- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-06-19
- Bylos Nr.
- I-4071-428/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00521-2019-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolanta Medvedevienė
- Pareiškėjas
- A. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pataisos įstaiga), 8000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 2).
Pareiškėjas skunde bei teismo posėdžio metu nurodė, kad gyvenant Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos pirmame sektoriuje kamerų tipo patalpose jam buvo apribota religinė laisvė, buvo suvaržyta teisė gauti religinę literatūrą. Pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė pasimelsti, nebuvo vedamas į koplyčią, negalėjo įsigyti religinės atributikos. Per visą ginčo laikotarpį nuo 2017 m. spalio 14 d. iki 2019 m. kovo 4 d. negalėjo susitikti religinės bendruomenės nariais, kunigu. Uždarojoje zonoje nebuvo įrengta koplyčia, o buvo padaryta tik imitacija, nes tai buvo pareigūnų ir gydytojų kabinetas. Dėl to pareiškėjas patyrė dvasinį ir psichologinį sukrėtimą, diskomfortą.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovė atsiliepime į skundą (b. l. 6–10) nurodė, jog su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 3 d. iki 2019 m. kovo 4 d. pareiškėjas už bausmės atlikimo rėžimo reikalavimų pažeidimus atliko nuobaudas 4, 2, 6, 1, 12, 16, 13 kamerose. Nurodė, jog atsakovė negavo nuteistųjų grupinio pageidavimo, jog į Pataisos įstaigą atvyktų dvasininkas ir dėl to nebuvo derinamas jo atvykimo laikas. Pareiškėjas turėjo galimybę atlikti religines apeigas kameroje. Nurodė, jog atliekant nuobaudą kamerų tipo patalpose pareiškėjas negalėjo su savimi Šventojo rašto. Nurodė, jog pareigūnai kiekvieną dieną atneša laikraščius, kuriuos gali skaityti. Taip pat nuteistajam išreiškus prašymą pataiso pareigūnui gauti iš bibliotekos Šventąjį raštą, nuteistajam tokia galimybė būtų sudaryta, tačiau duomenų, jog pareiškėjas kreiptųsi dėl to nėra.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos veiksmų, atliekant laisvės atėmimo bausmę kamerų tipo patalpose laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 14 d. iki 2019 m. kovo 4 d. neužtikrinant teisės atlikti religines apeigas, gauti religinę literatūrą, įsigyti religinę atributiką.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad Pataisos įstaiga arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Pataisos įstaigos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Religijos laisvės kontekste pabrėžtina, kad ją įtvirtina tiek Europos Žmogaus teisių konvencija (toliau – ir Konvencija), tiek Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – ir Konstitucija), o nuteistųjų atveju – ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (toliau – ir BVK). Pagal Konvencijos 9 straipsnio 1 dalį kiekvienas turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę; tai teisė laisvai keisti savo religiją ar tikėjimą, taip pat tiek vienam, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai, laisvai skelbti savo religiją ar tikėjimą, laikant pamaldas, atliekant apeigas, praktikuojant tikėjimą ir mokant jo. Laisvė skelbti savo religiją ar tikėjimą gali būti tik tiek apribojama, kiek yra nustatęs įstatymas ir kiek būtinai reikia demokratinėje visuomenėje visuomenės saugumui, viešajai tvarkai, sveikatai ir moralei ar kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti (Konvencijos 9 str. 2 d.). Konstitucijos 26 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą ir vienas ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo. Žmogaus laisvė išpažinti ir skleisti religiją arba tikėjimą negali būti apribota kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai būtina garantuoti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę, taip pat kitas asmens pagrindines teises ir laisves (Konstitucijos 26 str. 4 d.).
Nuteistųjų teisės atlikti religines apeigas aspektu akcentuotina, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys tikintys nuteistieji turi teisę dienotvarkėje numatyto laisvalaikio metu pataisos įstaigose vieni arba kartu su kitais nuteistaisiais atlikti religines apeigas (BVK 106 str. 1 d.). Pagal BVK 106 straipsnio 2 dalį pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad religinės apeigos netrukdytų kitų nuteistųjų poilsiui. BVK 106 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tikinčių nuteistųjų grupiniu pageidavimu, suderinus su pataisos įstaigos administracija, religinėms apeigoms atlikti gali būti pakviestas dvasininkas. Religinių apeigų atlikimo pataisos įstaigoje tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (BVK 106 str. 4 d.). Jokių BVK 106 straipsnio taikymo išimčių nuteistiesiems, kad ir kur jie būtų kalinami, šis BVK straipsnis nenustato.
Religinių apeigų atlikimo pataisos įstaigoje tvarką ginčo laikotarpiu nustatė Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, (toliau – ir Taisyklės) 184–186 punktai. Atsižvelgiant į kiekvieno nuteistojo religinius, dvasinius ir moralinius poreikius, turi būti leidžiama dalyvauti pamaldose arba susirinkimuose, vykstančiuose pataisos įstaigoje, ir turėti tam reikalingas knygas ir literatūrą (Taisyklių 184 p.). Religinėms apeigoms atlikti pataisos įstaigos administracija, atsižvelgdama į dvasininkų rekomendacijas, įrengia atitinkamas patalpas (Taisyklių 185 p.). Pataisos įstaigose turi teisę lankytis visų konfesijų dvasininkai; dvasininkai nuteistuosius gali lankyti suderintu su pataisos įstaigos administracija laiku (Taisyklių 186 p.).
Byloje esantys duomenys (b. l. 28–30) patvirtina, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 3 d. iki 2019 m. kovo 4 d. už bausmės atlikimo rėžimo reikalavimų pažeidimus atliko nuobaudas 4, 2, 6, 1, 12, 16, 13 kamerose. Pataisos įstaigos 2019 m. kovo 27 d. pažyma Nr. 77-465 patvirtina, jog Pataisos įstaigos pirmojo sektoriaus uždarojoje zonoje nėra įrengtos koplytėlės (b. l. 27).
Vertinant minėtas aplinkybes akcentuotina, kad BVK 75, 86, 142 ir 145 straipsniuose nėra įtvirtinta jokių nuostatų dėl BVK 106 straipsnio taikymo. Teismas, įvertinęs BVK 75, 86, 106, 142 ir 145 straipsniuose bei Taisyklių 184–186 punktuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą, konstatuoja, kad teisės aktuose nėra įtvirtinta tokia BVK 106 straipsnio taikymo išimtis, pagal kurią pataisos namų administracija laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, kuriems yra skirtos nuobaudos (perkėlimas į drausmės grupę, perkėlimas į kamerų tipo patalpas ir / ar uždarymas į baudos izoliatorių), nebeturi sudaryti sąlygų pasinaudoti BVK 106 straipsnyje įtvirtinta jų teise atlikti religines apeigas. Tai reiškia, kad aplinkybė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu pataisos namuose buvo laikomas drausmės grupės sąlygomis / kamerų tipo patalpose / baudos izoliatoriuje, pati savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad ginčo laikotarpiu egzistavo teisėtas pagrindas apriboti jo (pareiškėjo) teisę atlikti religines apeigas (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4751-520/2017).
Kita vertus, vertinant, ar Pataisos įstaiga privalėjo užtikrinti pareiškėjo teisę atlikti religines apeigas, reikšminga aplinkybe laikytinas ir pareiškėjo kreipimasis į pataisos įstaigos administraciją su prašymu sudaryti galimybę religines apeigas atlikti - t. y. nuvesti į nuteistųjų koplyčią. Pareiškėjas tokio pageidavimo nei karto per ginčo laikotarpį neišreiškė. Atsakovas nurodo, jog skundų, susijusių su pareiškėjo teise melstis, Pataisos įstaigos administracija nėra gavusi. Taigi, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų siekęs tam skirtoje vietoje (koplyčioje) atlikti religines apeigas tuo metu, kai jam buvo paskirtos drausminės nuobaudos. Darytina išvada, kad nesant aiškiai išreikšto pareiškėjo pageidavimo būti nuvestam į koplyčią atlikti religines apeigas, pataisos įstaigos administracijai nekilo pareiga imtis atitinkamų veiksmų - t. y. Pataisos įstaigos administracija neprivalėjo savo iniciatyva siūlyti pareiškėjui būti nuvedamam į koplyčią, susitikti su dvasininku ir t.t.. Atsižvelgiant į tai nėra pakankamo pagrindo konstatuoti Pataisos įstaigos neteisėtų veiksmų.
Pareiškėjas teigia, jog nebuvo sudaryta galimybė įsigyti religinę atributiką bei nebuvo galima gauti religinės literatūros. Atsakovas teigia, jog bibliotekoje yra religinė literatūra, tačiau pareiškėjas nesikreipė į pareigūnus dėl jos išdavimo. Pareiškėjas dėl religinės literatūros ar religinės atributikos įsigijimo nei karto nesikreipė į atsakovę ir nedetalizavo, kokią tiksliai religinę atributiką nori įsigyti bei kokią religinę literatūrą nori skaityti. Įvertinus tai, jog pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes, todėl pareiškėjo minėtos aplinkybės laikomos nepagrįstomis ir atmestinos.
Nenustačius Pataisos įstaigos pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas netenkinamas (ABTĮ 88 str. 1 p.).
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, teismas
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Pareiškėjo A. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.