Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Meidaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Sigito Bagdonavičiaus ir Algirdo Gapučio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. R. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2018 m. spalio 4 d. nuosprendžio, kuriuo jis buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį 40 MGL (1506,40 Eur) bauda.

Taip pat nuosprendžiu iš jo nuspręsta išieškoti 41,46 proceso išlaidų valstybei ir 26,46 Eur ekspertės kelionės išlaidų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. R. R. buvo nuteistas už tai, kad 2017 m. balandžio 19 d. apie 10.55 val. Pasvalio r., (duomenys neskelbtini), vairuodamas krovininį automobilį „DAF FTXF.430“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9, 117, 126 punktuose numatytus reikalavimus, o būtent: privalėdamas laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, atsižvelgdamas į greitį privalėdamas laikytis tokio atstumo, kad neatsitrenktų į priekyje važiuojančią transporto priemonę, jeigu ji būtų stabdoma, esant horizontaliai dvigubai linijai privalėdamas jos nekirsti ir važiuoti dešiniau nuo jos, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, neatsižvelgė į greitį, nesilaikė atstumo iki priekyje važiuojančios transporto priemonės, artėdamas prie mažesniu greičiu važiuojančio traktoriaus laiku nemažino važiavimo greičio, įvažiavo (nusuko) į priešpriešinio eismo juostą, kuri buvo paženklinta dviguba linija, susidedančia iš ištisinės ir brūkšninės linijų, ir ten susidūrė su kairiojo posūkio kreive judančiu traktoriumi „MTZ Belarus-50“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį vairavo S. V., pastarajam padarydamas muštines žaizdas galvos pakaušio, kaktinėje-smilkininėje srityse, odos nubrozdinimą krūtinės dešinėje su dešinių 8-10 šonkaulių lūžiais, kairės plaštakos antro delnakaulio lūžį – nesunkų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

3. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas tenkinamas.

5. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šioje baudžiamojoje byloje R. R. skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis bylos faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu, baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymo taikymu. Tuo remdamasis, nuteistasis prašo jį išteisinti.

6. Pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylą išspręsti teisingai. Įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos ir kitose BPK 20 straipsnio dalyse, 276 straipsnio 4 dalyje, 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nei vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis vienas už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, specialisto išvada ir pan.).

7. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad R. R. pažeidė KET 9, 117, 126 punktus, t. y. kad privalėdamas laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, esant dvigubai ištisinei horizontaliojo ženklinimo linijai, skiriančiai priešingų krypčių eismo juostas, privalėdamas važiuoti dešiniau nuo jos, atsižvelgdamas į greitį bei privalėdamas laikytis tokio atstumo, kad neatsitrenktų į priekyje važiuojančią transporto priemonę, jeigu ji būtų stabdoma, vairuodamas vilkiką, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, neatsižvelgė į greitį, nesilaikė atstumo iki priekyje važiuojančio traktoriaus, artėdamas prie mažesniu greičiu važiuojančios šios transporto priemonės, laiku nemažino greičio, įvažiavo (nusuko) į priešpriešinio eismo juostą, kuri buvo paženklinta dviguba linija, susidedančia iš ištisinės ir brūkšninės linijų, ir ten susidūrė su kairiojo posūkio kreive judančiu traktoriumi, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta traktoriaus vairuotojo S. V. sveikata. Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad būtent R. R. padaryti KET pažeidimai buvo būtinoji padarinių – eismo įvykio ir jo metu nesunkiai sutrikdytos nukentėjusiojo S. V. sveikatos, kilimo sąlyga.

8. Kolegija, išnagrinėjusi skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus, apeliacinio skundo argumentus, dar kartą įvertinusi byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog pagrindine eismo įvykio priežastimi buvo R. R. padaryti KET 9, 117, 126 punktų pažeidimai, nėra pagrįsta, nes ji neatitinka bylos aplinkybių, išvada padaryta išnagrinėtus įrodymus įvertinus pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalį, kadangi teismas įrodymus vertino selektyviai, neatsižvelgdamas į įrodymų ir jais nustatytų bylos aplinkybių visumą. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas kaip patikimais įrodymais rėmėsi Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadomis bei ekspertizės akto vienu punktu, nukentėjusiojo S. V., liudytojo P. V. parodymais, tačiau lakoniškai atmetė ir visiškai nevertino nuteistojo R. R. bei liudytojo E. Č. parodymų, jog vilkiko vairuotojui R. R. važiuojamoji kelio dalis buvo laisva, o traktoriaus vairuotojas S. V. į kairę suko iš KET 3 priedo horizontaliojo ženklinimo linijomis 1.15. pažymėto kelio dešiniojo krašto, taip sudarydamas kliūtį R. R., taip pat ekspertizės akto dalies, kurioje konstatuota, kad traktoriaus vairuotojas S. V., keisdamas judėjimo kryptį iš KET 3 priedo horizontaliojo ženklinimo linijomis 1.15. pažymėto kelio dešiniojo krašto, neįsitikino, jog tai daryti yra saugu, ir sudarė neišvengiamą kliūtį jam iš paskos važiavusio vilkiko vairuotojui R. R., kas techniniu požiūriu sąlygojo šio eismo įvykio kilimą. Be viso to, nors teismas skundžiamame nuosprendyje išvardino, kokių asmenų parodymais remiasi ir kurių ne, tačiau, kokia jų parodymų dalimi nustatė savo išvadas apie traktoriaus vairuotojo S. V. posūkio į kairę aplinkybes, visiškai neaišku. Taip teismas kaip vieninteliais įrodymais iš esmės rėmėsi specialistės išvadomis ir dalimi ekspertizės akto. Jau vien dėl tokio BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto neatitinkančio nuosprendžio turinio jis negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu.

9. Byloje nustatyta, kad 2017 m. balandžio 19 d. apie 10.55 val., Pasvalio r., keliu Panevėžys-Pasvalys-Ryga, vairuodamas traktorių su priekaba, S. V. važiavo į laukus. Ta pačia kryptimi, traktoriui iš paskos, važiavo vilkikas su priekaba, kurį vairavo R. R.. S. V. traktoriumi darė posūkį į kairėje pusėje esantį keliuką. Iš paskos važiavęs R. R. stabdė, išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, kur atsitrenkė į traktoriaus su priekaba kairį šoną. Po susidūrimo vilkikas nuvažiavo nuo kelio, traktoriaus kabina atsiskyrė nuo priekabos ir liko važiuojamojoje kelio dalyje. Eismo įvykio metu buvo nesunkiai sutrikdyta S. V. sveikata. Tokias bylos aplinkybes patvirtina nuteistojo R. R., nukentėjusiojo S. V., liudytojų E. Č., P. V., D. A. parodymai, apžiūrų protokolai, specialistų išvados, ekspertizės aktas bei kiti rašytiniai bylos įrodymai. Dėl šių aplinkybių jokių abejonių nėra, su jomis iš esmės sutiko ir pats nuteistasis, todėl dar plačiau jos neaptarinėjamos ir neanalizuojamos.

10. Pagal BK 281 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Šiame BK straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką apibūdina trys esminiai požymiai: veika (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles pažeidžiantys veiksmai ar neveikimas), padariniai (eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata), priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių. Kvalifikuojant veiką pagal BK 281 straipsnio 1 dalį būtina kaltinamo asmens veiksmuose nustatyti visų trijų įvardytų požymių buvimą. Išvada apie priežastinio ryšio buvimą daroma nustačius, kuris eismo dalyvis pažeidė KET reikalavimus ir ar šie eismo dalyvio padaryti KET pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Eismo dalyvio veika, kuria pažeidžiamos KET, eismo įvykio priežastis yra tada, kai, analogiškoje situacijoje šiam eismo dalyviui laikantis KET reikalavimų, eismo įvykis neįvyktų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2008, 2K-158/2009, 2K-52/2010, 2K-127/2010). Beje, kaltės ir priežastinio ryšio tarp kaltininko padaryto KET pažeidimo ir pasekmių buvimas negali būti preziumuojamas, bet turi būti nustatytas nagrinėjant baudžiamąją bylą. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.

11. Nagrinėjamoje byloje dėl eismo įvykio, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta traktoriaus vairuotojo S. V. sveikata, kaltinimas buvo pareikštas vilkiko vairuotojui R. R.. Todėl, nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar jo manevras vairuojant vilkiką buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, t. y. ar yra priežastinis ryšys tarp jo padarytų veiksmų bei kilusių padarinių. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą dėl R. R. kaltės pagal BK 281 straipsnio 1 dalį vadovaudamasis Lietuvos teismo ekspertizės centro 2017 m. liepos 13 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), 2017 m. rugsėjo 26 d. specialisto išvada (duomenys neskelbtini) bei 2018 m. gegužės 14 d. ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) dalimi, kad vilkiko vairuotojo R. R. veiksmai – artėdamas prie priekyje mažesniu greičiu važiuojamąja dalimi judančio traktoriaus laiku nemažino greičio bei įvažiavo (nusuko) į priešpriešinio eismo juostą, kur susidūrė su kairiojo posūkio kreive judančiu S. V. vairuojamu traktoriumi – techniniu požiūriu sąlygojo eismo įvykio kilimą (1 t., 81-87, 95-99 b. l.; 2 t., 132-141 b. l.). Tačiau ekspertizės akte taip pat nurodoma, kad jeigu traktoriaus vairuotojas S. V. į kairę suko važiuodamas kelio dešiniuoju kraštu, pažymėtu važiuojamosios dalies horizontalaus ženklinimo KET 3 priedo linijomis 1.15., t. y. iš anksto nepasitraukęs prie kelio važiuojamosios dalies eismo juostos kairiojo krašto, tai techniniu požiūriu šio eismo įvykio kilimą sąlygojo tai, kad traktoriaus vairuotojas keisdamas judėjimo kryptį neįsitikino, kad tai daryti yra saugu ir sudarė neišvengiamą kliūtį iš paskos važiavusio vilkiko vairuotojui R. R.. Ekspertizės akte taip pat nurodoma, kad pagal eismo įvykio vietoje užfiksuotus duomenis (kadangi reikšmingi duomenys nebuvo užfiksuoti arba jų užfiksuota pernelyg mažai) nustatyti, kurio iš eismo įvykio dalyvių – R. R. ar S. V. – veiksmai techniniu požiūriu sudarė pagrindinę sąlygą šiam eismo įvykiui kilti, negalima. Iš viso to matyti, jog nagrinėjamu atveju ekspertizės aktas nėra vienareikšmis, jame pateikti du galimi įvykio kilimo modeliai ir todėl visiškai akivaizdu, kad tiek šio akto išvados, tiek ir specialistės atlikti tyrimai bei jos paaiškinimai teisme turėtų būti vertinami visų kitų įrodymų kontekste.

12. Čia atkreiptinas dėmesys, kad teigti, jog specialisto išvados prieštarauja ekspertizės aktui, kaip tai apeliaciniame skunde daro nuteistasis, kolegija neturi pagrindo. Priešingai, iš bylos matyti, kad eismo įvykio tyrimas buvo paskirtas byloje tik pradėjus ikiteisminį tyrimą, dar nesurinkus pakankamai objektyvių duomenų (specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini). Po to, gavus papildomus duomenis apie maksimalų leidžiamą greitį tame kelio ruože, buvo paskirtas papildomas eismo įvykio tyrimas (specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini). Galų gale, teisiamajame posėdyje apklausus visus proceso dalyvius pirmosios instancijos teismas paskyrė eismo įvykio ekspertizę, be viso ko, papildomai nurodydamas ištirti aplinkybes, jei traktoriaus vairuotojas S. V. į kairę suko iš KET 3 priedo horizontalaus ženklinimo linijomis 1.15. pažymėto kelio dešiniojo krašto (ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini). Taigi, nors tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu buvo gautos dvi specialisto išvados ir ekspertizės aktas, tai yra visiškai suprantama ir pateisinama dėl naujai paaiškėjusių bylos aplinkybių ir dėl to kilusio būtinumo atlikti papildomą tyrimą. Šios aplinkybės savaime nedaro šių tyrimų išvadų prieštaringomis ir nepagrįstomis, jos viena kitą tik papildo.

13. Svarbu tai, kad tiek ekspertizės aktas, tiek specialisto išvados teismo turi būti vertinami tik kaip vieni iš įrodymų sprendžiant asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn klausimą, o priežastinis ryšys yra vienas iš nusikalstamos veikos sudėties požymių, kurį konstatuoja teismas. Eismo įvykių bylose specialistai ar ekspertai eismo įvykį, jo dalyvių veiksmus vertina tik techniniu požiūriu. Tuo tarpu priežastinis ryšys yra objektyvusis nusikalstamos veikos sudėties požymis, todėl jo įrodinėjimas yra teismo, o ne ekspertų kompetencija, ir rėmimasis vien tik eksperto išvada, ką iš esmės skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas ir padarė, gali lemti netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49/2013).

14. Iš byloje esančio ekspertizės akto matyti, kad viena iš aplinkybių, galinti nulemti skirtingas išvadas dėl R. R. kaltės pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, buvo tai, kad traktoriaus vairuotojas S. V. į kairę suko iš važiuojamosios kelio dalies, ar iš KET 3 priedo horizontalaus ženklinimo linijomis 1.15. pažymėto kelio dešiniojo krašto. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog, vairuodamas traktorių, S. V. į kairę suko iš važiuojamosios kelio dalies, t. y. prieš posūkį persirikiavęs arčiau automobilių srautus skiriančios skiriamosios juostos, kaip kad pagal KET reikalavimus turėtų daryti bet kokios transporto priemonės vairuotojas. Apie tokias pirmosios instancijos teismo nustatytas bylos faktines aplinkybes be paties nukentėjusiojo S. V. iš esmės liudijo tik vienas apklaustas asmuo, t. y. bylos baigtimi, kaip ir pats nukentėjusysis (dėl galimo savo paties KET pažeidimo), itin suinteresuotas liudytojas P. V.. Iš bylos matyti, kad pastarasis už eismo įvykio metu sugadintą traktorių gavo draudimo išmoką, kurią, priėmus išteisinamąjį teismo nuosprendį, galimai turėtų grąžinti. Vertindama nukentėjusiojo S. V. ir liudytojo P. V. parodymus, kolegija sutinka ir su apeliacinio skundo argumentais, jog nuo tyrimo pradžios jie esmingai klydo nurodydami tiek įvykio aplinkybes, tiek ir su įvykiu nesusijusias, tačiau jų parodymų patikimumo vertinimui reikšmingas aplinkybes. O būtent, pagal nukentėjusiojo S. V. pirminius parodymus, jis dirbo pas ūkininką P. V., turėjo padėti jam ir jo sūnui laukuose. Kadangi nenorėjo eiti pėsčiomis, P. V. jau buvo išvažiavęs į laukus, o jo sūnus dirbo prie kito traktoriaus ir nebebuvo kam nuvaryti traktorių su žirniais į laukus, nusprendė pats šiuo traktoriumi važiuoti. Traktoriaus priekaboje vežė apie 6 t krovinį. Važiavo negreitai, apie 30 km/h greičiu, arčiau kelio dešinės pusės, atlaisvinęs dalį važiuojamosios dalies, kad netrukdytų kitoms jį lenkiančioms transporto priemonėms. Pravažiavęs įsukimą į degalinę „E.“, žinodamas, jog netrukus teks sukti į kairę, pažiūrėjo į galinio vaizdo veidrodį, nematė, kad jį kažkas lenktų, įjungė kairio posūkio signalą, persirikiavo kairiau ir pamažu važiuodamas suko į kairę. Dar prieš tai priešpriešinio eismo juosta pravažiavo geltonos spalvos automobilis, kurį jis praleido, daugiau iš priekio niekas nevažiavo ir jam visiškai sustoti prieš sukant nereikėjo. Kai jau pradėjo sukti į kairę ir buvo priešpriešinio eismo juostoje, pajuto smūgį, po to prarado sąmonę (1 t., 150-153 b. l.). Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis S. V. nurodė kiek kitas įvykio aplinkybes : kad P. V. jam nurodė, kur jam reikėjo nuvežti krovinį; traktoriaus priekaboje vežė apie 2 t krovinį; iš kelkraščio į važiuojamąją kelio dalį persirikiavo dar neprivažiavęs degalinės „E.“ išvažiavimo; prieš sukdamas į kairę, sustojo, praleido iš priekio važiavusį geltonos spalvos automobilį (2 t., 62 – 63 b. l.).

15. Traktoriaus savininkas ūkininkas P. V. parodė, kad į talką laukuose pasikvietė S. V.. Sutarę, kaip dirbs, jis pirmas savo traktoriumi išvažiavo į laukus, po to turėjo atvažiuoti jo sūnus. Jam jau nuvažiavus į laukus, iš kurių matyti kelias Panevėžys-Pasvalys-Ryga, pamatė keliu važiuojantį traktorių „MTZ“. Iš tolo stebėjo traktorių, matė, kad jis važiavo nedideliu greičiu ir iš savo juostos suko į kairę link jo laukų. Traktoriui iš paskos atvažiavo vilkikas, kuris trenkėsi į traktorių ir nuvažiavo nuo kelio. Kodėl S. V. traktoriumi važiavo į laukus, nežino, taip dirbti su juo nesitarė (1 t., 163-164 b. l.). Teisiamajame posėdyje liudytojas P. V. taip pat davė kitokius parodymus. Jis parodė, kad privažiuodamas prie lauko, atsisuko atgal ir pamatė, kaip įvyko eismo įvykis. Taip pat jis jau parodė ir naują aplinkybę, kad prieš posūkį į kairę traktorius pristabdė ir praleido iš priekio važiavusį automobilį (2 t., 64 – 65 b. l.).

16. Iš šių proceso dalyvių parodymų matyti, kad nukentėjusiojo S. V. ir liudytojo P. V. parodymai dėl kai kurių aplinkybių nesutampa nei su jų duotais ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, nei tarpusavyje, ypač skirtingi jų parodymai dėl jų tarpusavio susitarimo S. V. vairuoti traktorių „MTZ Belarus-50“, taip pat, ar S. V., vairuodamas traktorių, visiškai sustojo praleisti iš priekio atvažiuojantį geltonos spalvos automobilį, ar ne. Atkreiptinas dėmesys, kad ypač svarbi yra jų parodymų dalis apie traktoriaus manevravimą kelyje Panevėžys – Pasvalys, ir čia jie skiriasi dėl labai esminių aplinkybių – kur buvo traktorininkas prieš darydamas posūkį į kairę, ar jis prieš šį manevrą iš tikro buvo sustojęs praleisti priešais atvažiuojantį geltonos spalvos automobilį. Vertinant byloje esančius nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus galima tvirtinti tik tai, kad nei tyrimo metu, nei teisme jie gerai neprisiminė nagrinėjamo įvykio aplinkybių ir klydo arba klaidino baudžiamojo persekiojimo institucijas ir teismą. Kolegijos vertinimu, tokios esminės klaidos duodant parodymus apie aplinkybes, kurios turėjo būti aiškiai jiems abiem žinomos, neleidžia tikėti aplinkybėmis, kurias natūraliai pastebėti ar prisiminti daug sunkiau (rodomo posūkio signalo aplinkybė, tiksli traktoriaus posūkio į kairę pradžios vieta bei momentas ir pan.). Kolegijai taip pat kelia labai didelių abejonių, ar liudytojas P. V., kaip jis pats parodė, būdamas pakankamai toli nuo eismo įvykio vietos, galėjo aiškiai matyti ir suprasti, jog traktorius į kairę suko iš savo važiuojamosios kelio dalies, persirikiavęs arčiau skiriamosios juostos, ir ne kitaip. Dėl visų šių priežasčių tikėti nukentėjusiojo ir liudytojo P. V. parodymais kaip visiškai patikimais tiek visumoje, tiek ir dėl esminių eismo įvykio aplinkybių, negalima. Todėl remiantis vien tik tokiais nenuosekliais ir dėl to ne itin patikimais nukentėjusiojo S. V. ir liudytojo P. V. parodymais, pripažinti asmenį kaltu padarius nusikaltimą, kolegijos nuomone, tikrai negalima.

17. Visai kas kita pasakytina dėl nuteistojo R. R. ir liudytojo E. Č. parodymų. Pagal nuteistojo R. R. parodymus, vairuodamas vilkiką, dar prieš degalinę „E.“ jis pamatė traktorių, kuris važiavo kelkraščiu, jokio posūkio signalo nerodė. Važiuojamojoje kelio dalyje jam užteko vietos pravažiuoti pro traktorių tiesiai, todėl jam nebuvo jokio poreikio stabdyti. Jam bevažiuojant, traktorius, nerodydamas posūkio į kairę signalo, išvažiavo iš kelkraščio į važiuojamąją kelio dalį. Taip traktorius sudarė kliūtį, jis pradėjo stabdyti. Kad išvengtų susidūrimo, jis metėsi į kairę pusę, tačiau traktorius taip pat suko į kairę ir jam nebepavyko išvengti susidūrimo (1 t., 185-186 b. l.; 2 t., 104 b. l.). Iš liudytojo D. A. parodymų seka, kad jau eismo įvykio vietoje R. R. nurodė policijos pareigūnui (D. A.), jog traktoriaus vairuotojas S. V. į kairę suko iš kelkraščio ir važiuojamojoje kelio dalyje R. R. nepavyko išvengti susidūrimo su traktoriumi (2 t., 63-64 b. l.). Tokie liudytojo D. A. parodymai patvirtina nuteistojo R. R. parodymų nuoseklumą dėl šioje byloje labai svarbios aplinkybės, kad traktoriaus vairuotojas S. V. posūkį į kairę pradėjo ne iš važiuojamosios dalies, o iš kelio dešiniojo krašto, pažymėto važiuojamosios dalies horizontalaus ženklinimo KET 3 priedo linijomis 1.15. Būtent tokias bylos aplinkybes patvirtino ir liudytojas E. Č.. Pagal šio liudytojo parodymus tyrimo metu ir apklausus jį teisiamajame posėdyje, jis buvo degalinėje „E.“, sėdėjo savo vilkiko kabinoje ir kalbėjosi su žmona. Kelią matė gerai, nes atstumas iki susidūrino vietos buvo nedidelis, oro sąlygos geros. Jis matė, kad kelio kelkraščiu apie 30 km/h greičiu važiavo traktorius. Privažiavęs posūkį į kairę, nepersirikiavęs į važiuojamąją kelio dalį, iš kelkraščio traktorius staigiai suko į kairę nerodydamas posūkio signalo. Tuo metu, kai traktorius suko į kairę, iš paskos važiavęs vilkikas nuo traktoriaus buvo apie 50 m atstumu. Vilkiko vairuotojas dar bandė išvengti smūgio, tačiau traktorių kliudė ties nusukimu į kairę, traktorius buvo ant dvigubos ištisinės linijos, traktoriaus priekaba dar buvo kelkraštyje. Kas svarbu vertinant šio liudytojo parodymus, jie apie esmines įvykio aplinkybes buvo iš esmės nuoseklūs, ir kas dar svarbiau – jie atitinka nuteistojo parodymus bei kitus byloje esančius duomenis.

18. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo R. R. ir liudytojo E. Č. parodymus, nurodė tik tai, kad jie prieštarauja nukentėjusiojo S. V. ir liudytojo P. V. parodymams, kurių, kaip jau buvo minėta, nuoširdumu ir patikimumu yra rimtas pagrindas abejoti. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nenurodė bent kiek suprantamesnių ir aiškių motyvų, kodėl kritiškai vertina nuteistojo R. R. ir liudytojo E. Č. parodymus, jų parodymus įvertino labai formaliai ir toks įrodymų vertinimas negali būti pripažįstamas teisingu bei pagrįstu. Kolegija, vertindama nuteistojo R. R. ir liudytojo E. Č. parodymus, nustatė, kad jais nėra jokio pagrindo netikėti. Visų pirma, pagal paties nuteistojo R. R. parodymus, jis nuo pat pradžių teigė, jog įvykio vietoje buvo liudytojas (vėliau nustatyta, kad tai E. Č.), kuris matė eismo įvykį iš šalia buvusios degalinės „E.“; šis liudytojas davė R. R. savo kontaktus, eismo įvykio vietoje negalėjo pasilikti, kadangi pats yra vairuotojas ir turėjo išvykti į reisą. Apie tai eismo įvykio vietoje R. R. užsiminė ir policijos pareigūnui. Tai patvirtina liudytojo D. A. parodymai. Todėl nekyla jokių abejonių, kad liudytojas E. Č. iš tiesų buvo degalinėje „E.“ eismo įvykio metu. Kaip parodė liudytojas E. Č., jis eismo įvykį stebėjo iš maždaug 100 m atstumo. Iš bylos matyti ir tai, kad eismo įvykis įvyko dienos metu, tada buvo šviesu, be kritulių, kelio danga buvo sausa, iš degalinės pusės eismo įvykio vietos neužstojo jokie medžiai, krūmai, stulpai ar kiti objektai. Visa tai rodo, kad liudytojas E. Č. matyti eismo įvykį iš degalinės „E.“ tikrai turėjo visas sąlygas ir galimybes. Ir kas taip pat labai svarbu, jis niekaip nėra suinteresuotas bylos baigtimi, nes nėra duomenų, kad nuteistasis su asmeniškai buvo pažįstamas iki įvykio. Liudytojas E. Č. parodė, kad R. R. ir S. V. nepažįsta. To nepaneigė ir pastarieji. Taigi, liudytojas E. Č. neturėjo jokių priežasčių apkalbėti nei nuteistojo, nei nukentėjusiojo. Beje, liudytojas pakankamai detaliai papasakojo apie eismo įvykio aplinkybes. Visos šios išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą jo parodymus vertinti kaip objektyvius ir patikimus. Tokiu būdu, priešingai nei skundžiamame nuosprendyje nustatė pirmosios instancijos teismas, kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra jokio realaus pagrindo netikėti nuosekliais nuteistojo R. R. parodymais, kuriuos patvirtina liudytojų E. Č. ir iš dalies – D. A. parodymai.

19. Pagal KET 3 priedo 1.15. punktą, užbrūkšniuotas arba uždarytas plotas žymi nukreipimo saleles, kuriomis važiuoti draudžiama. Nagrinėjamoje byloje aktualūs ir kiti KET punktai. Tai yra, pagal KET 101 punktą, prieš pradėdamas važiuoti, prieš persirikiuodamas ir kitaip keisdamas važiavimo kryptį, vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams. KET 106 punkte numatyta, kad prieš sukdamas į dešinę, į kairę arba apsisukdamas (išskyrus posūkį į sankryžą, kurioje eismas vyksta ratu) vairuotojas privalo iš anksto pasitraukti prie pat važiuojamosios dalies, skirtos važiuoti ta kryptimi, atitinkamo krašto. Kaip jau byloje nustatyta, S. V., vairuodamas traktorių, iki „E.“ kuro kolonėlės, t. y. iki darydamas posūkį į kairę, važiavo kelio dešiniuoju kraštu (kelkraščiu) ir po to būtent minėtu horizontaliuoju kelio ženklinimu pažymėtu kelio dešiniuoju kraštu. Tai jis pripažino pats. Tokioje situacijoje, norint jam sukti į kairę, aukščiau paminėtus KET reikalavimus būtų atitikęs toks jo elgesys : iš pradžių S. V. turėjo praleisti jam iš paskos važiavusias transporto priemones, persirikiuoti į važiuojamąją kelio dalį arčiau kelio vidurio ir tik po to sukti į kairę. Kolegijos vertinimu, šių KET reikalavimų S. V. nesilaikė.

20. Iš eismo įvykio vietos apžiūros protokolo, plano, fotonuotraukų (1 t., 21 – 38 b. l.) matyti, kad R. R. vairuotos transporto priemonės kairės pusės ratų stabdymo žymė prasideda ant kelio skiriamosios juostos, apie 25 m. atstumu nuo kairėje esančio įvažiavimo į (duomenys neskelbtini) km., stabdymo pėdsako žymė yra 47,20 m. Tai rodo, kad betarpiškai prieš stabdydamas R. R. buvo iš esmės savo eismo juostoje ir stabdyti pradėjo tik pamatęs joje kliūtį – priekyje į kairę sukantį traktorių. Pasak R. R., atstumas iki traktoriaus, kuomet jis tapo jam kliūtimi važiuoti toliau tiesiai, buvo nedidelis, jis stabdė staigiai. Liudytojas E. Č. parodė, kad šis atstumas galėjo būti apie 50 metrų. Specialistai nustatė, kad R. R. prieš stabdydamas važiavo 82 – 83 km/h greičiu. Iš to galima spręsti, kad kliūtis važiuojamoje kelio dalyje jam atsirado staiga ir dėl to jis buvo priverstas staigiai stabdyti ir mestis į priešpriešinę eismo juostą. Kitaip niekaip nebūtų galima logiškai paaiškinti nuteistojo veiksmų, nes kitu atveju (jei traktorius būtų važiavęs prieš posūkį į kairę persirikiavęs arčiau kelio vidurio, rodęs posūkį į kairę) patyręs sunkvežimio vairuotojas privalėjo visų pirma sumažinti važiavimo greitį, po to įvertinti galimybę saugiai apvažiuoti traktorių iš dešinės, pagaliau – leisti jam atlikti posūkį į kairę. Darant prielaidą, kad R. R. per vėlai pastebėjo priešais jį važiuojantį traktorių ir dėl to staigiai stabdė, jis būtų neišvengiamai atsitrenkęs į traktoriaus priekabą, kas šiuo atveju nebuvo nustatyta.

21. Skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas nustatė, kad R. R. pažeisdamas KET reikalavimus lenkė ta pačia kryptimi važiavusį traktorių. Tokios išvados nepagrindžia byloje esantys duomenys. Visų pirma, nei pats nuteistasis R. R., nei liudytojas E. Č. neparodė, kad R. R. lenkė traktorių ir realiai galėjo tai daryti tik išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą. Priešingai, iš jų parodymų seka, jog vilkikas važiavo savo važiuojamąja kelio dalimi ir į priešpriešinio eismo juostą išvažiavęs nebuvo. Įvykį tyrę specialistai nustatė, kad susidūrimas su traktoriumi įvykio priešpriešinėje eismo juostoje, apie 36 m. atstumu nuo vilkiko stabdymo pėdsako pradžios. Minėta, kad vilkiko kairės pusės ratų stabdymo pėdsakas prasideda ant skiriamosios juostos, iš esmės važiuojamojoje kelio dalyje, kuria vilkikas judėjo, bent jau dešinės pusės ratai joje buvo tikrai. Jei vilkikas iš tiesų būtų lenkęs ta pačia kryptimi važiuojantį traktorių, akivaizdu, kad vilkiko stabdymo pėdsakas prasidėtų jau priešpriešinio eismo juostoje, kas šiuo atveju nebuvo užfiksuota. Be to, pasak specialistų, susidūrimo metu tarp traktoriaus kairiojo šono ir vilkiko priekinio dešinio kampo buvo smailus kampas, atviras link traktoriaus priekinės dalies. Tai reiškia, kad traktorius, į kurio kairę pusę tarp ratų dešiniu kampu trenkėsi vilkikas, dar pilnai nebuvo posūkyje, t. y. nebuvo vilkikui statmenai, pilnai kaire puse. Tokiu atveju, smūgio metu vilkikas būtų rėžęsis į traktorių visu priekiu, o ne priekiniu dešiniu kampu, o traktorius būtų visas „nuplėštas“ nuo priekabos. Šiuo gi atveju, atidalinta buvo tik traktoriaus priekinė dalis, t. y. traktorių vilkikas tiesiog sulaužė per pusę. Šie duomenys vienareikšmiškai paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą, kad R. R. vilkikas prieš susidūrimą lenkė traktorių, kaip galima suprasti, išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą. Tokiu būdu, byloje nėra jokių duomenų paneigti nuteistojo parodymus, kad jis važiavo tiesiai savo eismo juosta iki kol traktorius staiga pradėjo sukti į kairę. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nevertino, ar R. R. važiuodamas vilkiku tiesiai, galėjo suprasti, jog arti kelio dešiniojo krašto ir po to kelio dešiniuoju kraštu, pažymėtu važiuojamosios dalies horizontalaus ženklinimo KET 3 priedo linijomis 1.15., važiuojantis traktorius, kurį vairavo S. V., staigiai keis važiavimo kryptį ir suks į kairėje pusėje esantį kelią. Kolegijos vertinimu, R. R. neturėjo nei pareigos, nei galimybės numatyti tokius nukentėjusiojo S. V. veiksmus, todėl už savo paties veiksmus, kuriais siekė išvengti susidūrimo su traktoriumi, ir kilusias pasekmes jis negali atsakyti.

22. Iš nuteistojo R. R. parodymų taip pat matyti, kad vairuodamas vilkiką jis matė priešpriešais ta pačia kryptimi arti dešiniojo krašto (kelkraščiu) lėtai važiuojantį traktorių, tačiau traktorius važiuojamosios kelio dalies jam neužėmė ir jis galėjo laisvai pro jį pravažiuoti tiesiai, iki kol traktorius pradėjo sukti į kairę. Kad nukentėjusiojo S. V. vairuojamas traktorius neužėmė R. R. važiuojamosios kelio dalies ir nesudarė jam jokių kliūčių važiuoti tiesiai, patvirtina ir eismo įvykio protokole užfiksuoti duomenys. Iš prie eismo įvykio protokole esančių fotolentelių matyti, kad kelio dešinysis kraštas bei jo kraštas, pažymėtas važiuojamosios dalies horizontalaus ženklinimo KET 3 priedo linijomis 1.15., yra pakankamai platus, kad juo galėtų važiuoti traktorius, atlaisvinęs važiuojamąją kelio dalį, ką šiuo atveju neabejotinai ir darė nukentėjusysis S. V.. Pastarasis pats parodė, kad vairuodamas traktorių važiavo kuo arčiau kelio dešiniojo krašto, kad netrukdytų jį lenkiančioms kitoms transporto priemonėms, kadangi jis važiavo lėtai.

23. Išsiskyrė ir proceso dalyvių parodymai dėl aplinkybės, ar traktoriaus vairuotojas S. V. rodė kairio posūkio signalą. Tačiau, ekspertizės akte šiuo klausimu nurodyta, kad įjungtas kairiojo posūkio signalas nesuteikė traktoriaus su priekaba vairuotojui pirmenybės atlikti manevrą ir jis, prieš pasukdamas į kairę, privalėjo praleisti iš paskos važiavusį vilkiką su puspriekabe. Vadinasi, vilkiko vairuotojas R. R., važiuodamas tiesiai laisva jam važiuojamąja kelio dalimi, net negalėjo ir neprivalėjo pagalvoti, kad traktoriaus vairuotojas S. V., važiuodamas arčiau kelio dešiniojo krašto ir jo kraštu, pažymėtu važiuojamosios dalies horizontalaus ženklinimo KET 3 priedo linijomis 1.15., staigiai keis važiavimo kryptį ir pradės sukti į kairę ir taip sudarydamas jam kliūtį. Nekelia abejonių, kad kiekvienas transporto priemonę vairuojantis asmuo turi būti maksimaliai atsargus, pasirinkti saugų greitį atsižvelgiant į eismo intensyvumą, krovinio ir transporto priemonės ypatumus, jų būklę, kelio ir meteorologines sąlygas, matomumą, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę. Kita vertus, vairuotojas turi pagrįstą teisę tikėtis, kad kiti eismo dalyviai taip pat nepažeis eismo saugumo reikalavimų ir nekels pavojaus sau ir kitiems eismo dalyviams. Nagrinėjamu atveju R. R. pagrįstai tikėjosi, kad ir kitas eismo dalyvis – traktoriaus vairuotojas S. V., laikysis atsargumo priemonių bei KET reikalavimų, tačiau taip neįvyko. Neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones, S. V. nepakankamai stebėjo kelią, nematė jam iš paskos atvažiuojančio vilkiko, kurį jis turėjo praleisti, ir staigiai ėmė keisti važiavimo trajektoriją ir daryti posūkį į kairę. R. R. pastebėjus priešpriešais susidariusią kliūtį – S. V. vairuojamą traktorių, neliko nieko kito tik bandyti išvengti susidūrimo, dėl ko jis stabdė vilkiką ir stabdydamas išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, kur vilkiko priekiniu dešiniu kampu trankėsi į traktoriaus kairę pusę. Nukentėjusysis S. V. ne persirikiavo iš kelio dešiniojo krašto, pažymėto važiuojamosios dalies horizontalaus ženklinimo KET 3 priedo linijomis 1.15., į važiuojamąją kelio dalį, kaip kad manė R. R., tačiau suko į kairę. Kaip nurodoma ir ekspertizės akte, traktoriaus vairuotojas keisdamas judėjimo kryptį sudarė neišvengiamą kliūtį iš paskos važiavusio vilkiko vairuotojui. Todėl, įvertinusi tai, jog šiuo atveju pats nukentėjusysis S. V., sukdamas į kairę, nesilaikė KET reikalavimų, taip pat atsižvelgusi į kitas aukščiau išdėstytas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad vilkiko vairuotojas R. R. neturėjo objektyvios galimybės išvengti susidūrimo, nes, važiuodamas tiesiai savo važiuojamąja kelio dalimi, matydamas traktorių, judantį arčiau kelio dešiniojo krašto bei nerodantį posūkio į kairę signalo ir niekaip neužtveriantį jam važiuojamosios kelio dalies, buvo pagrįstai įsitikinęs dėl savo veiksmų (pravažiavimo pro traktorių tiesiai) saugumo bei negalėjo numatyti, kad S. V. suks į kairę iš kelio dešiniojo krašto, pažymėto važiuojamosios dalies horizontalaus ženklinimo KET 3 priedo linijomis 1.15. Todėl, R. R. nėra kaltas pažeidęs KET reikalavimus ir savo veiksmais sukėlęs eismo įvykį, kurio metu buvo sužalotas nukentėjusysis S. V..

24. Ištyrusi byloje surinktus įrodymus ir juos įvertinusi kolegija pripažįsta, kad pirmos instancijos teismas šiuo atveju padarė išvadas, kurių nepatvirtina byloje esantys faktiniai duomenys, todėl neteisingai ir nepagrįstai pripažino R. R. kaltu dėl šio eismo įvykio. Kolegijos vertinimu, tam pagrindo nėra, todėl jis pagal BK 281 straipsnio 1 dalį išteisinamas jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

25. Kadangi R. R. šiuo nuosprendžiu yra išteisinamas, iš jo proceso išlaidos neišieškomos (BPK 105 straipsnis). Civilinis ieškinys byloje nepareikštas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 329 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2018 m. spalio 4 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį :

R. R. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 1 dalį išteisinti jam nepadarius šios nusikalstamos veikos (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Panaikinti jam paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – 3 traktoriaus „MTZ Belarus-50“ ir 2 traktoriaus priekabos „(duomenys neskelbtini) žibintų lemputes, grąžinti savininkui P. V.