- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-12-21
- Bylos Nr.
- I3-3204-872/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01309-2020-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Fausta Vitkienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- G. A., Gintauto Andrikaičio individuali įmonė
- Atsakovas
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. A. individualios įmonės skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2020-03-18 sprendimą Nr. S-42(7-2/2020); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, Inspekcija) 2019-12-20 sprendimą Nr. 69-110 (toliau – ir VMI sprendimas); 3) Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Šiaulių apskrities VMI) 2019-09-19 sprendimą Nr. (44.1)FR0682-215.
Pareiškėja nurodo, kad Šiaulių apskrities VMI, atlikusi mokestinį patikrinimą, 2019-07-30 surašė patikrinimo aktą Nr. (31.49)FR0680-288 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriuo pareiškėjai papildomai apskaičiavo mokėtiną 17 845,84 Eur pridėtinės vertės mokestį (toliau – PVM) ir 1 459 Eur pelno mokestį (toliau – PM). Su tokiu Patikrinimo aktu pareiškėja nesutiko ir pateikė Inspekcijai savo pastabas dėl Patikrinimo akto. Tačiau buvo gautas Šiaulių apskrities VMI 2019-09-19 sprendimas Nr. (44.1)FR0682-215, kuriuo buvo patvirtintas Patikrinimo aktas ir nurodyta pareiškėjai sumokėti 17 845,84 Eur PVM, 10 426,83 Eur PVM delspinigius, 1 459,40 Eur PM ir 828,41 Eur PM delspinigius. VMI 2019-12-20 sprendimu Nr. 69-110 buvo pakeistas Šiaulių apskrities VMI 2019-09-19 sprendimas, kuriuo nurodyta sumokėti 14 748,32 Eur PVM ir 8 617,02 Eur PVM delspinigių. MGK 2020-03-18 sprendimu Nr. S-42(7-2/2020) papildomai atleido pareiškėją nuo 10 proc. delspinigių (861,70 Eur PVM delspinigių).
Pareiškėjos teigimu, papildomi mokesčiai įmonei buvo apskaičiuoti formaliai, neteisingai pritaikytos materialinės mokesčių teisės normos, dėl ko buvo priimti nepagrįsti sprendimai.
Paaiškina, jog įmonė vykdo mažmeninę prekybą nespecializuotose parduotuvėse, kuriose vyrauja maistas, gėrimai, tabakas (kodas pagal EVRK – 471100). Faktiškai įmonė vykdo didmeninę ir mažmeninę prekybą mėsos gaminiais, žuvimi, sūriu ir kitais maisto produktais. G. A. buvo iškelta baudžiamoji bylaNr. 1A-1-300/2019, kurioje įmonės savininkas (vadovas) G. A. buvo kaltinamas tuo, kad būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų išsaugojimą, laikotarpiu nuo 2013-01-07 iki 2013-12-04 tyčia apgaulingai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą, todėl iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2013-01-07 iki 2013-12-04. G. A. kaltintas tuo, kad siekdamas išvengti mokesčių, įrašė į deklaracijas žinomai neteisingus duomenis apie pajamas, turtą ir pelną ir pateikė jas mokesčių administratoriui.
Šalies argumentai
Pareiškėjos teigimu, jeigu buvo remiamasi teismo nuosprendžiu, tai specialistų išvadas vertinti papildomai negalima. Nors remiamasi nuosprendžiu, tačiau jame taip pat daug neapibrėžtumo. Kartu remiamasi buhalterinės apskaitos dokumentais – kurie tvarkingi, tačiau kratos metu paimti dokumentai ne už visus 2014 m., o tik iki to laikotarpio, kurio metu padaryta krata, 2014 m. lapkričio mėnesį. Tuo tarpu patikrinimo laikotarpis - nuo 2013-01-07 iki 2014-12-31.
Teigia, jog mokesčių administratorius turėjo atsižvelgti į tai, kad joks įstatymas (nei MAĮ, nei Kriminalinės žvalgybos (buvęs Operatyvinės veiklos)) mokesčių mokėjimo bei buhalterinės apskaitos neteisingumo neleidžia tirti pasitelkiant slaptą telefoninių pokalbių pasiklausymą.
Pažymi, jog nors mokesčių administratorius remiasi apeliacinės instancijos nuosprendžiu, iš kurio kildina mokestines prievoles, tačiau nuosprendis turi trūkumų mokesčių apskaičiavimo prasme. Nuosprendyje nurodyta, jog „G. A. kaltintas tuo, kad be apskaitos dokumentų pirkęs prekių iš UAB „Paulis“, UAB „Baltmėsa“, UAB „Taurys“, UAB „Delikatesas“, UAB „Gerasta ir partneriai“, UAB „Senasis malūnas“, taip pat pardavęs prekių UAB „Smėlio juosta“, UAB „Sanrista“ bei kitiems ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims“. Kokie tie kiti nenustatyti asmenys, kokia apyvarta su šiais asmenimis vyko, kokie prekiautų prekių kiekiai, datos ir pirkimo-pardavimo operacijos – nėra aišku ir šis neaiškumas išliko. Taip pat vyrauja neapibrėžtumas ir dėl kiekvieno nuteisto bendrovės vadovo: šie vadovai tiksliai neatsimena operacijų. Teigia, jog įmonė negalėjo prekiauti tokiais kiekiais, kaip nurodyta. Akivaizdus prekiavimo kiekių neadekvatumas nurodytas teismo nuosprendyje nėra pakankamas mokestinei naštai nustatyti. Be to, teismas nurodė, jog „byloje nėra rašytinių duomenų, tiesiogiai patvirtinančių įmonės veiklą tikrinamuoju laikotarpiu, todėl jo kaltė įrodinėjama netiesioginiais įrodymais“.
Pareiškėjos teigimu, tariamai siekiamas išvengti pridėtinės vertės mokestis apskaičiuotas iš hipotetinių prielaidų, jo nepatvirtina objektyvūs apskaitos duomenys. Be to, Inspekcija, apskaičiuodama papildomai mokėtinus mokesčius, vienareikšmiškai ir be pagrindo atmetė pateiktus skundo motyvus, dėl ko, pareiškėjos nuomone, mokesčių bazė buvo apskaičiuota netinkamai. Mokesčių administratoriaus pareiga pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotus mokesčius ir su jais susijusias sumas turi būti vykdoma ypatingai atidžiai pajamų, kurių šaltiniai nėra žinomi, apmokestinimo atvejais.
Pareiškėjos nuomone, vadovaujantis MAĮ 100 str. 1 d. 2 p. nuostatomis, yra pagrindas ją atleisti nuo priskaičiuotų delspinigių, kadangi kontrolės procedūros vyko pernelyg ilgai.
Šalies argumentai
Atsakovė VMI su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.
Nurodė, kad Inspekcija, vykdydama 2016 m. kovo 17 d. pavedimą tikrinti Nr. (41.2) FR0773-904, patikrino Pareiškėjos 2013-2014 m. PVM, pelno mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo bei sumokėjimo teisingumą ir surašė 2019-07-30 patikrinimo aktą Nr. (31.49) FR0680-288 (toliau — Patikrinimo aktas). Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad Pareiškėja pažeidė Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau — PVMĮ) bei Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo (toliau — PMĮ) nuostatas, t. y. 2013 metais apskaitė ir deklaravo ne visas gautas pajamas ir nuo nedeklaruotų pajamų nesumokėjo PVM bei PM. Taikant Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau — MAĮ) 70 straipsnio ir 72 str. 1 dalies nuostatas nustatyta, kad Pareiškėja neapskaitė 84 980 Eur gautų pajamų ir 75 251 Eur patirtų išlaidų, todėl Patikrinimo akte papildomai apskaičiuota 17 845,87 Eur PVM ir 1459,40 Eur PM (Patikrinimo akte dėl apvalinimų netikslumų neteisingai nurodyta 17845,84 Eur PVM ir 1459 Eur PM).
Žemesnės instancijos teismas
Inspekcija 2019-09-19 sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (44.1) FR0682-215 patvirtino Patikrinimo aktą ir papildomai apskaičiavo 10 426,83 Eur PVM delspinigius, 828,41 Eur PM delspinigius. Pareiškėjai PVM ir PM baudos neskirtos atsižvelgus į aplinkybę, kad Pareiškėjos savininkas G. A. nubaustas už nusikalstamą veiką pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau — BK) 220 str. 1 dalį, 222 str. 1 dalį įsiteisėjusiu Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-1-300/2019 (toliau — Teismo nuosprendis).
Teismo įsiteisėjusiu nuosprendžiu konstatuota, kad G. A., būdamas Pareiškėjos savininku, laikotarpiu nuo 2013-01-07 iki 2013-12-04 tyčia apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, nes į Pareiškėjos buhalterinę apskaitą neįtraukė ūkinių operacijų dėl ne mažiau kaip 37319,423 kg maisto produktų įsigijimo iš UAB „Paulis“, UAB „Baltmėsa“, UAB „Taurys“, ŽŪB „Delikatesas“, UAB „Geranta ir partneriai“, UAB „Senasis malūnas“ už 71963,80 EUR sumą, o būtent apskaitos dokumentais nepagrindė 3313, 093 kg mėsos gaminių iš UAB „Paulis“ už 7042,38 EUR (24315,93 Lt), 23345,95 kg maisto gaminių bei maisto prekių pirkimo iš UAB „Baltmėsa“ už 33280,45 EUR (114910,73 Lt), 522,90 kg žuvies (silkės) gaminių pirkimo iš UAB „Taurys“ už 1059,09 EUR (3656,84 Lt), maisto produktų pirkimo iš ŽŪB „Delikatesas“ už 10388,83 EUR (35870, 52 Lt), 8291,89 kg mėsos gaminių pirkimo iš UAB „Geranta ir partneriai“ už 12841,00 EUR (44337,05 Lt), 1845,59 kg mėsos gaminių pirkimo iš UAB „Senasis malūnas“ už 7352,05 EUR (25385,16 Lt), taip pat apskaitos dokumentais nepagrindė iš UAB „Paulis“, UAB „Baltmėsa“, UAB „Taurys“, ŽŪB „Delikatesas“, UAB „Geranta ir partneriai“, UAB „Senasis malūnas“ įsigytos produkcijos (nemažiau kaip 37319,423 kg) pardavimo už 81 199,88 Eur (280367,06 Lt) ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims, 289,38 kg maisto produktų pardavimo UAB „Smėlio juosta“ už 768,18 Eur(2652,36 Lt), 1357,24 kg maisto produktų pardavimo UAB „Sanrista“ už 3012,18 EUR (10400,46 Lt).
Žemesnės instancijos teismas
G. A., būdamas Pareiškėjos savininku, siekdamas išvengti 17 845,84 Eur (61 618,12 Lt) PVM, veikdamas per faktiškai Pareiškėjos buhalterinę apskaitą už šios įmonės buhalterį S. L. tvarkiusią neįdarbintą I. L., nesuvokusią G. A. nusikalstamų veiksmų pobūdžio, nepateikė jai duomenų apie laikotarpiu nuo 2013-01-07 iki 2013-12-04 iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų ir UAB „Smėlio juosta“ , UAB „Sanrista“ gautas 84 980,24 Eur (293 419,88 Lt) pajamas už parduotus gaminius, įsigytus iš UAB „Paulis“, UAB „Baltmėsa“, UAB „Tautys“, ŽŪB „Delikatesas“, UAB „Geranta ir partneriai“, UAB „Senasis malūnas“, kurių neįformino buhalterinės apskaitos dokumentais ir dėl to neįtraukė į bendrovės buhalterinę apskaitą, pažeisdamas PVMĮ 14 str. 2 d.1 punkto nuostatas, kad jeigu už tiekiamą prekę ar teikiamą paslaugą PVM sąskaita faktūra neišrašyta, prievolė apskaičiuoti PVM atsiranda, kai prekė perduodama arba paslauga suteikiama, 2013 m. balandžio–gruodžio mėnesio PVM deklaracijose, veikdamas per I. L., nesuvokusią Pareiškėjos savininko nusikalstamų veiksmų pobūdžio, nuo 2013-02-24 iki 2014-01-24 įrašė žinomus neteisingus duomenis apie Pareiškėjos apmokestinamus tiekimus, pardavimo PVM ir nedeklaravo apmokestinamųjų tiekimų iš viso už 84 980,24 Eur (293 419,88 Lt) bei pardavimo PVM iš viso už 17 845,84 Eur (60 689,17 Lt), bei nuo 2013-02-24 iki 2014-01-24 elektroniniu būdu jas pateikė Inspekcijos Joniškio poskyriu. Tęsdamas nusikalstamą veiką, G. A., būdamas Pareiškėjos savininku, siekdamas išvengti 1 459,00 Eur (5 039,00 Lt) pelno mokesčio, veikdamas per faktiškai Pareiškėjos buhalterinę apskaitą už šios įmonės buhalterį tvarkiusią neįdarbintą I. L., nesuvokusią G. A. nusikalstamų veiksmų pobūdžio, nepateikė jai duomenų apie laikotarpiu nuo 2013-01-07 iki 2013-12-04 iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų ir UAB „Smėlio juosta“, UAB „Sanrista“ gautas 84 980,24 Eur (293 419,88 Lt) pajamas už parduotus gaminius, įsigytus iš UAB „Paulis“, UAB „Baltmėsa“, UAB „Taurys“, ŽŪB „Delikatesas“, UAB „Geranda ir partneriai“, UAB „Senasis malūnas“, kurių neįformino buhalterinės apskaitos dokumentais ir dėl to neįtraukė į bendrovės buhalterinę apskaitą, pažeisdamas PMĮ 4 str. 1 dalies nuostatas, kad Lietuvos vieneto mokesčio bazė yra visos Lietuvos Respublikoje ir užsienio valstybėse uždirbtos pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikoje ir ne Lietuvos Respublikoje, siekdamas išvengti 1 459,00 Eur (5 039,00 Lt) PM, 2014-05-31 metinėje pelno mokesčio deklaracijoje (forma PLN204A) už 2013 metus įrašė žinomus neteisingus duomenis apie Pareiškėjos pajamas ir pelną (detaliau Teismo nuosprendžio 23-25 lapai).
Mokestinio patikrinimo metu konstatuota, kad neskundžiamame Teismo nuosprendyje patvirtinti faktai pagal FNTT darbuotojų surinktus kriminalinės žvalgybos duomenis, FNTT specialisto išvados ir paaiškinimų duomenis, jog 2013 m. sausio – gruodžio mėn. Pareiškėja pardavimo/pirkimo ūkinių operacijų neįformino buhalterinės apskaitos dokumentais ir dėl to neįtraukė į Pareiškėjos buhalterinę apskaitą parduotų gaminių UAB „Smėlio juosta”, UAB „Sanrista” bei nenustatytiems asmenims parduotų gaminių, įsigytų iš UAB „Paulis”, UAB „Baltmėsa”, UAB „Taurys”, ŽŪB „Delikatesas”, UAB „Geranta ir partneriai”, UAB „Senasis malūnas” už 84 980,24 Eur (293419,88 Lt). Pareiškėja parduotas prekes pirko be apskaitos dokumentų ar pirko su dokumentais, kurie nebuvo įtraukti (sunaikinti) į Pareiškėjos apskaitą už 75 250,96 Eur (259826,51 Lt). Taip Pareiškėja išvengė 17 845,84 Eur (61618,17 Lt) PVM. Taip pat konstatuota, kad Pareiškėja pažeidė PMĮ 4 str. 1 d. nuostatas, kad Lietuvos vieneto mokesčio bazė yra visos Lietuvos Respublikoje ir užsienio valstybėse uždirbtos pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikoje ir ne Lietuvos Respublikoje, siekdama išvengti 1459 Eur (5039 Lt) pelno mokesčio, metinėje pelno mokesčio deklaracijoje (forma PLN204A) už 2013 metus įrašė ir mokesčių administratoriui pateikė žinomus neteisingus duomenis apie Pareiškėjo pajamas ir pelną 2013 metų pelno mokesčio deklaracijoje (forma PLN204A) (Patikrinimo akto 10-12 lapai).
VMI prie FM nuomone atmestini Pareiškėjos argumentai dėl Teismo nuosprendžiu konstatuotų faktų taikymo negalimumo mokestinio patikrinimo metu (Pareiškėja nurodo, kad apskaičiuoti dydžiai nėra tikslūs ir yra pagrįsti prielaidomis, kitose baudžiamosiose bylose juridinių vienetų vadovai patvirtino vykdę kartu su Pareiškėjos savininku nusikalstamą veiką tik siekdami baudžiamosios atsakomybės išvengimo). Pareiškėjos savininko neteisėti veiksmai yra konstatuoti Teismo nuosprendyje, kuriuo Pareiškėjos savininkas yra nubaustas už mokesčių įstatymų pažeidimus, kurių padarymas yra kvalifikuojamas kaip nusikaltimas. Nuosprendyje yra konstatuoti Pareiškėjos savininko neteisėti veiksmai, šių veiksmų atlikimo laikotarpiai, neapskaitytų prekių kiekis bei neapskaitytų pajamų dydis, nuo kurių papildomai skaičiuotini PM ir PVM. Taigi, šio mokestinio patikrinimo metu nekvestionuojami Teismo nuosprendžiu konstatuoti faktai, jog Pareiškėja įsigijo ir prekiavo buhalteriniais dokumentais neapskaitytais produktais, t.y. Pareiškėja per laikotarpį nuo 2013-01-07 iki 2013-12-04 į buhalterinę apskaitą neįtraukė ne mažiau kaip 37 319,423 kg produkcijos pirkimo (įsigijimo) bei apmokėjimo įmonėms tiekėjoms (UAB „Paulis“, UAB „Baltmėsa“, UAB „Taurys“, ŽŪB „Delikatesas“, UAB „Geranta ir partneriai“, UAB „Senasis malūnas“) už 75 250,96 Eur, neapskaitė minėtos produkcijos pardavimo nenustatytiems asmenims už 81 199,88 Eur bei 1646,62 kg maisto produktų pardavimo pirkėjams UAB „Smėlio juosta“ bei UAB „Sanrista“ už 3780,36 Eur (iš viso 84 980,24 Eur).
Pagal LVAT suformuotą teismų praktiką šie faktiniai duomenys sudaro pagrindą Inspekcijai papildomai apskaičiuoti PVM ir PM, nenustatinėjant ir netiriant minėtų faktinių duomenų iš naujo, nes Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje nustatyta asmens nekaltumo prezumpcija bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnyje nustatyta nuostata dėl to, jog teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, sudaro pagrindą vadovautis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu kaip privalomu dokumentu, kuriame yra galutinai išspręstas klausimas dėl asmens padarytų nusikalstamų veiksmų. (LVAT 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-602-110-12). Taigi, Inspekcija, įvertinusi Teismo nuosprendį ir ikiteisminio tyrimo medžiagą, privalėjo vadovautis nuosprendyje išspręstais klausimais bei paskaičiuoti PM, PVM Pareiškėjai už mokesčių įstatymų pažeidimus, už kuriuos Pareiškėjos savininkas yra nuteistas, o ne inicijuoti naują įrodinėjimo procesą mokestiniame ginče. Pareiškėjos skunde pateiktas argumentas, kad atlikus kratą, buhalterinės apskaitos dokumentai buvo paimti ne už visus 2014 metus, o tik iki to laikotarpio, kurio metu padaryta krata, t.y. iki 2014 m. lapkričio mėnesio ir tai turėjo įtakos teisingų išvadų padarymui, nagrinėjamu atveju jokios įrodomosios reikšmės neturi, nes PVM ir PM Pareiškėjai apskaičiuoti už 2013-01-07 - 2013-12-04 laikotarpį. Kaip matyti Pareiškėja teikia tik žodinius prieštaravimus Sprendimo ir Patikrinimo akto išvadoms, tačiau konkrečių juridinę galią turinčių dokumentų/įrodymų neteikia. Vien paaiškinimų teikimas nenuneigia Teismo nuosprendyje konstatuotų faktų teisėtumo ir teisingumo.
Šalies argumentai
Pareiškėja nurodo, kad Inspekcija nepagrįstai taikė MAĮ 70 straipsnį ir Pareiškėjai nesuprantama, kokiu būdu buvo taikytas ekonominių modelių metodas, apskaičiuojant PVM ir PM. VMI prie FM pažymi, kad buhalterinės apskaitos duomenys pagal teisės aktų nuostatas yra pirminiai ir leistini informacijos šaltiniai, kurių pagrindu yra galima nustatyta tvarka apskaičiuoti mokėtinus į biudžetą mokesčius, todėl tais atvejais, kai tokių duomenų mokesčio mokėtojas nerenka, juos iškraipo ar sunaikina, yra prarandama objektyvi galimybė įprasta tvarka (teisės aktų nustatyta tvarka) apskaičiuoti į biudžetą mokėtinų mokesčių sumas (dydžius). Mokestinio patikrinimo metu vertinta, kad Pareiškėja parduodamai produkcijai taikė 15 proc. antkainį nuo pirkimo kainos, o šis dydis yra Pareiškėjai palankiausias variantas, nes kaip pati Pareiškėja pastabose dėl Patikrinimo akto nurodė įprastai taikanti virš 16 proc. antkainį. VMI prie FM atkreipia dėmesį, kad atliekant mokesčių apskaičiavimą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, objektyviai yra įmanomi tam tikri netikslumai, nes mokesčių administratorius yra priverstas vadovautis ne tiksliais, o tikėtinais ir galimais paskaičiavimais (LVAT 2010 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-635/2010). MAĮ 70 str. 1 dalies norma skirta ne tam, kad būtų nustatytas tikslus (t.y. objektyviais duomenimis paremtas) mokestinės prievolės dydis, o tam, kad būtų nustatytas mokėtinos prievolės dydis, atitinkantis protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingumo kriterijus. Tai reiškia, kad mokesčių administratoriaus nustatytas mokėtinos prievolės dydis laikytinas pagrįstu tiek, kiek neperžengia šių įvertinimo kriterijų. Todėl tam, kad būtų paneigtas tokiu būdu nustatytas mokestinės prievolės dydis, mokesčių mokėtojas turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog nurodytų įvertinimo kriterijų buvo nesilaikyta, t.y. įrodyti, kad mokesčio administratoriaus nustatytas mokestinės prievolės dydis neatitinka protingumo bei teisingumo kriterijų (LVAT 2007 m. birželio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-603/2007, 2016 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1302-602/2016).
VMI prie FM atsižvelgusi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2013 m. lapkričio 7 d. sujungtose bylose Tulica ir Plavosin (C-249/12 ir C-250/12) ir LVAT 2014-10-13 nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1219/2014, 2014-11-10 nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1643/2013, atliko Pareiškėjos mokestinių prievolių perskaičiavimus: 1. Vadovaujantis PVMĮ 2 str. 32 dalimi, 19 str. 1 dalimi, 58 str. 1 dalimi, 64 str. 1 dalimi, 89 str. 1 dalimi Pareiškėjai papildomai apskaičiuojama 14 748,32 Eur PVM (vietoje Patikrinimo akte apskaičiuotų 17 845,87 Eur). 2. Įvertinus perskaičiuotą PVM, perskaičiuojamos 2013 m. papildomai nustatytos pajamos – 70 232 Eur (vietoje Patikrinimo akte nurodytų 84 980 Eur).
Pareiškėja 2013 m. deklaravo 56 7271 Eur (1 958 672 Lt) pajamų ir 562 549 Eur (1 942 370 Lt) leidžiamų atskaitymų, 4721 Eur (16 302 Lt) apmokestinamojo pelno, sumokėjo 708 Eur (2445 Lt) PM. Perskaičiavus papildomai nustatytas pajamas bei leidžiamus atskaitymus, Pareiškėjos 2013 m. pajamos sudaro – 637 503 Eur (567 271 Eur + 70 232 Eur), leidžiami atskaitymai – 637 800 Eur (562 549 Eur + 75 251 Eur), Pareiškėjos 2013 m. veiklos rezultatas – nuostolis -297 Eur (1025 Lt).
Žemesnės instancijos teismas
Komisija Sprendimu pritarė mokesčių administratoriaus išvadoms ir atliktiems perskaičiavimams.
VMI prie FM, pirmiausia, pažymi, kad Pareiškėjos savininkas yra nuteistas ir pripažintas kaltu už jau minėtas nusikalstamas veikas 2019-02-15 Teismo nuosprendžiu, t.y. Pareiškėjos savininko kaltė visiškai įrodyta ir apie šį faktą Pareiškėja yra informuota (juridinį vienetą valdo minėtas fizinis asmuo). Antra, Pareiškėjai 2019-02-22 buvo įteiktas raštas Nr.(41.2)S-622, kuriuo siūlyta Pareiškėjai, vadovaujantis MAĮ 2, 38, 68, 87, 100, 132, 139 ir 140 straipsnių pakeitimo bei papildymo 40¹ straipsnių įstatymo 11 straipsniu, pasinaudoti vienkartine galimybe deklaruoti gautas ir nedeklaruotas pajamas, susimokėti mokesčius ir būti atleistai nuo delspinigių bei baudų. Pareiškėja šia galimybe nepasinaudojo, todėl Sprendimu apskaičiuoti delspinigiai yra pasirinkto Pareiškėjos veikimo pasekmė. Pareiškėjai netaikytinas MAĮ 100 str. 1 d. 2 punktas, nes mokesčiai apskaičiuoti kontrolės veiksmų metu, o ne Pareiškėjai savarankiškai susideklaravus nuslėptas pajamas ir sumokėjus ar išsidėsčius mokestines prievoles.
Atsakydama į Pareiškėjos skunde išdėstytą argumentą, kad mokestinis patikrinimas truko ilgą laiką ir dėl šios priežasties susidarė tokie dydžio mokėtini delspinigiai, atsakovė teigė, jog pagal MAĮ 68 str. 1 dalies nuostatas, tiek mokesčių mokėtojas, tiek mokesčių administratorius turi teisę apskaičiuoti (perskaičiuoti) mokesčius už einamuosius ir penkerius praėjusius metus. Esant tokiam MAĮ įtvirtintam reglamentavimui, mokesčių mokėtojui yra žinoma, kad nustatytą terminą mokesčių administratorius galės tikrinti jo mokestinių prievolių teisingumą ir už netinkamą jų vykdymą taikyti sankcijas, o po patikrinimo akto tvirtinimo nesumokėjus mokesčių, vykstant mokestiniam ginčui, delspinigiai bus skaičiuojami ir šį laiką. Todėl jeigu mokesčių administratorius kontrolės veiksmus pradeda ir atlieka jam MAĮ suteiktose ribose, mokestinio patikrinimo pradėjimo momentas negali būti vertinamas kaip aplinkybė, kuria gali būti grindžiamas galimai per ilgas delspinigių skaičiavimas. Mokestinį patikrinimą Inspekcija atliko pagal MAĮ 68 str. 1 dalies reikalavimus, patikrinimas pradėtas vykdant 2016-03-17 pavedimą tikrinti, o baigtas 2019-07-30, tai yra truko protingą laiką, atsižvelgus į tą aplinkybę, kad viso mokestinio patikrinimo metu vyko ikiteisminis tyrimas ir teisminis ginčas baudžiamojoje byloje, kurioje konstatuoti faktai reikšmingi Pareiškėjos apmokestinimui. Atsižvelgiant į tai, nėra nustatyta netinkamų mokesčių administratoriaus veiksmų. Be to, kaip LVAT nurodo, vien santykinai didelė delspinigių suma nesudaro pagrindo spręsti klausimą dėl atleidimo nuo delspinigių (LVAT 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-1470/2013).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Šiaulių apskrities VMI, VMI prie FM ir MGK sprendimų, kuriais pareiškėjai nurodyta į valstybės biudžetą sumokėti PVM ir PVM delspinigius.
Pagal MGK byloje esančius duomenis nustatyta, kad Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, vykdydama 2016-03-17 pavedimą tikrinti Nr. (41.2) FR0773-904 (MGK byla, l. 102), patikrino pareiškėjos 2013-2014 m. PVM, pelno mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo bei sumokėjimo teisingumą ir surašė 2019-07-30 patikrinimo aktą Nr. (31.49) FR0680-288 (MGK byla, l. 41-47). Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėja pažeidė Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau — PVMĮ) bei Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo (toliau — PMĮ) nuostatas, t. y. 2013 metais apskaitė ir deklaravo ne visas gautas pajamas ir nuo nedeklaruotų pajamų nesumokėjo PVM bei PM. Taikant Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau — MAĮ) 70 straipsnio ir 72 str. 1 dalies nuostatas nustatyta, kad pareiškėja neapskaitė 84 980 Eur gautų pajamų ir 75 251 Eur patirtų išlaidų, todėl Patikrinimo akte papildomai apskaičiuota 17 845,87 Eur PVM ir 1459,40 Eur PM (Patikrinimo akte dėl apvalinimų netikslumų neteisingai nurodyta 17845,84 Eur PVM ir 1459 Eur PM).
Mokestinis ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl to, ar mokesčių administratorius pagrįstai, taikydamas MAĮ 72 straipsnio 1 dalies nuostatas, apskaičiuodamas pareiškėjos mokestines prievoles rėmėsi įsiteisėjusiame Šiaulių apygardos teismo 2019-02-15 nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-1-300/2019 ir ikiteisminio tyrimo medžiagoje (FNTT specialistų išvadose) nustatytomis aplinkybėmis, kuriose konstatuota, jog pareiškėjos savininkas – G. A., siekdamas nuslėpti mokesčius, nepateikė pareiškėjai buhalterinės apskaitos dokumentų, dėl ko pareiškėja 2013 m. buhalterinės apskaitos registruose apskaitė ne visas gautas pajamas ir nuo jų neapskaičiavo PVM. Patikrinimo metu konstatuota, kad įsiteisėjusiame teismo nuosprendyje patvirtinti faktai pagal FNTT darbuotojų surinktus kriminalinės žvalgybos duomenis, FNTT specialistų išvadas ir paaiškinimų duomenis, jog 2013 m. sausio – gruodžio mėn. pareiškėja pardavimo / pirkimo ūkinių operacijų neįformino buhalterinės apskaitos dokumentais ir dėl to neįtraukė į pareiškėjos buhalterinę apskaitą parduotų gaminių, įsigytų iš UAB „Smėlio juosta“ , UAB „Sanrista“ bei nenustatytiems asmenims parduotų gaminių, įsigytų iš UAB „Paulis“, UAB „Baltmėsa“, UAB „Tautys“, ŽŪB „Delikatesas“, UAB „Geranta ir partneriai“, UAB „Senasis malūnas“ už 84 980,24 Eur (293 419,88 Lt). Pareiškėja parduotas prekes pirko be apskaitos dokumentų ar pirko su dokumentais, kurie nebuvo įtraukti į pareiškėjos apskaitą. Inspekcija ginčijamu sprendimu patvirtino, jog pareiškėja išvengė 14 748,32 Eur PVM ir jį nurodė sumokėti į biudžetą.
Nesutiktina su pareiškėjos argumentu dėl Teismo nuosprendžiu konstatuotų faktų taikymo negalimumo mokestinio patikrinimo metu.
Teismo sprendimų, priimamų baudžiamosiose bylose, įrodomoji reikšmė nagrinėjant kitas civilines ar administracines bylas, yra reglamentuota Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 4 dalyje. Šioje teisės normoje nustatyta, kad įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje yra privalomas teismui, nagrinėjančiam administracines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų administracinių teisinių pasekmių. Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad įrodomąją galią turi tik įsiteisėjęs teismo nuosprendis. Savo ruožtu įsiteisėjęs teismo nuosprendis reiškia, kad procesas baudžiamojoje byloje yra baigtas, o teismo nuosprendžiu konstatuotos teisiškai reikšmingos aplinkybės yra įgijusios teisinį stabilumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1484-438/2017). LVAT praktikoje taip pat pripažįstama, jog mokesčių administratorius mokesčių mokėtojui tenkančią mokestinę prievolę tam tikrais atvejais apskaičiuoja remdamasis teismų sprendimais (LVAT 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1815/2010; 2008 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-589/2008, 2013 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-602-372-13).
MAĮ 72 straipsnio 1 dalis numato, jog mokesčių administratorius turi teisę apskaičiuoti mokestį remdamasis kitų valstybės įstaigų ir institucijų aktais ar kitais dokumentais, surašydamas patikrinimo aktą šio Įstatymo nustatyta tvarka. To paties straipsnio 2 dalis numato, jog mokestis šio straipsnio 1 dalyje numatytu būdu gali būti apskaičiuojamas tais atvejais, kai minėtoje dalyje nurodytos institucijos pagal įstatymuose nustatytą kompetenciją atlieka asmenų komercinės, ūkinės ar finansinės veiklos patikrinimus ir nustato mokesčių įstatymų pažeidimus, tačiau nėra įgaliotos šio Įstatymo nustatyta tvarka atlikti mokesčių administravimo veiksmų. Šiuo atveju pakartotinai tikrinti mokesčių mokėtojo mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo mokesčių administratorius neprivalo.
LVAT praktikoje yra pripažįstama, jog Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba (toliau - FNTT) pagal savo kompetenciją atlieka asmenų komercinės, ūkinės ar finansinės veiklos patikrinimus ir nustato mokesčių įstatymų pažeidimus, todėl pagal MAĮ 72 str. mokesčių administratorius turi teisę remtis FNTT dokumentais ir vadovaudamasis jais apskaičiuoti mokesčio mokėtojo nesumokėtus mokesčius bei delspinigius ir skirti jam baudas (žr. pav., LVAT 2013-03-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A-602-372/2013).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjos savininko G. A. neteisėti veiksmai yra konstatuoti Teismo nuosprendyje, kuriuo pareiškėjos savininkas nubaustas už mokesčių įstatymų pažeidimus, taip pat nustatyta neteisėtų veiksmų atlikimo laikotarpiai, neapskaitytų prekių kiekis bei neapskaitytų pajamų dydis, nuo kurių papildomai skaičiuotinas PVM. Todėl pritartina mokesčių administratoriaus išvadai, jog mokestinio patikrinimo metu nekvestionuojami Teismo nuosprendžiu konstatuoti faktai, jog pareiškėja įsigijo ir prekiavo buhalteriniais dokumentais neapskaitytais produktais, t. y. per laikotarpį nuo 2013-01-07 iki 2013-12-04 į buhalterinę apskaitą neįtraukė ne mažiau kaip 37 319,423 kg produkcijos pirkimo bei apmokėjimo tiekėjams (UAB „Paulis“, UAB „Baltmėsa“, UAB „Tautys“, ŽŪB „Delikatesas“, UAB „Geranta ir partneriai“, UAB „Senasis malūnas“) už 75 250,96 Eur, neapskaitė minėtos produkcijos pardavimo nenustatytiems asmenims už 81 199,88 Eur maisto produktų pardavimo pirkėjams UAB „Smėlio juosta“ bei UAB „Sanrista“ už 3 780,36 Eur (iš viso 84 980,24 Eur). Inspekcija sprendime pagrįstai nurodo, jog pagal LVAT suformuotą teismų praktiką šie faktiniai duomenys sudaro pagrindą Inspekcijai papildomai apskaičiuoti PVM, nenustatinėjant ir netiriant minėtų faktinių duomenų iš naujo. Taigi mokesčių administratorius, įvertinęs teismo nuosprendį ir ikiteisminio tyrimo medžiagą, privalėjo vadovautis nuosprendyje išspręstais klausimais bei paskaičiuoti pareiškėjai PVM už mokesčių įstatymų pažeidimus, už kuriuos pareiškėjos savininkas buvo nubaustas, o ne inicijuoti naują įrodinėjimo procesą mokestiniame ginče.
Kaip matyti iš Patikrinimo akto turinio (MGK byla, l. 41-47), pareiškėjai mokesčiai buvo apskaičiuoti už 2013-01-07 – 2013-12-04 laikotarpį, todėl pareiškėjos skundo argumentas, jog atlikus kratą, buhalterinės apskaitos dokumentai buvo paimti ne už visus 2014 metus, o tik iki to laikotarpio, kurio metu buvo padaryta krata, t. y. iki 2014 m. lapkričio mėn., nagrinėjamu atveju jokios įrodomosios reikšmės neturi.
Nustatyta, jog nagrinėjant baudžiamąją bylą, buvo priimtas civilinės ieškovės Šiaulių apskrities VMI atsisakymas nuo civilinio ieškinio dėl 19 214 Eur žalos atlyginimo ir byla šioje dalyje nutraukta (MGK byla, l. 66). Todėl Inspekcija, vadovaudamasi įrodomająja medžiaga bei MAĮ įtvirtintais institutais turėjo ne tik panaudoti baudžiamojoje byloje nurodytus apskaičiavimus, tačiau nustatant prievoles įvertinti ir LVAT formuojamą praktiką dėl PVM sukčiavimo.
Pažymėtina, jog nors pareiškėja teigia, jog Teismo nuosprendyje yra daug neapibrėžtumų, nesutinka su nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis, tačiau neginčija mokesčių administratoriaus ir Inspekcijos atliktų aritmetinių skaičiavimų, neteikia konkrečių nesutikimo motyvų, susijusių su PVM apmokestinamosios vertės skaičiavimu.
Pareiškėja teigia, kad Inspekcija nepagrįstai taikė MAĮ 70 straipsnį ir Pareiškėjai nesuprantama, kokiu būdu buvo taikytas ekonominių modelių metodas, apskaičiuojant mokėtinus mokesčius.
MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.
MAĮ 70 straipsnio nuostatos, susijusios su mokesčio apskaičiavimu pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, įgyvendinamos vadovaujantis Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA103 patvirtintomis Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėmis (toliau – Taisyklės).
Iš Patikrinimo akto, Šiaulių apskrities VMI ir VMI prie FM Sprendimų turinio matyti, jog mokesčių administratorius pareiškėjos 2013 m. neapskaitytų prekių įsigijimo (75 250,96 Eur) ir pardavimo (84 980,24 Eur) vertę nustatė taikydamas ekonominių modelių metodą, įtvirtintą Taisyklių 25-27 punktuose.
Pagal Taisyklių 25 punktą, taikant šį vertinimo metodą, gali būti naudojami duomenys iš įvairių informacijos šaltinių. Šaltinis turi būti parenkamas taip, kad atspindėtų kuo tikslesnius, skaičiavimams atlikti reikalingus, rodiklius. Tai gali būti duomenys apie išlaidas, patalpas, įrenginius, klientų skaičių, vidutinį pirkimo mąstą ir panašiai. Taisyklių 26 punktas, numato, jog surinktiems duomenims įvertinti turi būti parinktas realus ekonominis modelis, kurį naudodamas mokesčių administratorius turi atlikti skaičiavimus (pvz., realizavimo pajamų, bendrojo pelno, grynojo pelno, antkainio, savikainos, pardavimo kainos, išeigos). Pasirenkamas skaičiavimo modelis priklausys nuo mokesčių administratoriaus turimos informacijos. Taisyklių 27 punktas numato, jog mokesčių administratorius, taikydamas šį vertinimo metodą, taip pat turi įvertinti ir kitas aplinkybes, kurių tiesioginė įtaka gali būti įvertinta.
Nagrinėjamu atveju iš MGK bylos duomenų matyti, jog pardavimo pajamos, pritaikius prekių pardavimo antkainį, iš esmės buvo apskaičiuotos pagal ikiteisminio tyrimo metu surinktą informaciją. Taip pat nustatant taikytiną antkainį (15 proc.) mokesčių administratorius rėmėsi pareiškėjos 2014 m. didžiosios knygos duomenimis (parduotoms prekėms taikytas 16,6 proc. antkainis ) ir sutiko su kriminalinės žvalgybos telekomunikacijų tinklais užfiksuotu parduodamai produkcijai 2013 m. taikytu 15 proc. antkainiu.
Sutiktina su atsakovės argumentu, jog buhalterinės apskaitos duomenys pagal teisės aktų nuostatas yra pirminiai ir leistini informacijos šaltiniai, kurių pagrindu yra galima nustatyta tvarka apskaičiuoti mokėtinus į biudžetą mokesčius, todėl tais atvejais, kai tokių duomenų mokesčio mokėtojas nerenka, juos iškraipo ar sunaikina, yra prarandama objektyvi galimybė įprasta tvarka (teisės aktų nustatyta tvarka) apskaičiuoti į biudžetą mokėtinų mokesčių sumas (dydžius). Tai lemia, kad pareiškėja, neapskaitydama ir nedeklaruodama dalies pajamų, gautų pardavus mėsos gaminius, t. y. savo buhalterinėje apskaitoje neatspindėdama visų įvykusių ūkinių operacijų ir įvykių, sudarė prielaidas mokesčių administratoriui taikyti MAĮ 70 straipsnio nuostatas.
MAĮ 70 straipsnyje yra apibrėžtas mokesčių administratoriui leistino elgesio turinys, o būtent, apskaičiavimą jis turi atlikti „atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją“, o jų nepakankant – „parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.“ Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad mokesčių administratorius mokesčius šiuo būdu gali apskaičiuoti dvejopai: taikydamas įvertinimo metodus nustatytus Taisyklėse arba jų netaikydamas. Metodų, nustatytų Taisyklėse, jis gali netaikyti tuomet, kai disponuoja pakankama informacija, kuria remiantis gali atkurti tikrąsias ūkinių operacijų aplinkybes bei pakankamai tiksliai apskaičiuoti mokėtinų mokesčių sumas, o kai turima informacija yra nepakankama tokio pobūdžio skaičiavimams atlikti, jis mokėtinų mokesčių sumas gali apskaičiuoti remdamasis ekonomikos–finansų srityje taikomais teorinio pobūdžio skaičiavimo būdais, kuriuos parenka atsižvelgdamas į turimos informacijos kiekį, pobūdį, šaltinius ir pan. (Taisyklių 6.2–6.3; 28–29 punktai). Toks metodų, nustatytų Taisyklėse, pobūdis savo ruožtu lemia, kad jų taikymas, o tuo pačiu ir mokesčių, remiantis jais apskaičiavimas, yra susijęs su specialių žinių panaudojimu bei pritaikymu. Pagal įrodymų vertinimo taisykles duomenys, kurie gauti panaudojus specialias žinias, kaip taisyklė, gali būti koreguojami, paneigiami ir pan., tik taip pat panaudojus bei pritaikius specialias žinias (LVAT 2014 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-544-14).
Kaip minėta, iš Patikrinimo akto ir Sprendimo matyti, kad Inspekcija Pareiškėjos 2013 m. neapskaitytų prekių įsigijimo (75 250,96 Eur) ir pardavimo (84 980,24 Eur) vertę nustatė taikydama ekonominių modelių metodą, įtvirtintą Taisyklių 25-27 punktuose. Pardavimo pajamos, pritaikius prekių pardavimo antkainį, iš esmės buvo apskaičiuotos pagal ikiteisminio tyrimo metu surinktą informaciją – pagal tyrimui pateiktuose telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokoluose užfiksuotus duomenis, todėl panaudotas vienas iš galimų informacijos šaltinių. Mokestinio patikrinimo metu vertinta, kad pareiškėja parduodamai produkcijai taikė 15 proc. antkainį nuo pirkimo kainos, o šis dydis yra pareiškėjai palankiausias variantas, nes kaip pati pareiškėja pastabose dėl Patikrinimo akto nurodė įprastai taikanti virš 16 proc. antkainį. Pagal teismų praktiką, atliekant mokesčių apskaičiavimą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, objektyviai yra įmanomi tam tikri netikslumai, nes mokesčių administratorius yra priverstas vadovautis ne tiksliais, o tikėtinais ir galimais paskaičiavimais (LVAT 2010 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-635/2010).
LVAT praktikoje nurodyta, jog MAĮ 70 str. 1 dalies norma skirta ne tam, kad būtų nustatytas tikslus (t.y. objektyviais duomenimis paremtas) mokestinės prievolės dydis, o tam, kad būtų nustatytas mokėtinos prievolės dydis, atitinkantis protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingumo kriterijus. Tai reiškia, kad mokesčių administratoriaus nustatytas mokėtinos prievolės dydis laikytinas pagrįstu tiek, kiek neperžengia šių įvertinimo kriterijų. Todėl tam, kad būtų paneigtas tokiu būdu nustatytas mokestinės prievolės dydis, mokesčių mokėtojas turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog nurodytų įvertinimo kriterijų buvo nesilaikyta, t.y. įrodyti, kad mokesčio administratoriaus nustatytas mokestinės prievolės dydis neatitinka protingumo bei teisingumo kriterijų (LVAT 2007 m. birželio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-603/2007, 2016 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1302-602/2016).
Nagrinėjamu atveju pareiškėja nepateikė jokių konkrečių skaičiavimų ar motyvų, kad mokesčių administratoriaus taikytas antkainis buhalterinėje apskaitoje neapskaitytiems pardavimams neatitinka teisingumo ir / arba protingumo kriterijų, kuriais turi vadovautis mokesčių administratorius pagal savo įvertinimą apskaičiuodamas mokesčius. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas pritaria MGK išvadai, jog VMI sprendimas dalyje, kuria patvirtinta pareiškėjai mokėtina 14 748,32 Eur PVM suma yra pagrįsta ir teisinga.
Pareiškėjos nuomone, vadovaujantis MAĮ 100 str. 1 d. 2 p. nuostatomis, yra pagrindas ją atleisti nuo priskaičiuotų delspinigių, kadangi kontrolės procedūros vyko pernelyg ilgai, o priskaičiuoti PVM delspinigiai yra neproporcingai dideli, kadangi sudaro net 7 755,32 Eur, t. y. 52 proc. priskaičiuotos PVM sumos.
MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu yra šio Įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas. MAĮ 141 straipsnyje yra nustatyti atleidimo nuo baudų mokėjimo už mokestinių prievolių nevykdymą pagrindai.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjos savininkas yra nuteistas ir pripažintas kaltu už jau minėtas nusikalstamas veikas 2019-02-15 Teismo nuosprendžiu, t. y. Pareiškėjos savininko kaltė visiškai įrodyta ir apie šį faktą pareiškėja yra informuota (juridinį vienetą valdo minėtas fizinis asmuo). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje yra privalomas teismui, nagrinėjančiam administracines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų administracinių teisinių pasekmių (ABTĮ 57 str. 4 d.). Iš byloje pateikto teismo nuosprendžio motyvų akivaizdu, kad pareiškėjos savininkas (mokesčių mokėtojas) piktnaudžiavo mokesčių įstatymais, dėl to nevykdė savo pareigų apskaičiuoti, deklaruoti ir mokėti mokesčius, todėl PVM delspinigiai jam paskaičiuoti pagrįstai.
Be to, nagrinėjamu atveju pagal bylos duomenis matyti, jog pareiškėjai 2019-02-22 buvo įteiktas raštas Nr. (41.2)S-622, kuriuo buvo pasiūlyta pasinaudoti vienkartine galimybe deklaruoti gautas ir nedeklaruotas pajamas, susimokėti mokesčius ir būti atleistai nuo delspinigių bei baudų. Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėja šia galimybe nepasinaudojo.
Kaip matyti iš MGK bylos duomenų, mokestinis patikrinimas pradėtas vykdant 2016-03-17 pavedimą tikrinti (MGK byla, l. 102), o baigtas 2019-07-30 (MGK byla, l. 41), tai yra truko apie 40 mėn. (daugiau kaip trejus metus). Teismo nuosprendis, kurio pagrindu mokesčių administratorius apskaičiavo mokesčius, buvo priimtas 2019-02-15, tačiau mokesčių administratorius pavedimo tikrinti 2018-10-16 priedu Nr. (41.2)FR0773-1860 buvo sustabdęs mokestinį patikrinimą nuo 2018-10-16 iki bus gauta informacija iš trečiųjų asmenų, ir jį atnaujino tik 2019-07-03, t. y. praėjus beveik 4 mėnesiams nuo teismo nuosprendžio priėmimo. Teismo nuomone, MGK pagrįstai šią aplinkybę vertino kaip mokesčių administratoriaus kontrolės veiksmų nepakankamą operatyvumą ir pagrindą sumažinti pareiškėjai apskaičiuotus PVM delspinigius 861,70 Eur (8617,02 x 10 proc.) suma (MGK byla, l. 114-125).
Pareiškėja teigia, kad yra pagrindas ją atleisti nuo delspinigių mokėjimo vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais. Šiuo aspektu primintina, kad asmens pareiga mokėti mokesčius – konstitucinė pareiga, todėl turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad būtų užtikrintas mokesčių tinkamas mokėjimas, kad mokesčiai būtų mokami laiku. Tam, paisant Lietuvos Respublikos Konstitucijos (inter alia (be kita ko) konstitucinių teisingumo, proporcingumo, teisinio tikrumo, aiškumo principų) reikalavimų, gali būti pasirinktos įvairios priemonės, kaip antai: baudos, delspinigiai, palūkanos ir kt. (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2006 m. sausio 24 d. nutarimas). Delspinigių paskirtis – užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą (MAĮ 95 str. 1 d. 1 p.; LVAT 2010 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556–646/2010). Delspinigiai pirmiausia yra skirti kompensuoti valstybės finansinius nuostolius, kurie atsiranda (laiku) nesumokėjus mokesčių. Kaip nurodyta Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, nesumokėjus mokesčių arba sumokėjus juos ne laiku, valstybės iždas negauna pajamų, auga biudžeto deficitas, ribojamos ar net atimamos galimybės valstybei įgyvendinti savo uždavinius ir vykdyti funkcijas, gyvybiškai svarbias jos piliečiams, tautai, valstybei (Konstitucinio Teismo 1997 m. liepos 10 d. nutarimas).
Dėl pareiškėjos skundo argumento dėl paskaičiuotų PVM delspinigių proporcingumo, pažymėtina, kad vien santykinai didelė pareiškėjai apskaičiuota PVM delspinigių suma savaime nesudaro pagrindo jos mažinti ar atleisti pareiškėją nuo jos mokėjimo vadovaujantis bendraisiais teisės principais. Kaip ne kartą yra konstatuota LVAT praktikoje, mokesčių mokėtojui mokesčio įstatymo nustatyta tvarka ir terminais nesumokėjus į biudžetą mokėtinos mokesčio sumos, biudžetas laiku negauna pajamų atitinkamo mokesčio forma, todėl jam (biudžetui) paprastai padaroma žala.
Pareiškėja savo poziciją dėl atleidimo nuo jam paskaičiuotų delspinigių arba jų sumažinimo, be kita ko, grindžia LVAT 2011-09-19 nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-3447/2011, 2011-10-10 nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-2544/2011 pateiktais išaiškinimais. Šiuo aspektu paminėtina, kad teismas, nagrinėdamas bylas, teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (nepatikrinus faktų iš anksto), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes, ir šias siedamas su taikytina teisės norma; dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas); taigi tam, jog būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, būtina, kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi, t. y. kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos nurodomų bylų ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi skiriasi, todėl pagrindo remtis minėtose bylose suformuluotomis teisės aiškinimo taisyklėmis nėra.
Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja piktnaudžiavo mokesčių įstatymais, dėl to nevykdė savo pareigų apskaičiuoti, deklaruoti ir mokėti mokesčius, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėją reikėtų atleisti nuo pagal įstatymą apskaičiuotų PVM delspinigių sumokėjimo ar juos sumažinti.
Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, remdamasis šiame sprendime išdėstytais motyvais, teismas daro išvadą, kad tiek Šiaulių apskrities VMI, tiek VMI prie FM, tiek ir MGK sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl tenkinti pareiškėjos prašymą ir juos naikinti nėra pagrindo (ABTĮ 91 str.).
Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą akcentuota, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos G. A. individualios įmonės skundą atmesti.
Sprendimas apeliacine tvarka per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.