Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Savinijus Katauskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-3-360/2016

Teisėja Ingrida Krušienė Teisminio proceso Nr. 1-41-1-01704-2014-6

2015 m. kovo 3 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Savinijaus Katausko, teisėjų Dalios Kursevičienės, Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. B. gynėjo advokato Gintaro Černiausko apeliacinį skundą dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 29 d. nuosprendžio, kuriuo E. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį (2014-10-05 epizodas) ir nuteistas vieneriems metams laisvės apribojimo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72² str., E. B. įpareigotas per vienerius metus dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, skirtose asmenims, padariusiems nusikalstamas veikas artimajam giminaičiui ar šeimos nariui. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį (2014-10-08 epizodas) – E. B. nuteistas vieneriems metams laisvės apribojimo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72² str., E. B. įpareigotas per vienerius metus dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, skirtose asmenims, padariusiems nusikalstamas veikas artimajam giminaičiui ar šeimos nariui.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir paskirta galutinė subendrinta bausmė vieneriems metams ir trims mėnesiams laisvės apribojimo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72² str., E. B. įpareigotas per vienerius metus ir tris mėnesius dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, skirtose asmenims, padariusiems nusikalstamas veikas artimajam giminaičiui ar šeimos nariui.

Iš E. B. priteista Šiaulių teritorinei ligonių kasai 42,93 Eur už L. B. suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas.

Iš E. B. priteista 650 Eur L. B. turėtų proceso išlaidų už advokato R. D. suteiktas paslaugas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. B. nuteistas už tai, kad smurtavo prieš savo šeimos narį: 2014-10-05 po 10 val. 00 min. (tiksliai nenustatytu laiku) (duomenys neskelbtini) namu, tyčia suėmęs už kaklo smaugė, tempė už plaukų, spaudė kairę ranką bei rankomis iš abiejų pusių spaudė šonkaulius sutuoktinei L. B., tuo padarydamas nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus: poodines kraujosruvas abiejose nugaros pusėse.

Be to, E. B. 2014-10-08, po 10 val. 00 min. (tiksliai nenustatytu laiku) (duomenys neskelbtini), namo kambaryje, tyčia spyrė sutuoktinei L. B. į pilvo sritį, dėl ko virsdama nukentėjusioji nugara atsitrenkė į palangę, tuo sukėlė nukentėjusiajai L. B. fizinį skausmą.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad Palangos miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 29 d. nuosprendis yra neteisėtas, priimtas pažeidžiant materialiosios ir procesinės baudžiamosios teisės normas. Palangos miesto apylinkės teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimų bei nuosprendyje išdėstė poziciją, neatitinkančią faktinių baudžiamosios bylos aplinkybių.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apibendrinant teismo išdėstytus argumentus, galima būtų daryti išvadą, jog kaltinamojo kaltė nuosprendyje grindžiama tik pačios nukentėjusiosios L. B. parodymais, analizuojami jos veiksmai po įvykių, remiamasi liudytojų J. S. (L. B. pusseserė) ir D. D. (L. B. mama) parodymais bei specialisto išvadomis. Skunde teigiama, kad teismas iš esmės vadovavosi tik selektyviai atrinktais ir kaltinimui palankiais įrodymais, tuo tarpu gynybai svarbūs įrodymai buvo ignoruojami, o prašymai ištirti teikiamus įrodymus ir apklausti liudytojus, kuriems galėjo būti žinomos įvykio aplinkybės - be jokių argumentų buvo atmetami. Tokia teismo pozicija pažeidė įstatyme įtvirtintą įrodymų pakankamumo reikalavimą, kadangi tais atvejais, kai teismo išvados grindžiamos netiesioginiais įrodymais, apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimamas tik nustačius, jog tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Šiuo atveju teismas nuosprendyje tiesiog perkėlė kaltinamajame akte ir specialisto išvadoje dėstomas formuluotes, o darydamas išvadas dėl kaltinamojo kaltės, teismas analizavo vien tik kaltinamajam nepalankius duomenis, visiškai ignoruodamas gynybos teikiamus įrodymus. Tokiu būdu, pažeidus rungimosi principo keliamus reikalavimus, buvo užkirstas kelias atlikti išsamų ir nešališką įrodymų tyrimą bei priimti teisingą bei pagrįstą teismo nuosprendį.

Toliau apeliaciniame skunde apeliantas nagrinėja specialisto išvadas ir teigia, kad jos kelia abejonių, kurių neišsklaidė apklaustas specialistas, o pateikus klausimus į juos nesugebėjo atsakyti.

Apeliaciniame skunde suabejota ir teisėjo šališkumu, kuri be jokio pagrindo atmetė gynėjo prašymus, bei atsisakė prijungti prie bylos Facebook susirašinėjimus tarp nukentėjusiosios ir jo draugo.

Teismo posėdyje nuteistasis E. B. ir jo gynėjas G. Černiauskas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Prokuroras, nukentėjusioji L. B. bei jos atstovas advokatas R. D. prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo E. B. gynėjo advokato G. Černiausko apeliacinis skundas netenkintinas.

Iš nuteistojo E. B. gynėjo advokato G. Černausko apeliacinio skundo motyvų matyti, kad apeliantas kvestionuoja apkaltinamojo teismo nuosprendžio atitiktį BPK 305 str. 1 d. nustatytiems reikalavimams, tvirtina jį esant nepagrįstą ir nemotyvuotą, nurodo, kad nuosprendyje esančių įrodymų vertinimą pirmosios instancijos teismas atliko pažeisdamas BPK 20 str. 5 d. nuostatų reikalavimus.

Pažymėtina, jog baudžiamojo proceso paskirtis yra tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 str. 1 d.). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

Įstatymų leidėjo įtvirtinta nuostata, jog apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 str. 1 d. reikalavimus, tai yra, jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė; tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 str. 5 d.). Pažymėtina, kad vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.

Apylinkės teismas, pripažindamas G. B. kaltu pagal BK 140 str. 2 d. (dvi nusikalstamos veikos) rėmėsi šiais įrodymais: nukentėjusiosios L. B. parodymais ( 2 t. b. l. 82-85, 1 t., b. 1. 15, 20-21, 23-25 ), liudytojų D. D. ( 2 t. b. l. 85-86, 1 t., b. 1. 43-45), J. S. (2 t., b. l. 86, 1 t., b. 1. 42, 49-50) , H. D. ( 2 t., b. l. 113-114) parodymais, rašytiniais įrodymais: specialisto išvadomis (1 t., b. l. 77, 81-82).

Siekiant išsamiai ir nešališkai išsiaiškinti reikšmingas bylai aplinkybes bei atsakyti į apeliacinio skundo argumentus, kuriais ginčijamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumas, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo atnaujintas įrodymų tyrimas ir atliekami procesiniai veiksmai – apklausti liudytojai: A. Ralys, E. B., R. B., S. R..

Apklaustas kaip liudytojas A. Ralys parodė, kad 2014 m. spalio 4-6 dienomis buvo (duomenys neskelbtini) ir spalio 4 d. buvo svečiuose pas B. Būnat svečiuose bendravo su E. B. ir L. B., buvo ir daugiau svečių. Visi sėdėjo prie stalo, bendravo. Vėliau E. B. nuėjo žiūrėti televizorių, L. niekuo nesiskundė, buvo linksma, šypsojosi, apie konfliktus tarp jos ir sutuoktinio neužsiminė ( 3 t., b. l. 36 )

Apklausta kaip liudytoja E. B. parodė, kad santykiai su L. yra glaudūs. Ji 2014 m. spalio 5-8 dienomis buvo (duomenys neskelbtini). Jai būnant (duomenys neskelbtini) E. ir L. mažai bendravo. L. sakė, kad kai ji (E. B.) išvažiuos į Anglija, ji (L.) važiuos į Šiaulius. L. sakė norinti keisti gyvenimą. Jai L. nesakė, kad E. vartojo fizinį smurtą prieš ją būnant (duomenys neskelbtini) spalio 5-8 dienomis, nematė, kad jie būtų tarpusavyje konfliktavę, kad yra nesutarimai žinojo. Ar E. buvo paėmęs L. telefoną ir kompiuterį, ji nežinojo ( 3 t., b. l. 37).

Apklausta kaip liudytoja E. B. parodė, kad apie Egidijaus ir L. konfliktą šeimoje sužinojo rugpjūčio pabaigoje, būnant (duomenys neskelbtini), tačiau L. pasakė, kad smurto E. prieš ją nevartojo. 2014 m. spalio 4-8 dienomis jie buvo (duomenys neskelbtini), buvo ir L.. Spalio 5 d. atvažiavo E., jie bendravo normaliai, jokių konfliktų ji nematė ir negirdėjo, kad L. būtų susijaudinusi ar apsiverkusi taip pat nematė. Jai būnant namuose ji negirdėjo jokio triukšmo ir nematė, kad E. jai būtų spyręs ar kitaip smurtavęs (3t., b. l. 37 ).

Apklausta kaip liudytoja S. R. parodė, kad 2014 m. spalio pradžioje jie poilsiavo (duomenys neskelbtini) buvo pas B., tačiau nepastebėjo, jog L. ir E. būtų susipykę, jie puikiai bendravo, L. niekuo nesiskundė (3t., b. l. 38).

Kaip matyti, apklausti liudytojai, nė vienas nepatvirtino, kad matė ar žinojo, jog E. sumušė L., tačiau iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad tuo metu šie asmenys ir negalėjo matyti L. sumušimo fakto, nes jų šalia tuo metu nebuvo. Taip pat visiškai logiška, kad L. jiems galėjo ir nepasakyti apie E. jai padarytus sužalojimus, nes jie visi yra E. šeimos nariai arba E. ar jo šeimos aplinkos žmonės – draugai.

Kadangi apeliaciniame skunde nukentėjusiosios L. B. parodymų kritika užima pagrindinę vietą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija privalo atlikti išsamią jų analizę, po to šiuos parodymus palyginti su kitais byloje surinktais ir teismo ištirtais įrodymais bei atsakant į apeliacinio skundo argumentus ir neperžengiant jų ribų padaryti atitinkamas išvadas. Išanalizavus nukentėjusiosios L. B. parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir juos palyginus su parodymais, kuriuos ji davė apklausta kaip liudytoja pirmosios instancijos teismo posėdyje, nenustatyta, kad juose yra nenuoseklumų, prieštaravimų aiškinantis esmines jos sumušimo aplinkybes. Didžiausias dėmesys apeliaciniame skunde skiriamas nukentėjusiosios parodymų analizei ikiteisminio tyrimo metu, kur jos parodymai užfiksuoti net 6 kartus. Susipažinus su šiais parodymais kolegija mano, kad juose yra ne nenuoseklumas ar prieštaravimai, o parodymų papildymas, tačiau esminiai parodymai išliko tokie pat ir jie nei papildyti, nei pakeisti nebuvo. Tai, kad nukentėjusioji papildė savo anksčiau duotus parodymus nereiškia, kad nurodė skirtingas ar prieštaringas aplinkybes anksčiau duotiems parodymams, todėl tai negalima laikyti, jog nukentėjusiosios parodymai nenuoseklūs. Apeliantas teigia, kad protokole – pareiškime užfiksuotas tik vienas sumušimo atvejis, o apklausiama kaip liudytoja nukentėjusioji mini dar vieną 2014-10-05 įvykį. Tačiau kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos tos pačios dienos tarnybiniame pranešime apie pradėtą ikiteisminį tyrimą pareigūnas nurodo jau du įvykius, kurių metu nukentėjusiajai buvo padaryti sužalojimai, vadinasi nukentėjusioji pranešė apie du įvykius, tačiau manytina dėl pareigūno veiksmų, jis protokole – pareiškime užfiksuotas nebuvo. Lyginant nukentėjusiosios L. B. apklausas, kur ji kaip liudytoja buvo apklausta 2014-10-09 ir 2014-10-10 galima pagrįstai teigti, kad pareigūnas pradėjęs ikiteisminį tyrimą tą pačią dieną ją apklausė formaliai, siekiant užfiksuoti pagrindinius nukentėjusiosios parodymus, o sekančią dieną apklausa padaryta apklausiant nukentėjusiąją kitam tyrėjui, kuris išsamiai aiškinosi visas įvykių detales. Tokiu atveju kaltinti nukentėjusiąją nenuoseklių parodymų davimu nėra pagrindo. 2014-12-18 papildomoje L. B. apklausoje užfiksuoti E. B. veiksmai po ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir jam kardomosios priemonės paskyrimo, taip pat dar kartą pakartotos tos pačios 2014-10-05 įvykio aplinkybės, kurios iš esmės nesiskiria nuo anksčiau duotų parodymų. 2015-01-15 papildomoje apklausoje L. B. taip pat nenurodė kokių tai kitų anksčiau nepaminėtų esminių įvykio aplinkybių. Be to visi nukentėjusiosios parodymai užfiksuoti jos parodymų patikrinimo vietoje, kur taip pat jokių naujų aplinkybių nukentėjusioji nenurodė. Taigi, iš anksčiau aptartų nukentėjusiosios parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo teisme metu, matyti, jog nukentėjusiosios L. B. parodymai tarpusavyje sutampa, yra gana nuoseklūs, logiški ir neprieštaringi, bei neprieštaraujantys kitiems baudžiamojoje byloje surinktiems įrodymams.

Apeliaciniame skunde taip pat analizuojami liudytojos J. S. parodymai, konstatuojant, jog jie nesutampa su nukentėjusiosios parodymais. Apeliantas teigia, kad pirmosios apklausos metu liudytoja nenurodė, kad L. nori skirtis, kad jai buvo padaryti sužalojimai ir 2014-10-08, tačiau 2015-02-06 ji papildomoje apklausoje šiuos faktus jau nurodžiusi. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad liudytoja J. S. buvo apklausta Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Palangos miesto policijos komisariato pareigūnų pagal jiems atsiųstą pavedimą, kuriame buvo nurodyti konkretūs klausimai, pagal kuriuos ir buvo apklausta J. S.. Pirmajame pavedime nebuvo nurodyti klausimai apklausti J. S. dėl 2014-10-05 L. B. padaryto sužalojimo. Atsiųstame antrame pavedime buvo užduoti konkretūs klausimai būtent dėl 2014-10-08 įvykio, todėl liudytoja ir buvo apklausta dėl šio įvykio tik vėliau. Kolegija atkreipia dėmesį, kad J. S. abu kartus buvo apklausta ne ikiteisminį tyrimą atliekančio tyrėjo, o kito asmens, kuris galimai visų bylos aplinkybių ir nežinojo apklausdamas liudytoją. Be to iš J. S. parodymų galima pagrįstai teigti, kad jos parodymai visų apklausų metu yra nuoseklūs ir neprieštaraujantys vieni kitiems. Taip pat J. S. parodymai yra glaudžiai susiję tiek su nukentėjusiosios parodymais, tiek iš dalies ir su nuteistojo E. B. parodymais, kur jis taip pat patvirtina, kad L. 2014-10-05 susitiko su J. S., bei, kad tarp jų (jo ir L.) jau daugiau nei mėnuo vyko konfliktas dėl L. neištikimybės.

Apeliantas nurodo, kad nukentėjusioji jau po antro karto smurto panaudojimo t. y. 2014-10-08 kreipėsi į Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Palangos miesto policijos komisariatą. Tačiau remtis vien teisėsaugos institucijos raštu ir teigti, kad nukentėjusioji kreipėsi į policiją vien tik patarimo dėl skyrybų ir netikėti nukentėjusiosios ir liudytojos J. S. parodymais, jog kreipėsi dėl sumušimo, negalima. Kolegija šiuo atveju tiki nukentėjusiosios ir liudytojos parodymais, jog į policiją L. B. kreipėsi po patirto smurto, tačiau kaip nurodė pati nukentėjusioji ji nebuvo apsisprendusi dėl oficialaus pranešimo policijai dėl jos sumušimo. Be to vertinant logiškai, L. B. tikrai turėjo būti žinoma, kad policija skyrybų klausimų nesprendžia, toks procesas vyksta tik teisme, todėl kreiptis į policiją patarimo dėl skyrybų nebuvo pagrindo.

Apeliantas skunde išreiškia nepasitikėjimą specialisto išvadomis, nurodydamas, kad nesant nuotraukų sunku patikėti, kad specialistas aprašė tik matomus sužalojimus, jų nefotografavo. Kolegija neturi pagrindo netikėti specialisto pateikta išvada, be to, net du kartus buvo skiriamos papildomos užduotys, kur buvo pateiktos viena kitai neprieštaraujančios išvados. Taip pat teisiamojo posėdžio metu buvo apklaustas ekspertas H. D., kuris patvirtino specialisto išvadoje nurodytas aplinkybes ir pačias išvadas, jo parodymais kolegija taip pat neturi pagrindo netikėti. Svarbu tai, kad specialisto išvados patvirtina nukentėjusiosios parodymus, dėl padaryto sužalojimo mechanizmo, jų kiekio ir padarymo laiko.

Teisėjų kolegija visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, jog prieš E. B. inkriminuojamas veikas santykiai šeimoje buvo konfliktiški, jie pablogėjo E. B. sužinojus jog sutuoktinė turi draugą ir su juo susirašinėja Facebook. Nuo to laiko E. B. skyrė didesnį dėmesį žmonos kontrolei dėl ko visiškai supranta šeimoje ir toliau tvyrojo įtampa ir vyko konfliktai. Būtent esant tokiam konfliktiškam sutuoktinių tarpusavio bendravimui ir buvo nukentėjusiajai padaryti sužalojimai. Šie nusikalstami veiksmai nebuvo spontaniški, prasidėję be jokio pagrindo, todėl netikėti nukentėjusiosios L. B. parodymais, bei kitais byloje surinktais įrodymais, kurie patvirtina nukentėjusiosios parodymus, kolegija neturi pagrindo. Nors apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pirmenybę teikė kaltinantiems įrodymams, bei nemotyvuotai atmetė teisinančius, tačiau kolegija su šia apelianto pozicija nesutinka. Atnaujinus įrodymų tyrimą ir juos atlikus apeliacinės instancijos teisme paaiškėjo, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai, remdamasis visa baudžiamosios bylos medžiaga, išsprendė kokia apimti tirti įrodymus ir juos vertinti. Kaip matyti iš anksčiau apeliaciniame procese nurodytų apklaustų asmenų parodymų, jie nė vienas negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti prieš nukentėjusiąją E. B. panaudoto smurto fakto, nes to nematė, tačiau kai kurie jų patvirtino, kad tarp sutuoktinių buvo konfliktiški santykiai. Vien dėl anksčiau nurodytų priežasčių abejoti teisėjos šališkumu, kolegija neturi pagrindo.

Remdamasis aptartų įrodymų visuma apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog įrodyta, kad nuteistasis E. B. atliko kaltinime jam inkriminuotus veiksmus – ir juos padarė tyčia. Kad nukentėjusiajai padaryti sužalojimi galėjo atsirasti jai nualpus ir pačiai virstant, paneigė specialisto išvada ( 2 t., b. l. 133-134), bei eksperto parodymai ( 2 t., b. l. 113-114).

Jokių naujų teismo nuosprendyje dar neįvertintų aplinkybių, turinčių reikšmės tiek nusikalstamos veikos kvalifikavimui, tiek skiriamos bausmės rūšiai ir dydžiui, apeliaciniame skunde nenurodoma, jų nėra ir baudžiamojoje byloje. Darytina išvada, kad pagal nustatytas faktines aplinkybes apylinkės teismas tinkamai aiškino bei taikė baudžiamąjį įstatymą ir tinkamai paskyrė bausmę E. B..

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo E. B. gynėjo advokato Gintaro Černiausko apeliacinį skundą atmesti.