Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, sekretoriaujant Vaidai Kazlauskienei, dalyvaujant atsakovės atstovei Danguolei Kurčikovienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo E. K. skundą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo iš atsakovų Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. K. (E. K., toliau – pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriame prašo priteisti solidariai iš atsakovų Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ (toliau – Rinktinė „Vytis“) ir Lietuvos valstybės 5844,73 Lt negauto darbo užmokesčio.

Skunde paaiškina, kad iki 2010-01-01 dirbo Viešosios policijos apsaugos tarnyboje, kuri po reorganizacijos nuo 2010-01-01 prijungta prie Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“. Toliau tarnybą pareiškėjas nuo 2010-01-01 tęsia Rinktinėje „Vytis“. Per laikotarpį nuo 2007-01-01 iki 2009-12-31 pareiškėjui neišmokėta 5877,73 Lt priemokų ir priedų. Ši nepriemoka susidarė todėl, kad, apskaičiuojant priedus bei priemokas, buvo vadovaujamasi Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi, kurioje yra nustatyti apribojimai valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumai. Pareiškėjui buvo mokama tik priemokų ir priedų dalis, neviršijanti 70 procentų pareiginės algos. Skundą grindžia Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimu, kuriame pripažinta, kad toks ribojimas prieštarauja Konstitucijai.

Nors pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-12-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte, tačiau, pareiškėjo nuomone, byloje yra galimas ir civilinės atsakomybės valstybei taikymas. Valstybei nustačius minėtą teisinį reguliavimą, pareiškėjas negavo dalies savo darbo užmokesčio, t. y. negavo pajamų, kurias būtų gavęs, jei neteisėtas valstybės teisinis reguliavimas nebūtų buvęs nustatytas. Neatsargūs valstybės veiksmai tiesiogiai nulėmė tai, kad pareiškėjas patyrė nuostolių, kurių dydis lygus jo negautoms pajamoms. Tokios aplinkybės apima visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas ir sudaro pagrindą valstybės civilinei atsakomybei kilti. Dėl tinkamo atsakovo palieka spręsti teismui.

Į teismo posėdį pareiškėjas neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.

Paaiškina, kad apskaičiuodamas darbo užmokestį pareiškėjui ir taikydamas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnį, kurio 2 dalyje nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos, darbdavys veikė teisėtai, kitaip elgtis negalėjo, kol nebuvo konstatuotas šios teisės normos prieštaravimas Konstitucijai, nes išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta tik Konstituciniam Teismui.

Valstybės tarnybos teisiniai santykiai – tai teisiniai santykiai tarp valstybės tarnautojo ir valstybės, kuri šio asmens atžvilgiu atlieka darbdavio vaidmenį (Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimas). Rinktinė „Vytis“ atlyginimus moka pagal iš biudžeto skirtus asignavimus. Asignavimų valdytojas yra Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos. Biudžeto formavimas priklauso Vyriausybės kompetencijai. Todėl mano, kad vienintelis tinkamas atsakovas šioje byloje yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės. Mano, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo, tuo pačiu turėtų išspręsti klausimą ir dėl įpareigojimo skirti tam reikalingus asignavimus.

Paaiškina, kad nėra teisinio pagrindo taikyti teisinę atsakomybę, nes valstybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijos ar jų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Nagrinėjamu atveju darbdavys pagrįstai taikė Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalį, kol priedų ir priemokų ribojimas buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Pareiškėjo reikalavimui priteisti per laikotarpį nuo 2005-02-01 iki 2007-04-30 neišmokėtą darbo užmokestį taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trijų metų senaties terminas.

Prašo skundą atmesti, taikyti ieškinio senatį, jeigu teismas nuspręstų pareiškėjo skundą tenkinti, prašo sprendimo vykdymą atidėti vieniems metams.

Atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdį pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui 2007-2008 metais neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl to, kad apskaičiuojant priedus bei priemokas pareiškėjui buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį.

Remiantis 2010-03-05 pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjui per laikotarpį nuo 2007-01-01 iki 2008-12-31 neišmokėta 5844,73 Lt priedų ir priemokų (b. l. 4). Šios pažymos duomenys sutampa su atsakovo pateiktų 2010-05-11 pažymų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) duomenimis (b. l. 13-14). Iš 2010-03-05 pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad 2007 metų rugpjūčio mėnesį pareiškėjui išmokėta priemoka už nesumokėtus viršvalandžius 2005 metais, o 2007 metų rugsėjo mėnesį išmokėta priemoka už nesumokėtus viršvalandžius 2006 metais. Atsakovės atstovė teismo posėdyje patvirtino, kad 2005-2006 metais priemokos už viršvalandžius buvo skaičiuojamos tik formaliai, o išmokėtos 2007 metais. Iš pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad šioms sumoms pritaikytas ribojimas. Darbo užmokestis už 2005 ir 2006 metų viršvalandžius sumokėtas 2007 metais ir 2007 metais pritaikytas ribojimas, todėl dėl ribojimo neišmokėta suma įskaičiuotina į dėl ribojimo 2007 metais neišmokėtą darbo užmokestį. Kadangi atsakovas išmokėjo nepriemokas už 2005-2006 metų viršvalandžius, tai reiškia, kad jis pripažino savo skolą teisingai atsiskaityti už pareiškėjo atliktą darbą, o Civilinio kodekso 1.130 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminą nutraukia skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę. Taigi dėl to 2007 metais neišmokėtoms viršvalandžių už 2005-2006 metus nepriemokoms ieškinio senaties terminas netaikytinas. Iš minėtų pažymų matyti, koks darbo užmokestis pareiškėjui buvo priskaičiuotas, konkrečiai nurodoma, kokios sumos priskaičiuotos už stažą, už kategoriją, už laipsnį, už darbą naktį, švenčių dienomis, viršvalandžius, ir koks darbo užmokestis neišmokėtas dėl taikyto ribojimo. Pareiškėjui apskaičiuotų darbo užmokesčio bei neišmokėtos jo dalies sumų darbdavys neginčija. Iš darbo laiko apskaitos žiniaraščių matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas dirbo (pagal darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose esantį suskirstymą grafoje „faktiškai dirbta valandų“) atitinkamais metais ir mėnesiais naktį, poilsio ir švenčių dienomis, viršvalandžius (b. l. 64-87). Byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių abejoti atsakovo atsakingų darbuotojų parengtuose ir patvirtintuose dokumentuose pateikta informacija.

Pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo statutinis valstybės tarnautojas. Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) VI skyriaus 23-26 straipsnių nuostatos, kurios, remiantis VTĮ 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams. VTĮ 23 straipsnio 1 dalyje (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalimi buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. VTĮ 25 straipsnio 1 dalyje (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija) nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą; 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. Pagal VTĮ 25 straipsnio 7 dalį (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija), šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. Pagal VTĮ 26 straipsnio 3 dalį (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija), vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos.

VTĮ 23 straipsnio 2 dalis papildyta 2007-06-07 įstatymu Nr. X-1175 ir nurodyta, kad „Priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomi šio Įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.“

2008-12-09 buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26-1, 43-1 straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymas (2008-12-09 įstatymas Nr. XI-53). Šio įstatymo 6 straipsniu buvo pakeistas bei papildytas VTĮ 23 straipsnis, kurio 2 dalis nustatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.

Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003-04-29 įstatymu Nr. IX-1538, 38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Papildomos užduotys pareigūnui turi būti suformuluotos raštu. Statuto 38 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos.

Tokiu teisiniu reglamentavimu buvo ribojamas faktiškai skaičiuotinų priedų bei priemokų dydis.

Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002-04-23 redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007-06-07 redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama. Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Konstituciją negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai. Todėl, pagal Konstituciją, VTĮ skyriuje „Darbo užmokestis", kuris vidaus tarnybos sistemos pareigūnams buvo taikomas be išlygų, turėjo būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo VTĮ nustatytą ribą.

Konstitucinio Teismo sprendimas reiškia, jog paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs ir to neneigia. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. birželio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010 („Administracinė jurisprudencija“ Nr. 19, 2010, p. 261-275), kuri analogiška nagrinėjamai bylai, konstatavo, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, dirbę poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikę papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą ir todėl atitinkama darbo užmokesčio suma jiems nebuvo išmokėta, turi teisę reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto ribojimo taikymo. Išplėstinės teisėjų kolegijos manymu, teisingu atlyginimu už darbą nagrinėjamu atveju gali būti darbo užmokesčio dalies, kuri būtų buvusi, bet dėl taikyto ribojimo nebuvo išmokėta, sumokėjimas.

Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo nuostatas, minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-06-07 nutartį Nr. A662-1735/2010 ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo, yra pagrįstas ir jo teisės prisiteisti darbo užmokesčio nepriemoką nepaneigia tai, kad ne viso darbo užmokesčio mokėjimo pareiškėjui metu dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą numatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai. Jeigu asmuo kreipiasi į teismą įstatymo nustatytais terminais, jis turi teisę į tai, kad būtų atsižvelgiama ir į vėliau priimtą Konstitucinio Teismo nutarimą dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų konstitucingumo. Tokios pozicijos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuosekliai: 2005 m. gruodžio 21 nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis „Administracinių teismų praktika“ Nr. 8, p. 316-329, išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011. Pastaroji Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis priimta atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011-10-25 nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (minėtos teismo nutartys), teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susiję su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalis). Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Senaties terminas skaičiuojamas nuo pareiškėjo skundo padavimo teismui dienos. Pareiškėjas skundą teismui padavė 2010-05-03, taigi reikalavimui priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, neišmokėtą per laikotarpį nuo 2007 m. sausio mėnesio iki 2007 m. kovo mėnesio, praleido ieškinio senaties terminą. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005-02-21 įsakymu Nr. 5-V-143 patvirtintas Policijos įstaigų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, darbo užmokesčio mokėjimo aprašas, kurio 2 punkte nustatyta, kad darbo užmokestis išmokamas kito mėnesio 3-10 dienomis (b. l. 26-27). Dėl to pareiškėjas apie 2007 m. balandžio mėnesį taikytą priedų ir priemokų ribojimą galėjo sužinoti ne anksčiau kaip iki 2007 m. gegužės 10 dienos. Tai reiškia, kad reikalavimui priteisti 2007 m. balandžio mėnesį neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką jis nepraleido senaties termino. Atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį, o pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių priežasčių ir nepateikė įrodymų, dėl kurių senaties terminas galėtų būti atnaujintas. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjo atžvilgiu taikytas darbo užmokesčio ribojimas buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms, nėra pagrindas atnaujinti ieškinio senatį. Todėl pritaikius Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą, pareiškėjas turi teisę į darbo užmokesčio dalies nepriemoką, susidariusią nuo 2007 m. balandžio mėnesio. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui priteistina suma mažinama dalimi už laikotarpį nuo 2007 m. sausio mėnesio iki 2007 m. kovo 31 d.

Darbo kodekso 298 straipsnis reglamentuoja materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą. Pagal savo esmę DK 298 straipsnyje nustatytas ribojimas nėra priskiriamas ieškinio senaties terminui. Pagal darbo kodekso 298 straipsnį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Šiuo straipsniu apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. Šis apribojimas nustatomas kalendoriniais trejais metais. Pareiškėjas prašo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį, neviršijantį 3 metų.

Pareiškėjui neišmokėta priedų ir priemokų suma priteistina iš atsakovės Rinktinės „Vytis“. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tokio pobūdžio ginčai, koks yra nagrinėjamas šioje administracinėje byloje, yra tarnybinis ginčas, o darbdavio teises ir pareigas, inter alia pareigą tinkamai atlyginti pareigūnui už jo atliktą darbą, įgyvendina (vidaus reikalų statutinė) įstaiga, kurioje pareigūnas tarnavo (išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). Nagrinėjamu atveju nenustatyta jokių objektyvių aplinkybių, galinčių sąlygoti kitokį nei paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje įtvirtintą ginčo teisinių santykių bei šių santykių dalyvių teisinį vertinimą. Taigi pareiškėjo reikalavimas valstybei keliamas nepagrįstai dėl jau nurodytos priežasties (valstybė nėra pareiškėjo darbdavys), taip pat ir dėl to, kad byloje negali būti keliamas valstybės civilinės ir deliktinės atsakomybės klausimas. Būtent iš valstybės tarnybos teisinio santykio, jo pagrindu egzistuojančių abipusių teisių ir pareigų, o ne iš žalos padarymo fakto, kaip deliktinės civilinės atsakomybės atveju, kyla pareiškėjo reikalavimas.

Atsakovė prašo atidėti sprendimo vykdymą, tačiau nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad pareiškėjo skundo tenkinimas, priteisiant jam neišmokėtą darbo užmokestį, reikšmingai paveiks dabartinę turtinę padėtį. Teismas įvertina darbo užmokesčio nepriemokos ir reikalavimo senumą (pareiškėjas nepriemoką patyrė 2007-2008 metais, skundas teismui pateiktas 2010 m. gegužės mėnesį, byla išnagrinėta praėjus 1,5 metų), todėl sprendimo vykdymo atidėjimas dar metams neadekvačiai pažeistų pareiškėjo teisę ginti savo konstitucinę teisę į teisingą atlyginimą už darbą. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, taip pat vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika analogiškose administracinėse bylose dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo (2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1856/2011, 2011-09-15 nutartis administracinėj byloje Nr. A261-3291/2011, 2011-08-05 nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-236/2011), teismas daro išvadą, kad prašymas atidėti sprendimo vykdymą netenkintinas.

Rinktinė „Vytis“ atsiliepime pareiškė nuomonę, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo, turėtų išspręsti ir klausimą dėl įpareigojimo skirti tam reikalingus asignavimus. Klausimas dėl asignavimų skyrimo priteistai darbo užmokesčio nepriemokai išmokėti yra susijęs su priimto teismo sprendimo vykdymu ir teismo sprendime nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktu, 127 straipsniu,

nusprendė:

pareiškėjo E. K. skundą tenkinti iš dalies ir priteisti iš atsakovės Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ E. K. naudai 5842,44 Lt (penkis tūkstančius aštuonis šimtus keturiasdešimt du litus 44 centus) neišmokėto darbo užmokesčio.

Skundo dalį, kurioje keliami reikalavimai atsakovei Lietuvos valstybei, atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.