Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Regina Pocienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-127-318/2013

2.1.7.4.

2013 m. sausio 30 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Pocienės,

teismo posėdyje išnagrinėjo D. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. liepos 13 d. nuosprendžio, kuriuo B. Z. R. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d., nenustačius, kad ji padarė veiką, turinčią šio nusikaltimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Iš D. V. priteista B. Z. R. 2650 Lt proceso išlaidoms atlyginti.

D. V. civilinis ieškinys dėl 500000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei prašymas išieškoti išlaidas advokato pagalbai apmokėti netenkintas, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

B. Z. R. privataus kaltinimo tvarka buvo kaltinama pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1d. dėl to, kad ji 2010-09-03 pateikė Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai pareiškimą dėl Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – Utenos RAAD) pareigūnų veiksmų. Šiame pareiškime ji, be kitų aplinkybių, nepagrįstai nurodė, kad 2010-08-05 D. V. kartu su kitais Utenos RAAD darbuotojais atvyko į B. Z. R. priklausančią sodybą, esančią Molėtų raj., Gilužių k., taip pat teigė, neva atvykusios Utenos RAAD juristės, „pasižyminčios ypatingu grubumu <...> pakėlė triukšmą prie svečių, buvusių sodyboje. Svečiai jas ramino. Kai buvo parodytas leidimas statybai, jos nuvyko pas Molėtų administracijos direktorių R. Š., ten pakėlė triukšmą dėl leidimo išdavimo“. Pareiškime B. R., apibūdindama D. V., nurodė: „Ką atstovauja šį grubi chamiškumu pasižyminti valstybės tarnautoja, kuri <...> visiškai neišmano įstatymų?“. Be to, pasak B. R., Utenos RAAD juristė D. V., turėdama telefoninių pokalbių išklotines, atlikdama tarnybinį patikrinimą, ją telefonu tardė, uždavinėjo įvairius klausimus, tokius kaip: „Kodėl ir apie ką tu kalbėjai su Molėtų agentūros inspektoriumi A. M. tokią dieną tiek minučių <...>“. Negana to, pareiškime nurodoma, neva Utenos RAAD atstovauja gamtos niokotojus ir tai visiškai nesutampa su jų pareigybėmis, neva dėl tokių pareigūnų veiksmų daroma gėda pačiam aplinkos apsaugos ministrui, todėl tokius pareigūnus reikia gerai papurtyti. Pareiškime yra ir daugiau nukentėjusiąją, tiek kaip asmenį, tiek kaip valstybės tarnautoją, paniekinančių ir pažeminančių teiginių. Tokiu būdu B. Z. R. buvo kaltinama paskleidusi šią tikrovės neatitinkančią informaciją, taip paniekinusi ir pažeminusi D. V., pakirtusi pasitikėjimą ja.

Teismo posėdyje nukentėjusioji D. V. ir jos atstovas advokatas A. Kunčius prašė apeliacinį skundą tenkinti. Išteisintoji B. Z. R. ir jos gynėjas advokatas E. S. prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiosios D. V. apeliacinis skundas nepagrįstas, todėl atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas ištyrė byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 str., 301 str. reikalavimų, juos įvertino ir, jais remdamasis, padarė teisingą išvadą, jog Z. R. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių, todėl pagrįstai ją pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. išteisino BPK 303str.5d.1p. pagrindu.

Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1d. numato atsakomybę tam, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba paskirsti pasitikėjimą juo. BK 154 str. numatyto nusikaltimo – šmeižimo – objektas yra žmogaus garbė ir orumas, kurie pažeidžiami, kai paskleidžiama negatyvi, visuomenės akyse asmenį diskredituojanti informacija. Pagal objektyviuosius požymius šmeižimas yra tada, kai paskleidžiama informacija apie kitą žmogų, kuri gali jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo, ir kai ta informacija neatitinka tikrovės, kai paskleidžiama netikra informacija, kad asmuo neva padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Šmeižimas yra padaromas kaltininkui veikiant tiesiogine tyčia. Todėl paskleisdamas informaciją kaltininkas turi suvokti, kad jo skleidžiamos žinios neatitinka tikrovės ir gali paniekinti ar pažeminti asmenį, pakirsti pasitikėjimą juo, ir turi to siekti. Sprendžiant asmens kaltės klausimą pagal BK 154 str., svarbu nustatyti, ar apie kitą žmogų buvo paskleista tikrovės neatitinkanti žinia, informacija, ar tik išsakyta nuomonė apie jį. Teismų praktikoje žinia suprantama kaip informacija apie faktus ir jų duomenis – reiškinius savybes, veiksmus, įvykius, kurių egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Nuomone pripažįstamas kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, nors ji turi remtis faktais.

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, bylos įrodymų visuma nustatytomis įvykio aplinkybėmis leido apylinkės teismui daryti išvadą, jog pateikdama Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai pareiškimą dėl Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento pareigūnų, tame tarpe ir D. V., veiksmų B. Z. R. sąmoningai nesiekė viešai paskleisti apie D. V. melagingą, ją žeminančią ar diskredituojančią informaciją, kuri pakirstų pasitikėjimą, neigiamai paveiktų jos darbą valstybės tarnyboje. Kaip matyti iš bylos duomenų, B. Z. R. iki įvykio ne kartą rašė skundus dėl Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento Molėtų rajone Gilužio ežero apsaugos juostoje vykdomų statybų Kubilių sodyboje teisėtumo, vyko ginčas dėl leidimo statyti vagonėlį B. Z. R. priklausančioje sodyboje. Liudytoja byloje apklausta Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Teisės ir kontrolės skyriaus departamento Kontrolės skyriaus vedėja O. B. parodė, kad ji priimdavo skundus dėl aplinkos apsaugos reikalavimų pažeidimų, daug gaudavo skundų dėl Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento pareigūnų padarytų pažeidimų, nevienam tarnautojui buvo skirtos nuobaudos už netinkamą tarnybinių pareigų atlikimą. Taigi 2010-08-05 D. V. kartu su kitais Utenos RAAD darbuotojais atvykus į B. Z. R. priklausančią sodybą, jau buvo susiklosčiusi pakankamai įtempta situacija. Išteisintoji B. Z. R. nuosekliai tvirtina, kad jos pareiškime yra išdėstyta nuomonė apie D. V. ir kartu su ja buvusius Utenos RAAD darbuotojus. Tai buvo jos reakcija, jos manymu, į neteisėtą šių valstybės tarnautojų veikimą. Iš B. Z. R. pareiškimo turinio matyti, kad visos jame išdėstytos frazės yra nukreiptos ne tik prieš D. V., bet ir prieš kartu su ja buvusius kitus Utenos RAAD darbuotojus, kaip valstybės tarnautojus. Tokiu būdu, B. Z. R. pareiškime išdėstytas frazes teismas turėjo pagrindą pripažinti kaip buitine kalba tokiu būdu jų atžvilgiu išreikštą kritiką dėl, jos manymu, valstybės tarnautojų nekompetentingumo bei neteisėto veikimo jos sodyboje, atvykus aiškintis dėl vagonėlio pastatymo paežerėje teisėtumo. Taigi B. Z. R. pareiškimo frazės nebuvo nukreiptos į D. V. garbės ir orumo įžeidimą, siekį paskleisti apie ją asmeniškai kokią nors tikrovės neatitinkančią žinią. Tai buvo jos reakcija į D. V., kaip tarnautojos, elgesį Rudokų sodyboje, savininkams jai pateikus turimą leidimą statyti vagonėlį, bei nuvykus pas Molėtų administracijos direktorių R. Š. dėl minėto leidimo išdavimo. Taigi ir žodžių „grubi chamiškumu pasižyminti valstybės tarnautoja, kuri <...> visiškai neišmano įstatymų“, „<...> pakėlė triukšmą dėl leidimo išdavimo <...>“ pavartojimas šiame kontekste patvirtina, kad B. Z. R., vertindama jai žinomus faktus apie nepakankamai gerą tarnautojų darbą, tokiu būdu reiškė savo neigiamą nuomonę ir apie D. V., kaip valstybės tarnautojos, elgesį, o ne siekė viešai ją asmeniškai pažeminti kaip asmenį, paskleisdama apie ją tikrovės neatitinkančią informaciją.

Konstatavus, kad B. Z. R. pareiškime yra išdėstyta jos nuomonė, o ne paskleista informacija, nėra pagrindo svarstyti, ar pareiškimo teiginiai atitinka tikrovę, ar ne. Nežiūrint į tai, pažymėtina, kad savo nuomonę konkrečiai apie Utenos RAAD tarnautoją D. V. B. Z. R. grindė faktais apie pastarosios elgesį vizito Rudokų sodyboje metu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad vertinant byloje apklaustų liudytojų E. T., Z. G., B. B. parodymus, yra pagrindas abejoti, ar D. V. elgesys Rudokų sodyboje atitiko valstybės tarnautojo etikos reikalavimus. Nors šie liudytojai, tuo metu buvę Rudokų sodyboje, yra išteisintosios giminaičiai, tačiau jų parodymų nepaneigia ir kitų Utenos RAAD tarnautojų parodymai, jog D. V., būdama reikli, kalbėjo įsakmiu balsu. Be to, kaip matyti iš bylos dokumentų, dėl Rudokams išduoto leidimo statyti paežerėje vagonėlį vyko ginčas tarp valstybės institucijų, kas ir suteikė B. Z. R. pagrindą abejoti D. V. atliekamų veiksmų teisingumu.

Tai, kad B. Z. R. pareiškimas dėl Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento pareigūnų, tame tarpe ir D. V. veiksmų, buvo siunčiamas į Lietuvos Respublikos apsaugos ministeriją tik patvirtina, jog visi B. Z. R. pareiškimo argumentai buvo nukreipti prieš, jos manymu, valstybės tarnautojų neteisėtą veikimą, o ne prieš D. V. asmeniškai. Kaip jau minėta, panašaus pobūdžio skundai bei pareiškimai, pasak liudytojos O. B., yra dažnai gaunami Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijoje, daug jų gaunama ir dėl Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento tarnautojų veiklos. Taigi, B. Z. R. pareiškimas nebuvo išskirtinis, juo buvo kreipiamasi ne tik dėl D. V. bet ir dėl kitų valstybės tarnautojų, jos manymu, neleistino elgesio. Todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad kaltinamoji neturėjo tyčios paskleisti tikrovės neatitinkančią žinią, o reiškė savo nuomonę, vertindama jai žinomus faktus ir aplinkybes, siekdama jos manymu, tinkamo valstybės tarnautojų jiems patikėtų pareigų atlikimo, neturėdama tyčios juos nepagrįstai pažeminti, paniekinti ar pakirsti pasitikėjimą jais. Taigi B. Z. R. veiksmuose nesant subjektyvinės šmeižimo pusės, t.y. tiesioginės tyčios paniekinti, pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą nukentėjusiąja D. V., B. Z. R. veiksmuose nėra ir nusikaltimo, numatyto BK 154 str. 1 d., sudėties.

Be to, vertinant, B. Z. R. pasakytų žodžių kontekstą, sprendžiant jos kaltės klausimą, atsižvelgtina ir į Europos Žmogaus Teisių Teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką. Šių teismų priimtų sprendimų analizė leidžia daryti išvadą, kad politiko ar valstybės tarnautojo, veikiančio pagal savo viešus įgaliojimus, leidžiamos kritikos ribos yra platesnės, su jų garbe ir orumu potencialiai susijusi informacija turi viešąją reikšmę. Leidžiamos viešo asmens, veikiančio pagal savo viešus įgaliojimus, kritikos ribos yra platesnės negu privataus asmens, kadangi jie neišvengiamai ir sąmoningai atsiveria nuodugniai kiekvieno savo žodžio bei darbo kontrolei. Nagrinėjamoje byloje D. V. yra valstybės tarnautoja (B. Z. R. pareiškimo pateikimo metu užėmė Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento Teisės ir personalo skyriaus vedėjos pareigas), t.y. viešasis asmuo, kurio veiksmai ir priimami sprendimai neabejotinai turi didelę reikšmę visuomenei, taigi ir toleruotinos kritikos ribos dėl jų yra platesnės.

Esant šioms aplinkybes, faktų, susijusių su Utenos RAAD valstybės tarnautojų veiksmais, vertinimas, nors ir pateikiamas gana aštriai, neperžengė baudžiamosios atsakomybės ribų. Dėl to baudžiamoji atsakomybė nebūtų adekvati priemonė, ginant asmens garbę ir orumą. Siekiant teisingos pusiausvyros tarp Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintos saviraiškos laisvės ir asmens garbės bei orumo apsaugos, baudžiamoji atsakomybė būtų griežčiausia, labiausiai ribojanti priemonė, todėl pirmiausia, esant galimybei, asmens garbės ir orumo gynimui turėtų būti išnaudotos švelnesnės priemonės. Nagrinėjamu atveju, D. V. gali, jos manymu, pažeistas teises ginti civilinio proceso tvarka.

Esant šioms aplinkybėms, keisti ar naikinti apylinkės teismo nuosprendį dėl apeliaciniame skunde išdėstytų motyvų, nėra įstatyminio pagrindo.

Byloje taip pat yra pateikta 2012 m. rugpjūčio 23 d. sąskaita už teisines paslaugas, kuri patvirtina, jog B. Z. R. už dokumentų (atsikirtimo į apeliacinį skundą) surašymą ir gynėjo atstovavimą apeliaciniame procese 2012 m. rugpjūčio 23 d. bankiniu mokėjimo pavedimu sumokėjo 2 500 Lt. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, sumokėta pinigų suma neatitinka protingumo kriterijų, nes apeliacinė byla buvo išnagrinėta vieno posėdžio metu, neatliekant įrodymų tyrimo. Be to atsikirtimas į apeliacinį skundą buvo surašytas išteisintosios baigiamosios kalbos pirmosios instancijos teisme pagrindu. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad D. V. apeliacinis skundas atmetamas, B. Z. R. prašymas dėl patirtų proceso išlaidų išieškojimo tenkintinas iš dalies, išieškotinas išlaidas mažinant iki 1 500 Lt..

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 105 str. 6 d., kolegija

nutarė:

Nukentėjusiosios D. V. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš D. V. B. Z. R. naudai 1 500 (tūkstantį penkis šimtus) litų proceso išlaidų gynėjo paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Nutartis įsigalioja nuo priėmimo dienos ir yra neskundžiama.