Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gintaro Pečiulio, Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto Višinskio,

atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujančių institucijų atstovams: Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovei Julianai Ostrouch, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atstovei prokurorei Jūratei Jankauskaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 20 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-852-41/2008 pagal ieškovo G. L. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, kreipėsi ieškovas G. L. ir prašė priteisti iš atsakovo 148 492,31 Lt turtinės žalos ir 600 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinyje nurodė, kad laikotarpiu nuo 1997 m. iki 2004 m. jam buvo iškeltos (išskirtos) 3 baudžiamosios bylos ir pradėti 2 ikiteisminiai tyrimai: Vilniaus m. apylinkės prokuratūroje 1997 m. gruodžio 18 d. buvo iškelta pagrindinė baudžiamoji byla Nr. 10-2-531-97, kurioje jam buvo pareikštas kaltinimas dėl tarnybinio suklastojimo ir iš kurios vėliau buvo išskirtos dar 2 baudžiamosios bylos; 1998 m. kovo 30 d. ieškovas buvo sulaikytas ir jam buvo pateikti kaltinimai; 1998 m. balandžio 23 d. priimtas nutarimas nušalinti ieškovą bylos nagrinėjimo laikui nuo vyriausiojo inspektoriaus pareigų Vilniaus teritorinėje muitinėje; 1998 m. gegužės 12 d. paskirta kardomoji priemonė – namų areštas; 1998 m. rugsėjo 14 d. namų areštas pakeistas į rašytinį pasižadėjimą neišvykti. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą Nr. 1-21/2004, kurioje ieškovas buvo kaltinamas tuo, kad, būdamas valstybės pareigūnu, padarė tarnybinį suklastojimą – įrašė į itin svarbų oficialų dokumentą (muitinės deklaraciją) melagingas žinias ir, šiais veiksmais teikdamas priemones, padėjo kitiems asmenims, veikusiems grupėje iš anksto susitarusių asmenų, pasikėsinti apgaule užvaldyti valstybės turtą (sukčiauti) stambiu mastu, 2004 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiu ieškovą išteisino, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 18 str. 6 d., 16 str. 2 d., 274 str. 3 d., be to, pagal BK 289 str. 2 d. jo atžvilgiu baudžiamasis procesas buvo nutrauktas, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, panaikinta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. birželio 1 d. nuosprendžiu ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 22 d. nutartimi apygardos teismo nuosprendis paliktas galioti. Ieškovas pažymėjo, kad ši baudžiamoji byla buvo tiriama nuo 1997 m. gruodžio 18 d. iki 2004 m. gruodžio 8 d., t.y. 7 metus, per kuriuos ieškovas buvo nepagrįstai įtariamas nusikaltimo padarymu, nors visų instancijų teismai pripažino, jog nėra nustatyta, kad jis dalyvavo jį darant, todėl visais neteisėtais ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmais ieškovui buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala. Pasak ieškovo, Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs kitą baudžiamąją bylą Nr.1-13/2004, kurioje ieškovas buvo kaltinamas pagal 3 nusikalstamos veikos epizodus dėl to, kad, ieškovui padedant, tretieji asmenys apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą, 2004 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu pripažino ieškovą kaltu ir nuteisė laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams, bausmę sumažino penktadaliu, į bausmės laiką įskaičiavo suėmime išbūtą laiką nuo sulaikymo 1998 m. kovo 30 d. iki 1998 m. gegužės 12 d., paliko rašytinį pasižadėjimą neišvykti, o baudžiamąjį procesą, kaltinant ieškovą pagal LR BK 289 straipsnį, nutraukė, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. birželio 3 d. d. nuosprendžiu minėtas apygardos teismo nuosprendis buvo panaikintas, ieškovas išteisintas, neįrodžius dalyvavimo padarant šias nusikalstamas veikas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 14 d. nutartimi šis nuosprendis paliktas galioti. Ši baudžiamoji byla buvo tiriama virš 7 metų. Ieškovo teigimu, Vilniaus m. 2 apylinkės teismas 2005 m. kovo 25 d. išnagrinėjo dar vieną baudžiamąją bylą Nr. 1-0114/05, kurioje jis buvo kaltinamas tuo, kad, būdamas valstybės pareigūnas, padarė tarnybinius suklastojimus – įrašė į oficialius dokumentus melagingas žinias ir, šiais veiksmais teikdamas priemones, padėjo tretiesiems asmenims, veikusiems bendrininkų grupėje, įgyti didelės vertės valstybės turtą (sukčiauti). Pagal kaltinimą dėl nusikaltimo, numatyto BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje padarymo, ieškovas buvo išteisintas, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, o pagal kaltinimą dėl nusikaltimo, numatyto BK 289 str., padarymo, teismas baudžiamąją bylą nutraukė, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, panaikino kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti. Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu apylinkės teismo nuosprendis paliktas galioti. Ši baudžiamoji byla buvo tiriama nuo 1997 m. gruodžio 18 d. iki 2005 m. gruodžio 15 d., t.y. beveik 8 metus. Ieškovo atžvilgiu buvo pradėti dar du ikiteisminiai tyrimai – Nr. 10-2-531-97 ir Nr. 10-2-259-05, kurie buvo nutraukti 2005 m. gruodį, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams, panaikinant paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Ieškovas teigė, kad dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų jis ir jo šeima patyrė didelę turtinę ir neturtinę žalą, kadangi jis buvo nepagrįstai įtariamas ir kaltinamas sunkių nusikaltimų padarymu 5 baudžiamosiose bylose daugiau kaip 9 metus, nepaisant to, kad ir pati Vilniaus m. prokuratūra, ir teismai konstatavo, jog nebuvo surinkta jokių įrodymų, kuriais galėtų būti grindžiami pateikti kaltinimai ir priimti apkaltinamieji nuosprendžiai. Baudžiamosios bylos buvo tirtos nepateisinamai ilgai (8 metus), pažeidžiant teisę į greitą ir teisingą teismą bei bylos išnagrinėjimą per protingą terminą: ieškovo atžvilgiu atliekamų veiksmų visuma nebuvo intensyvi, pažeisti baudžiamojo proceso teisingumo, proporcingumo bei proceso greitumo principai, pasirinkta netinkama tyrimo taktika, neteisingai kvalifikuotos ieškovui inkriminuotos veikos. Ieškovas taip pat nurodė, kad jis be jokio pagrindo buvo nušalintas nuo tarnybos ilgesniam kaip 8 metų laikotarpiui, jam nepagrįstai ilgai buvo paskirta kardomoji priemonė – areštas, rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo ieškovas grindė tuo, kad nušalinimo nuo pareigų laikotarpiu nuo 1998 m. balandžio 28 d. iki 2006 m. balandžio 20 d. jis negavęs 148 492,31 Lt darbo užmokesčio. Reikalavimą dėl 600 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ieškovas grindė tuo, kad dėl neteisėtų teisėsaugos institucijų veiksmų jis buvo ilgą laiką nušalintas nuo darbo, nukentėjo jo ir šeimos reputacija, geras vardas, jis buvo pažemintas, neturėjo nuolatinių pajamų šeimos išlaikymui, negalėjo prisidėti prie vaikų auklėjimo, disponuoti šeimos turtu ir prisidėti prie jos gerovės. Neteisėti teisėsaugos institucijų veiksmai paveikė jo tėvą J. L. , dirbusį VRM tardymo departamente skyriaus viršininku, direktoriaus pavaduotoju, kuris labai išgyveno dėl sūnaus, kuriam pablogėjo sveikata ir pan. Ieškovas per visą baudžiamojo persekiojimo laikotarpį jautė įtampą, stresą, nemigą, informacija apie tyrimą plačiai pasklido visuomenėje, pablogėjo santykiai su pažįstamais.

Vilniaus apygardos teismas 2008 m. birželio 20 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės ieškovui G. L. 148 492,31 Lt turtinės ir 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Kitą ieškinio dalį teismas atmetė. Teismas taip pat priteisė ieškovui iš atsakovo Lietuvos valstybės 4 000 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nurodė, jog baudžiamųjų bylų ikiteisminis tyrimas truko itin ilgą laiką, tačiau ši aplinkybė pati savaime nereiškia neteisėtų valstybės ir atitinkamų institucijų veiksmų dėl tokios ilgos tyrimo trukmės buvimo. Pasak teismo, būtina įvertinti, ar egzistuoja neteisėti ir kalti atsakovo veiksmai, sąlygoję itin ilgą ikiteisminių tyrimų trukmę, t.y. ar tyrimai truko neprotingai ilgą laiką dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros veiksmų, jų sąmoningo ir nepagrįstai ilgo tyrimo, proceso vilkinimo ir ieškovo teisės į kuo įmanomai trumpesnį ir operatyvesnį tyrimą pažeidimo. Atliekant ikiteisminius tyrimus, su ieškovu G. L. baudžiamojoje byloje Nr. 1-21/2004 ir Nr. 1-13/2004 buvo atlikta tik 10 procesinių veiksmų, baudžiamojoje byloje Nr. 1-0114/2005 apie dvylika, t.y. vidutiniškai per metus ieškovo atžvilgiu buvo atliekama apie du-tris procesinius veiksmus, o baudžiamojoje byloje Nr. 1-114/2005 1999, 2000 ir 2002 metais buvo atlikta tik po vieną procesinį veiksmą, 2001 metais – apskritai neatliktas nei vienas procesinis veiksmas. Teismas padarė išvadą, kad ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu nebuvo pakankamai intensyvus, operatyvus, spartus ir nepažeidžiantis ieškovo, kaip įtariamojo bei kaltinamojo, teisių ir ilga baudžiamojo tyrimo veiksmų trukmė negali būti pateisinama, nors tuo metu ir buvo atliekami kiti procesiniai veiksmai (su kitais asmenimis, skiriamos ekspertizės ir panašiai). Vien formalus tardytojų grupės sudarymas nebuvo pakankamas, nes tardytojų grupė neužtikrino tinkamo valstybės institucijoms ir jų pareigūnams suteiktos funkcijos realizavimo, nesėkmingai vykdė pareigą ypač stropiai organizuoti procesą, negarantavo operatyvaus bei teisingo nusikalstamų veikų ištyrimo bei baudžiamajame procese nurodytų procesinių veiksmų atlikimo. Ikiteisminis tyrimas buvo pernelyg ilgas, neoperatyvus, nepakankamai organizuotas. Pasak teismo, byloje paties ieškovo netinkamo elgesio per visą ikiteisminių tyrimų eigą, sąmoningo ir piktybinio proceso vilkinimo nenustatyta ir negalima teigti, jog kompetentingos valstybės institucijos darė viską, kad procesas ieškovo atžvilgiu vyktų be nereikalingo uždelsimo (CK 6.263 str. 1 d., Konvencijos 5 str. 3 d. ir 6 str. 1 d.). Atsižvelgęs ir į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, teismas padarė išvadą, jog ieškovo teisė į apsaugą nuo nepateisinamo ir nereikalingo delsimo buvo neleistinai pažeista. Teismas nenustatė pagrindo konstatuoti ieškovo minimų procesinių prievartos priemonių neteisėtumo ir padarė išvadą, kad ieškovo atžvilgiu taikytos priemonės ir atliekami procesiniai veiksmai buvo paremti atitinkamais procesiniais dokumentais bei atitiko tuo metu susiklosčiusias ir įstatymo numatytas materialines ir procesines suėmimo sąlygas. Teismas nenustatė, kad ieškovas būtų skundęs jo atžvilgiu atliktus procesinius veiksmus baudžiamojo proceso įstatymų nustatyta instancine tvarka ir nurodė, kad byloje nėra jokio procesinio sprendimo, konstatuojančio ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros veiksmų neteisėtumą ir nepagrįstumą, sulaikant ieškovą, taikant jam namų areštą, rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir pan. Teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovo veiksmų, taikant procesines prievartos ir kardomąsias priemones, o, nesant veiksmų neteisėtumo, negalimas ieškovo reikalavimo dėl tokiais veiksmais padarytos žalos atlyginimo patenkinimas. Konstatavęs per ilgą ikiteisminio tyrimo trukmę, teismas nurodė, jog ieškovo nušalinimo nuo pareigų terminas (nuo 1998 m. balandžio 23 d. iki 2006 m. balandžio 20 d.) buvo nepateisinamai ilgas, jis buvo tiesiogiai susijęs su ieškovo teisės į darbą pažeidimu bei kitų pamatinių žmogaus teisių ir pareigų pažeidimu: teisės gauti pajamas pažeidimu, darbo ribojimu, pareigos išlaikyti šeimą suvaržymu ir kt. Teismas taip pat nurodė, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai nepasinaudojo procesine galimybe išskirti bylą ir perduoti ją teismui, tuo pačiu sudarant sąlygas kuo trumpiau taikyti procesinę priemonę – ieškovo nušalinimą nuo pareigų ir nepagrįstai nevaržyti jo teisių, o bylos sudėtingumas negali būti pateisinamas, nes dėl to per visą laiką ieškovui buvo ribojama teisė dirbti ir gauti atlyginimą. Teismas nustatė, kad būtent baudžiamojoje byloje Nr. 10-2-531-97 1998 m. balandžio 23 d. nutarimu tardymo laikui ieškovas buvo nušalintas nuo vyriausiojo inspektoriaus pareigų. Teismas taip pat nurodė, kad byloje nėra įrodymų apie tai, jog per laikotarpį nuo 1998 m. iki baudžiamosios bylos nutraukimo būtų atlikti kokie nors procesiniai veiksmai, kurie neleistų baudžiamąją bylą atiduoti teismui. Teismas konstatavo, kad ieškovui pareikštas kaltinimas nepagrįstai ilgą laiką nebuvo perduotas nagrinėti teismui, nepagrįstai ilgą laiką jam buvo taikomos procesinės prievartos priemonės ir nušalinimas nuo pareigų. Byloje nėra kvestionuojamas pats baudžiamosios bylos iškėlimas ir procesinės prievartos priemonių teisėtumas jų pritaikymo momentu, tačiau jų taikymas turi būti pagrįstas per visą laiką iki baudžiamosios bylos nutraukimo. Teismas padarė išvadą, kad ieškovo atžvilgiu procesinės prievartos priemonės buvo taikomos tokį ilgą laiko tarpą nepagrįstai ir neteisėtai, o valstybei atsirado pareiga atlyginti dėl to padarytą žalą (CK 6.272 str., Konvencijos 6 str., Konstitucijos 31 str. 1 d.). Teismas nurodė, kad ieškovas nuo 1998 m. balandžio 28 d. iki 2006 m. balandžio 20 d. buvo nušalintas nuo vyriausiojo inspektoriaus pareigų Vilniaus teritorinėje muitinėje, faktiškai nedirbo ir negavo iki tol gautų pajamų iš darbinės veiklos, jam priskaitytas vidutinis mėnesinis darbo užmokestis nušalinimo laikotarpiu sudarė 1549,87 Lt, per visą nušalinimo nuo pareigų laikotarpį ieškovui buvo neišmokėta 148 492,31 Lt darbo užmokesčio. Šią sumą ieškovas pripažino jo patirta turtine žala. Teismas padarė išvadą, kad dėl itin ilgai trukusių baudžiamųjų procesų ieškovas patyrė dvasinį sukrėtimą, kančias, išgyvenimus, nepatogumus, susijusius su judėjimo laisvės, galimybių dirbti, išlaikyti šeimą, prisidėti prie jos poreikių tenkinimo, apribojimais, dvasinį skausmą, jautė nuolatinę įtampą, netikrumo dėl ateities būseną ir pan. (CK 6.250 str. 1 d.). Ieškovas baudžiamosiose bylose buvo kaltinamas kelių sunkių nusikaltimų padarymu, ikiteisminis tyrimas truko itin ilgą laiką; jo atžvilgiu ilgą laiką buvo taikytos įvairios procesinės prievartos priemonės bei suvaržymai, riboję tiek judėjimo laisvę, tiek galimybes dirbti ir užsidirbti; teismo konstatuoti neteisėti ikiteisminio tyrimo institucijų veiksmai buvo tęstinio pobūdžio. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad ieškovui buvo padaryta itin didelė turtinė žala, pasireiškusi negautomis per visą baudžiamojo persekiojimo laikotarpį pajamomis ir kitomis turtinėmis galimybėmis, į tai, kad ieškovas buvo vedęs, augino dvi dukras, kad neteisėti pareigūnų veiksmai ypatingai paveikė ieškovo tėvą, kuris daug metų dirbo tardymo departamente. Teismas nenustatė jokių duomenų apie kokias nors neigiamas ieškovo asmenybės charakteristikas bei bruožus ar kaltę, sąlygojusią teismo konstatuotų jo teisių pažeidimų atsiradimą. Teismas padarė išvadą, jog adekvačia ir teisinga ieškovo patirtai neturtinei žalai kompensuoti suma būtų 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas.

Apeliaciniu skundu atsakovas LT Teisingumo ministerija prašo Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 20 d. sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti.

1. Teismas apskaičiavo žalos dydį už visą baudžiamojo proceso laikotarpį. Tačiau sprendime nėra konstatuota, kokie ikiteisminio tyrimo etapai pripažintini nepateisinamu delsimu, nėra išanalizuotas baudžiamojo proceso intensyvumas, įvertinus ir veiksmus, atliktus su kitais įtariamaisiais ir kaltinamaisiais. Teismas, konstatavęs pernelyg ilgą proceso trukmę, neteisėtais pripažino ieškovui pritaikytą nušalinimą nuo darbo nuo 1998 m. balandžio 23 d. iki 2006 m. balandžio 20 d. bei kardomąsias priemones, pritaikytas bylose, kuriuose ikiteisminiai tyrimai buvo nutraukti. Toks aplinkybių įvertinimas yra pernelyg abstraktus, kiekvieno veiksmo neteisėtumas turi būti įrodinėjamas atskirai.

2. Teismas padarė prieštaringas išvadas, nes konstatavo, kad nušalinimas nuo darbo buvo pritaikytas esant visiems baudžiamajame procese nustatytiems pagrindams, tačiau jis tęsėsi pernelyg ilgai. Jeigu baudžiamasis persekiojimas buvo pernelyg ilgas, tai nereiškia, kad per visą jo laiką jis buvo neteisėtas, todėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo paskaičiavimas proporcingai 7-9 metų laikotarpiui yra nepagrįstas, pažeidžia žalos atlyginimo realumo principą. Žala turėtų būti atlyginama tik už tą laikotarpį, kuris pripažįstamas nepateisinamu delsimu.

3. Teismas priteisė pernelyg didelį neturtinės žalos atlyginimą, neatsižvelgė į tai, kad ieškovui reiškiami įtarimai ir kaltinimai buvo susiję su tarnybinių funkcijų atlikimu. Lietuvos apeliacinis teismas 2005 m. birželio 3 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-13/2004 konstatavo, kad pats įvykis, dėl kurių kaltinamieji buvo kaltinami, buvo įvykęs ir kad nuteistųjų G. L. ir kt. aiškinimai, kad jie tikrino muitinės deklaracijose nurodytas transporto priemones ir krovinius, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Nuosprendyje nurodyta, kad byloje nėra įrodyta kaltinamųjų kaltė. Tos pačios nuomonės laikėsi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2006 m. vasario 14 d. nutartimi atmesdamas prokuroro kasacinius skundus.

4. Teismas, spręsdamas klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, neatsižvelgė į tai, jog Vilniaus apygardos teismas 2004 m. gruodžio 8 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-21/2004 nurodė, kad analogiškoje situacijoje, kaip neįrodžius D. L. kaltės dėl sukčiavimo ir kitų muitininkų bei policijos pasieniečių atžvilgiu, išskyrus A. J. , baudžiamoji byla dėl padėjimo sukčiauti turėjo būti nutraukta, jie turėjo būti perduoti į teismą atitinkamai pagal nusikaltimus valstybės tarnybai (1961 m. BK), kol dar nebuvo suėjusi patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis.

5. Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos žmogaus teisių teismo praktikos šios kategorijos bylose (LAT 2007 m. vasario 6 d. nutartis, civ. b.Nr. 3K-7-/2007, LAT 2007 m. gegužės 8 d. nutartis, civ. b. Nr. 3K-3-196/2007). LAT priteisiama neturtinės žalos atlyginimo suma sudaro 20 000 Lt, EŽTT už 6 metų 5 mėnesių trukusį procesą asmeniui priteisė 2 000 EUR neturtinę žalą (Kuvikas v. Lietuva, pareiškimo Nr. 21837/02), už 6 metų 9 mėnesių procesą priteisė tiek pat - 2 000 EUR (Simonavičius v. Lietuva, pareiškimo Nr. 37415/02).

6. Teismas nepagrįstai motyvavo neturtinės žalos atlyginimo dydį didele patirta turtine žala, kadangi turtinė žala negali būti savarankišku neturtinės žalos atlyginimo kriterijumi.

Apeliaciniu skundu atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra prašo Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti.

1. Nustatant, ar byla buvo išnagrinėta per įmanomai trumpiausią laiką, turi būti vertinamos konkrečios bylos aplinkybės ir EŽTT praktikoje suformuluoti kriterijai: bylos sudėtingumas, pareiškėjo ir valdžios institucijų elgesys, tiriant ir nagrinėjant bylą. EŽTT praktikoje yra priimti skirtingi sprendimai dėl baudžiamojo proceso trukmės (Konvencijos 6 str. 1 d.).

2. Ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 10-2-531-097 G. L. atžvilgiu truko nuo 1998 m. kovo 30 d. iki 2002 m. gegužės 31 d., perdavus bylą nagrinėti teismui, t.y. 4 metus, o ne 7 metus, kaip nurodė teismas. Šiuo laikotarpiu ikiteisminio tyrimo metu vyko nušalinimas nuo pareigų.

3. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai nepasinaudojo teise atskirti tyrimus. Iš baudžiamosios bylos Nr. 10-2-531-97 buvo išskirtos trys baudžiamosios bylos kaltinamojo G. L. atžvilgiu ir perduotos į teismą.

4. Ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 1-21/2004 truko tik 6 mėnesius, o ne 7 metus, kaip nurodė teismas. Kaltinimas G. L. buvo pareikštas 2002 m. gruodžio 30 d., o baudžiamoji byla teismui perduota 2003 m. birželio 30 d. Ikiteisminio tyrimo byla Nr. 10-2-327-07 2004 m. liepos 8 d. išskirta iš bylos Nr. 10-2-531-97 ir 2004 m. liepos 9 d. perduota teismui. Teismas nepagrįstai nurodė, kad baudžiamojoje bylje Nr. 10-2-531-97 su G. L. buvo atlikti tik keli procesiniai veiksmai. Būtent ši baudžiamoji byla buvo išskirta į 3 kitas ir bylos perduotos teismui. Ikiteisminis tyrimas Nr. 10-2-531-97 buvo didelės apimties, jame tiriama virš 60 fiktyvaus prekių eksporto atvejų, virš 2 000 dokumentų klastojimo atvejų, todėl buvo nuspręsta ikiteisminį tyrimą skaidyti atskirais epizodais. Atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, apimtį (37 tomai), kaltinamųjų skaičių (17), ikiteisminis tyrimas nuo 1998 m. kovo 30 d. iki 2002 m. gegužės 31 d. nelaikytinas pernelyg ilgu. Tad nepagrįstas yra teismo argumentas, kad tyrimas buvo organizuojamas netinkamai.

5. Teismas nepagrįstai priteisė ieškovui turtinę ir neturtinę žalą. Prijungtose baudžiamosiose bylose nėra duomenų, kad ieškovas būtų skundęs jo atžvilgiu atliktus procesinius veiksmus nustatyta tvarka ir nėra jokio procesinio sprendimo dėl ikiteisminio tyrimo ar prokuratūros veiksmų neteisėtumo ar nepagrįstumo. Ieškovas nuo darbo buvo nušalintas teisėtai, kadangi jis buvo kaltinamas padarius sunkius nusikaltimus. Teismas nepagrįstai priteisė turtinę žalą už visą nušalinimo nuo pareigų laikotarpį.

6. Tai, kad ieškovas buvo išteisintas, nepreziumuoja visų jo atžvilgiu atliktų procesinių veiksmų neteisėtumo. G. L. pagal BK 21 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį, 182 straipsnio 2 dalį buvo išteisintas ne reabilituojančiais pagrindais, o neįrodžius jo dalyvavimo, darant nusikalstamą veiką. Pagal 1964 m. BK 289 straipsnį baudžiamasis procesas ieškovo atžvilgiu nutrauktas, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. LAT 2006 m. vasario 14 d. nutartyje nurodė, kad nėra abejonių, jog G. L. ir kt. suprato, kad klastoja dokumentus, piktnaudžiauja tarnyba ir BK 228 bei 300 straipsniuose numatytų nusikaltimų požiūriu jų tyčia aiškiai įrodyta. Taigi ieškovas atliko neteisėtus veiksmus, todėl turi būti taikoma CK 6.282 straipsnio 1 dalis, kad neteisėtų veiksmų dalyviui negali būti atlyginama žala, padaryta jo neteisėtais veiksmais. Prokuratūros veiksmai buvo teisėti ir negali atsirasti prievolė dėl žalos atlyginimo (CK 6.246 str., 6.272 str. Konvencijos 5 str.). Nesant įrodymų, kad G. L. atžvilgiu buvo priimti neteisėti procesiniai sprendimai, ieškovo reikalavimas priteisti žalą yra nepagrįstas.

Atsiliepimu į Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos apeliacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Ieškinį valstybei dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo ieškovas G. L. šioje byloje pareiškė, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.249, 6.250, 6.272 ir 6.273 straipsnių nuostatomis ir teigdamas, kad jis buvo nepagrįstai įtariamas ir kaltinamas sunkių nusikaltimų padarymu 5 baudžiamosiose bylose daugiau kaip 9 metus, nepaisant to, kad nebuvo surinkta jokių įrodymų, kuriais galėtų būti grindžiami pateikti kaltinimai ir priimti apkaltinamieji nuosprendžiai, baudžiamosios bylos buvo tirtos nepateisinamai ilgai (8 metus), pažeidžiant teisę į greitą ir teisingą teismą bei bylos išnagrinėjimą per protingą terminą, jis be jokio pagrindo buvęs nušalintas nuo tarnybos ilgesniam kaip 8 metų laikotarpiui, taip pat nepagrįstai ilgai buvusi paskirta kardomoji priemonė – areštas, rašytinis pasižadėjimas neišvykti.

Pirmosios instancijos teismas, pagal šį ieškinį išnagrinėjęs bylą iš esmės, padarė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovo veiksmų, taikant procesines prievartos ir kardomąsias priemones, o, nesant veiksmų neteisėtumo, negalimas ieškovo reikalavimo dėl tokiais veiksmais padarytos žalos atlyginimo patenkinimas. Teismas atmetė ieškovo teiginį, kad jo išteisinimas, baudžiamųjų bylų nutraukimas ir kaltumo konstatavimo nebuvimas reiškia, jog nebuvo pagrindo taikyti ir procesinių prievartos priemonių. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad procesinės prievartos priemonės ieškovui buvo paskirtos bei kiti procesiniai veiksmai buvo atlikti pagal įstatyme numatytas procedūras, tuo metu pagrįstai įtariant ieškovą kelių sunkių nusikaltimų padarymu, pagrindus tikimybe, kad, neapribojus laisvės ar neatlikus tam tikrų prievartos priemonių, ieškovas gali trukdyti nustatyti tiesą. Teismas taip pat pažymėjo, kad šie veiksmai buvo grindžiami atitinkamų institucijų sprendimais, kurie nėra panaikinti. Kadangi dėl šių pirmosios instancijos teismo išvadų bei nustatytų aplinkybių pagrįstumo ieškovas apeliacinio skundo nepadavė, taigi jų iš esmės ir neginčija, tai dėl šių aplinkybių bei pirmosios instancijos teismo išvadų teisėjų kolegija nepasisako.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.272 straipsnio, kuriuo, kaip teisiniu savo ieškinio pagrindu, remiasi ieškovas, 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos - arešto - paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir teismo kaltės. Ši įstatyme nustatyta valstybės pareiga atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų procesiniais teisiniais aktais baudžiamojo proceso srityje, yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis. Minėtoje teisės normoje nustatyta, kad valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Teisminėje praktikoje tokia įstatyme įtvirtinta valstybės civilinė atsakomybė už valstybės teisėsaugos institucijų pareigūnų neteisėtus veiksmus yra laikoma objektyviąja atsakomybe, t. y. atsakomybe be kaltės, kuriai atsirasti pakanka nustatyti tris sąlygas: neteisėtus pareigūnų veiksmus, šiais veiksmais padarytos žalos faktą ir priežastinį neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009, 2007 m. balandžio 20 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2007, kt.). Pažymėtina, kad CK 6.272 straipsnio 1 dalies norma taikoma tiesiogiai, kas reiškia, kad civilinę bylą nagrinėjantis teismas priima sprendimą dėl šios normos pagrindu pareikšto reikalavimo, nepriklausomai nuo to, ar įstatymo nustatyta tvarka buvo skundžiamas procesinis veiksmas, dėl kurio, ieškovo teigimu, buvo padaryta žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamuoju sprendimu valstybei pareikštą ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo patenkino iš dalies, padaręs išvadą, kad ieškovo atžvilgiu vykdytas ikiteisminis tyrimas, o taip pat ir jo nušalinimas nuo pareigų buvo pernelyg ilgas, ir tai įvertinęs kaip neleistiną ieškovo teisės į apsaugą nuo nepateisinamo ir nereikalingo delsimo pažeidimą, ieškovo teisės į darbą ir bei kitų pamatinių žmogaus teisių ir pareigų pažeidimą: teisės gauti pajamas pažeidimą, darbo ribojimą, pareigos išlaikyti šeimą suvaržymą.

Vertinant, ar baudžiamojo proceso trukmė nebuvo per ilga, Lietuvos teismų praktikoje vadovaujamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau tekste EŽTT) praktikoje nustatytais kriterijais. Šie kriterijai yra: konkrečios bylos sudėtingumas; asmens, dėl kurio taikytas baudžiamasis persekiojimas, elgesys; valdžios institucijų elgesys, organizuojant bylos procesą. Proceso delsimu paprastai apibūdinamas toks proceso laikotarpis, kuriuo neatliekami jokie procesiniai veiksmai arba tam tikrų veiksmų atlikimo trukmė laikytina per ilga. Situacija, kai baudžiamojoje byloje ilgesnį laiko tarpą neatliekami jokie procesiniai veiksmai, EŽTT praktikoje vertinama kaip sunkus proceso delsimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2007, 2007 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-7/2007). Pirmosios instancijos teismas šiais kriterijais pagrįstai vadovavosi bei padarė bylos duomenimis pagrįstą išvadą, kad ieškovo teisė į apsaugą nuo nepagrįsto proceso delsimo buvo pažeista.

Įvertinęs prijungtų baudžiamųjų bylų duomenis, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad, atliekant ikiteisminius tyrimus, kurie atitinkamai truko 7-8 metus, su ieškovu G. L. baudžiamojoje byloje Nr. 1-21/2004 per visą šį laiką buvo atlikti procesiniai veiksmai, kurių per tokį itin ilgą laiką (7 metus) buvo iki dešimt, baudžiamojoje byloje Nr. 1-13/2004 taip pat buvo atlikta tik dešimt procesinių veiksmų, o baudžiamojoje byloje Nr. 1-0114/2005 apie dvylika, t.y. vidutiniškai per metus ieškovo atžvilgiu buvo atliekama apie du - tris procesinius veiksmus, o baudžiamojoje byloje Nr. 1-114/2005 1999, 2000 ir 2002 metais buvo atlikta tik po vieną procesinį veiksmą, 2001 metais – apskritai neatliktas nei vienas procesinis veiksmas.

Atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujančios Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliaciniame skunde nurodoma, kad ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 1-21/2004 truko tik 6 mėnesius, o ne 7 metus ir šis teiginys motyvuojamas faktu, kad šioje byloje kaltinimas G. L. buvo pareikštas 2002 m. gruodžio 30 d., o baudžiamoji byla teismui buvo perduota 2003 m. birželio 30 d.

Iš tiesų, Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros pažyma (duomenys apie baudžiamojoje byloje Nr. 1-21/2004 atliktus ikiteisminio tyrimo procesinius veiksmus - t. 3, b.l. 162-177) patvirtina, kad minėtoje byloje 2002 m. gruodžio 30 d. kaltinimas G. L. buvo pareikštas (t. 3, b.l. 175). Tačiau ta pati pažyma (duomenys) taip pat patvirtina, kad šioje byloje ieškovas paaiškinimus pirmą kartą davė 1998 m. sausio 20 d. (t. 3, b.l. 162), 1998 m. kovo 31 d. jis buvo apklaustas (t. 3, b.l. 164). 1998 m. balandžio 1 d. šioje byloje ieškovas pirmą kartą buvo patrauktas kaltinamuoju (t. 3, b.l. 162), balandžio 23 d. - nušalintas nuo pareigų, o 1998 m. gegužės 12 d. G. L. buvo paskirtas namų areštas. Taigi, nepagrįstas yra apelianto teiginys, kad šioje byloje ieškovo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas tik 6 mėnesius, nes nuo pirmojo ieškovo atžvilgiu atlikto procesinio veiksmo iki bylos perdavimo teismui minėtoje baudžiamojoje byloje praėjo daugiau kaip 5 metai. Per šį laikotarpį G. L. atžvilgiu buvo atlikta mažiau negu 10 procesinių veiksmų, o nuo 1998 m. balandžio 23 d., kai ieškovas buvo nušalintas nuo pareigų, iki 2002 m. gruodžio 30 d. su juo jokie procesiniai veiksmai nebuvo atliekami.

Kita Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros pažyma (duomenys apie ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 10-2-531-97 atliktus ikiteisminio tyrimo procesinius veiksmus - t. 4, b.l. 12-52) įrodo, kad pirmasis procesinis veiksmas ieškovo atžvilgiu šioje byloje buvo atliktas 1998 m. sausio 20 d. - paimtas paaiškinimas, 1998 m. kovo 30 d. ieškovas buvo apklaustas, o balandžio 1 d. - patrauktas kaltinamuoju. Paskutinė ieškovo apklausa šioje byloje buvo atlikta 2005 m. lapkričio 24 d., o paskutinis procesinis sprendimas (iki bylos perdavimo teismui) - nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą - G. L. atžvilgiu buvo priimtas 2005 m. gruodžio 5 d. (t. 4, b.l. 51). Taigi, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas šioje byloje užtruko septynerius metus. Minėtos pažymos duomenimis šioje byloje G. L. atžvilgiu buvo atlikta kiek daugiau negu dešimt procesinių veiksmų.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su pirmosios instancijos teismo teiginiu, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai nepasinaudojo teise atskirti tyrimus. Apelianto teigimu, iš baudžiamosios bylos Nr. 10-2-531-97 buvo išskirtos trys baudžiamosios bylos kaltinamojo G. L. atžvilgiu ir perduotos į teismą. Tačiau minėtos Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros pažymos (t. 4, b.l. 12-52) duomenimis, ikiteisminio tyrimo veiksmai baudžiamojoje byloje Nr. 10-2-531-97 G. L. atžvilgiu buvo atliekami ir 2005 metais: 2005 m. lapkričio 24 d. jis buvo apklaustas, jam buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, o 2005 m. gruodžio 2 d. ir gruodžio 5 d. priimti nutarimai nutraukti ikiteisminį tyrimą G. L. atžvilgiu (t. 4, b.l. 49-51).

Negalima nesutikti su apelianto Generalinės prokuratūros teiginiu, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 10-2-531-97 buvo didelės apimties, jame buvo tiriama daug nusikalstamų veikų epizodų. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad tyrimas G. L. atžvilgiu nebuvo intensyvus ir su juo per visą tyrimo laikotarpį buvo atlikta pakankamai mažai procesinių veiksmų, o atskirais gana ilgais laikotarpiais su juo nebuvo atliekami visiškai jokie veiksmai, bei į tai, kad byloje nėra nustatyta jokių ieškovo veiksmų, kurie būtų trukdę tyrimui ir taip įtakoje ilgą proceso trukmę, tokia tyrimo trukmė negali būti pateisinama, tuo labiau, kad visą tyrimo laikotarpį ieškovas buvo nušalintas nuo pareigų. Todėl pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai konstatavo per ilgą ikiteisminių institucijų tyrimo trukmę ieškovo atžvilgiu.

Konstatavus per ilgą ikiteisminio tyrimo institucijų ieškovo atžvilgiu atlikto tyrimo trukmę, iš esmės yra konstatuojami neteisėti pareigūnų veiksmai, nepaisant atskirų tyrimo metu atliktų veiksmų teisėtumo. Todėl nustačius, kad dėl tokių neteisėtų veiksmų ieškovui buvo padaryta žala, atsiranda valstybės atsakomybė dėl tokios žalos: valstybei atsiranda pareiga tokią žalą atlyginti, kaip pagrįstai ir nustatė pirmosios instancijos teismas. Pagal CK 6.272 straipsnio 3 dalies nuostatą, tokiu atveju valstybė atlygina tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliaciniame skunde teigiama, kad, nesant jokio procesinio sprendimo dėl ikiteisminio tyrimo ar prokuratūros veiksmų neteisėtumo ar nepagrįstumo, teismas nepagrįstai priteisė ieškovui turtinę ir neturtinę žalą. Tačiau tiek Lietuvos teismų, tiek ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nepateisinamai ilga baudžiamojo proceso trukmė pripažįstama žmogaus teisių pažeidimu, o tai ir reiškia valstybės institucijų, šiuo atveju ikiteisminio tyrimo institucijų veiksmų neteisėtumą.

Apeliantas taip pat teigia, kad ieškovas pagal BK 21 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį, 182 straipsnio 2 dalį buvo išteisintas ne reabilituojančiais pagrindais, o neįrodžius dalyvavimo, darant nusikalstamą veiką bei suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, todėl CK 6.282 straipsnio 1 dalies nuostatą, jam, kaip neteisėtų veiksmų dalyviui, negali būti atlyginama žala, padaryta jo neteisėtais veiksmais. Tačiau šioje byloje yra nagrinėjamas žalos, padarytos ikiteisminio tyrimo institucijų veiksmais, o ne ieškovo nusikalstamais veiksmais, atlyginimo klausimas. Ieškovo išteisinimo teisinis pagrindas, t.y. aplinkybės, ar ieškovas buvo išteisintas reabilituojančiais pagrindais, ar kitais pagrindais, šiuo atveju gali turėti įtakos tik nustatant atlygintinos žalos dydį bei gali būti pagrindas žalos atlyginimą sumažinti, tačiau negali būti pagrindas reikalavimą atmesti.

Kaip jau minėta šioje nutartyje, pagrindą valstybės atsakomybei dėl ieškovo patirtos žalos atlyginimo pirmosios instancijos teismas konstatavo ne dėl atskirų procesinių prievartos priemonių taikymo ieškovui, pripažinęs jas teisėtomis, bet dėl pernelyg ilgos viso ikiteisminio tyrimo bei ieškovo nušalinimo nuo pareigų trukmės. Nepateisinamai ilgą tyrimo trukmę pirmosios instancijos teismas konstatavo atsižvelgdamas į tai, koks buvo tyrimo intensyvumas bei trukmė, kiek ir kokių procesinių veiksmų buvo atlikta su ieškovu. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nepateisinamai ilgas ieškovo nušalinimas nuo pareigų (trukęs aštuonerius metus: nuo 1998 m. balandžio 28 d. iki 2006 m. balandžio 20 d.) yra susijęs su ieškovo teisės į darbą, teisės gauti pajamas pažeidimu bei pareigos išlaikyti šeimą suvaržymu. Nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu konstatavęs per ilgą viso tyrimo bei ieškovo nušalinimo nuo pareigų trukmę, teismas neturėjo pagrindo išskirti atskirų tyrimo laikotarpių, o taip pat vertinti kiekvieno atskiro veiksmo neteisėtumą ar teisėtumą. Todėl negalima sutikti su apelianto Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos teiginiu, kad teismas pernelyg abstrakčiai vertino aplinkybes.

Negalima sutikti ir su teiginiu, kad teismo išvados, jog ieškovo nušalinimas nuo pareigų buvo pritaikytas, esant baudžiamajame procese numatytiems pagrindams, tačiau jis tęsėsi pernelyg ilgai, yra prieštaringos. Kaip ir baudžiamąja tvarka atliekamas tyrimas, taip ir jo metu taikomos procesinės prievartos priemonės, jeigu jos pritaikytos esant įstatyme numatytiems pagrindams bei griežtai laikantis įstatyme nustatytos tvarkos, yra laikomos teisėtomis. Tačiau jeigu tyrimas bei procesinės prievartos priemonės trunka nepateisinami ilgą laiką, baudžiamojoje byloje ilgesnį laiko tarpą neatliekami jokie procesiniai veiksmai, tokią situaciją EŽTT vertina kaip sunkų proceso delsimą (LAT CBS 2007 m. balandžio 20 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-169/2007). Šioje nutartyje jau minėta, kad per ilgai trukusius ikiteisminius tyrimus su ieškovu buvo atlikta itin mažai procesinių veiksmų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad vidutiniškai per metus su ieškovu buvo atliekami du ar trys procesiniai veiksmai, o 2001 metais baudžiamojoje byloje Nr. 1-114/2005 2001 metais nebuvo atliktas joks procesinis veiksmas (t. 4, b.l. 71-72). Tuo tarpu aplinkybė, kad procesinės prievartos priemonės iš esmės buvo pritaikytos teisėtai, t.y. esant įstatyme numatytiems pagrindams, vertintina kaip vienas iš kriterijų, į kurį turi būti atsižvelgiama, nustatant atlygintinos žalos dydį.

Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalies nuostatą, žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Savo reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo ieškovas grindė tuo, kad nušalinimo nuo pareigų laikotarpiu nuo 1998 m. balandžio 28 d. iki 2006 m. balandžio 20 d. jis negavo 148 492,31 Lt darbo užmokesčio. Tai reiškia, kad ieškovo reikalaujamą turtinės žalos atlyginimą sudaro jo nušalinimo nuo pareigų laikotarpiu negautos pajamos, kurias jis būtų gavęs, jeigu nebūtų nušalintas nuo pareigų aštuonerių metų laikui. Tačiau, kaip ieškovas pats pripažino apeliacinės instancijos teismo posėdyje (t. 4, b.l. 127), nušalinimo laikotarpiu jis buvo įsidarbinęs ir gavo darbo užmokestį. Taigi, nušalinimo nuo pareigų laikotarpiu ieškovas taip pat gavo ir pajamų, kurių jis nebūtų gavęs, dirbdamas ankstesnėse pareigose. Todėl negauto darbo užmokesčio už nušalinimo nuo pareigų laikotarpį ieškovas gali reikalauti tik tokiu atveju, jeigu jo gautas darbo užmokestis, dirbant kitose pareigose per tą patį laikotarpį, buvo mažesnis už darbo užmokestį, kurį jis būtų gavęs, jeigu nebūtų buvęs nušalintas nuo pareigų ir tik tokią šio darbo užmokesčio dalį, kuri viršija realiai jo gautą darbo užmokestį nušalinimo nuo pareigų laikotarpiu. Byloje esanti Vilniaus teritorinės muitinės pažyma (t. 3, b.l. 44) įrodo, kad laikotarpiu nuo 1998 m. balandžio 28 d. iki 2006 m. balandžio 20 d. ieškovui buvo priskaityta 148 492,86 Lt darbo užmokesčio. Tačiau iš byloje esančių pažymų apie įmokas bei socialinio draudimo laikotarpius (t. 4, b.l. 132-140) taip pat matyti, kad per laikotarpį nuo 1998 m. balandžio 28 d. iki 2006 m. balandžio 20 d. įvairiose įmonėse ieškovui buvo priskaičiuota 70 678 Lt darbo užmokesčio. Taigi, reali ieškovo patirta turtinė žala - negautos pajamos (negautas darbo užmokestis) sudarytų jam priskaityto bet, nušalinus nuo pareigų, neišmokėto darbo užmokesčio bei jo gauto per nušalinimo laikotarpį darbo užmokesčio skirtumas, t.y. 77 814,70 Lt (148 492,86 Lt - 70 678 Lt = 77 814,70 Lt priskaičiuoto darbo užmokesčio, neatskaičius mokesčių).

Vis dėlto, sprendžiant žalos atlyginimo pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį klausimą civilinėje byloje, asmens išteisinimo teisinis pagrindas yra pakankamai reikšminga aplinkybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartis, civ. byloje Nr. 3K-7-183/2006).

Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. birželio 3 d. nuosprendžiu yra nustatyta, kad G. L. , būdamas valstybės pareigūnu, įrašė dokumentuose tikrovės neatitinkančius duomenis ir jo veiksmuose yra nusikaltimo valstybės tarnybai požymių. Ikiteisminio tyrimo metu jam buvo pareikšti įtarimai pagal 1961 m. BK 289 straipsnį, tačiau tiek atiduodant bylą teismui, tiek priimant nuosprendį, jau buvo suėjęs patraukimo baudžiamojon atsakomybės terminas, dėl šios priežasties G. L. buvo išteisintas, nesprendžiant jo kaltumo klausimo.

Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu G. L. pagal BK 289 straipsnio 2 dalį baudžiamasis procesas buvo nutrauktas, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, o pagal BK 18 straipsnio 6 dalį, 16 straipsnio 2 dalį bei 274 straipsnio 3 dalį – nenustačius, kad jis dalyvavo, padarant nusikalstamą veiką (t. 1, b.l. 132-133). Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. birželio 1 d. nuosprendžiu taip pat nustatyta, kad G. L. įrašė tikrinęs muitinės deklaracijose transporto priemones ir krovinius, o jo įrašyti muitinės deklaracijose prekių eksportą patvirtinantys duomenys sudarė prielaidas kitiems asmenims neteisėtai sukčiavimo būdu užvaldyti PVM (t. 1, b.l. 203).

Taigi, ieškovo baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas pagrįstai, esant duomenų, kad jis padarė nusikalstamą veiką, ieškovas buvo nušalintas nuo pareigų, esant įstatyme numatytiems pagrindams. Esant tokiai situacijai, teisminėje praktikoje pripažįstama, kad per ilgo ikiteisminio tyrimo padariniai darbo santykiams negali būti vertinami per visą nušalinimo laikotarpį negauto atlyginimo dydžiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-7/2007). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šias aplinkybes bei į tai, kad ieškovo nušalinimas nuo pareigų iš esmės buvo pagrįstas, tačiau užtruko nepateisinamai ilgai, sprendžia, kad ieškovui priteistinos turtinės žalos – negautų pajamų (darbo užmokesčio) dydis atitinkamai turi būti mažinamas iki 60 000 Lt (CK 6.249 straipsnis).

Į šias aplinkybes taip pat būtina atsižvelgti ir sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatą, teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas reikšmingas bylos aplinkybes, o taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas neturtinės žalos dydžio klausimą, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad ieškovas buvo kaltinamas kelių sunkių nusikaltimų padarymu, o tyrimas truko ilgą laiką (7-8 metus), per šį ilgą laiką buvo apribotos ieškovo turtinės ir neturtinės galimybės, taikytos įvairios procesinės prievartos priemonės bei suvaržymai, jam buvo padaryta didelė turtinė žala. Teismas taip pat pagrįstai atsižvelgė į tai, kad ieškovas turėjo šeimą, augino dvi dukras, o ilgai trukęs tyrimas bei nušalinimas nuo pareigų neigiamai paveikė ne tik jį, bet ir jo šeimą. Tačiau nepaisant to, teismo priteista neturtinės žalos suma yra nepagrįstai didelė ir neatitinka tiek Lietuvos teismų, tiek EŽTT praktikos. Kaip pagrįstai nurodoma Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliaciniame skunde, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje priteisiamos neturtinės žalos atlyginimo vidutinis dydis sudaro apie 20 000 Lt, o EŽTT teismo priteisimas tokios žalos atlyginimas – nuo 2 000 EUR iki 40 000 Lt. Atsižvelgdama į šioje byloje nustatytas ir šioje nutartyje išdėstytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrįstas ir protingas neturtinės žalos, kurią ieškovas patyrė dėl nepateisinamai ilgo baudžiamojo proceso ir nušalinimo nuo pareigų trukmės, būtų 20 000 Lt, todėl iki šios sumos sumažina pirmosios instancijos teismo priteistą neturtinę žalą.

Išnagrinėjusi bylą pagal atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujančių Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinius skundus ir vadovaudamasi šioje nutartyje išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, padarė pagrįstas išvadas dėl nepateisinamai ilgo baudžiamojo proceso (ikiteisminių tyrimų), vykdyto prieš ieškovą G. L. bei dėl to ieškovo patirtos turtinės ir neturtinės žalos faktų, tačiau, nustatydamas žalos dydį, tinkamai neįvertino visų faktinių bylos aplinkybių bei Lietuvos teismų praktikoje kasacine tvarka priimtose nutartyse esančių teisės taikymo, nustatant žalos dydį, išaiškinimų (CPK 4 str.), taip pažeisdamas proceso teisės normas ir priimdamas iš dalies nepagrįstą spendimą, o tai sudaro pagrindą pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 20 d. sprendimą pakeisti.

Šiuo sprendimu ieškovui G. L. iš Lietuvos valstybės priteistą turtinės žalos atlyginimo sumą sumažinti iki 60 000 Lt (šešiasdešimties tūkstančių litų), o neturtinės žalos atlyginimo sumą sumažinti iki 20 000 Lt (dvidešimties tūkstančių litų).

Kitą Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 20 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.