- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-01-17
- Bylos Nr.
- 2-405/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Čekanauskaitė, Danutė Gasiūnienė, Egidijus Žironas
- Ieškovas
- R. K.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės R. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. nutarties, kuria patvirtinti R. B. ir T. J. finansiniai reikalavimai uždarosios akcinės bendrovės „Abrisas“ bankroto byloje, iškeltoje pagal bendrovės direktorės R. K. ieškinį.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartimi UAB ,,Abrisas“ iškelta bankroto byla; 2010 m. sausio 29 d. nutartimi patvirtintas BUAB „Abrisas“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas. Nutarties dalį dėl pirmos eilės kreditorių (darbuotojų) reikalavimų patvirtinimo kreditoriai UAB „Topometra“ ir VSDFV Vilniaus skyrius apskundė, tai Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 31 d. nutartimi šiuos reikalavimus patvirtinusios nutarties dalis buvo panaikinta. UAB „Abrisas“ bankroto administratorius, pakartotinai patikrinęs pirminius įmonės apskaitos dokumentus ir išanalizavęs darbuotojų reikalavimų pagrįstumą, kreipėsi į teismą, prašydamas patvirtinti R. B. 5 258,02 Lt, vietoje reikalauto 5 625,16 Lt, reikalavimą, taip pat T. J. 1 364,71 Lt reikalavimą, vietoje reikalauto 4 653,84 Lt.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 11 d. nutartimi bankroto administratoriaus pareiškimą patenkino – įtraukė į BUAB „Abrisas“ pirmos eilės kreditorių sąrašą R. B. su 5 258,02 Lt reikalavimu, taip pat T. J. su 1364,71 Lt reikalavimu. Teismas vadovavosi administratoriaus skaičiavimais, grįstais įmonės buhalterine medžiaga, kad R. B. reikalavimas yra 5 258,02 Lt, vietoje reikalautų 5 625,16 Lt, o T. J. 1 364,71 Lt vietoje reikalautų 4 653,84 Lt. Su šiais skaičiavimais sutiko ir kreditoriai. Teismas nenustatė jokių aplinkybių, dėl kurių administratoriaus prašymas būtų laikomas nepagrįstu, todėl prašymą tenkino.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Ieškovė R. K. atskiruoju skundu ginčija 2012 m. rugsėjo 11 d. nutarties dalį, kuria patvirtintas T. J. 1 364,71 Lt reikalavimas vietoje reikalautų 4 653,84 Lt. Prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. nutarties dalį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – patvirtinti T. J. finansinį reikalavimą, apskaičiuotą remiantis vidutiniu konkretaus darbuotojo darbo užmokesčiu, nustatytu vadovaujantis Vyriausybės 2003 m. gegužės 7 d. nutarimu Nr. 650 patvirtintu Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašu. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. T. J. ir atsakovo pasirašytoje darbo sutartyje buvo numatyta darbuotojo teisė gauti darbo užmokesčio dalis – priedus. Jam buvo apskaičiuojami ir mokami priedai. Dėl to vidutinis darbo užmokestis skaičiuotinas pagal Vyriausybės 2003 m. gegužės 7 d. nutarimu Nr. 650 patvirtintą darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio tvarkos aprašą. Jokio kito vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo būdo Lietuvos Respublikos teisės aktai nenumato. Tai, kad administratorius teisminiu keliu iniciavo tam tikrų atsakovo įsakymų dėl priedų darbuotojams mokėjimo pripažinimą negaliojančiais, nereiškia, kad administratoriaus reikalavimai bus patenkinti.
2. Nutartyje nepagrįstai teigiama, kad nenustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių administratoriaus prašymas tvirtinti T. J. 1 364,71 Lt reikalavimą būtų laikomas nepagrįstu. Administratorius taiko vieningą vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo metodiką visų buvusių UAB „Abrisas“ darbuotojų atžvilgiu, be to, administratorius galbūt taiko priešpriešinių prievolių įskaitymą. Ši nutartis, kuria iš esmės pritariama administratoriaus taikytai vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo metodikai, gali padaryti nepagrįstą įtaką būsimiems procesiniams sprendimams dėl kitų darbuotojų darbo užmokesčio, jų kreditorinių reikalavimų.
Atsiliepimas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius prašo atskirąjį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime į atskirąjį skundu nurodo, kad teismas tinkamai išnagrinėjo visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir nenustatė aplinkybių, dėl kurių administratoriaus prašymas būtų laikomas nepagrįstu.
BUAB „Abrisas“ administratorius prašo atskirąjį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime į atskirąjį skundu nurodo: administratorius, perėmęs įmonės apskaitos dokumentus iš Vilniaus apskrities VPK NTV ENTS, patikrinęs bankrutuojančios įmonės su darbo santykiais susijusius dokumentus, nustatė, kad nuo 2009 metų liepos daliai darbuotojų buvo padidintas pagrindinis darbo užmokestis, be to, visiems įmonės darbuotojams buvo priskaičiuoti dideli priedai prie pagrindinio darbo užmokesčio. Darbo sutartyse buvo numatyta darbuotojų teisė gauti darbo užmokesčio dalis – priedus, tačiau kiekvieno darbuotojo darbo sutartyje priedų mokėjimą reglamentuojanti sąlyga suformuluota skirtingai. Administratorius, skaičiuodamas T. J. finansinį reikalavimą, rėmėsi jo darbo sutartyje nurodytu darbo užmokesčiu, pridedant priedą prie atlyginimo dėl kilnojamojo darbo pobūdžio lauko sąlygomis, kiti priedai priskaičiuoti nebuvo, nes yra nepagrįsti. T. J. įmonėje dirbo nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. pagal neterminuotą darbo sutartį Nr. 29, buvo priimtas geodezijos inžinieriaus pareigoms. Pagal sutarties 3 dalį darbdavys įsipareigojo mokėti tokį darbo užmokestį – 30 proc. nuo faktiškai atliktų darbų, bet ne mažiau minimalaus atlyginimo už 8 darbo valandas. T. J. 2008 metais priedai prie atlyginimo nebuvo mokami, taip pat priedai nebuvo skiriami ir iki 2009 metų liepos mėnesio. Tik nuo 2009 m. liepos mėnesio, t. y. likus keliems mėnesiams iki bankroto bylos iškėlimo, pagal direktorės pasirašytus įsakymus: 2009 m. rugpjūčio 3 d. Nr.09-08-01, 2009 m. rugsėjo 3 d. Nr.09-09-01 ir 2009 m. spalio 2 d. Nr.2009-10-01, prie pagrindinio darbo užmokesčio buvo priskaičiuota iš viso 3 587 Lt (760 Lt+1 970 Lt+857 Lt) priedų, kurie nebuvo pagrįsti paskaičiavimais, kaip numatyta darbo sutarties 3 dalyje. Kadangi įmonės buhalterinės apskaitos dokumentuose nerasti priedų apskaičiavimo dokumentai, o darbo sutartyse yra tiksliai suformuluota priedų skaičiavimo tvarka, todėl administratorius nusiuntė pranešimą buvusiai BUAB „Abrisas“ direktorei (apeliantei) dėl prie darbo užmokesčio išmokėtų priedų paskaičiavimo duomenų. Buvusi direktorė nurodė, kad priedai prie darbo užmokesčio buvo įforminami tik direktorės įsakymu, o atliktų darbų aktas buvo įteikiamas vienu egzemplioriumi darbuotojui pasirašytinai. Įmonė jų nesaugojo ir nearchyvavo, nes šie sąrašai po konkretaus darbo atlikimo ir priedo apskaičiavimo įmonei nebuvo reikalingi. Administratoriaus nuomone, įmonės priskaičiuoti priedai, kurie neparemti darbo sutartyse nurodytomis sąlygomis, yra neteisėti. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismui administratorius pateikė ieškinį (civ.byla Nr. 2-3450-905/2012) dėl sandorių padidinti darbo užmokestį pripažinimo negaliojančiais ir be pagrindo gautų lėšų grąžinimo (ieškinio suma 17 298,98 Lt). Administratorius šiuo ieškiniu prašo priteisti iš buvusios direktorės R. K. ir akcininkės A. J. žalą, kurią įmonė, o taip pat ir bankrutuojančios įmonės kreditoriai, patyrė dėl priimtų neteisėtų sprendimų, likus keliems mėnesiams iki kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, ženkliai padidinti direktorės ir kitų darbuotojų darbo užmokestį, taip pat panaikinti vienašalius BUAB „Abrisas“ direktorės įsakymus nuo 2009 m. liepos mėnesio skirti darbuotojams: T. J., D. K., V. L. ir O. S. ženklius priedus prie atlyginimo, kaip darančius žalą pačiai bankrutuojančiai įmonei bei pažeidžiančius kitų kreditorių teisėtus interesus. Kadangi dalį kreditorinių reikalavimų galima buvo tvirtinti, nes jie susidarė ne pagal ginčijamus buvusios direktorės vienašalius sprendimus, tačiau pagal darbo sutartimi sulygtą pagrindinį darbo užmokestį, pridedant priedą prie atlyginimo dėl kilnojamojo darbo pobūdžio lauko sąlygomis, todėl T. J. kreditorinis reikalavimas buvo patvirtintas tik toje dalyje, kuri nėra ginčijama aukščiau minėtoje civilinėje byloje Nr. 2-3450-905/2012. Administratorius nurodė darbuotojams pateikti priedų skaičiavimą pagrindžiančius dokumentus, tuomet jų reikalavimai būtų tikslinami. Buvusi įmonės direktorė pateikė administratoriui 2009 metų pajamų suvestinę, tačiau darbuotojų faktiškai atliktų darbų neįmanoma identifikuoti, nes jie dubliuojasi su kitų darbuotojų ir įmonių atliktais darbais. Kadangi direktorės pateikta informacija apie įmonės 2009-2010 metais uždirbtas pajamas ir darbus atlikusius asmenis prieštarauja pirminiams apskaitos dokumentams, todėl tik teismui išsprendus administratoriaus inicijuotus teisminius ginčus, bus galima priimti tolimesnius sprendimus dėl darbuotojų reikalavimų dydžio.
Kreditorius UAB „Topometra“ prašo atskirąjį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo:
Šalies argumentai
1. Apeliantės teiginys, jog 2012 m. rugsėjo 10 d. vykusio teismo posėdžio metu visi posėdyje dalyvavę buvę UAB „Abrisas“ darbuotojai/jų atstovai pasisakė, kad su administratoriaus taikomu vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo būdu ir kreditorinio reikalavimo dydžiu nesutinka, neatitinka tikrovės, yra klaidinantis, kadangi minėtame teismo posėdyje sprendžiant darbuotojo T. J. kreditorinį reikalavimą buvo nustatyta, kad darbuotojas T. J. sutinka su 1 364,71 Lt kreditorinio reikalavimo patvirtinimu. Todėl jam išreiškus sutikimą su administratoriaus teikiamu kreditorinio reikalavimo dydžiu, teismas konstatavo, kad dėl administratoriaus teikiamo 1 364,71 Lt kreditorinio T. J. reikalavimo tvirtinimo ginčo nebėra.
2. Bankroto byloje nagrinėjami kreditorių ir bankrutuojančios įmonės ginčai dėl kreditorių reikalavimų patvirtinimo savo esme yra tapatūs civiliniams ginčams nagrinėjamiems CPK nustatyta tvarka. Sprendžiant kreditorių finansinių reikalavimų patvirtinimo bankroto byloje klausimus, galioja CPK 13 straipsnyje įtvirtintas šalių dispozityvumo principas. Tai reiškia, kad kreditorius gali laisvai disponuoti ir ginčo objektu, ir procesinėmis priemonėmis. Vadinasi, kreditorius T. J., turėdamas galimybę laisvai disponuoti savo materialiniu teisiniu reikalavimu, savo valia teisminio ginčo metu nustatė reikalavimo dydį, kurį teismas pagrįstai patvirtino. Apeliantė nėra ginčo šalis, todėl neturi nei procesinių, nei materialinių teisių disponuoti ginčo objektu, nurodydama, jog turėjo būti patvirtintas ne 1 364,74 Lt, o 4 653,84 Lt T. J. reikalavimas. Apeliantė nekelia kreditoriaus T. J. 1 364,74 Lt reikalavimo teisėtumo klausimo, neįrodinėja, kad kreditoriaus T. J. sutikimas su nustatyto dydžio reikalavimo patvirtinimu ir tuo pagrindu priimta skundžiama nutartis kaip nors pažeidžia apeliantės teises, juo labiau kad mažesnio finansinio reikalavimo dydžio patvirtinimas yra naudingas ir bankrutuojančiai įmonei, ir visiems įmonės kreditoriams. Atsižvelgiant į tai, apeliantė neįrodė turinti teisinį suinteresuotumą teikti atskirąjį skundą.
3. Apeliantė pateikė nepagrįstą skundą, ji piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, sąmoningai veikia prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, todėl vadovaujantis CPK 95 straipsnio 2 dalimi, jai skirtina bauda. Ginčo šaliai pripažinus, kad reikalavimas yra pagrįstas ir pakankamas, darbo užmokesčio apskaičiavimo metodikos nebeturi reikšmės. Apeliantė nesuformulavo bei nebandė įrodinėti, kuo administratoriaus taikyta darbo užmokesčio skaičiavimo metodika skiriasi nuo Vyriausybės 2003 m. gegužės 7 d. nutarimu Nr. 650 patvirtintos metodikos, todėl apeliantės reikalavimas, kad darbuotojo T. J. finansinis reikalavimas būtų apskaičiuotas vadovaujantis Vyriausybės nutarimu, yra nepagrįstas bei atmestinas.
4. Teismui nagrinėjant klausimą dėl T. J. reikalavimo patvirtinimo, nebuvo pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad T. J. įmonės direktorės įsakymais skirti priedai yra pagrįsti. Be to, apeliantė pripažino, jog dokumentų, pagrindžiančių priedų T. J. priskaičiavimą, įmonėje nėra. Priedai negali būti mokami be pagrindo.
5. Apeliantė nurodo, kad administratorius taiko priešpriešinių prievolių įskaitymą, tačiau niekaip neįrodinėja, kaip priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas pasireiškia nagrinėjamu atveju. Tai, kad administratorius atsisakė mokėti darbuotojui sumas, kurios darbuotojui jau buvo faktiškai išmokėtos, nereiškia reikalavimų įskaitymo, juo labiau kad administratorius, savarankiškai disponuodamas ginčo dalyku, nereikalavo iš T. J. grąžinti nepagrįstai gautų atlyginimo sumų ta dalimi, kuria jos buvo sumokėtos be pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria patvirtintas kreditorinis reikalavimas bankroto byloje, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teisėjų kolegija sprendžia vadovaudamasi atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
Ieškovė, kuri taip pat yra ir UAB „Abrisas“ kreditorė (jos 101 209,71 Lt finansinis reikalavimas patvirtintas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 29 d. ir tų pačių metų rugsėjo 3 d. nutartimis), pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. nutarties dalies, kuria patvirtintas T. J. 1 364,71 Lt reikalavimas.
ĮBĮ 26 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad nutartis dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo ar atsisakymo juos tvirtinti atskiruoju skundu gali skųsti tik administratorius ir kreditoriai, kuriems jos priimtos. Kiti kreditoriai šias nutartis gali skųsti tik jeigu jomis patvirtintų finansinių reikalavimų suma viršija du šimtus penkiasdešimt litų ir skundą paduodančio kreditoriaus patvirtintų finansinių reikalavimų suma viršija du šimtus penkiasdešimt litų. Taigi apeliantė pagal aukščiau nurodytą įstatymo nuostatą turi teisę skųsti nutartį, kuria patvirtinti kreditoriniai reikalavimai. Teisminės gynybos paskirtis – kad kiekvienam suinteresuotam asmeniui būtų užtikrinta teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos jo teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo (CPK 5 str.). Iš atskirojo skundo turinio matyti, jog apeliantė nesutinka su T. J. kreditorinio reikalavimo dydžiu. Jos nuomone, turėjo būti patvirtintas didesnis reikalavimas. Tačiau nėra aišku, kokiu būdu skundžiama nutartis pažeidžia apeliantės teises ar teisėtus interesus. Iš byloje esančio teismo posėdžio protokolo matyti, kad pats kreditorius T. J. sutiko su administratoriaus paskaičiuota reikalavimo suma, todėl ieškovė neturi reikalavimo teisės prašyti padidinti T. J. kreditorinį reikalavimą, kadangi ji ginčo dalyku nedisponuoja (CPK 42 str.).
Apeliantė atskirąjį skundą grindžia tuo, kad vidutinis darbo užmokestis skaičiuojamas vadovaujantis Vyriausybės 2003 m. gegužės 7 d. nutarimu Nr. 650 patvirtintu darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašu. Šio aprašo 3 dalyje nurodyta, kad į darbuotojo vidutinį darbo užmokestį įskaitoma: pagrindinis darbo užmokestis; padidintas apmokėjimas, jeigu yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų; priedai ir priemokos, kitos išmokos; premijos. Administratorius, apskaičiuodamas T. J. kreditorinio reikalavimo dydį, motyvavo priedų neįtraukimą į reikalavimo sumą. Byloje nustatyta, kad nuo T. J. 2009 m. liepos, rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais prie pagrindinio darbo užmokesčio buvo priskaičiuota iš viso 3 587 Lt priedų ( 5 t., 29-31 b. l.), kurie nebuvo pagrįsti paskaičiavimais, kaip numatyta darbo sutarties 3 dalyje. Pastebėtina, kad bankroto bylose kreditorių reiškiami reikalavimai iš esmės atitinka ginčo teisenos nustatyta tvarka pareikštus ieškinio reikalavimus ir turi būti nagrinėjami pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas ĮBĮ. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas tik tuomet tvirtina kreditoriaus pareikštą reikalavimą, jeigu iš byloje esančių duomenų gali padaryti išvadą, kad toks reikalavimas yra pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai. Taigi tvirtindamas kreditorinį reikalavimą, teismas turi įsitikinti jo pagrįstumu. Kadangi įmonės buhalterinės apskaitos dokumentuose nerasti priedų apskaičiavimo dokumentai, jų nepateikė nei buvusi bendrovės direktorė nei kreditorius, o darbo sutartyse yra tiksliai suformuluota priedų skaičiavimo tvarka, teismas pagrįstai netvirtino T. J. finansinio reikalavimo, į kurį būtų įskaičiuoti įrodymais nepagrįsti priedai.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teisme yra nagrinėjamas administratorius ieškinys dėl įsakymų padidinti darbo užmokestį pripažinimo negaliojančiais ir be pagrindo gautų lėšų grąžinimo, sprendžia, jog teismo nutartimi patvirtintas T. J. reikalavimas šiai dienai yra teisėtas ir pagrįstas. Esant ginčui dėl T. J. mokėto darbo užmokesčio priedo, didesnis nei 1 364,71 Lt reikalavimo patvirtintas prieštarautų byloje esantiems įrodymams bei pažeistų bendrovės ir kitų kreditorių interesus.
Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos teisingam klausimo išsprendimui, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako.
Kreditorius UAB „Topometra“ prašo ieškovei skirtį baudą. CPK 95 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatęs CPK 95 straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki dvidešimt tūkstančių litų baudą. Tokią baudą galima paskirti, kai yra minėtoje teisės normoje nustatyti piktnaudžiavimo atvejai: nesąžiningas ieškinio (apeliacinio, kasacinio skundo) padavimas arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis atvejais laikytini šalies veiksmai naudojantis tokiomis teisėmis ne pagal jų paskirtį, ne pagal civilinio proceso tikslus arba kai tokiais veiksmais sąmoningai sukeliama kitai proceso šaliai esminė žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2005). Nors ieškovės veiksmuose galima įžvelgti kai kurių nesąžiningo naudojimosi procesu požymių - ji skundžia nutartį, kuria jos teisės ir teisėti interesai nėra pažeidžiami, tačiau šių veiksmų negalima pripažinti tokiais reikšmingais, dėl kurių būtų padaryta žala bylos nagrinėjimui ar konstatuotas ieškovės veikimas prieš greitą ir teisingą bylos išsprendimą, todėl nėra pagrindo tenkinti prašymo dėl baudos skyrimo už piktnaudžiavimą procesu.
Išdėstytų argumentų pagrindu, teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantė nutarties neteisėtumo ir nepagrįstumo neįrodė, todėl nėra pagrindo naikinti teisėtos ir pagrįstos pirmosios instancijos teismo nutarties (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. nutartį palikti nepakeistą.