Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Albino Bielskio, Algimanto Valantino,

gynėjams advokatams Eugenijai Liutvinskienei, Elenai Šajaukaitei, Raimundui Jurkai, Rimui Andrikiui, Juliui Jasaičiui, Vidmantui Baumilai, Stanislovui Nalivaikai, Jūratei Damanskienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. B., V. S., R. D., D. L., M. K., V. A., L. B. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 21 d. nuosprendžio, kuriuo:

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. nuosprendžiu, kuriuo pakeistas Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nuosprendis, paskirtos ir Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. birželio 25 d. nutartimi subendrintos bausmės pridėta nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis bei A. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 15 (penkiolikai) metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta dalis neatliktos bausmės pagal Kauno apygardos teismo 2009 m. birželio 22 d. nuosprendį bei D. L. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 14 (keturiolikai) metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, prie nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta dalis Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 16 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės bei M. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 8 (aštuoneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

L. B. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 239 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 9 (devyneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, prie nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta dalis Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 25 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės bei L. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 11 (vienuolikai) metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B., V. S., R. D., D. L., M. K., V. A. ir L. B. nuteisti už tai, kad atlikdami laisvės atėmimo bausmes aktyviai dalyvavo laisvės atėmimo vietoje laikomų asmenų riaušėse, kurių metu buvo sunkiai sužalotas žmogus, o būtent:

2012 m. rugsėjo 1 d., laikotarpyje nuo 21 val. iki 22.10 val., (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), tyrimu nenustatytiems (duomenys neskelbtini) pataisos namų nuteistiesiems organizavus neteisėtą nuteistųjų sambūrį tikslu viešai smurtauti ir pažeisti laisvės atėmimo vietoje nustatytą tvarką, veikdami kartu su kitais tyrimo metu nenustatytais nuteistaisiais, nevykdė (duomenys neskelbtini) pataisos namų pareigūnų reikalavimų laikytis laisvės atėmimo vietoje nustatytos tvarkos, neteisėtai pasišalino iš lokalinių sektorių teritorijos, tyčia gadino pataisos namų tvoras, užraktus ir kitą inventorių, kurstė kitus nuteistuosius viešai smurtauti, apsiginklavę strypais, o L. B. ir peiliu, nuteistųjų sambūryje bėgiojo 3-ojo kontrolės praleidimo posto ir klubo kiemuose, smurtavo kitų nuteistųjų atžvilgiu, ko pasėkoje riaušių metu buvo sunkiai sužalotas nuteistasis A. V., nesunkiai sužaloti nuteistieji N. D., A. Ž., nežymiai sužaloti nuteistieji V. K., J. D., A. M., taip pat (duomenys neskelbtini) pataisos namams buvo padaryta 1 200,82 Eur turtinė žala.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, valstybinį kaltinimą byloje palaikanti prokurorė prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistųjų A. B., V. S., D. L., M. K., V. A. apeliaciniai skundai atmetami. Nuteistųjų R. D. ir L. B. apeliaciniai skundai tenkinami dalinai.

Nuteistieji apeliaciniuose skunduose nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis motyvuodami tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, kadangi jie nepatvirtina nuteistųjų kaltės dėl jiems inkriminuoto nusikaltimo, taip pat nepaneigia nuteistųjų paaiškinimų dėl kiekvieno iš jų veiksmų nagrinėjamame įvykyje. Tačiau su tokiais apeliacinių skundų argumentais sutikti negalima. Apeliaciniuose skunduose iš esmės vadovaujamasi pačių nuteistųjų pateiktomis versijomis dėl jų nedalyvavimo ar pasyvaus dalyvavimo riaušėse, remiamasi ne byloje surinktų įrodymų visuma, o atskirais įrodymais, kurie aiškinami išimtinai nuteistųjų naudai. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, proceso dalyviai teismui gali teikti savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, bet jiems nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, veikos kvalifikavimo savaime nelaikomos prieštaraujančios įstatymui ar patvirtinančios bylą nagrinėjusio teismo šališkumą. Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti.

Įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes dėl nuteistiesiems inkriminuotos nusikalstamos veikos, kuri pagal baudžiamąjį įstatymą kvalifikuota teisingai, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl nuteistųjų kaltės padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, kurios pagrįstos išsamiu ir objektyviu įrodymų vertinimu. Skundžiamas nuosprendis iš esmės surašytas nepažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nuosprendyje ne tik išsamiai išdėstytas teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų turinys, bet ir įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, nurodyti aiškūs motyvai dėl įrodytomis pripažintų faktinių aplinkybių nustatymo. Taip pat byloje nenustatyta esminių BPK pažeidimų gaunant duomenis, kurie teismo buvo pripažinti įrodymais, juos vertinant bei nagrinėjant baudžiamąją bylą.

BK 239 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už laisvės atėmimo įstaigos darbo dezorganizavimą. Laisvės atėmimo įstaigų darbą dezorganizuojančiais veiksmais griaunama nustatyta tvarka, kyla reali grėsmė įkalinimo įstaigose laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų ir jose dirbančių asmenų sveikatai, gyvybei. Šio nusikaltimo objektas – normali laisvės atėmimo bausmę vykdančių institucijų ir kitų laisvės atėmimo vietų veikla, teisingumo interesai, papildomas objektas – žmonių sveikata, gyvybė, nuosavybė. Pagal BK 239 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas būdamas sulaikytas, suimtas ar atlikdamas arešto, laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę organizavo kitų laisvės atėmimo vietoje laikomų asmenų riaušes, jeigu jų metu buvo sunkiai sužalotas ar žuvo žmogus arba buvo padaryta didelės turtinės žalos, arba atsirado kitokių sunkių padarinių, taip pat tas, kas aktyviai dalyvavo tokiose riaušėse. Taigi, baudžiamoji atsakomybė yra numatyta už dvi alternatyvias veikas: 1) riaušių organizavimą; 2) aktyvų dalyvavimą riaušėse. Nuteistieji skundžiamu nuosprendžiu pripažinti kaltais dėl aktyvaus dalyvavimo riaušėse, bet ne dėl jų organizavimo, todėl apeliantų argumentai, jog jie riaušių neorganizavo, jų baudžiamosios atsakomybės nešalina. Riaušės suprantamos kaip susibūrusių į minią laisvės atėmimo vietoje laikomų asmenų veiksmai, kuriais griaunama laisvės atėmimo vietoje nustatyta tvarka, priešinamasi laisvės atėmimo vietos administracijai arba agresyviai reiškiamas nepasitenkinimas jos veiksmais, sprendimais ir kuriais sukeliamas chaosas, netvarka tam tikroje laisvės atėmimo vietos teritorijoje, zonoje, patalpoje. Aktyviu dalyvavimu tokiose riaušėse pripažįstamas riaušių kurstymas, pasipriešinimas laisvės atėmimo vietų administracijos pareigūnų ar darbuotojų, policijos ir viešojo saugumo pajėgų pareigūnų nurodymams ar veiksmams, dalyvavimas smurto, susidorojimo su kitais asmenimis veiksmuose ir pan. Subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine tyčia. Kaltininkas supranta, kad organizuoja kitus laisvės atėmimo vietoje laikomus asmenis nepaklusti laisvės atėmimo vietos administracijai, susidoroti su kitais suimtaisiais, nuteistaisiais, laisvės atėmimo vietos pareigūnais ir kitais administracijos darbuotojais, ar dalyvauja tokiuose veiksmuose numatydamas, kad dėl tokių ir kitų agresyvių smurtinių veiksmų (riaušių) gali būti sužalojami žmonės ar net atimama jų gyvybė, padaroma didelė turtinė žala, dezorganizuojamas laisvės atėmimo vietų darbas. Visais atvejais kaltininkas suvokia tokių laisvės atėmimo įstaigų darbą dezorganizuojančių veiksmų pavojingumą ir siekia juos atlikti.

Nei vienas iš apeliantų savo kaltės dėl aktyvaus dalyvavimo (duomenys neskelbtini) pataisos namuose vykusiose riaušėse nepripažino.

Taigi, visi nuteistieji, išskyrus D. L., kuris kategoriškai neigė bet kokį dalyvavimą riaušėse, iš esmės neneigė buvę išėję iš savo lokalinių sektorių teritorijos, buvę nuteistųjų minioje bei atlikę vienokius ar kitokius veiksmus (bėgioję, metę metalinį strypą, išdaužę kontrolės praleidimo posto langą), bet savo elgesį aiškino tuo, kad nuteistųjų minioje buvo saugiau nei pasilikti gyvenamojoje patalpoje, o visus savo veiksmus vertino išimtinai kaip gynybinius. Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokius nuteistųjų paaiškinimus atmetė kaip gynybinę versiją, kadangi jie prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir surinktų įrodymų visumai, be to, nuteistieji buvo nenuoseklūs aiškindami savo veiksmus riaušių metu. Kita vertus, net nuteistųjų deklaruojami gynybinio pobūdžio veiksmai (pvz., kontrolės praleidimo posto lango išdaužimas), esant atitinkamoms aplinkybėms, gali būti pripažįstami aktyviu dalyvavimu riaušėse.

Apklausiami dėl V. S. neteisėtų veiksmų riaušių metu (duomenys neskelbtini) pataisos namų pareigūnai ne tik patvirtino nuteistojo neginčijamą aplinkybę dėl 3 kontrolės praleidimo posto lango išdaužimo, bet nurodė ir kitus V. S. veiksmus, apibūdino jo elgesį riaušių metu. E. A. parodė, kad V. S., nekreipdamas dėmesio į raginimus liautis, šaukė agituodamas pulti, atsineštu kibiru vandens bandė apipilti 13 būrio kieme užsibarikadavusius nuteistuosius, šaukė, kad reikia išleisti 16, 17 būrių nuteistuosius, po to demonstratyviai išdaužė 3 kontrolės praleidimo posto langą. D. D. taip pat patvirtino, jog V. S. šaukė „puolam“, taip ragindamas kitus nuteistuosius, reikalavo išleisti 8 lokalinio sektoriaus nuteistuosius. Z. K. irgi nurodė, kad V. S. ragino kitus nuteistuosius, nešėsi kibirą su karštu vandeniu. V. C. parodė, kad V. S. agitavo kitus nuteistuosius nepaklusti administracijos nurodymams nusiraminti, ragino pulti 13-15 būrių nuteistuosius. Anot R. P., V. S. aktyviai bėgiojo kartu su nuteistųjų minia, šūkavo, G. K. teigimu, V. S. mojuodamas rėkė „einam, einam“, o paklaustas, kodėl išdaužė langą, atsakė, kad pareigūnai nieko nesupranta, buvo įsiaudrinęs, susinervinęs. Apie V. S. neteisėtus veiksmus nurodė ir kiti (duomenys neskelbtini) pataisos namuose bausmę atlikinėję nuteistieji. A. T. apibūdino V. S. kaip vieną iš agresyviausių riaušių dalyvių, kuris 13 būrio kieme sudaužė buvusius veidrodžius, magnetofoną. A. G. nurodė, jog V. S. buvo nubėgęs į 13 būrio kiemą, girdėjo kaip ragino išlaisvinti 16, 17 būrių nuteistuosius. Pastarąją aplinkybę ikiteisminio tyrimo metu nurodė ir A. Z., kuris apklausiamas teisme V. S. vaidmenį riaušėse menkino, neva V. S. tik bandė gelbėti nuteistuosius. Ikiteisminio tyrimo metu M. Š. taip pat teigė, kad V. S. agitavo kitus būrio nuteistuosius dalyvauti riaušėse, bet teisme jau tvirtino, jog V. S. tą vakarą nematė, o ikiteisminio tyrimo metu apklausos protokolą pasirašė, jo net neperskaitęs, parodymai surašyti tokie, kokių reikėjo pareigūnams, už tai M. Š. teigė gavęs arbatos, cigarečių bei buvo perkeltas į kitą būrį. Tačiau šiais M. Š. paaiškinimais dėl parodymų keitimo tikėti negalima, kadangi tuo pačiu M. Š. neigė ikiteisminio tyrimo metu ką nors atpažinęs iš nuteistųjų, nors iš byloje esančių asmens atpažinimo pagal jo nuotrauką protokolų matyti, kad be kitų nuteistųjų M. Š. atpažino ir V. S. (5 t., b. l. 6-8). Be to, atsižvelgtina ir į paties V. S. parodymų nenuoseklumą. Nors teisme V. S. tvirtino nebėgęs kartu su kitais nuteistaisiais į 13 būrio kiemą, bet ikiteisminio tyrimo metu to neneigė, V. S. teisme aiškino neva sumaišęs 13 būrio ir klubo kiemus. Taip pat teisme V. S. aiškino, kad minioje laikėsi atokiai, nors ikiteisminio tyrimo metu neneigė buvęs minios priekyje. Taigi, aptartų parodymų pagrindu, vienareikšmiškai nustatyta, kad V. S., priešingai nei pats teigė, buvo ne pasimetęs ir išsigandęs, o susinervinęs ir įsiaudrinęs, ragino ne administracijos pareigūnus imtis veiksmų, o agitavo nuteistuosius pulti, 3 kontrolės praleidimo posto langą išdaužė ne norėdamas atkreipti pareigūnų dėmesį, o savo neteisėtų aktyvių tęstinių veiksmų pasėkoje, be to, V. S. kartu su nuteistųjų minia buvo įbėgęs į 13 būrio kiemą, ten gadino esantį turtą, pylė ant nuteistųjų karštą vandenį, ragino išlaisvinti kitų būrių nuteistuosius.

Dėl L. B. (duomenys neskelbtini) pataisos namų pareigūnai R. V., V. Bb., Z. J., J. S., D. D., Z. K., V. R. parodė, kad jis buvo aktyvus, šaukė „suspardysim, papjausim“, ragino kitus nuteistuosius prisijungti prie puolimo, pats lakstė su lazda ir peiliu, kas matyti ir iš vaizdo įrašo. E. A., D. D., Z. K., V. R., R. P. taip pat nurodė, kad L. B. kartu su nuteistųjų minia bėgiojo pirmyn ir atgal, t. y. nubėgdavo iki 13 būrio kiemo, o po to atsitraukdavo, metė geležinius daiktus link 13 būrio kiemo. A. Z. patvirtino (duomenys neskelbtini) pataisos namų pareigūnų parodymus ir nurodė, jog L. B. buvo pirmose puolančiųjų gretose, ragino ir kitus prisidėti prie 5 lokalinio sektoriaus puolimo. Aptarti liudytojų parodymai apie tai, kad L. B. buvo aktyvus nuteistųjų minioje, buvo nubėgęs ir į 13 būrio kiemą, nešiojosi lazdą ir peilį, ragino kitus nuteistuosius prisijungti prie puolimo, metė metalinius daiktus link 13 būrio, paneigia L. B. paaiškinimus, jog daugiausia laiko riaušių metu jis buvo prie 3 kontrolės praleidimo posto stebėdamas, kas vyksta, taip pat kad įrankius žmonėms žaloti jis turėjo tik savigynos tikslais. Tai, kad L. B. buvo užfiksuotas bėgantis nuo 3 kontrolės praleidimo posto link budėtojų dalies, nepaneigia išdėstytų liudytojų parodymų ir vadovaujantis jais nustatytų L. B. veiksmų neteisėto pobūdžio.

Dėl A. B. vaidmens riaušėse Š. Z. parodė, kad šis metė link 13 būrio kažkokį daiktą, dalyvavo viename iš 13 būrio puolimų. Tai, kad A. B. metė kažkokį daiktą link 13 būrio patvirtino ir R. P.. G. J. parodė, kad A. B. nuteistųjų minioje mosavo kastuvu į klubo kiemo pusę. Šie (duomenys neskelbtini) pataisos namų pareigūnai, taip pat ir Z. J. atpažino A. B. ir vaizdo įraše. Tuo tarpu pats A. B., duodamas parodymus dėl savo veiksmų, buvo nenuoseklus. Ikiteisminio tyrimo metu A. B. iš viso neigė, kad riaušių metu buvo išėjęs iš gyvenamosios patalpos, apklausiamas pirmosios instancijos teisme jau teigė, kad bijodamas pasilikti gyvenamojoje patalpoje kartu su kitais nuteistaisiais buvo nuėjęs iki 3 kontrolės praleidimo posto, bet neramumuose nedalyvavo. (duomenys neskelbtini) pataisos namų pareigūnų nurodytus veiksmus apeliaciniame skunde A. B. aiškino tuo, kad minioje bėgiojo ieškodamas romų tautybės atstovų, šaukė jiems, jog jie niekur nesikištų, o lazda mojavo tam, kad suprastų iš kur šaukiama. Tačiau tokie A. B. paaiškinimai dėl savo veiksmų motyvų yra paneigti liudytojų parodymais nustatyta nuteistojo veiksmų visuma (daiktų mėtymas į 13 būrio pusę, mosavimas į klubo kiemo, už kurio yra 13 būrio vartai, pusę kastuvu kviečiant kitus nuteistuosius, dalyvavimas 13 būrio puolime), iš kurios daroma pagrįsta išvada, kad A. B. veikė kartu su kitais 2-4 lokalinių sektorių nuteistaisiais turėdami tikslą pasipriešinti 13-15 būrių nuteistiesiems.

E. A., apibūdindamas nuteistojo M. K. vaidmenį riaušėse, nurodė, kad M. K. matė bėgiojantį su metaliniu strypu, kartu su nuteistųjų minia bėgantį per klubo kiemą link 13 būrio kiemo. K. P., apibūdindamas V. A. vaidmenį riaušėse, parodė, kad šis kvietė kitus nuteistuosius kartu pulti 5, 6 lokalinius sektorius. (duomenys neskelbtini) pataisos namų pareigūnų parodymus patvirtino A. Z., kuris nurodė matęs kaip apie V. A. būriavosi kiti nuteistieji, o šis jiems kažką aiškino, kitame sektoriuje nuteistuosius kurstė M. K.. A. G. taip pat parodė, jog V. A. agitavo nuteistuosius. Pažymėtina, kad M. K. ir V. A. iš esmės neneigė liudytojų parodymais nustatytų savo veiksmų riaušių metų. M. K. pripažino kartu su nuteistųjų minia įsiveržęs į 13 būrio kiemą, paskui atsitraukęs atgal prie 2 lokalinio sektoriaus, rankose turėjęs pagalį. V. A. nurodė rankose turėjęs metalinį strypą, bėgiojęs kartu nuteistųjų minia. Nekyla abejonių, kad tokie veiksmai buvo nukreipti į 13 būrio nuteistųjų puolimą, jų vertinti kaip gynybinių nėra jokio pagrindo. V. A. paaiškinimas, jog jis ragino kitus nuteistuosius gintis ir nesitraukti, kai puls 13 būrio nuteistieji, laikytinas aktyviu kitų nuteistųjų kurstymu dalyvauti riaušėse.

Sutiktina su D. L. apeliacinio skundo argumentais, jog skundžiamame nuosprendyje nurodyti Z. K. parodymai dėl D. L. dalyvavimo riaušėse yra neteisingi, kadangi duodamas parodymus Z. K. neįvardijo D. L. kaip dalyvavusio riaušėse. Tuo tarpu A. Z., nors ir buvo ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kelis kartus, tik teisme nurodė matęs ir D. L., kursčiusį smurtauti kitus nuteistuosius, todėl jo parodymai dėl D. L. kelia pagrįstų abejonių, tuo labiau kad jų nepatvirtina kitų byloje apklaustų asmenų parodymai ar vaizdo įrašai. Tačiau byloje pakanka įrodymų konstatuoti, jog būtent D. L. metaliniu strypu sužalojo nukentėjusįjį A. V. padarydamas jam sunkų sveikatos sutrikdymą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad D. L., vadovaujantis V. C., A. Z. parodymais, dalyvavo rytiniuose įvykiuose, kai 14, 15 būrių nuteistieji buvo išsiveržę iš savo lokalinio sektoriaus ir sumušė 2 lokalinio sektoriaus nuteistuosius, todėl turėjo motyvą dalyvauti riaušėse, įvykusiose po vakarinio patikrinimo.

Nors apeliantai tvirtino, jog A. V. buvo sužalotas kitų nuteistųjų mestu daiktu (galimai akmeniu ar svarmeniu), bet nekyla abejonių, kad nukentėjusiajam į galvą buvo suduotas smūgis metaliniu strypu. Pats nukentėjusysis A. V. dėl savo sužalojimo aplinkybių buvo nenuoseklus. Ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad vakare buvo išėjęs pažiūrėti, kas vyksta, buvo už savo sektoriaus vartelių, kai iš klubo kiemo paniškai pradėjo bėgti nuteistieji į savo sektorius, jis taip pat pradėjo bėgti į savo sektorių, bet suklupo, nespėjus atsistoti pajuto iš už nugaros smūgį į galvą. Tačiau teisme A. V. jau davė visiškai priešingus parodymus: neva vakare išėjo paskambinti taksofonu, jokio triukšmo nebuvo, jam beeinant atskrido akmuo ir pataikė į galvą. Logiškai paaiškinti parodymų pakeitimo aplinkybių nukentėjusysis negalėjo, be to, jo teisme duoti parodymai net neatitinka faktinių bylos aplinkybių – anot nukentėjusiojo, jokių neramumų tuo metu nebuvo, aplink buvo ramu, nors pataisos namuose jau vyko nuteistųjų riaušės. Liudytojas V. L., apklausiamas teisme taip pat nurodė, kad į A. V. pataikė mestas svarmuo, bet apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu teigė, jog A. V. sužalojimo momento nematė. Teisme V. L. negalėjo paaiškinti, kurie jo parodymai yra teisingi, tvirtino, kad pagarsinti ikiteisminio tyrimo metu viską geriau prisiminė, bet tuo pačiu teigė, kad teisme irgi sako tiesą. Visgi būtent ikiteisminio tyrimo metu duoti A. V. parodymai atitinka apklaustų teisme liudytojų parodymus. Tiek Z. K., tiek A. Z. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nuosekliai tvirtino matę, kaip vienas iš besitraukiančią nuteistųjų minią pasivijusių nuteistųjų metaliniu strypu sudavė kitam į galvą, kuris po smūgio nebepakilo. Nors šie liudytojai negalėjo įvardinti smūgį sudavusio asmens, tačiau A. T., buvęs arčiau įvykio vietos, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme kategoriškai patvirtino, jog tai buvo D. L.. Tokiais A. T. parodymais netikėti nėra pagrindo, kadangi savo parodymus liudytojas patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (4 t., b. l. 125-128) bei atpažino D. L. iš nuotraukos (4 t., b. l. 131-133). Šiuos parodymus paneigiančių duomenų byloje nėra. D. L. savo dalyvavimą riaušėse neigė tvirtindamas, kad riaušių metu nebuvo išėjęs iš 14 būrio teritorijos, kuri nuo 13 būrio atskirta aukšta tvora. Tačiau pirmosios instancijos teisme apklaustas (duomenys neskelbtini) pataisos namų pareigūnas A. Vi. nurodė, kad 14, 15 būrių nuteistieji buvo perlipę per tvorą padėti 13 būrio nuteistiesiems. Pats D. L. irgi pripažino, jog į 13 būrio teritoriją galima patekti ir perlipus būrius skiriančią tvorą. Įvykio vietos apžiūros metu nustatyta, kad nuo 5 ir 6 lokalinius sektorius, t. y. 13 būrio ir 14, 15 būrių teritoriją, skiriančios tvoros nuplėšta spygliuota viela (prie apžiūros protokolo pridėtos nuotraukos Nr. 26 ir 27 (1 t., b. l. 71-72)). Nors D. L. prašymu apklausti V. Al. ir G. V. patvirtino, jog riaušių metu gyvenamojoje patalpoje kartu su D. L. gėrė arbatą, bet šiuos parodymus paneigė A. T., atpažinęs D. L. kaip A. V. sužalojusį asmenį.

Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, daroma išvada, jog nustatyti kiekvieno iš nuteistųjų neteisėti veiksmai pagal savo pobūdį pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo įvertinti kaip aktyvus dalyvavimas riaušėse, kurių metu buvo dezorganizuotas pataisos namų darbas, gadinamas pataisos namų turtas ir žalojami nuteistieji. Nekyla abejonių, jog nuteistieji, nesilaikydami pataisos namuose nustatytos tvarkos, nevykdydami teisėtų pareigūnų reikalavimų, savavališkai pasišalindami iš lokalinių sektorių teritorijos, puldami kitus nuteistuosius, mėtydami įvairius daiktus, gadindami pataisos namų turtą, suvokė savo veiksmų pavojingumą ir norėjo taip veikti, t. y. nusikalto veikdami tiesiogine tyčia. Akivaizdu ir tai, jog nuteistieji sąmoningai savo veiksmais prisidėjo prie kitų riaušėse dalyvavusių nuteistųjų veiksmų realizuojant bendrą nusikalstamą tikslą. Priešingai nei teigia apeliantai, nusikalstamos veikos aprašyme aiškiai nurodyta, kad veiką jie padarė veikdami kartu su kitais nenustatytais nuteistaisiais, t. y. bendrininkaudami, todėl jiems atsakomybė kyla net jei patys ir nesužalojo A. V. ar nesugadino pataisos namų turto. Todėl apeliantų veika teisingai ir pagrįstai kvalifikuota pagal BK 239 straipsnio 2 dalį.

L. B. apeliaciniame skunde teigiama, jog nuteistasis neva riaušių metu galėjo nesuprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, tačiau byloje nėra tokį teiginį pagrindžiančių duomenų. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu L. B. nenurodė jokių aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas manyti, kad nuteistasis galėjo nesuvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, priešingai, L. B. davė aiškius ir išsamius parodymus dėl savo veiksmų, juos vertino kaip gynybinius, kas rodo, kad nuteistasis savo veiksmus suvokė ir veikė sąmoningai.

Apeliaciniuose skunduose nepagrįstai teigiama, kad priimant apeliantų atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį buvo pažeistas dvigubo nubaudimo negalimumo principas. Pažymėtina, kad konstitucinis principas, jog niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą, savaime nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmuo apskritai negali būti traukiamas skirtingų rūšių teisinėn atsakomybėn. Konstitucinio dvigubo nebaudžiamumo principo esmė yra ta, kad asmuo negali būti baudžiamas už tą patį teisės pažeidimą, už tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus baudžiamąja ar panašia, pavyzdžiui, administracine, tvarka. Taigi, asmens patraukimas drausminėn atsakomybėn už nustatytos tvarkos ar elgesio taisyklių nesilaikymą neužkerta galimybės tam asmeniui taikyti baudžiamąją atsakomybę ir atvirkščiai – bausmės skyrimas pagal BK nėra kliūtis drausminei atsakomybei realizuoti.

Be to, baudžiamoji byla teisme nagrinėjama tik dėl tų asmenų ir tik dėl tų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnio 1 dalis), todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl apeliacinių skundų argumentų, ar pagrįstai kitiems pataisos namuose vykusiose riaušėse dalyvavusiems asmenims buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas. Kita vertus, kitų laisvės atėmimo bausmę atlikusių asmenų veiksmų teisinis vertinimas nei patvirtintų, nei paneigtų apeliantų kaltę dėl jiems inkriminuoto nusikaltimo, nes, kaip jau buvo minėta, sprendžiant, ar asmens veikoje yra nusikaltimo, numatyto BK 239 straipsnio 2 dalyje, požymiai, turi būti įvertinti kiekvieno nuteistojo veiksmai individualiai.

Nėra pagrindo sutikti ir su apeliantų argumentais dėl neteisingai paskirtų bausmių.

Pažymėtina, kad kaltininkui turi būti paskirta teisinga bausmė, kurią paskyrus būtų pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, kitas jos aplinkybes ir kaltininko asmenybę, nebūtų per griežta ar per švelni. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.

Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, motyvuotai parenkama švelnesnė ar griežtesnė bausmės rūšis, taip pat skiriamos bausmės dydis, skaičiuojant nuo jos vidurkio.

Teisėjų kolegijos nuomone, skirdamas nuteistiesiems laisvės atėmimo bausmes ir nustatydamas jų dydį, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes bei nepažeidė baudžiamajame įstatyme numatytų bausmės skyrimo reikalavimų.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, skirdamas bausmes nuteistiesiems pirmosios instancijos teismas įvertino visas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes kiekvienam nuteistajam atskirai, todėl, priešingai nei teigia apeliantai, nuteistiesiems paskirtos bausmės yra tinkamai individualizuotos, nors motyvai dėl bausmių skyrimo ir išdėstyti vienoje pastraipoje, ką rodo ir nuteistiesiems paskirtų bausmių skirtingi dydžiai. Teisėjų kolegija, neturi teisinio pagrindo skundžiamame nuosprendyje išdėstytų aplinkybių vertinti kitaip ir tokiu būdu sušvelninti nuteistiesiems paskirtas bausmes. Apeliaciniuose skunduose taip pat nenurodyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą švelninti nuteistiesiems paskirtas bausmes.

Nuteistųjų atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, jie pripažinti kaltais dėl labai sunkaus tyčinio nusikaltimo, nusikalto atlikinėdami laisvės atėmimo bausmes už anksčiau padarytus nusikaltimus, charakterizuojami iš esmės neigiamai, anksčiau ne vieną kartą teisti, R. D., V. S., M. K., ir L. B. nuteisti ir už vėliau nei byloje nagrinėjamas nusikaltimas padarytas veikas, V. S. ir D. L. pripažinti pavojingais recidyvistais. Taip pat pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į kiekvieno iš nuteistųjų veiksmų pobūdį riaušių metu.

Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, V. S. ir D. L. paskirtos nežymiai didesnės nei sankcijoje numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmės, L. B. sankcijoje numatytos bausmės vidurkį atitinkanti laisvės atėmimo bausmė, o R. D., M. K., V. A. ir A. B. už sankcijoje numatytos bausmės vidurkį mažesnės laisvės atėmimo bausmės neprieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams, padės įgyvendinti bausmės tikslus bei negali būti vertinamos kaip aiškiai per griežtos.

Tačiau pirmosios instancijos teismas, skirdamas subendrintą bausmę R. D. ir L. B., netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Skundžiamu nuosprendžiu šiems nuteistiesiems paskirtas bausmes pirmosios instancijos teismas subendrino su anksčiau jų atžvilgiu priimtais kitų teismų nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis. BK 63 straipsnio 9 dalyje numatyta, kad pagal šio straipsnio taisykles skiriama bausmė ir tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Taigi, bendrinant nuosprendžiu už nusikalstamas veikas paskirtas bausmes su ankstesniais nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis, bausmės arba apimamos, arba sudedamos (visiškai ar iš dalies). Pirmosios instancijos teismas bausmes bendrino taikydamas dalinio sudėjimo būdą, bet neatsižvelgė į tai, kad kai padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal BK 10 ar 11 straipsnius, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu bausmės yra apimamos. Skundžiamu nuosprendžiu R. D. ir L. B. nuteisti už labai sunkaus nusikaltimo padarymą, o ankstesniais nuosprendžiais R. D. buvo nuteistas už nesunkius (BK 284 straipsnio 1 dalis) ir apysunkį (BK 178 straipsnio 2 dalis) nusikaltimus, L. B. už nesunkius (BK 284 straipsnio 1 dalis ir 286 straipsnis) ir apysunkį (BK 138 straipsnio 2 dalies 8, 10 punktai) nusikaltimus, todėl nusikalstamoms veikoms labai skiriantis pagal pavojingumą ir esant priskirtoms skirtingoms kategorijoms, subendrinta bausmė R. D. ir L. B. turėjo būti paskirta bausmes apimant, o ne iš dalies sudedant. Esant tokioms aplinkybėms, skundžiamas nuosprendis keičiamas BPK 328 straipsnio 1 punkto pagrindu, ištaisant netinkamą bausmių bendrinimą, atitinkamai tenkinant dalyje apeliacinius skundus nuteistiesiems R. D. ir L. B., t. y. paskiriant mažesnę galutinę subendrintą bausmę.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 21 d. nuosprendį pakeisti.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, R. D. Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 21 d. nuosprendžiu pagal BK 239 straipsnio 2 dalį paskirtą 8 (aštuonerių) metų laisvės atėmimo bausmę apėmimo būdu subendrinti su Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 8 d. nutartimi paskirta bausme ir paskirti R. D. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 8 (aštuoneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, L. B. Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 21 d. nuosprendžiu pagal BK 239 straipsnio 2 dalį paskirtą 9 (devynerių) metų laisvės atėmimo bausmę apėmimo būdu subendrinti su Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 25 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirti L. B. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 9 (devyneriems) metams.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.