Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jis atliko arešto bausmę Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN) areštinės kameroje nuo 2017-03-15 iki 2017-04-29 teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Marijampolės PN arba pataisos namų pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina dėl jo kalinimo Marijampolės PN areštinės kameroje pažeidžiant minimalią teisės aktais reglamentuotą 3,6 kv. m gyvenamojo ploto normą.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas areštinės kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017-03-15 iki 2017-04-29 arešto bausmę atliko Marijampolės PN areštinės kameroje Nr. 18, kurios plotas 14,82 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos (b. l. 13). Minėtais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui šioje kameroje teko 3,705 kv. m (14,82/4) ploto. Todėl daroma išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta Įsakymo 1.3.1 punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma.

Pareiškėjas nurodo, kad didelę dalį kameros ploto užėmė baldai bei sanitarinis mazgas. Teismas akcentuoja, kad pagal Įsakymo 1.3.1 punktą, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą – 3,6 kv. m – neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ar kitų įrenginių užimamas plotas. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Nagrinėjamu atveju konstatuota, kad minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini. Be to, bendras gyvenamasis kameros plotas apskaičiuotas be sanitarinio mazgo ploto (b. l. 13).

Pareiškėjas pažymėjo, kad kameroje buvo drėgna, šalta, trūko deguonies, buvo bloga ventiliacija, natūralus apšvietimas.

Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015-11-01, toliau – Higienos norma HN 134:2015).

Higienos normos HN 134:2015 17 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Remiantis atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, areštinės kameroje patalpų vėdinimas vyksta per langus.

Be to, atsakovo atstovo teigimu, ginčo laikotarpiu pareiškėjas dėl netinkamo kameros vėdinimo nesiskundė. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie vėdinimą areštinės kameroje, todėl jais remiasi. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė išvėdinti patalpas per atidarą langą, taip dalinai išvengiant drėgmės patalpose, pats pareiškėjas šios aplinkybės neneigia. Teismo vertinimu, vien tik pareiškėjo deklaratyvių paaiškinimų šiuo atveju nepakanka. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl to, kad jis nebūtų galėjęs išvėdinti kameros, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje laikomi deklaratyviais ir atmetami.

Teismas vertina, kad gyvenamųjų patalpų natūralus vėdinimas užtikrinamas per langus arba orlaides, toks vėdinimas atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus, todėl atsakovas dėl patalpų vėdinimo teisės aktų normų nėra pažeidęs.

Higienos normos HN 134:2015 16 punkte numatyta gyvenamųjų patalpų oro temperatūra, santykinė oro drėgmė (santykinė oro drėgmė turi būti 35–65 proc.; gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C). Higienos normos HN 134:2015 14 punkte numatyta, jog gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, natūralaus apšvietimo dydžio ši higienos norma nereglamentuoja.

Remiantis bylos duomenimis, kameroje yra įrengtas natūralus apšvietimas (langas). Natūralios apšvietos užtikrinimas yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl reikalavimai dėl natūralios apšvietos koeficiento netaikomi (Higienos normos HN 134:2015 3 p.). Pareiškėjo teigimu kamerose buvo šalta, tačiau kokiu būdu (prietaisu) jis temperatūrą išmatavo nenurodė.

Be to, pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad Marijampolės PN areštinės kameroje yra netinkamas apšvietimas, oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, tačiau nedetalizavo kuo pasireiškė (ar galėjo pasireikšti) dėl minėtų neatitikimų patiriama neturtinė žala, todėl nėra teisinio pagrindo išvadai, kad dėl netinkamos natūralios apšvietos, santykinės oro drėgmės ar oro temperatūros pareiškėjas galėjo patirti jo nurodytą neturtinę žalą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo argumentai negali būti pagrindu atsakovo deliktinei atsakomybei kilti.

Byloje pareiškėjas nepateikia kitų įrodymų, o taip pat ir Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų dėl ginčo laikotarpiu tikrintos kameros Nr. 18 apšvietos, ventiliacijos, drėgmės, temperatūros, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamos apšvietos, ventiliacijos, drėgmės, temperatūros galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų sąlygų (netinkamos apšvietos, ventiliacijos, drėgmės, temperatūros) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos apšvietos, ventiliacijos, drėgmės, temperatūros neatitikimo teisės aktuose nustatytų reikalavimų, laikytini nepagrįstais.

Atsakovas pateikęs Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus (b. l. 14-18), tačiau jie neapima ginčo laikotarpio, todėl nevertintini.

Higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja, jog duše turi būti guminiai kilimėliai. Duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas, būtent naudodamasis dušu, dėl slidžių grindų būtų patyręs traumas byloje taip pat nėra, todėl nėra pagrindo išvadai, kad atsakovas pažeidė teisės aktų reikalavimus, o pareiškėjas naudodavosi dušais, kurie neatitiko higienos normų reikalavimų.

Pareiškėjas nurodė, jog negalėjo tinkamai išsimiegoti, kadangi buvo dviejų aukštų lovos ir kitas asmuo trikdydavo jo miegą. Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymas Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ (redakcija galiojanti nuo 2017-01-01) nenumato kokios konstrukcijos lovos yra įrengiamos kamerose. Todėl atsakovas įrengdamas kamerose dviaukštes lovas teisės aktų nepažeidė.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Šioje administracinėje byloje aplinkybių, suponuojančių neturtinės žalos atsiradimą, nenustatyta. Pareiškėjo argumentus dėl sveikatos pablogėjimo (jautė oro trūkumą ir pan.) paneigia atsakovo atstovo į bylą pateikta Sveikatos priežiūros tarnybos pažyma (b. l. 22), iš kurio matyti, jog per skunde nurodytą laikotarpį pareiškėjas sveikatos problemomis susijusiomis su blogomis laikymo sąlygomis nesiskundė.

Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Marijampolės PN) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo A. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.