštono, sekretoriaujant Žibutei Stauskaitei, dalyvaujant prokurorei Valentinai Strokinienei, gynėjams adv. Vidmantui Omilevičiui, Virginijai Rasimavičienei, nuteistajam A. N. (A. N. ), vertėjai J. T. , teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. N. ir L. R. (L. R. ) skundus dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo

L. R. (L. R. ) pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo Kodekso (toliau – BK) 178 str. 1 d., ir nuteistas laisvės atėmimu 8 mėnesiams. Vadovaujantis LR BK 64 str. 1, 3 d., prie 2010-06-28 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės pridėta skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis ir L. R. galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 1 metams 5 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

A. N. (A. N. ) pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 178 str. 1 d., ir nuteistas laisvės atėmimu 10 mėnesių, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš nuteistųjų L. R. ir A. N. nukentėjusiosios H. K. naudai solidariai priteista 75 Lt, nukentėjusiosios J. J. naudai - 400 Lt žalos atlyginimo.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. R. nuteistas už tai, kad 2010 m. liepos 7 d., apie 16 val., Pylimo g. 3, Vilniuje, veikdamas kartu su A. N. , pagrobė svetimą turtą, o būtent: A. N. stebint aplinką, kad niekas nesutrukdytų įvykdyti nusikalstamos veikos, jis, žirklėmis, skirtomis kirpti metalą, nukirpo H. K. dviračio trosą, kuriuo prie dviračių stovo buvo prirakinti H. K. ir J. J. dviračiai, ir numetęs 75 litų vertės lankstų trosą bei spyną, pagrobė 500 Lt vertės dviratį „Scout“, priklausantį nukentėjusiajai H. K. . Tuo pačiu momentu A. N. pagrobė nukentėjusiajai J. J. priklausantį dviratį „Madison“, 400 Lt vertės, t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 178 str. 1 d.

A. N. nuteistas už tai, kad 2010 m. liepos 7 d., apie 16 val., Pylimo g. 3, Vilniuje, veikdamas kartu su L. R. , pagrobė svetimą turtą, o būtent: kol L. R. kirpo H. K. dviračio trosą, kuriuo prie dviračių stovo buvo prirakinti H. K. ir J. J. dviračiai, jis stebėjo aplinką, kad niekas nesutrukdytų įvykdyti nusikalstamos veikos, o L. R. nukirpus ir numetus 75 Lt vertės dviračio spynos lankstų trosą bei pagrobus nukentėjusiajai H. K. priklausantį dviratį „Scout“, 500 Lt vertės, jis pagrobė nukentėjusiajai J. J. priklausantį dviratį „Madison“, 400 Lt vertės, t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 178 str. 1 d.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis L. R. prašo pakeisti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 15 d. nuosprendį ir sušvelninti jam paskirtą bausmę. Nurodo, kad dėl nusikaltimo prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, atsiprašė nukentėjusiųjų ir jos jam atleido. Apelianto įsitikinimu, šios aplinkybės švelnina jo padėtį. Mano, kad teismas nepagrįstai atsižvelgė į ankstesnį jo teistumą. Ši aplinkybė negali būti pagrindu skirti griežtesnę bausmę, juolab, kad už analogiškos nusikalstamos veikos padarymą ankstesniu nuosprendžiu jam buvo paskirta 40 parų arešto, o ne laisvės atėmimo bausmė. Pažymi, kad nusikaltimo nebaigė, todėl jo veika turėjo būti kvalifikuota kaip pasikėsinimas įvykdyti nusikaltimą, o ne kaip baigtas nusikaltimas.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. N. prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 15 d. nuosprendį panaikinti ir priimti jį išteisinamąjį nuosprendį. Apelianto manymu, nesurinkta jo kaltę patvirtinančių objektyvių ir neginčytinų įrodymų. Teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį netinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių.

Nurodo, kad L. R. , kuris pagal kaltinimą neva yra jo bendrininkas, nuo ikiteisminio tyrimo pradžios neigė, jog jis, A. N. , dalyvavo H. K. ir J. J. dviračių vagystėje, tvirtindamas, kad šį nusikaltimą padarė pats vienas. Tiek nukentėjusiosios, tiek liudytojai taip pat negalėjo patvirtinti, kad būtent jis, A. N. , padarė šį nusikaltimą. Pažymi, kad liudytojai I. J. ir R. B. , kurie neva jį atpažino kaip asmenį, kuris pagrobė nukentėjusiosioms priklausančius dviračius, pakartotinio atpažinimo metu jo neatpažino. Mano, kad tokie prieštaravimai turėjo būti pašalinti juos apklausiant teisme, tačiau šie liudytojai bylą nagrinėjant teisme nedalyvavo. Priimant apkaltinamąjį nuosprendį teismas rėmėsi vien prielaidomis, todėl jis turi būti išteisintas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. N. , jo gynėjas, L. R. gynėja prašė skundus tenkinti, prokurorė prašė skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų A. N. ir L. R. apeliaciniai skundai atmetami.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jų pagrindu padarė teisingas ir pagrįstas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių, baudžiamojo įstatymo taikymo bei nuteistųjų A. N. ir L. R. kaltės padarius jiems nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d., bei paskyrė bausmes laikantis bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų.

Motyvai dėl nuteistojo L. R. skundo

Apeliacinio skundo motyvas, kad L. R. veika turėjo būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas įvykdyti vagystę, yra nepagrįstas, kadangi LR BK 178 str. 1 d. prasme vagystė laikoma baigta, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą ir taip įgyja galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti pagrobtu turtu pagal savo valią. L. R. dviračių vagystės fakto neginčijo. Tai, kad su pagrobtu dviračiu L. R. buvo sulaikytas kitoje nei nusikaltimo padarymo vietoje, teisme patvirtino tiek pats apeliantas, tiek jį sulaikę pareigūnai A. T. ir E. F. . Ta aplinkybė, kad L. R. buvo sulaikytas tuoj po vagystės, nesuteikia pagrindo jo veiką vertinti kaip nebaigtą nusikaltimą, t.y. pasikėsinimą įvykdyti vagystę. Tokios praktikos laikosi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

Nuosprendžio dalis dėl bausmės skyrimo L. R. , negali būti pripažinta neteisėta ir nepagrįsta, nes apylinkės teismas skirdamas nuteistajam laisvės atėmimo bausmę, atsižvelgė į jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir tyčios rūšį, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančią aplinkybę bei į kitas bausmės rūšies ir dydžio parinkimui reikšmingas aplinkybes ir vadovavosi LR BK 54 str. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, ką nepagrįstai apeliaciniame skunde ginčija nuteistasis L. R. .

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Bausmė visais atvejais yra individuali prievartos priemonė. Kitaip tariant, ji skiriama konkrečiam asmeniui už konkrečią nusikalstamą veiką. Bausmė turi atitikti LR BK 41 str. 2 d. numatytą bausmės paskirtį ir turi būti skiriama pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikantis BK bendrosios dalies nuostatų. Už nesunkų nusikaltimą – svetimo turto pagrobimą, LR BK 178 str. 1 d. sankcijoje pilnamečiui asmeniui numatytos kelios alternatyvios bausmės – viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki 3 metų.

Šioje byloje už H. K. ir J. J. dviračių vagystę nuteistasis L. R. yra nubaustas 8 mėnesių laisvės atėmimo bausme. Skirdamas tokią bausmę nuteistajam, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė išsamius bausmės rūšies ir dydžio skyrimo motyvus, skirdamas bausmės rūšį – laisvės atėmimą ir nustatydamas jos trukmę, teismas įvertino tai, jog L. R. veikdamas kartu su A. N. padarė tyčinį nusikaltimą, kuris priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai (LR BK 11 str. 3 d.). Taip pat tinkamai įvertinta nuteistojo asmenybė, teismas atsižvelgė, kad L. R. anksčiau 3 kartus teistas, niekur nedirba, ankstesniais nuosprendžiais buvo nuteistas ir už nusikalstamas veikas nuosavybei, už tokio pat pobūdžio nusikalstamą veiką nuteistas ir skundžiamu nuosprendžiu, ne kartą baustas administracine tvarka. Svarbu ir tai, kad L. R. nusikalto turėdamas neišnykusį teistumą, praėjus vos mėnesiui po apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo kitoje byloje, neatlikęs jam paskirtos bausmės. Šios aplinkybės rodo nuteistojo susiformavusį neigiamą požiūrį į įstatymo ginamas vertybes, jo nenorą pasitaisyti ir laikytis teisės normų, polinkį nusikalsti, akivaizdu, kad nuteistasis L. R. nedaro išvadų iš ankstesnių savo teistumų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistojo ankstesni teistumai, priešingai nei kad teigia apeliantas, yra vertinami kaip kaltinamojo asmenybę apibūdinantys duomenys, į kuriuos atsižvelgiama sprendžiant kaltinamajam bausmės skyrimo klausimą.

Atsižvelgiant į tai, kad šiuos nusikaltimus L. R. padarė neišnykus ankstesniam teistumui, LR BK 27 str. prasme ji laikytinas recidyvistu. Nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų (LR BK 27 str. 1 d.). Recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę (LR BK 56 str. 1 d.). Kolegija konstatuoja, kad nuteistojo apeliaciniame skunde bei baudžiamojoje byloje nėra jokių ypatingų ar išskirtinų duomenų bei aplinkybių, kurios teismui leistų nesivadovauti šia taisykle.

Skiriant bausmę teismas įvertino ne tik aukščiau paminėtas aplinkybes, bet atsižvelgė ir į skunde minimą kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę – į tai, kad jis prisipažino ir gailisi padaręs nusikaltimą (LR BK 59 str. 1 d. 2 p.), taip pat, kad nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Taigi, šiuo atveju nėra teisinio pagrindo remiantis tais pačiais argumentais dar kartą švelninti nuteistajam bausmę.

Taigi, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šių aplinkybių visumą, pagrįstai parinko sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką griežčiausią iš nurodytų bausmių rūšių – laisvės atėmimą, kurio trukmė yra aiškiai mažesnė nei straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Kolegija atkreipia dėmesį, jog vien ši aplinkybė rodo, kad teismas vadovavosi LR BK 61 str. 4 d. nuostatomis ir atsižvelgė į nuteistojo atsakomybę švelninančią aplinkybę bei atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Taip pat nuteistajam palankesniu būdu, jas iš dalies sudedant, ši bausmė subendrinta su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme. Taigi, kolegijos vertinimu, galutinė subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežta, švelninti ją apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, juolab, kad visos skunde minėtos aplinkybės, skiriant bausmę, pirmosios instancijos teismo buvo tinkamai įvertintos.

Motyvai dėl nuteistojo A. N. skundo

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išsamiai įvertinusi byloje surinktus bei pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus konstatuoja, kad A. N. veikdamas kartu L. R. pagrobė nukentėjusiosioms J. J. ir H. K. priklausančius dviračius, t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 178 str. 1 d.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nuteistasis A. N. kaltu neprisipažino ir parodė, kad jis kaltinamas nepagrįstai, įvykio dieną L. R. nematė ir jam neskambino, įvykio vietoje nebuvo, dviračio nevogė. Telefoną, kuris buvo iš jo paimtas, nusipirko iš narkomano ir nespėjo net įsidėti kortelės (t. 2, b.l. 200). Tačiau, kolegija konstatuoja, kad tokie nuteistojo A. N. parodymai nesutampa su betarpiškai įvykyje dalyvavusio bei tiesiogiai įvykį mačiusių asmenų parodymais bei faktinėmis bylos aplinkybėmis.

Nuteistasis L. R. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme davė parodymus, kad dviračius prie Centro poliklinikos pagrobė su iš matymo pažįstamu vyriškiu, vardu „Sania“. A. N. pažįsta, tačiau tą dieną jo sutikęs nebuvo. Kodėl A. N. jam skambino ir prieš įvykį ir po įvykio, nežino (t. 2, b.l. 109-112, 200-201). Šie parodymai yra akivaizdžiai melagingi, nes prieštarauja liudytojų I. J. , R. B. ir nuteistojo A. N. parodymams bei L. R. telefoninių pokalbių išklotinės analizei. Kolegija mano, kad L. R. duodamas parodymus stengiasi padėti draugui A. N. išvengti atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką.

Aplinkybę, kad nuteistojo L. R. įvardintas kartu su juo nusikaltimo padaryme dalyvavęs asmuo, vardu „Sania“, yra būtent A. N. , patvirtino tiesiogiai vagystę matę asmenys. Liudytoja I. J. teisminio bylos nagrinėjimo metu parodė, kad liepos mėn. pradžioje ėjo kartu su draugu į polikliniką. Prieš patenkant į poliklinikos vidų, matė, kad buvo padarytas nusikaltimas. Būnant prie poliklinikos durų, pastebėjo įtartiną dviejų vyrų elgesį. Vienas vyras buvo atsisukęs į duris ir stebėjo juos, o kitas - kažką darė, tiksliai nematė ką, bet kažką prie dviračių stovo. Vieną vyrą matė aiškiau, o kito tik nugarą, todėl dėl to kito negali nieko pasakyti. Vyrą, kurį matė aiškiau, įsidėmėjo dėl to, kad jis yra tamsių akių, tamsių plaukų ir tamsesnės odos, t.y. tamsaus gymio. Jis stovėjo ir žiūrėjo į duris, o po to staiga labai greitai nubėgo, užsėdo ant dviračio ir nuvažiavo. Dviratį jis paėmė nuo dviračio stovo. Tie dviračiai stovėjo, o jis užsėdo ant vieno iš jų. Ten buvo du dviračiai. Jis nuvažiavo nuo poliklinikos į dešinę pusę, link stoties. Šį asmenį ikiteisminio tyrimo metu atpažino ne visiškai, kadangi jis buvo pasikeitęs. Iš visų trijų stovėjusių atpažinimo metu vyrų vienas buvo panašiausias į tą asmenį (t. 3, b.l. 22). Analogiškus parodymus I. J. davė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b.l. 26-27 ). Be to, liudytoja I. J. asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų metu atpažino A. N. kaip asmenį, kuris yra panašus į tą, kuris 2010-07-07 dalyvavo vagystėje, iš veido bruožų, tamsių plačių antakių (t. 2., b.l. 2-6). Asmens parodymo atpažinti metu ji atpažino gyvai A. N. kaip asmenį kuris panašus į tą, kuris 2010-07-07 dalyvavo vagystėje, iš kūno sudėjimo, tamsių plaukų, veido bruožų (t. 2, b.l. 55-57).

Apelianto teigimu, asmens parodymo atpažinti protokolų duomenys turėtų būti vertinami kaip jo nekaltumą patvirtinantys įrodymai, nes liudytoja I. J. jo neatpažino. Tokie apelianto teiginiai vertinami kritiškai. Kaip matyti iš liudytojos I. J. parodymų, ji turėjo pakankamai laiko įsidėmėti asmens, stovėjusio ant poliklinikos laiptų ir stebinčio įėjimą, požymius, šį vyriškį, kurį aiškiau matė, įsidėmėjo dėl to, kad jis yra tamsių akių, tamsių plaukų ir tamsesnės odos, t.y. tamsaus gymio (ši aplinkybė palengvino tiek vieno pagrobėjo bruožų įsidėmėjimą, tiek jo atpažinimą), dėl šių priežasčių nėra jokio pagrindo manyti, kad atpažindama vagystėje dalyvavusį asmenį, I. J. galėjo suklysti. Teismo posėdyje liudytoja taip pat paaiškino, kad per atpažinimą gyvai ji nebuvo visiškai tikra, jog tarp jai parodytų 3 asmenų, A. N. yra tas asmuo, kuris dalyvavo vagystėje, nes pastarasis buvo labai pasikeitęs iš išvaizdos. Iš visų trijų stovėjusių atpažinimo metu vyrų, vienas buvo panašiausias į tą asmenį, kuris dalyvavo vagystėje, ir tai buvo A. N. (t. 3, b.l. 22). Pažymėtina, kad asmens parodymo atpažinti veiksmai buvo atlikti nepažeidžiant LR BPK 191 str., 192 str., 194 str., 195 str. reikalavimų. Nekyla dvejonių dėl nusikaltimą padariusio asmens, t.y. A. N. , o liudytojos I. J. parodymai, priešingai nei mano apeliantas, negali būti vertinami, kaip A. N. kaltumą paneigiantys įrodymai.

Liudytojos I. J. parodymus apie įvykio aplinkybes patvirtino liudytojas R. B. (t. 1., b.l. 23-24; t. 3, b.l. 22-23). Duomenų apie tai, kad šie liudytojai turėtų tikslą apkalbėti nuteistąjį A. N. , byloje nėra, atkreipiant dėmesį į tai, kad jų teisingumas patvirtintas nuteistųjų telefoninių pokalbių išklotinės analize, iš kurios matyti, jog įvykio dieną L. R. ir A. N. tarpusavyje bendravo telefonu, be to, nusikalstamos veikos padarymo momentu ir kiek vėliau buvo nusikaltimo padarymo vietoje arba visai šalia jos (t. 1, b.l. 78-93, 96).

Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad A. N. veikdamas kartu su L. R. pagrobė svetimą H. K. ir J. J. priklausantį turtą. Šioje byloje nenustatyta aplinkybių, duodančių pagrindą abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, o vien ta aplinkybė, kad apeliantas nesutinka su teismo pateiktu įrodymu vertinimu ir pateikia savas įrodymų bei faktinių duomenų vertinimo versijas, nesudaro pagrindo teismui naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus motyvus, kolegija konstatuoja, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 15 d. nuosprendis pagrįstas ir teisėtas, todėl tenkinti apeliantų skundus ir naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį juose išdėstytais argumentais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

n utarė:

nuteistųjų A. N. ir L. R. apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkė Sigita BieliauskienėTeisėjai Stasys PunysZenonas Birštonas