- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-03-24
- Bylos Nr.
- 2-525/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Danutė Milašienė, Donatas Šernas
- Ieškovas
- akcinės bendrovės ,,Amilina“
- Atsakovas
- kooperatyvui ,,Lietuviški javai“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Milašienės ir Donato Šerno,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo akcinės bendrovės ,,Amilina“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 28 d. nutarties, kuria atmestas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, civilinėje byloje Nr. 2-7735-603/2010 pagal ieškovo akcinės bendrovės ,,Amilina“ ieškinį atsakovui kooperatyvui ,,Lietuviški javai“ dėl nuostolių priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Amilina“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo kooperatyvo „Lietuviški javai“ ieškovo naudai 1 800 000 Lt nuostolių atlyginimą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino iš dalies, areštavo 1 800 000 Lt sumai atsakovui nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą, esantį pas atsakovą, ar bet kuriuos trečiuosius asmenis, uždraudžiant esamiems turto valdytojams areštuojamuoju turtu disponuoti, areštuotą turtą įkeisti, išnuomoti ar kitaip apsunkinti.
Šalies argumentai
Ieškovas teismui pateikė prašymą pakeisti laikinąsias apsaugos priemones ir taikyti atsakovo piniginių lėšų, priklausančių atsakovui ar esančių pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, areštą. Nurodė, kad antstolis, vykdydamas Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartį, ieškovui pateikė raštą apie teismo sprendimo vykdymą, kuriame nurodė, jog pagal pateiktą vykdyti vykdomąjį dokumentą yra aprašytas atsakovui kooperatyvui „Lietuviški javai“ priklausantis kilnojamas trumpalaikis turtas 14 566,10 Lt sumai. Antstolis nurodė, kad kito kilnojamojo ar nekilnojamojo turto skolininkas neturi, pas trečiuosius asmenis turto antstolis taip pat nerado. Esant tokiai situacijai, objektyviai neįmanoma pasiekti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartimi nurodytų tikslų – užtikrinti būsimo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą, ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. spalio 28 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo atmetė. Teismas nurodė, kad priimdamas 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartį bei atsisakydamas areštuoti atsakovo pinigines lėšas, teismas įvertino tai, jog atsakovas gali neturėti pakankamai turto, kurio užtektų padengti ieškovo reikalavimo sumą. Teismas, priimdamas minėtą nutartį, atsižvelgė į ieškovo ir atsakovų interesų pusiausvyrą. Teismo teigimu, ieškovas galėjo numanyti, jog atsakovas gali neturėti pakankamai turto, kuris būtų areštuojamas 1 800 000 Lt sumai, tačiau šios nutarties neskundė, pripažindamas, jog piniginių lėšų areštas suvaržytų atsakovo ūkinę veiklą. Be to, kaip matyti iš VĮ „Registrų centras“ duomenų bazės, tiek ieškovas, tiek atsakovas užsiima panašia veikla, t. y. ūkine-komercine veikla, susijusia su grūdų prekyba, t. y. šioje byloje ginčas kilo iš vienoje rinkoje veikiančių ūkio subjektų, kurie galimai konkuruoja tarpusavyje, todėl teismas sprendė, kad šiuo atveju piniginių lėšų areštas yra itin varžanti įmonės veiklą priemonė, kurią pritaikius atsakovui būtų sukeltas nemokumas, todėl galėtų būti iškelta bankroto byla ir tokiu būdu įmonė būtų pašalinta iš rinkos. Įvertinęs tai, kas nurodyta, teismas sprendė, jog ieškovas nepateikė pakankamai duomenų, kuriais remdamasis teismas galėtų pakeisti taikytas laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovo pinigines lėšas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas AB ,,Amilina“ atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 28 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti ieškovo prašymą dėl atsakovo piniginių lėšų bei turtinių teisių, priklausančių atsakovui ir esančių pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, arešto, leidžiant mokėti atlyginimus darbuotojams bei daryti privalomus atsiskaitymus į valstybės biudžetą. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Vykdant teismo nutartį, kurioje teismas konstatavo, jog yra būtina užtikrinti ieškovo reikalavimą viso 1 800 000 Lt sumai, paaiškėjo, jog teismo pasirinktomis laikinųjų apsaugos priemonių rūšimis to padaryti yra objektyviai neįmanoma. Laikinosios apsaugos priemonės yra taikomos siekiant užtikrinti visą ieškovo pareikštą reikalavimą bei nenumato galimybės teismui taikyti dalinį ieškovo reikalavimų užtikrinimą. Teismas, atmesdamas ieškovo prašymą dėl atsakovo piniginių lėšų arešto, iš esmės pripažino, jog ieškovo atžvilgiu taikytinas tik dalinis ieškinio užtikrinimas apsiribojant tuo atsakovo turtu, kurį pavyko surasti ir aprašyti antstoliui.
2. Teismas, atsisakydamas taikyti atsakovo piniginių lėšų areštą, pažeidė šalių teisėtų interesų pusiausvyros principą, kadangi atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kurios realiai būtų susijusios su ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymu bei apimtų visą ginčo objektą. Ieškovo prašytos taikyti laikinosios apsaugos priemonės buvo pagrįstos bei atitiko ekonomiškumo principo reikalavimus. Teismas, atsižvelgdamas į ekonomiškumo ir proporcingumo principų taikymą atsakovo atžvilgiu, bei siekdamas užtikrinti, kad atsakovo galimai patiriami nuostoliai būtų minimalūs, galėjo taikyti atsakovo sąskaitų areštą leisdamas atsakovui daryti privalomus mokėjimus, galėjo taikyti atsakovo sąskaitų areštą leisdamas atsakovui daryti privalomus mokėjimus į valstybės biudžetą, atsiskaityti su darbuotojais ir kt. tačiau ne atsisakyti tokį ieškovo prašymą tenkinti.
3. Teismas nepagrįstai įvertino ieškovo elgesį kaip netinkamą nurodydamas, kad ieškovas, neskųsdamas teismo nutarties, kuria buvo pritaikytas tik atsakovo kilnojamojo ir nekilnojamojo turto areštas, neva savo elgesiu pripažino, jog piniginių lėšų areštas suvaržytų atsakovo ūkinę veiklą. Toks teismo motyvas ne tik kad prieštarauja įtvirtintam sąžiningumo principui, bet ir neturi reikšmės sprendžiant ieškovo pateiktą prašymą dėl atsakovo piniginių lėšų arešto.
4. Teismo motyvai, neva ieškovas ir atsakovas yra konkurentai, o ieškovo prašymas dėl atsakovo sąskaitų arešto galimai galėtų būti vertintinas kaip ieškovo siekis sukelti atsakovo nemokumą bei pašalinti konkurentą iš rinkos, vertintini kaip neturintys teisinio, ekonominio bei faktinio pagrindimo.
Atsiliepimas
Atsakovas kooperatyvas ,,Lietuviški javai“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 28 d. nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, tinkamai ir teisingai taikė procesinės teisės normas. Teismas pritaikė ieškovo prašytas laikinąsias apsaugos priemones visai ieškinio sumai. Tai, kad teismas atsisakė dar kartą spręsti jau išspręstą klausimą, kuris buvo paremtas paties ieškovo prašymu netaikyti tų laikinųjų apsaugos priemonių, kurios gali sukelti žalos atsakovui, yra teisingas sprendimas. Teismas pagrįstai nustatė, kad areštavus atsakovo lėšas, atsakovas būtų finansiškai sužlugdytas ir privestas prie bankroto.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo argumentai
Atskirasis skundas netenkintinas.
Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei yra pagrindas manyti, kad nesiėmus šių priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. CPK 144 straipsnio pagrindu teismas, nenagrinėdamas ir nespręsdamas ieškinio pagrįstumo, atsižvelgdamas į teismo sprendimo vykdymo ypatumus, taip pat abiejų bylos šalių interesų pusiausvyrą, sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, t. y. ar ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimo įvykdymas galės būti realiai įvykdytas, ar jo įvykdymui užtikrinti būtina imtis laikinųjų apsaugos priemonių. CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą. Ekonomiškumo principas, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Teismas turėtų atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovui, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys – atmestas.
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartimi areštavo 1 800 000 Lt sumai atsakovui kooperatyvui ,,Lietuviški javai“ nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą. Ieškovas AB ,,Amilina“ prašo pakeisti laikinąsias apsaugos priemones ir taikyti atsakovo piniginių lėšų areštą, motyvuodamas tuo, kad antstoliui, vykdant Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartį, buvo areštuotas atsakovui priklausantis kilnojamas trumpalaikis turtas tik 14 566,10 Lt sumai, nes atsakovas kito kilnojamojo ar nekilnojamojo turto neturi.
Teisėjų kolegija pažymi, kad bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja minėti universalieji civilinio proceso teisės principai. Tai suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams. Teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turi įvertinti jų taikymo ar netaikymo galimus padarinius. Jei dėl tokių priemonių taikymo atsakovas patirtų neproporcingų suvaržymų ar nuostolių, kurie ieškinio atmetimo atveju galėtų būti sunkiai atlyginami, laikinosios apsaugos priemonės turėtų būti netaikomos, jei net ir egzistuotų ieškovui palankaus teismo sprendimo neįvykdymo rizika.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju areštavus juridiniam asmeniui nuosavybės teise priklausančias lėšas 1 800 000 Lt sumai, kai jis neturi kilnojamojo ir (ar) nekilnojamojo turto tokiai sumai, be abejonės gali būti sutrikdyta juridinio asmens veikla, suvaržomos jo galimybės rinkoje vienodomis sąlygomis konkuruoti su kitais juridiniais asmenimis. Atsakovui negalint atsiskaityti su kitais kreditoriais, jo finansinis įsiskolinimas gali didėti ir kartu gali mažėti galimybės ieškovui įvykdyti teismo sprendimą visa apimtimi, t. y. pasiekiamas priešingas rezultatas, nei siekiamas taikant laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovui taikomos laikinosios apsaugos priemonės negali trukdyti įmonės normalios ūkinės–komercinės veiklos, t. y. taikant laikinąsias apsaugos priemones turi būti siekiama palikti galimybę iš esmės netrikdomai vykdyti ūkinę-komercinę veiklą. Juolab teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės negali būti nemokumo ar įmonės veiklos pabaigos priežastis.
Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, ir priešingai nei teigia apeliantas, atsisakydamas taikyti atsakovo piniginių lėšų areštą, šalių teisėtų interesų pusiausvyros principo nepažeidė.
Atmestinas ir apelianto argumentas, kad teismas, netenkindamas ieškovo prašymo dėl atsakovo piniginių lėšų arešto, iš esmės pripažino, jog ieškovo atžvilgiu taikytinas tik dalinis ieškinio užtikrinimas. Kaip matyti iš bylos duomenų, Vilniaus apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartimi areštavo 1 800 000 Lt sumai atsakovui nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą. Aplinkybė, kad minėtai sumai atsakovas nekilnojamojo ir/ar kilnojamojo turto neturi, nėra pagrindas išvadai, jog yra pritaikytas dalinis ieškinio užtikrinimas.
Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentu, jog teismas nepagrįstai įvertino ieškovo elgesį kaip netinkamą nurodydamas, kad ieškovas, neskųsdamas teismo nutarties, kuria buvo pritaikytas tik atsakovo kilnojamojo ir nekilnojamojo turto areštas, neva savo elgesiu pripažino, jog piniginių lėšų areštas suvaržytų atsakovo ūkinę veiklą. Tačiau nurodytas teismo argumentas šiuo atveju neturėjo esminės įtakos skundžiamos nutarties pagrįstumui ir teisėtumui, todėl tai nėra teisinis pagrindas naikinti skundžiamą teismo nutartį (CPK 148 str. 1 d., 329 str. 1 d.).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas vienos laikinosios apsaugos priemonės pakeitimo kita klausimą, tinkamai įvertino šiam klausimui išspręsti svarbias bylos aplinkybes ir klausimą išsprendė teisingai. Apelianto atskirojo skundo motyvais skundžiamos nutarties teisėtumas ir pagrįstumas nepaneigtas, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 p.). Teisėjų kolegija taip pat nenustatė absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329, 338 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
n utaria:
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.