Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Nijolės Sušinskienės, teisėjų Ričardo Gilio ir Prano Šimkaus, sekretoriaujant Editai Marcinkevičienei ir Vilmai Užkurėlienei, dalyvaujant prokurorams Linai Šimonienei, Gražvydui Kazlauskui, nuteistajam V. G., jo gynėjui advokatui Mykolui Vytautui Kazlauskui, Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovėms Vitalijai Augustinavičienei, M. M., Gražinai Žukauskienei, V. K., nukentėjusiosios I. G. atstovei pagal įstatymą N. G., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. G. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 7 d. nuosprendžio, kuriuo V. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - LR BK) 140 str. 2 d. ir nuteistas vienerių metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis LR BK 64 str. 1 d., 3 d., paskirta bausmė subendrinta su Panevėžio apygardos teismo 2001-02-08 nuosprendžiu ir 2003-09-18 nutartimi paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, iš dalies sudedant, prie neatliktos bausmės dalies pridedant paskirtos bausmės dalį ir paskirta galutinė subendrinta dvejų metų aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis LR BK 66 str. į paskirtą bausmę įskaitytas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme ir kardomajame kalinime – suėmime nuo 2010-09-27 iki 2010-12-07.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. G. nuteistas už tai, kad 2010 m. rugsėjo 24 d., apie 2.00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, mušdamas, t. y. kumščiu suduodamas vieną smūgį mažametei I. G., gim. 1997-10-28, į dešinį žandą, sukėlė jai fizinį skausmą.

Teismo posėdyje nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nuteistasis bei jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Skundu nuteistasis V. G. nesutinka su jo nuteisimu pagal LR BK 140 str. 2 d., teigdamas, kad jis šio nusikaltimo nepadarė ir prašo panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį. Išnagrinėjusi nuteistojo apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį, baudžiamąją bylą bei atlikusi papildomą įrodymų tyrimą teisėjų kolegija konstatuoja, kad priimdamas sprendimą V. G. pripažinti kaltu dėl fizinio skausko sukėlimo mažamečiam asmeniui, pirmosios instancijos teismas nepakankamai ištyrė bylos įrodymus ir padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas dėl V. G. kaltės bei jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties įrodytumo. Įvertinusi teisminio nagrinėjimo metu ištirtų, taip pat apeliacinės instancijos teisme papildomo įrodymų tyrimo metu gautų įrodymų visetą teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje darytinos priešingos išvados, tai yra, kad V. G. pagal BK 140 str. 2 d. nuteistas nepagrįstai, todėl skundžiamas teismo nuosprendis naikintinas ir apeliantas pagal LR BK 140 str. 2 d. dėl fizinio skausmo sukėlimo mažamečiam asmeniui išteisintinas, nesant jo veiksmuose nusikalstamos veikos požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, t. y. baudžiamajame įstatyme numatytų nusikalstamų veikų objektyvių ir subjektyvių požymių visumą. Šiuo atveju aktuali yra apeliantui inkriminuota BK 140 straipsnio 2 dalis, kurioje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiam asmeniui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino arba kankindamas nukentėjusį asmenį. Nagrinėjamoje byloje V. G. inkriminuoti veiksmai – mažametės I. G. mušimas, t. y. vieno smūgio kumščiu sudavimas į dešinį žandą, tokiu būdu sukeliant jai fizinį skausmą. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nuteistojo kaltumo dėl šių veiksmų klausimą ir priimdamas sprendimą pripažinti nuteistąjį V. G. kaltu, rėmėsi mažametės nukentėjusiosios I. G., jos atsovės pagal įstatymą N. G., liudytojos L. R. parodymais bei ekpertės paaiškinimais teisme, juos vertino kaip kaltinančius įrodymus ir jais grindė nusikalstamos veikos sudėties buvimą apelianto veiksmuose dėl fizinio skausmo sukėlimo mažamečiam asmeniui. Tačiau teisėjų kolegija, vertindama byloje surinktus įrodymus, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas V. G. pripažino kaltu bei apeliacinės instancijos teisme atlikto papildomo įrodymų tyrimo metu gautus įrodymus, konstatuoja, kad apylinkės teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, apelianto kaltę dėl jam inkriminuotos veikos grįsdamas nukentėjusiosios I. G. abejotinais parodymais bei kitais nepakankamą įrodomąją reikšmę turinčiais duomenimis.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas V. G. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką iš esmės grindė mažametės nukentėjusiosios I. G. parodymais. Neabejotina, kad nukentėjusiojo asmens parodymai yra vienas iš faktinių duomenų šaltinių ir gali būti laikomi pakankamais įrodinėjant konkretaus asmens kaltę arba jo nekaltumą. Tačiau nukentėjusiojo asmens parodymai turi nekelti jokių abejonių, atitikti kitus byloje surinktus įrodymus, turi būti gauti teisėtais būdais ir patikrinti teisiamajame posėdyje. Kolegija, įvertinusi mažametės nukentėjusiosios I. G. parodymus, konstatuoja, jog jie kelia pagrįstų abejonių. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2010-09-27 gavus mažametės nukentėjusiosios I. G. atstovės pagal įstatymą N. G. (nukentėjusiosios motina) pareiškimą, kad kartu gyvenantis giminaitis V. G. (N. G. tėvo brolis) 2010-09-21 – 2010-09-24 kelis kartus tvirkino jos mažametę dukrą I. G. ir 2010-09-23 kumščiu jai vieną kartą sudavė į veidą. Nukentėjusioji I. G., apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjo, paneigė tyrėjai duotus parodymus apie tai, kad V. G. ją girdė degtine ir prie jos lindo, nurodydama, kad ji tokias aplinkybes išsigalvojo ir papasakojo savo motinai dėl to, jog nenorėjo, kad V. G. su jomis gyventų viename bute. (Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros 2010-10-11 nutarimu ikiteisminis tyrimas pagal LR BK 153 str. nutrauktas nenustačius, kad V. G. padarė šią nusikalstamą veiką). Tačiau nukentėjusiosios I. G. teigimu, V. G. jai tikrai gana stipriai sudavė į dešinį žandą tuo metu, kai ji girto apelianto vejama iš namų jau buvo aprengusi vaikus (brolį ir sesę) ir norėjo išeiti, liepdamas jai niekur neiti. Nukentėjusioji I. G. parodė, kad ji vis tiek su broliu ir sese išėjo pas savo tetą Loretą (L. R.), kuri matė jos raudoną žandą ir klausė, kas ją sumušė bei kad ji tetai pasakė, jog tai padarė V. G.. Tačiau kolegija konstatuoja, jog nukentėjusiosios I. G. parodymų, kad V. G. jai sudavė smūgį į dešinį žandą, nepatvirtina kiti bylos įrodymai. Nuteistasis V. G. viso tyrimo metu savo kaltę neigė ir laikėsi versijos, kad jis su N. G. konfliktavo dėl buto, todėl ji įkalbėjo savo dukrą I. G. duoti melagingus parodymus, kad galėtų jį išvaryti iš namų. Nuteistojo paaiškinimu, aptariamo įvyko naktį jis su vaikais buvo nuėjęs pas L. R. ieškoti girtaujančios vaikų motinos N. G., tačiau jos neradęs su vaikais sugrįžo atgal į namus. Nukentėjusiosios I. G. jis niekada nemušė, kaip tik prižiūri N. G. vaikus, kai ji po kelias dienas girtauja ir negrįžta į namus. Kolegija pažymi, kad nuteistojo V. G. parodymus, kad jis prižiūri N. G. vaikus, kai ši girtauja ir jais nesirūpina, patvirtino ir liudytoja L. R.. Liudytojos L. R. teigimu, aptariamo įvykio naktį pas ją buvo atėjęs V. G. su I. G. ir kitais N. G. vaikais ir prašė juos priimti, tačiau ji atsisakė, nes neturėjo vietos, kur juos galėtų paguldyti, ir todėl liepė V. G. vestis vaikus atgal. Ji matė I. G. paraudusį, atrodo, kairės pusės žandą. Klausė I. G., kas jai atsitiko, tačiau ji atsakė, kad „nieko“. I. G. jai nieko neminėjo apie tai, kad V. G. būtų ją mušęs, buvo linksma, juokėsi. Ji pamanė, kad veidas buvo nugulėtas. Vėliau nukentėjusioji I. G. jai prisipažino, kad sakyti, jog buvo sumušta V. G., jai liepė motina. (T. 1, b. l. 159-160) Nukentėjusiosios I. G. įstatyminė atstovė N. G. teisme parodė, kad aptariamo įvykio metu ji namuose nebuvo ir pati nieko nematė. Kitą dieną, t. y. 2010-09-24, sugrįžusi į namus ji iš dukros I. G. sužinojo, kad V. G. jai sudavė vieną smūgį ranka į veidą. I. G. veide jokių mušimo žymių, mėlynių nebuvo. I. G. sakė, kad jai nieko neskauda. Praėjus maždaug dviem savaitėms po to, kai ji, patikėjusi savo dukra, apie V. G. elgesį pranešė policijai, I. G. jai prisipažino, kad viską sumelavo, nes V. G. girtauja ir ji (I. G.) nenorėjo, kad jis gyventų su jomis viename bute. N. G. parodė, kad dukra jai ir anksčiau yra melavusi. (T. 1, b. l. 172-173) Nukentėjusiosios I. G. įstatyminė atstovė N. G. ir apeliacinės instancijos teisme tvirtino, kad dukra I. G. jai prisipažino viską sumelavusi, nes norėjo, kad ji (N. G.) V. G. išvarytų iš namų. Apeliacinės instancijos teisme liudytoja T. S. (V. G. sesuo) taip pat parodė, kad po teismo kalbėjo su nukentėjusiąja I. G. ir ji jai prisipažino, kad viską melavo, nes norėjo bute likti gyventi tik su mama. Liudytojos T. S. teigimu, N. G. su V. G. nuolat pykosi ir vienas kitą varė iš namų. V. G. iki jį sulaikant taip pat kelias dienas gyveno pas ją (liudytoją). Apibendrindama aukščiau aptartus įrodymus kolegija daro išvadą, kad nukentėjusioji I. G., kuri prisipažino melavusi apie V. G. jos atžvilgiu atliktus tvirkinamuosius veiksmus, dėl ko ikiteisminis tyrimas V. G. atžvilgiu buvo nutrauktas, galimai melavo ir apie jai suduotą smūgį į veido sritį. Kolegija neturi pagrindo netikėti nukentėjusiosios I. G. įstatyminės atstovės N. G., liudytojų L. R. ir T. S. parodymais, nes jie tarpusavyje sutampa. Be šių jau aptartų įrodymų, byloje nėra ir kitų objektyvių, neginčytinų įrodymų, patvirtinančių apie nukentėjusiajai I. G. suduotą smūgį bei kilusias pasekmes – fizinio skausmo sukėlimą. 2010-09-28 specialisto išvadoje Nr. G. 1146/10(05) nurodyta (atlikta praėjus keturioms dienoms po aptariamo įvykio), kad I. G. mechaninės traumos požymių nekonstatuota. 2010-10-12 specialisto išvadoje Nr. G 1216/10(05) konstatuota, kad I. G. VTKT Panevėžio skyriuje dėl sumušimo apžiūrėta nebuvo, taip pat nėra jokių objektyvių medicininių duomenų apie galimą buvusį sužalojimą, todėl negalima spręsti, ar nukentėjusioji juto fizinį skausmą ar ne. Nukentėjusioji I. G. neparodė, kad dėl smūgio jautė fizinį skausmą, to ji nesakė ir savo motinai bei savo tetai L. R.. Pirmosios instancijos teisme specialistė M. K. patvirtino savo duotą išvadą ir papildomai paaiškino, kad paraudimas nėra sužalojimas bei kad jis gali kilti dėl daugelio priežasčių. Įvertinusi aukščiau aptartus įrodymus kolegija daro išvadą, kad bylos įrodymai nepatvirtina, kad nukentėjusiosios I. G. žandas buvo raudonas būtent nuo sumušimo.

Apibendrindama aukščiau išdėstytus įrodymus kolegija konstatuoja, jog turi pagrindo abejoti nukentėjusiosios I. G. parodymais, kad V. G. jai sudavė smūgį į veidą. Todėl jie negali būti vertinami kaip patikimas įrodymų šaltinis, patvirtinantis nuteistojo V. G. kaltę. Byloje nėra kitų įrodymų, patvirtinančių nukentėjusiosios I. G. parodymus dėl galimų V. G. veiksmų prieš ją. Kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nukentėjusiosios I. G. parodymus patvirtina ir kartu nuteistojo V. G. kaltę įrodo nukentėjusiosios I. G. įstatyminės atstovės N. G. ir liudytojos L. R. parodymai. Kolegija konstatuoja, kad nukentėjusiosios I. G. įstatyminės atstovės N. G. ir liudytojos L. R. parodymai kaip tik patvirtina, jog yra pagrindas abejoti nukentėjusiosios I. G. parodymais. Kolegija, siekdama pašalinti abejones dėl nukentėjusiosios I. G. parodymų patikimumo, 2011-03-10 teismo nutartimi nukentėjusiajai I. G. paskyrė ambulatorinę teismo psichologinę ekspertizę. Tačiau paskirtos ekspertizės atlikti nepavyko, nes nukentėjusioji I. G. motinos N. G. sutikimu yra išvykusi gyventi į užsienį – Londoną, ką apeliacinės instancijos teismui patvirtino pati N. G., nuteistasis V. G. bei liudytoja T. S.. Iš Panevėžio miesto 5 –ojo notarų biuro rašto Nr. S-67 matyti, kad N. G. parašė sutikimą nepilnametei dukrai I. G. vykti į visas užsienio šalis be lydinčio asmens (T. 2, b. l. 26). Iš Panevėžio apskrities VPK Panevėžio miesto policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus laikinai einančio viršininko pareigas A. B. 2011-08-18 rašto Nr. 50-47-1-S-8776 matyti, kad I. G. gyvena Londone, maždaug prieš tris savaites pas ją nuvyko ir motina N. G.. Iš Panevėžio apskrities VPK Nusikaltimų tyrimo biuro Smurtinių nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjo Irmanto Švedarausko 2011-09-08 tarnybinio pranešimo matyti, kad nei I. G., nei jos motinos N. G. surasti nepavyko, jų buvimo ir gyvenamoji vieta nenustatyta. Iš Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2011-06-13, 2011-07-28 raštų matyti, kad I. G. ir jos motinos N. G. gyvenamoji vieta nebuvo nustatyta, dėl ko I. G. nebuvo galimybės pristatyti teismo paskirtai ekspertizei atlikti. N. G., žinojusi apie apeliacinį procesą, dalyvavusi 2011-05-04 posėdyje ir apeliacinės instancijos teismui pažadėjusi pristatyti savo mažametę dukrą I. G., kad jai būtų atlikta teismo paskirta ekspertizė, neužtikrino, kad minėta ekspertizė būtų atlikta bei pati vengė dalyvauti tolimesniuose teismo posėdžiuose. Taigi nukentėjusiosios I. G. parodymų dėl jos nurodomų aplinkybių apie tyčinius V. G. veiksmus prieš ją panaudojant fizinį smurtą - suduodant smūgį kumščiu į veidą, nepatvirtina jokie kiti įrodymai ir patikrinti jų bei pašalinti kilusias abejones apeliacinės instancijos teismas daugiau neturi galimybių. Esant nustatytoms aplinkybėms, vertinti nukentėjusiosios I. G. parodymus, kaip apelianto kaltumą patvirtinančius įrodymus, nėra pakankamo pagrindo. Taigi byloje nesant patikimų įrodymų, kad V. G. mažametei nukentėjusiajai I. G. sudavė smūgį kumščiu į dešinį žandą, kyla abejonės dėl pastarojo kaltumo bei nagrinėjo įvykio realumo.

Įvertinusi aukščiau aptartas aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados, kad nuteistasis V. G. sudavė smūgį I. G. į veidą ir tokiu būdu jai sukėlė fizinį skausmą, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nenustačius objektyvių, patikimų nuteistojo kaltę dėl nukentėjusiosios I. G. nurodytų veiksmų patvirtinančių įrodymų, remiantis principu in dubio pro reo, kuris įpareigoja nepašalintas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, jį grįsti tik prielaidomis, besąlygiškai patikint tik nukentėjusiuoju ar kaltinamuoju, skundžiamas teismo nuosprendis naikintinas ir V. G. pagal BK 140 str. 2 d. išteisintinas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d.1 p.).

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas aukščiau išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 4 d., 329 str. 1 p. teisėjų kolegija

nusprendžia:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 7 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

V. G. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panaikinti V. G. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti bei dokumentų paėmimą ir V. G. grąžinti asmens tapatybės kortelę Nr. 12146547, išduotą 2009-07-21 Panevėžio VPK MS (50).