- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2023-01-12
- Bylos Nr.
- 1A-9-491/2023
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Sigitas Bagdonavičius
- Nuteistasis
- G. M.
- Advokatai
- Mantas Valiukas, Snieguolė Uždanavičienė, Audrius Juozapavičius
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Valdo Ciesiūno ir Valdo Petro Meidaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios G. M. gynėjo advokato Manto Valiuko apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. liepos 1 d. nuosprendžio, kuriuo G. M. buvo nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 235 straipsnio 1 dalį 50 MGL (2500 Eur) dydžio bauda.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu G. M. pagal BK 235 straipsnio 1 dalį buvo nuteista už tai, kad apklausiama kaip liudytoja davė melagingus parodymus: 2018 m. rugsėjo 13 d. nuo 9.10 val. iki 9.52 val. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (duomenys neskelbtini) apygardos valdybos patalpose ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) apklausiama kaip liudytoja, tyčia davė žinomai melagingus parodymus apie ikiteisminiam tyrimui reikšmingas aplinkybes – apie neoficialaus darbo užmokesčio mokėjimo sistemą ir dydį, apie neoficialią pajamų apskaitą (duomenys neskelbtini) IĮ, t. y. nuo 2002 m. spalio 1 d. iki 2015 m. kovo 31 d. dirbdama (duomenys neskelbtini) IĮ, nuo 2002 m. iki 2005 m. eidama pardavėjo-konsultanto pareigas, o nuo 2005 m. – vadybininko (vedėjo) pareigas, žinodama, kad (duomenys neskelbtini) IĮ darbuotojams yra mokamas neoficialus darbo užmokestis, pildomi parduotuvės apyvartos žiniaraščiai, taip pat neapskaitytų pinigų apyvartos žiniaraščiai, 2018 m. rugsėjo 13 d. apklausos metu parodė, jog jai nėra žinoma apie neoficialaus darbo užmokesčio mokėjimo sistemą ir dydį bei neoficialią pajamų apskaitą (duomenys neskelbtini) IĮ, ir taip siekė suklaidinti ikiteisminį tyrimą atliekančius pareigūnus; tęsdama savo nusikalstamą veiką, 2019 m. balandžio 4 d. apie 13.30 val. Vilniaus miesto apylinkės teismo nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) teisiamojo posėdžio metu apklausiama kaip liudytoja, prisiekusi ir prieš apklausą būdama pasirašytinai įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, tyčia davė žinomai melagingus parodymus apie neoficialaus darbo užmokesčio mokėjimo sistemą ir dydį, apie neoficialią pajamų apskaitą (duomenys neskelbtini) IĮ, t. y. patvirtino savo parodymus, duotus 2018 m. rugsėjo 13 d. ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) metu, ir taip siekė suklaidinti baudžiamąją bylą nagrinėjantį teismą.
2. Tuo pačiu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu Ž. B., O. R. ir A. T. taip pat buvo nuteistos pagal BK 235 straipsnio 1 dalį.
3. Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjusi nuteistosios G. M. gynėjo advokato M. Valiuko apeliacinį skundą ir nuteistųjų Ž. B., O. R., A. T. gynėjos advokatės Snieguolės Uždanavičienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. liepos 1 d. nuosprendžio, 2021 m. gruodžio 28 d. nutartimi visus šiuos apeliacinius skundus atmetė.
Žemesnės instancijos teismas
4. Kasacine tvarka Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gruodžio 28 d. nutartį bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. liepos 1 d. nuosprendį apskundė nuteistosios G. M. gynėjas advokatas Audrius Juozapavičius. Kita šių teismų procesinių sprendimų dalis dėl nuteistųjų Ž. B., O. R., A. T. kasacine tvarka nebuvo skundžiama.
5. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. spalio 19 d. nutartimi buvo panaikinta Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gruodžio 28 d. nutarties dalis, kuria buvo atmestas nuteistosios G. M. gynėjo advokato M. Valiuko apeliacinis skundas, ir byla buvo perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistosios G. M. gynėjas advokatas M. Valiukas prašo G. M. išteisinti pagal BK 235 straipsnio 1 dalį. Apeliaciniame skunde nurodoma:
2.1. Tiek ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) metu, tiek ir pirmosios instancijos teismui nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini) egzistavo reali grėsmė G. M. būti patrauktai teisinėn atsakomybėn dėl savo tiesioginio dalyvavimo (duomenys neskelbtini) IĮ tvarkant neapskaitytas (neoficialias) pajamas, neoficialiai mokant darbo užmokestį darbuotojams, todėl iš jos nebuvo galima reikalauti save apkalbėti. Tai patvirtina paties teismo skundžiamame nuosprendyje cituojami liudytojų, nuteistosios E. K.-M. parodymai, kad G. M. ne tik žinojo apie neapskaitytas pajamas įmonėje, neoficialiai mokamą atlyginimą darbuotojams, bet ir tiesiogiai dalyvavo įmonės grynųjų pinigų tvarkyme ir atliko veiksmus, susijusius su jų apskaita. Teismas skundžiamame nuosprendyje visa tai nurodęs, padarė prieštaringą išvadą, kad G. M. negalėjo grėsti teisinė atsakomybė už tai ir ji atsakomybėn niekada nebuvo patraukta.
2.2. Nepagrįsta teismo išvada, kad G. M., kaip liudytojos, apklausa vyko nepažeidžiant tokios apklausos taisyklių. Šiuo atveju buvo pažeistas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 80 straipsnio 1 punktas, kad kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką. Dar prieš G. M. apklausą ikiteisminio tyrimo metu 2018 m. rugsėjo 13 d. byloje buvo duomenų (apeliaciniame skunde cituojami liudytojų, nuteistosios E. K.-M. parodymai) apie G. M. pareigas įmonėje, jos vykdytas funkcijas, susijusias su grynaisiais pinigais, atlyginimų išmokėjimu, dokumentų, susijusių su atlyginimų mokėjimu, pildymu, t. y. tuo metu jau buvo gauta pakankamai faktinių duomenų, rodančių, jog G. M. statusas byloje nebuvo neutralus ir ji negalėjo būti apklausiama kaip liudytoja apie jos pačios veiksmus, susijusius su finansinėmis operacijomis įmonėje, kurioje jai buvo priskirtas faktinis vadovavimas ir tiriamas apgaulingas apskaitos tvarkymas.
2.3. Teismas nepagrįstai vadovavosi liudytojos tyrėjos R. Z. parodymais. Šios liudytojos parodymais negalima pasitikėti, nes jai patvirtinus gynybos nurodytus esminius baudžiamojo proceso pažeidimus (G. M. buvo apklausta be rusų kalbos vertėjo, ši liudytoja G. M. teigė, jog visi prieš tai apklausti asmenys ją įvardijo kaip faktinę įmonės vadovę), jai grėstų drausminė atsakomybė. Dėl rusų kalbos liudytoja pati pripažino, kad rusų kalbą mokėsi mokykloje 4 metus. Taip pat ir jos darbas Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyboje, kur susiduriama su rusų kalba, leidžia teigti, kad ji turi suprasti rusų kalbą. Liudytojos R. Z. parodymai buvo dar ir nenuoseklūs, kadangi ji skirtingai nurodė, ar prisimena G. M. apklausą, ar ne. Svarbu ir tai, kad G. M. nėra Lietuvos Respublikos pilietė, prieš apklausą jai nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti advokato pagalba.
2.4. Skundžiamame nuosprendyje teismas nepagrįstai vadovavosi Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. sausio 6 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, kurioje G. M. buvo apklausta kaip liudytoja bei davė parodymus apie analogišką nuteistosios E. K.-M. nusikalstamą veiką. Šis nuosprendis nepaneigia G. M. pozicijos, jog ji, duodama parodymus, siekė save apsaugoti ir neliudyti prieš save vėlesniame prieš E. K.-M. vykstančiame baudžiamajame procese. Iš minimame nuosprendyje aprašytų G. M. parodymų matyti, jog ji parodymus davė apie kitų asmenų, o ne savo veiksmus, t. y. konkrečiai apie (duomenys neskelbtini) IĮ buvusią pinigų apskaitos tvarką, išėmimus iš kasos ir t. t. Tuo metu G. M. nereikėjo neigti savo vaidmens tvarkant šios įmonės apskaitą. Tuo tarpu vėlesniame baudžiamajame procese G. M. savo parodymais iš esmės gynėsi nuo galimo įtarimo (kaltinimo) padedant apgaulingai tvarkyti (duomenys neskelbtini) IĮ buhalterinę apskaitą. Tai matyti iš jos parodymų, kuriais ji neigė buvusi šios įmonės faktine vadove, mokėdavusi atlyginimus pardavėjoms, disponavusi dokumentais, susijusiais su darbo laiko apskaita ir parduotuvių apyvartomis.
2.5. Teismas skundžiamame nuosprendyje teisingai nurodė, kad pagal kasacinio teismo praktiką, teisinės pareigos duoti teisingus parodymus apie žinomas, byloje įrodinėtinas aplinkybes negali paneigti subjektyvios, neturinčios realaus pagrindo liudytojo prielaidos, kad tokių aplinkybių atskleidimas sudaro grėsmę kilti jo paties baudžiamajam (ar administraciniam) persekiojimui. Dėl to sprendžiant, ar liudytojui užduoti klausimai, atsakymai į juos (parodymų turinys) reiškia draudimo versti duoti parodymus prieš save pažeidimą, būtina atsižvelgti į konkrečias bylos aplinkybes. Kita vertus, vien formalus įtarimų nepareiškimas neleidžia kategoriškai teigti, kad asmens teisė atsisakyti duoti parodymus prieš save nebuvo varžoma. Šiuo atveju, įvertinus G. M. parodymus 2018 m. rugsėjo 13 d., matyti, jog jos parodymų dalyką sudarė duomenys apie tikėtiną jos dalyvavimą padedant apgaulingai tvarkyti (duomenys neskelbtini) IĮ buhalterinę apskaitą. G. M., duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu, o vėliau juos patvirtindama teisme, iš esmės neigė bet kokį savo vaidmenį, susijusį su grynaisiais pinigais, atlyginimų mokėjimu šios įmonės darbuotojams, su tuo susijusios dokumentacijos tvarkymu. Vertimas ją duoti priešingus parodymus turi būti vertinamas kaip vertimas duoti parodymus prieš save. Taigi, G. M. apklausų metu egzistavo BPK 80 straipsnio 1 punkte numatyta aplinkybė, dėl kurios ji negalėjo būti apklausiama kaip liudytoja. Ji tame procese galėjo būti apklausta tik jai taikant BPK 82 straipsnio 3 dalyje numatytus liudijimo ypatumus, t. y. tik jos sutikimu, išaiškinant jai teisę apklausos metu turėti įgaliotąjį atstovą, reikalauti pripažinti ją įtariamąja, neįspėjant dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, atsisakymą ar vengimą juos duoti. Kadangi tai nebuvo padaryta, G. M. negali atsakyti už melagingų parodymų davimą.
3. Teismo posėdyje nuteistosios gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė šį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Apeliacinis skundas tenkinamas.
Žemesnės instancijos teismas
5. Nuteistosios G. M. gynėjo teigimu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo G. M. nuteista pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, neteisėtas ir nepagrįstas, nes: 1) byloje yra pakankamai įrodymų, kad G. M. ne tik žinojo apie neapskaitytas pajamas (duomenys neskelbtini) IĮ ir neoficialiai mokamą darbo užmokestį darbuotojams, bet ir pati tiesiogiai tame dalyvavo; 2) nuosprendis prieštaringas, nes, viena vertus, paties teismo aptarti įrodymai rodo, jog G. M. tiesiogiai prisidėjo įmonėje tvarkant neoficialią buhalterinę apskaitą, kita vertus, teismas padarė išvadą, jog realiai G. M. negalėjo manyti, kad gali būti patraukta teisinėn atsakomybėn už tai; 3) vien tai, kad G. M. nebuvo pareikšti jokie įtarimai ar kaltinimai, nesudaro pagrindo teigti, kad jos teisė atsisakyti duoti parodymus prieš save nebuvo varžoma; 4) nepagrįsta teismo išvada, kad G. M. kaip liudytojos apklausa ikiteisminio tyrimo metu vyko nepažeidžiant tokios apklausos taisyklių; 5) teismas nepagrįstai vadovavosi Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. sausio 6 d. nuosprendžiu, kadangi šioje byloje G. M. parodymus davė apie kitų asmenų, o ne apie savo veiksmus; 6) ikiteisminio tyrimo metu ir teisme apklausiant G. M. kaip liudytoją buvo pažeistas draudimo versti duoti parodymus prieš save principas, įtvirtintas BPK 80 straipsnio 1 punkte.
6. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad G. M., apklausiama kaip liudytoja ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, davė melagingus parodymus, nes: 1) jos parodymai, jog ji nieko nežino apie (duomenys neskelbtini) IĮ neoficialaus atlyginimo mokėjimo sistemą ir jo dydį, neoficialią pajamų apskaitą, neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių, patvirtinančių, jog ji įmonėje disponavo tiek apskaitytais, tiek neapskaitytais grynaisiais pinigais, mokėjo darbo užmokestį (tiek oficialią, tiek neoficialią jo dalį) kitoms darbuotojoms, pildė su tuo susijusias ataskaitas; 2) G. M. niekada nebuvo pareikšti įtarimai ar kaltinimai, susiję su aplinkybėmis dėl (duomenys neskelbtini) IĮ apgaulingai tvarkomos buhalterinės apskaitos bei dėl neapskaitytų pajamų ir nedeklaruotų bei nesumokėtų mokesčių; 3) nenustatyta jokių aplinkybių, kurios patvirtintų realų pagrindą manyti, jog G. M. buvo apklausiama ne kaip neutrali liudytoja, bet kaip potenciali įtariamoji ar asmuo, kuriam realiai gali grėsti baudžiamoji atsakomybė ar būti taikomos kokios nors kitos baudžiamojo pobūdžio priemonės; 4) apklausų metu G. M. kaip liudytojos buvo prašoma papasakoti tik apie buhalterinę apskaitą įmonėje, siekiant patvirtinti ar paneigti (duomenys neskelbtini) neteisėtus veiksmus šiuo klausimu.
7. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi skundžiamo nuosprendžio motyvus, apeliacinio skundo argumentus, dar kartą įvertinusi bylos įrodymus, nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis dėl G. M. kaltės pagal BK 235 straipsnio 1 dalį. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje skyrė daug dėmesio aptarti įrodymams, patvirtinantiems G. M. vaidmenį (duomenys neskelbtini) IĮ, nurodė, jog nuteistoji žinojo apie šios įmonės neoficialią pajamų apskaitą, neoficialiai darbuotojams mokamą darbo užmokestį, tačiau aiškiai nepasisakė dėl tokių svarbių aplinkybių kaip pačios G. M. galimas dalyvavimas tvarkant neoficialią įmonės pajamų apskaitą, disponavimas įmonėje neapskaitytais grynaisiais pinigais. Ignoruodamas šias svarbias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisme G. M. kaip liudytojos buvo prašoma papasakoti tik apie tai, kaip įmonėje neoficialiai buvo tvarkoma buhalterinė apskaita, ir tik tam, kad jos parodymai taptų vienu iš E. K.-M. kaltę patvirtinančių įrodymų, o ne apie pačios G. M. galimai neteisėtus veiksmus tvarkant įmonių buhalterinę apskaitą. Tai daro skundžiamą nuosprendį prieštaringu, kadangi visos šios aplinkybės (apie G. M. vaidmenį įmonėje tvarkant buhalterinę apskaitą ir disponuojant neapskaitytais grynaisiais pinigais) yra glaudžiai susijusios ir negali būti atskirai nagrinėjamos. Negana to, pirmosios instancijos teismas tik prielaidomis motyvavo, kad G. M. nebūtų kilusi jokia teisinė atsakomybė, jei ji, apklausiama kaip liudytoja ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, būtų davusi teisingus parodymus. Teismas išsamiau nesigilino į priešingo G. M. elgesio (neteisingų parodymų davimo) motyvus, ignoravo pakankamai svarbų nuteistosios vaidmenį (duomenys neskelbtini) IĮ ir šių aplinkybių nevertino visų bylai reikšmingų duomenų visumoje. Dėl šių trūkumų, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, dėl ko neteisingai išsprendė G. M. kaltės pagal BK 235 straipsnio 1 dalį klausimą. Toks pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl G. M. negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.
8. Iš bylos matyti, kad 2015 m. lapkričio 11 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal požymius nusikalstamų veikų, numatytų BK 220 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal (duomenys neskelbtini) IĮ buhalterės G. K. pareiškimą dėl šioje įmonėje galimai darbuotojams mokamo neoficialaus darbo užmokesčio bei galimo dalies pardavimų neapskaitymo įmonės buhalterinėje apskaitoje. Šiame ikiteisminiame tyrime G. M. buvo apklausta vieną kartą 2018 m. rugsėjo 13 d. kaip liudytoja pagal bendrąsias liudytojų apklausos taisykles, įspėjant ją dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnio 1 dalį už žinomai melagingų parodymų davimą. Teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, E. K.-M. byla kartu su kaltinamuoju aktu buvo perduota teismui 2018 m. lapkričio 2 d., kaltinant ją pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, t. y. dėl galimai jos įmonėje apgaulingai tvarkomos buhalterinės apskaitos bei dėl neapskaitytų pajamų ir nedeklaruotų bei nesumokėtų mokesčių. Šioje baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), teisiamajame posėdyje, vykusiame 2019 m. balandžio 4 d., G. M. taip pat buvo apklausta kaip liudytoja pagal bendrąsias liudytojų apklausos taisykles, įspėjant ją dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnio 1 dalį už žinomai melagingų parodymų davimą. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 11 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) E. K.-M. buvo nuteista pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį. Vilniaus apygardos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs baudžiamąją byla pagal nuteistosios E. K.-M. ir jos gynėjos bei Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos apeliacinius skundus, 2020 m. balandžio 8 d. nutartimi pakeitė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 11 d. nuosprendį dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms bei netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų.
9. Ta pačia 2020 m. balandžio 8 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismas informavo prokurorą, kad, be kita ko, G. M., apklausiama kaip liudytoja ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, galimai davė melagingus parodymus. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme liudytoja apklausta G. M. iš esmės davė vienodus parodymus, kad nuo 2002 m. dirba (duomenys neskelbtini) IĮ vadybininke; visą laiką algą gaudavo pavedimu; į jos pareigas įeina prekių tiekimas; parduotuvės vadybininkės inkasuotus pinigus atnešdavo jai, o ši atiduodavo juos įmonės savininkei; jokių lapukų ir papildomų paskaičiavimų apie gautas pajamas iš parduotuvių nereikėjo, nes visa apyvarta buvo matoma kompiuteryje; neoficialios apskaitos nebuvo; jokių dokumentų ir lentelių nepildė, viską tvarkė buhalterė. Tuo tarpu 2020 m. balandžio 8 d. nutartyje Vilniaus apygardos teismas nustatė tokias aplinkybes: G. M. negalėjo nežinoti apie (duomenys neskelbtini) IĮ egzistuojančią neoficialią pajamų apskaitos ir atlyginimų mokėjimo sistemą, nes pagal G. K. ir kitų byloje apklaustų liudytojų parodymus, būtent parduotuvių „vadybininkės“ (tokios kaip G. M.) tvarkė visą gaunamų pinigų apskaitą, pildė ataskaitas, vykdė mokėjimus pardavėjoms, inkasuodavo ir perduodavo surinktus pinigus G. M.; ši liudytoja, būdama įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, teisme pasirašiusi priesaiką, duodama parodymus teismo posėdžio metu 2019 m. balandžio 4 d. iš esmės neigė, kad parduotuvėje egzistavo neoficiali pinigų ir atlyginimų mokėjimo sistema; tokie minėtos liudytojos parodymai prieštarauja G. K., kitų byloje apklaustų liudytojų parodymams ir bylos metu surinktiems įrodymams. 2020 m. balandžio 23 d. ikiteisminio tyrimo pareigūno rezoliucija prieš G. M. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 235 straipsnio 1 dalyje. Skundžiamu nuosprendžiu dėl šio nusikaltimo G. M. ir buvo nuteista.
10. Melagingi parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir/ar teisme, paprastai trukdo atlikti ikiteisminį tyrimą ir nustatyti tiesą baudžiamojoje byloje. Jie gali pakreipti tyrimą ir baudžiamosios bylos nagrinėjimą neteisinga kryptimi ir būti viena iš esminių prielaidų priimti nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį ar kitą baigiamąjį procesinį sprendimą. Tokiais asmens veiksmais sutrikdoma normali ikiteisminio tyrimo institucijos veikla ir iš esmės teismo veikla. Tokia asmens veika gali užtraukti jam baudžiamąją atsakomybę pagal BK 235 straipsnio 1 dalį. Kita vertus, to paties straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad nukentėjęs asmuo ar liudytojas neatsako už melagingų parodymų davimą, jeigu pagal įstatymus turėjo teisę atsisakyti duoti parodymus, tačiau prieš apklausą nebuvo su šia teise supažindintas. Atvejai, kai asmuo turi teisę atsisakyti duoti parodymus, reglamentuojami ne tik baudžiamajame įstatyme, bet ir kituose teisės aktuose, todėl sprendžiant BK 235 straipsnio taikymo klausimą, šie teisės aktai turi būti analizuojami ir vertinami kaip visuma. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas bet kokiu būdu versti asmenį duoti parodymus prieš save. Pagal BPK 80 straipsnio 1 punktą, 82 straipsnio 3 dalį, įtvirtinančius šią konstitucinę nuostatą, asmeniui, apklausiamam apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, netaikoma atsakomybė už melagingų parodymų davimą (pagal BK 235 straipsnio 1 dalį). Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) sprendimuose išaiškinta, kad verčiant liudyti prieš save yra pažeidžiamas teisingo proceso principas, įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje. Asmens įpareigojimas (vertimas) atsakyti į klausimus apie įvykius, dėl kurių jam pareikštas kaltinimas Konvencijos 6 straipsnio prasme, nesuderinamas su teise tylėti ir neduoti parodymų prieš save, kuri yra neatskiriama teisingo proceso sąvokos dalis. Šis principas galioja ir tuo atveju, kai nurodytas įpareigojimas (vertimas) asmeniui taikomas skirtingame procese negu tas, kuriame pareikštas kaltinimas (Marttinen v. Finland, no. 19235/03, judgement of 21 April 2009; Shannon v. the United Kingdom, no. 6563/03, judgement of 4 October 2005; J. B. v. Switzerland, no. 31827/96, judgement of 3 May 2001; a contrario Macko and Kozuba? v. Slovakia, nos. 64054/00 and 64071/00, judgement of 19 June 2007).
11. Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad liudytojo, kaip baudžiamojo proceso dalyvio, statusas paprastai yra neutralus, t. y. kaip liudytojas turi būti apklausiamas asmuo, tiesiogiai niekaip nesuinteresuotas bylos baigtimi. Liudytojas paprastai apklausiamas apie jam žinomus kitų asmenų veiksmus, kitas, nustatant tiesą byloje svarbias aplinkybes. Kitaip tariant, tai yra asmuo, kuris kažką matė, girdėjo ir kt., bet jo parodymų dalyko nesudaro duomenys apie tikėtiną jo dalyvavimą darant nusikalstamas veikas. Liudytojui negali būti užduodami klausimai, į kuriuos atsakius būtų gauti duomenys, galintys būti pagrindas reikšti įtarimus ar kaltinimus šiam proceso dalyviui ne tik tiriamoje baudžiamojoje byloje, bet ir bet kurioje kitoje „baudžiamojo pobūdžio“ byloje. Formalus įtarimų nepareiškimas neleidžia kategoriškai teigti, kad asmens teisė atsisakyti duoti parodymus prieš save nebuvo varžoma. Todėl sprendžiant, ar tokia teisė nebuvo varžoma, atsižvelgtina ne tik į tai, ar procesine prasme asmeniui buvo pareikšti įtarimai dėl aplinkybių, kurios buvo tiriamos baudžiamojoje byloje, bet būtina įvertinti visus faktinius bylos duomenis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-168/2011).
12. Taigi, esminis klausimas šioje byloje yra tas, ar G. M. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme galėjo būti apklausta pagal bendrąsias liudytojų apklausos taisykles, t. y. prieš tai būdama įspėta dėl BK 235 straipsnio 1 dalyje nurodytos baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, ar ją apklausiant grėsmė jai būti patrauktai baudžiamojon atsakomybėn buvo reali ar tariama. Atsakymas į šį klausimą yra neatsiejamas nuo G. M. vaidmens bei jos atliekamų faktinių darbinių funkcijų turinio ir apimties (duomenys neskelbtini) IĮ, ko pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje visiškai neaptarė.
13. Ar liudytojui užduodami klausimai gali būti vertinami kaip vertimas duoti parodymus prieš save, nustatoma pagal konkrečias faktines bylos aplinkybes. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. balandžio 8 d. nutartyje analizavo ir vertino G. M. vaidmenį (duomenys neskelbtini) IĮ bei nustatė faktines aplinkybes, teisiškai reikšmingas šioje byloje. Kolegijos vertinimu, šioje nutartyje jos pakankamai išsamiai atkleistos. Iš nutarties matyti, kad (duomenys neskelbtini) IĮ, be kita ko, buvo neapskaitomi grynieji pinigai (į kasą nebuvo vedami atsiskaitymai grynaisiais pinigais ir klientui neišduodamas kvitas), darbuotojams mokamo darbo užmokesčio dalį sudarė neoficialioji dalis (darbo užmokestis „vokelyje“), t. y. buvo vedama neoficiali buhalterinė apskaita bei nuo jos nesumokėti įvairūs mokesčiai valstybei. G. M. ne tik buvo žinoma apie tokius neapskaitytus grynuosius pinigus bei neoficialią darbo užmokesčio dalį, bet ji savo veiksmais prie to galimai prisidėjo ir pati. Beje, apeliaciniame skunde nuteistosios gynėjas tai taip pat akcentuoja. Konkretus G. M. vaidmuo aptartas minimos nutarties 31.6.8 punkte: (duomenys neskelbtini) IĮ ji buvo tas žmogus, kuris buvo atsakingas už visų, taip pat ir neapskaitytų pinigų apskaitą, jai buvo patikėta ir visa grynųjų pinigų kasa; daugumos pardavėjų ji buvo įvardijama kaip įmonės direktorė, kas rodo G. M. statusą ir atitinkamus įgaliojimus įmonėje; dalis pardavėjų ir ne prekyboje dirbusių darbuotojų nurodė, kad algą jiems mokėjo ir žiniaraščius teikė pasirašyti G. M.; G. M. neapskaitytomis lėšomis apmokėjo kitas išlaidas (už įvairias prekes, transportą, įvairias paslaugas), kurios neužfiksuotos įmonės buhalterinėje apskaitoje; G. M. buvo viena iš E. K.-M. patikėtinių, organizuojant neoficialią įmonės buhalterinę apskaitą, išmokant neoficialius atlyginimus, neoficiali direktorė. Taigi, G. M. vaidmuo (duomenys neskelbtini) IĮ neapsiribojo tik jos žinojimu apie neapskaitytas pajamas bei neoficialiai darbuotojams mokamą darbo užmokestį. Realiai, kaip nustatyta minėtu įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu, E. K.-M. nusikalstamas veikas vykdė ir per G. M., kuriai buvo neabejotinai žinoma, jog ji disponuoja neapskaitytomis įmonės pajamomis. Pirmosios instancijos teismas šių faktinių bylos aplinkybių nepaisė, jų iš esmės skundžiamame nuosprendyje neaptarė, dėl ko padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas dėl G. M., kaip liudytojos, neutralumo.
14. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad dėl G. M. vaidmens (duomenys neskelbtini) IĮ, ji ikiteisminio tyrimo metu ir teisme bijojo liudyti apie tikras jai žinomas aplinkybes, susijusias su šioje įmonėje neapskaitytomis pajamomis, neoficialaus darbo užmokesčio mokėjimu darbuotojams, ir t. t. Priešingai nei pirmosios instancijos teismas nurodė skundžiamame nuosprendyje, byloje yra pagrindo manyti, kad tokie apeliacinio skundo argumentai yra pagrįsti. Anksčiau aptartas G. M. vaidmuo (duomenys neskelbtini) IĮ, E. K.-M. pareikštų kaltinimų turinys patvirtina, kad G. M. buvo apklausiama ne kaip neutralus liudytojas apie jai žinomas kito asmens padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, bet apie jos pačios veiksmus, t. y. jos vaidmenį E. K.-M. vykdytoje veikoje, jos pačios galimai padarytus įstatymų pažeidimus. Iš bylos matyti, kad G. M. buvo apklausta apie (duomenys neskelbtini) IĮ neoficialią buhalterinę apskaitą, kurią galimai pati padėjo organizuoti, be to, galimai disponavo neapskaitytomis įmonės pajamomis; apklausiamoji žinojo, koks yra jos apklausos tikslas – išsiaiškinti, ar (duomenys neskelbtini) IĮ apskaita buvo tvarkoma nesilaikant teisės aktų reikalavimų, kas bei kieno pavedimu taip tvarkė įmonės apskaitą ir tuo pažeidė teisės aktų reikalavimus. Akivaizdu, kad G. M. parodymų turinys buvo betarpiškai susijęs tiek su jos pačios veiksmais prisidedant prie (duomenys neskelbtini) IĮ neoficialios buhalterinės apskaitos, tiek su pačios E. K.-M. veika, dėl kurios ji buvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn. Šios aplinkybės patvirtina, kad G. M. iš tiesų turėjo pagrindą bijoti teisinės atsakomybės, pavyzdžiui, už padėjimą E. K.-M. vykdyti nusikalstamą veiką arba už pačios padarytą kurį nors ekonominio pobūdžio teisės pažeidimą ir pan., tačiau ši aplinkybė tiek G. M. kaip liudytojos apklausų metu, tiek pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje buvo iš esmės ignoruojama. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad G. M. kaip liudytojos statusas nebuvo neutralus, priešingai – ji buvo tiesiogiai suinteresuotas asmuo, ir pati tiesiogiai buvo priversta duoti parodymus apie faktinius duomenis baudžiamojoje byloje, kurie, tikėtina, galėjo vėliau būti panaudoti priešingai jos pačios interesams. Iš to seka, jog parodymų davimo momentu ikiteisminio tyrimo metu ir teisme G. M. buvo iškilusi grėsmė jai pačiai būti patrauktai teisinėn atsakomybėn, ir kad duodama melagingus parodymus ji siekė tokios atsakomybės išvengti.
15. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad G. M. savo melagingų parodymų davimo negali pateisinti baime būti patrauktai teisinėn atsakomybėn, nes jai nebuvo ir iki šiol nėra pareikšti jokie įtarimai prisidėjus prie (duomenys neskelbtini) IĮ neoficialios buhalterinės apskaitos tvarkymo, ji nėra specialusis subjektas BK 222 straipsnio 1 dalies prasme. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie teismo argumentai vertinant teisinę situaciją dėl G. M. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnio 1 dalį nėra teisingi. Visų pirma reikia pažymėti, kad G. M. neturėjo specifinių teisinių žinių, dėl to iš jos nebuvo galima reikalauti pačiai numanyti, ar ji atitinka specialiojo subjekto požymius, ar jų neatitinka, ar jos veiksmuose yra kokios nors nusikalstamos veikos ar kitokio teisės pažeidimo požymių, ar tokių požymių nėra. Antra, jau iš kitų duomenų (liudytojų apklausų, specialisto išvados, ir kitų) nustačius pakankamai svarbų bei aktyvų G. M. vaidmenį tiesiogiai ir betarpiškai dalyvaujant neoficialioje (duomenys neskelbtini) IĮ buhalterinėje apskaitoje (kaip jau minėta, kad ji galimai disponavo įmonėje neapskaitytais grynaisiais pinigais, iš jų mokėjo neoficialų darbo užmokestį darbuotojams, ir t. t.), reikalavimas jai papasakoti ir atskleisti apie šioje įmonėje susiklosčiusią neoficialios buhalterinės apskaitos tvarkymo schemas negalėjo neapsieiti be jos pačios galimai neteisėtų veiksmų dalyvaujant tokiose schemose atskleidimo, t. y. pasakodama apie tai, ji turėjo pasakoti ir apie savo galimai neteisėtus veiksmus apgaulingai ar aplaidžiai tvarkant įmonės buhalterinę apskaitą. Vien tai, kad G. M. jos apklausų momentu nebuvo pareikštas įtarimas nepaneigia, kad G. M. buvo realiai apklausiama apie savo pačios, tikėtina, neteisėtus veiksmus įmonėje, o neutralaus liudytojo parodymų turinio tokios aplinkybės negali sudaryti. Šios išvados nepaneigia skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismo minimas Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. sausio 6 d. nuosprendis, iš kurio matyti, kad G. M. anksčiau davė parodymus analogiško pobūdžio baudžiamojoje byloje, kurioje E. K.-M. jau buvo nuteista pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, paminėdama faktus apie įmonėje neapskaitytas pajamas, tačiau tąkart jokių neigiamų pasekmių dėl to jai nekilo. Visų pirma, iš minimo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas išsamiau neaptarė bei iš esmės nesiaiškino G. M. vaidmens bei statuso (duomenys neskelbtini) IĮ, jeigu toks išvis tuomet buvo. Iš šio nuosprendžio matyti ir tai, kad toje byloje aktualiu laikotarpiu (nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 25 d.) G. M. vaidmuo (duomenys neskelbtini) IĮ apsiribojo, be kita ko, grynųjų pinigų paėmimu iš parduotuvių. Ar buvo koks nors konkretesnis G. M. vaidmuo tuo metu įmonėje, iš 2012 m. sausio 6 d. nuosprendžio nėra aišku. Todėl apeliaciniame skunde iš esmės pagrįstai nurodoma, kad toje baudžiamojoje byloje G. M. nebuvo apklausiama apie savo pačios veiksmus. Sugretinus tai su Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 8 d. nutartyje aptartu G. M. vaidmeniu įmonėje, akivaizdu, jog jos funkcijos bei savininkės E. K.-M. jai perduoti įgaliojimai buvo gerokai išsiplėtę. Kaip nurodoma toje pačioje nutartyje, G. M. buvo įgavusi savininkės E. K.-M. pasitikėjimą organizuojant neoficialią įmonės buhalterinę apskaitą bei išmokant neoficialų darbo užmokestį darbuotojams. Visa tai leidžia teigti, kad G. M. negalėjo ir toliau naiviai tikėtis teisinės atsakomybės išvengimo vien dėl to, kad ji ankstesniame prieš E. K.-M. vykusiame baudžiamajame procese buvo apklausiama bendra tvarka tik kaip liudytoja.
16. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiant asmenį ne visada yra aišku, ar jis duoda parodymus apie savo padarytą nusikalstamą veiką. Tokiu atveju patys ikiteisminio tyrimo pareigūnai turi būti suinteresuoti vertinti duomenis, ar egzistuoja tikimybė, kad apklausiamas asmuo gali duoti parodymus apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką ir dėl to jam reikia taikyti liudijimo ypatumus, numatytus BPK 82 straipsnio 3 dalyje, ar apklausiamas liudytojas yra neutralus proceso dalyvis. Tai reiškia, kad tiek teisė (ir pareiga) pareikšti įtarimą, tiek teisė (ir pareiga) suteikti proceso dalyviui specialiojo subjekto statusą betarpiškai susijusi ir apklausiamo asmens parodymų turiniu ir yra tiesiogiai realizuojama ikiteisminį tyrimą atliekančių pareigūnų ar prokuroro. Pats gi liudytojas to įtakoti negali. Ir akivaizdu, kad tuomet kai apklausos metu iš apklausiamo liudytojo parodymų tampa aišku, jog jis galimai turi pasakoti apie jo paties neteisėtus veiksmus, o tuo labiau, kuomet dar prieš tokio liudytojo apklausą ikiteisminį tyrimą atliekantys pareigūnai ar prokuroras jau turi duomenų, kad liudytojas pats galimai buvo nusikalstamos veikos dalyvis, tokia liudytojo apklausa turi būti stabdoma arba iš viso neatliekama, ir sprendžiamas klausimas dėl tokio liudytojo kitokios teisinės padėties procese (dėl jo apklausos specialiuoju liudytoju, įtariamuoju, ir pan.). Tai svarbu dėl to, kad parodymai, gauti pažeidžiant BPK 80 straipsnio 1 punkto reikalavimus, teismų praktikoje pripažįstami neturinčiais įrodomosios reikšmės, todėl jeigu tokiais parodymais grindžiamas procesinis sprendimas, tai pripažįstama esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad šioje byloje dar iki G. M. kaip liudytojos apklausos ikiteisminio tyrimo metu 2018 m. rugsėjo 13 d., jau buvo gauta pakankamai duomenų apie jos vaidmenį (duomenys neskelbtini) IĮ, t. y. jos galimai neteisėtus veiksmus tvarkant neoficialią šios įmonės buhalterinę apskaitą, neteisėtai disponuojant neapskaitytomis pajamomis, ir kt. Kaip galima matyti iš šio nuosprendžio 5 punkto, G. M. buvo apklausta jau ikiteisminio tyrimo pabaigoje (byla su kaltinamuoju aktu buvo perduota teismui 2018 m. lapkričio 2 d.). Taigi, beveik neabejotina, kad ikiteisminio tyrimo metu iš esmės jau buvo surinkti visi reikšmingi duomenys, tiek sudarantys pagrindą prokurorui surašyti E. K.-M. kaltinamąjį aktą, tiek bendrai bruožais susidaryti vaizdą dėl G. M. vaidmens jos įmonėje neoficialios buhalterinės apskaitos tvarkymo srityje. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismo aptarti liudytojų D. M., M. P., J. S., V. K., I. S., M. L., O. A., R. Z., G. S. parodymai patvirtina, kad visas ataskaitas apie įmonėje neapskaitytus grynuosius pinigus bei tokias gautas pajamas kartu su inkasuotais (apskaitytais) grynaisiais pinigais periodiškai atiduodavo G. M. Tokias pat aplinkybes nurodė ir liudytojos S. B., V. K., J. R., J. T., A. T., O. R.. Liudytoja G. K. parodė, kad G. M. įmonėje atliko „kasininkės“ funkcijas. Didžioji dauguma įmonėje dirbusių darbuotojų patvirtino, kad G. M. išmokėdavo joms darbo užmokestį. Dalis šių darbuotojų G. M. įvardijo ir kaip faktinę įmonės vadovę. Liudytoja M. L. netgi parodė, kad dalies mokėjimų grynaisiais pinigais parduotuvės kasoje nefiksavo G. M. nurodymu. Apie G. M. vaidmenį galimai disponuojant neapskaitytais grynaisiais pinigais patvirtina ir rašytiniai bylos įrodymai – tai įvairios neoficialios ataskaitos, iš kurių matyti G. M. išmokėjo darbo užmokestį darbuotojams, jai buvo perduoti grynieji pinigai. Tos pačios ataskaitos patvirtina ir tai, kad G. M. galimai disponavo neapskaitytomis lėšomis ir apmokėjo jomis kitas išlaidas (už įvairias prekes, transportą, įvairias paslaugas), kurios neužfiksuotos įmonės buhalterinėje apskaitoje. Todėl, akivaizdu, jog prieš G. M. apklausą 2018 m. rugsėjo 13 d. byloje buvo surinkta daug duomenų, jog G. M. galimai netgi tiesiogiai dalyvavo tvarkant neoficialią įmonės buhalterinės apskaitą, iš esmės atliko „kasininkės“ funkcijas. Negana to, buvo gauta duomenų ir apie jos, kaip faktinės įmonės vadovės, vaidmenį įmonėje. Nežiūrint į tai, G. M. 2018 m. rugsėjo 13 d. buvo apklausiama liudytoja. Ir nors prieš apklausą jai buvo išaiškinta, kad draudžiama versti duoti parodymus prieš save, tačiau ji tuo pačiu buvo įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą pagal BK 235 straipsnį ir jai buvo išaiškinta procesinių prievartos priemonių, nurodytų BPK 163 straipsnyje, taikymo galimybė tuo atveju, jeigu ji be teisėto pagrindo atsisakytų duoti parodymus. Tai sudaro pagrindą teigti, kad G. M. šiuo atveju buvo verčiama duoti parodymus prieš save.
17. Kolegija atmeta apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, kad tyrėja R. Z. pažeidė BPK reikalavimus apklaususi G. M. nedalyvaujant vertėjui, kad vertėjai buvo pateiktas išversti jau tyrėjos surašytas tekstas; kad G. M. parodymus turėjo duoti nedalyvaujant jos atstovui. Liudytoja apklausta R. Z. parodė, jog ji rusų kalbą mokėsi mokykloje 4 metus, kasdieniame gyvenime bei darbe ji rusų kalba su niekuo nekalba, apklausos metu vertėja buvo pakviesta. Šie jos parodymai nėra paneigti, priešingai – juos patvirtina ir byloje esantis apklausos protokolas. Iš jo matyti, kad vertėjos dalyvavimas G. M. apklausoje buvo užtikrintas nuo pat šios apklausos pradžios ir tai patvirtina teisių ir pareigų liudytojui išaiškinimo bei apklausos protokoluose užfiksuoti duomenys, kad vertėja dalyvavo išaiškinant G. M. jos teises, pareigas ir atsakomybę, tarp kurių jai buvo išaiškinta jos teisė turėti atstovą; kad pati G. M. pasirašė jos apklausos protokole, nurodydama, kad protokolas pagal jos žodžius surašytas teisingai, jis jai buvo išverstas į rusų kalbą, jokių kitų pastabų ar papildymų ji nenurodė. Tai pagrįstai pirmosios instancijos teismas akcentavo ir skundžiamame nuosprendyje. Įvertinusi visa tai bei faktą, jog G. M. su baudžiamuoju procesu susiduria jau ne pirmą kartą, kolegija pripažįsta, kad apklausiant G. M. ikiteisminio tyrimo metu šioje baudžiamojoje byloje buvo užtikrintas tinkamas vertėjos dalyvavimas, taip pat G. M. buvo išaiškinta teisė turėti atstovą, kurio dalyvavimo ji nereikalavo. Šiais klausimais apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.
18. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad pati G. M., apklausiama kaip liudytoja ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, niekada tiesiogiai ar netiesiogiai nekėlė klausimo dėl to, jog ji buvo verčiama duoti parodymus prieš save dėl kokios nors konkrečios nusikalstamos veikos, dėl kurios jai galėjo būti pareikšti įtarimai. Tačiau asmens sutikimas dėl tokios apklausos (liudytojo apklausos bendra tvarka) išreiškia tik jo procesinę valią dėl bendradarbiavimo su tyrimo institucijomis (šiuo atveju, tikėtina, labiau dėl savanaudiškų paskatų bei suinteresuotumo bylos baigtimi) tiriant nusikalstamą veiką, kurios padaryme jis galimai dalyvavo, tačiau nepanaikina BPK 80 straipsnio 1 punkte numatytos aplinkybės, draudžiančios kaip liudytoją apklausti asmenį, galintį duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje tikrai pakanka duomenų teigti, jog situacija, kai G. M., būdama apklausiama baudžiamojoje byloje apie įvykius, kuriuose ji galimai dalyvavo kartu su E. K.-M., galėjo sukelti jai pagrįstą baimę būti pačiai patrauktai atsakomybėn. Priešingai nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje, tokia tikimybė, jog G. M. bus pradėtas baudžiamojo pobūdžio persekiojimas, nebuvo tik hipotetinė, jos apklausos ikiteisminiame tyrime ir pirmosios instancijos teisme kontekstas, jai užduodamų klausimų pobūdis, akivaizdžiai buvo susijęs su jos galimu apkaltinimu. Faktas, kad baudžiamoji byla buvo nagrinėjama tik dėl E. K.-M., negarantavo G. M. teisinio imuniteto. Vadinasi, G. M. kaip liudytoja tiriant ir nagrinėjant E. K.-M. baudžiamąją bylą negalėjo būti apklausiama kaip neutrali liudytoja bendra tvarka.
19. Apibendrindama aukščiau išdėstytą teisėjų kolegija daro išvadą, kad G. M. apklausų liudytoja metu buvo kilusi reali situacija, kurioje ji buvo verčiama duoti parodymus prieš save, t. y. egzistavo BPK 80 straipsnio 1 punkte numatytas pagrindas, draudžiantis ją apklausti kaip liudytoją pagal bendrąsias liudytojų apklausos taisykles. Šio BPK straipsnio pažeidimas vėliau lėmė netinkamą ir baudžiamojo įstatymo – BK 235 straipsnio 1 dalies, taikymą, G. M. nuteisiant pagal šį BK straipsnį. Todėl, ši nuosprendžio dalis naikinama BPK 329 straipsnio 1 punkte numatytu pagrindu ir dėl jos priimamas išteisinamasis nuosprendis.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi,
nusprendžia:
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. liepos 1 d. nuosprendžio dalį, kuria G. M. buvo nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 straipsnio 1 dalį 50 MGL (2500 Eur) dydžio bauda ir kuria jai išaiškinta, kad ši bauda turi būti sumokėta per 6 mėnesius Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:
G. M. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 straipsnio 1 dalį išteisinti jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
Kitą teismo nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.