Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2014-02-19 · Administracinė byla Nr. I-2079-815/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2014-02-19Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2014-10-30Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-02-19
Bylos Nr.
I-2079-815/2014
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04681-2013-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Ernestas Spruogis
Pareiškėjas
K. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
  • 15.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-2079-815/2014Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04681-2013-8Procesinio sprendimo kategorija 15.1; 15.2; 15.2.3.2; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. vasario 19 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Sprogis, dalyvaujant pareiškėjui K. S., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I

1. Pareiškėjas K. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), žalos atlyginimą, t. y. 140 000 Lt.

2. Pareiškėjo skundas iš esmės grindžiamas tokiais argumentais.

Pareiškėjas nuo 2008 m. sausio 25 d. iki 2008 m. gruodžio 3 d. laikytas Lukiškių TI-K, pažeidžiant Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakyme Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 104 punktą, Lietuvos higienos normos HN 76: 1999 nustatytą reikalavimą, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto. Pareiškėjas visą nuodytą laikotarpį laikytas kamerose, kurių plotas yra iki 8 m², su 4–5 asmenimis, taigi, trūko oro, dėl to pareiškėjui ėmė skaudėti širdį, teko ne kartą kreiptis į medikus, buvo paskirti kraują skystinantys vaistai, tai patvirtina įrašai asmens sveikatos kortelėje. Be to, dėl mažo ploto pastoviai kildavo konfliktai, nuolat tvyrojo baimė ir įtampa, tai smarkiai paveikė pareiškėjo psichiką, sumažėjo pasitikėjimas savimi, savivertė. Dėl prasto apšvietimo pablogėjo pareiškėjo regėjimas, tai įrodo medikų patikros prieš kalinimą ir po jo. Be to, Lukiškių TI-K patiekiamas riebus maistas, o karšto vandens nėra, taigi, indams plauti reikėjo naudoti motinos perduodamus indų ploviklį, kitas valymo priemones.

II

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 7–12) nurodo, kad pareiškėjo reikalavimai yra nepagrįsti, prašo skundo netenkinti, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais.

1. Nuo 2010 balandžio 11 d. įsigaliojusioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakyme Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir įsakymas Nr. V-124) nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto.

2. Lukiškių TI-K – specifinė įstaiga, atliekanti ir tardymo izoliatoriaus, ir kalėjimo funkcijas. Vadovaujantis įsakymu Nr. V-124, didžiausias tardymo izoliatoriuje leidžiamų laikyti suimtųjų skaičius Lukiškių TI-K neturi viršyti 625, didžiausias areštinėje leidžiamų laikyti areštą atliekančių nuteistųjų skaičius Lukiškių TI-K neturi viršyti 29; pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakyme Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11.1 punktą didžiausias leidžiamų laikyti nuteistųjų skaičius Lukiškių TI-K neturi viršyti 300 (kalėjime). Taigi, maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau šis skaičius nuolat viršijamas, gali siekti daugiau kaip 1 000. Didžiausią dalį Lukiškių TI-K esančių asmenų sudaro suimtieji, taip pat laikomi asmenys, nuteisti laisvės atėmimu iki gyvos galvos (jų yra 88), bei nuteistieji, palikti įstaigoje atlikti ūkio darbus. Nuteistieji iki gyvos galvos užima kameras nuo 1 iki 75, atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus jie laikomi po vieną (labai retais atvejais, jiems prašant, jie gali būti laikomi po du).

3. Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 8 straipsnis nustato asmenų pristatymą į tardymo izoliatorių. Asmenys, kuriems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, pristatomi į tardymo izoliatorių pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartį asmenys perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme. Taigi, Lukiškių TI-K administracija negali turėti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo.

Skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų ir Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, kitas teisės aktuose nustatytas inventorius.

4. Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, jiems išduodamos reikalingos priemonės (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras, kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui). Už administracijos reikalavimų nevykdymą skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jas plauna ir dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Siekdamas palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį, kuri kiekvienais metais pratęsiama; minėta įmonė nuolat naikina vabzdžius ir graužikus, atlieka patalpų priežiūrą ir profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal turimus materialinius, finansinius ir darbo išteklius, taip pat gavus tam skirtas valstybės biudžeto lėšas. Pažymėtina, kad suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją, daužo apšvietimo lemputes, laužo langus, daužo stiklus, klozetus, griauna atitvarines sieneles, skiriančias klozetą nuo miegamųjų vietų, ir pan., todėl visiškai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai tenka daryti pakartotinį remontą.

Pagal HN76:2010 24 punktą gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K kamerose langai pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, tai atitinka higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

5. Pareiškėjas skundą teismui tariamai jam padarytų pažeidimų Lukiškių TI-K nuo 2008 m. sausio 25 d. iki 2008 m. gruodžio 3 d. ir dėl žalos priteisimo parašė 2013 m. rugsėjo 30 d., todėl, Lukiškių TI-K, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašo pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo taikyti 3 m. ieškinio senaties terminą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2011 m. kovo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011).

6. Administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Šios žalos atlyginimą įstatymas sieja su žalos atsiradimu dėl neteisėtų viešojo administravimo subjektų veiksmų / neveikimo viešojo administravimo srityje, t. y. žala atlygintina tais atvejais, kai minėti subjektai neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos arba atliko įstatymuose draudžiamus atlikti veiksmus, arba pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnis). CK 6.271 straipsnyje nustatyta deliktinė atsakomybė, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų; pagal šio straipsnio 4 dalį valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos / jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė – viena iš civilinės atsakomybės rūšių, jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Sprendžiant dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė / neveikė, bet būtina nustatyti ir tai, ar toks veikimas / neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinė atsakomybė taikytina tik tuo atveju, jeigu nustatytas žalos padarymo faktas. Žala – vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius, civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Motyvuojamoji dalis

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

konstatuoja:

I

Šioje administracinėje byloje inter alia nustatyta:

1. Pareiškėjas K. S. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas šiose kamerose (žr. atsiliepimą į pareiškėjo skundą (b. l. 7–12); asmens įskaitos kortelę (b. l. 13–14)):

– (duomenys neskelbtini).

2. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (užsakovas) ir UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ (dabar – UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba) (vykdytoja) 2008 m. sausio 16 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį Nr. 102 (b. l. 15–18), pagal kurią, siekdama išaiškinti buitinių kenkėjų buvimą ir juos naikinti, vykdytoja įsipareigojo savo lėšomis ir darbo jėga atlikti šioje sutartyje nustatytų užsakovo patalpų priežiūrą, o užsakovas – apmokėti už paminėtus darbus pagal šios sutarties sąlygas (1 punktas); vykdytoja, be kita ko, įsipareigojo: ištirti kenkėjų rūšį, lokalizacijos vietas, patekimo kelius ir nustatyti kenkėjų kontrolės priemones (4.1.1 punktas), užsakovo nurodytose patalpose profilaktiškai stebėti užkrėstumą kenkėjais ir savo medžiagomis bei darbo jėga juos naikinti (4.1.2 punktas); užsakovui pranešus apie pastebėtus kenkėjus, intensyviai juos naikinti jų veisimosi vietose per vieną darbo dieną (4.1.5 punktas).

II

1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas K. S. mano, kad jo teisės buvo pažeidžiamos dėl per mažo jam suteikto ploto Lukiškių TI-K kamerose laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 25 d. iki 2008 m. gruodžio 3 d., dėl to, pareiškėjo teigimu, pablogėjo jo sveikata, jis juto nepatogumus ir pan.

2. Teismas pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakyme Nr. 461 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ tvirtinimo“ patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ 6.15 punkte buvo nustatyta, jog vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, turi tekti 5 m² kameros ploto. Ši norma neteko galios nuo 2010 m. balandžio 11 d., kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakyme Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kurioje minimalūs vienam kaliniui tenkantys kameros plotai nenustatyti. Taigi, nagrinėjamai administracinei bylai turi būti taikomas Lietuvos higienos normoje HN 76:1999 nustatytas plotas, nes K. S. keliamas ginčas apima laikotarpį nuo 2008 m. sausio 25 d. iki 2008 m. gruodžio 3 d. Kitaip tariant, pareiškėjas nėra teisus, kad jam turėjo būti suteikiama ne mažiau kaip 3,6 m² kameros ploto, nes jam turėjo būti suteikiama ne mažiau kaip 5 m² kameros ploto.

3. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civiliniame kodekse ir kituose įstatymuose nustatyta tvarka. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis); priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (Civilinio kodekso 6. 247 straipsnis); teisės pažeidimu padarytai žalai (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis). Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).

4. Teismas konstatuoja neteisėtų veiksmų faktą, nes K. S. nuo 2008 m. sausio 25 d. iki 2008 m. lapkričio 28 d. (žr. atsiliepimą į skundą bei ypač kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelę (b. l. 13–14)) būnant Lukiškių TI-K, buvo pažeidžiami Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakyme Nr. 461 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ tvirtinimo“ patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ 6.15 punkte nustatyti reikalavimai.

Kartu teismas atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2013 m. spalio 1 d. (vokas (b. l. 3)), t. y. po beveik 5 metų nuo teisės pažeidimo padarymo, o duomenų, kad jis kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl netinkamų sąlygų, byloje nėra. Teismas pabrėžia, kad pareiškėjas K. S. skundą grindė tik abstrakčiais nusivylimais laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos sąlygomis, abstrakčiais nusiskundimais savo savijauta. Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 konstatuota:

„Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme)“.

Šioje administracinėje byloje skundas teismui dėl neturtinės žalos atlyginimo pateiktas 2013 m. spalio 1 d. (vokas (b. l. 3)), t. y. praėjus beveik 5 metams po to, kai pareiškėjas išvyko iš Lukiškių TI-K. Byloje nepateikta įrodymų, kad pareiškėjas, kalėdamas Lukiškių TI-K, skundėsi dėl kalinimo sąlygų. Byloje nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, kreipėsi į teismą praėjus ilgam laikui po to, kai išvyko iš šios įstaigos, pagrįsdamas skundą abstrakčiais argumentais, leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas nepatyrė neturtinės žalos, todėl dėl laikymo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2008 m. sausio 25 d. iki 2008 m. lapkričio 28 d. pateikti pareiškėjo reikalavimai dėl žalos atlyginimo atmetami kaip nepagrįsti.

5. Ypač pabrėžtina, kad atsakovė atsiliepime į skundą nurodo, jog, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašo pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo taikyti 3 m. ieškinio senaties terminą. Teismas sutinka su šia atsakovės argumentacija, nes ieškinio senaties terminas yra itin svarbus institutas santykių stabilumui užtikrinti, be kita ko, reiškiantis ir tai, kad praleidęs šį terminą asmuo yra itin silpnai suinteresuotas savo teisių gynyba. Teismas konstatuoja, kad pareiškėjas K. S. praleido ieškinio senaties terminą neturtinės žalos atlyginimui, todėl gynė savo teises labai neapdairiai, jo skundo tenkinti nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo K. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Ernestas Spruogis