- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-12-06
- Bylos Nr.
- 2A-1816-302/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-04912-2012-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Rita Kisielienė, Alma Urbanavičienė
- Atsakovas
- T. P.
- Ieškovas
- I. P.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš Romualdos Janovičienės ( kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Ritos Kisielienės ir Almos Urbanavičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo T. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo I. P. ieškinį atsakovui T. P. dėl skolos priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas I. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovo T. P. ieškovo naudai 2 972 Lt skolą, 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo priteisiamos sumos, skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo dienos teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad 2010 m. dalimis paskolino atsakovui pinigų. Pinigai buvo perduoti grynais, paskolos sutartys nesudarytos. 2010 m. gruodžio 28 d. atsakovas savo laiške siųstame ieškovui pripažįsta, kad yra skolingas ieškovui 2 433 Lt. 2011 m. vasario 8 d. atsakovas atsakydamas į ieškovo siųstą laišką, patikslina suma ir nurodo, kad skola yra 2 972 Lt. Taip pat buvo susitarta, kad atsakovas skolą grąžins iki naujų metų, t.y. iki 2011-12-31. 2012 m. sausio 23 d. ieškovas dar kartą bandė susisiekti su atsakovu, pastarasis nurodė, kad pinigų neturi, tačiau kai galės pradės grąžinti skolą dalimis. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas pripažįsta skolą, jos neneigia bei į tai, kad ne kartą buvo bandyta tartis apie skolos grąžinimą laikytina, jog pinigų perdavimo faktas yra įrodytas. Taigi įrodžius esminį paskolos sutarties elementą-paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn, teigtina, kad tarp šalių susiklostė teisiniai paskoliniai santykiai. Atsakovas piktybiškai vengia grąžinti skolą, taip pat vengia bendrauti su ieškovu.
Atsiliepimas
Atsakovas T. P. atsiliepime ieškinio nepripažino. Nurodė, jog jokie paskoliniai santykiai tarp šalių nesusiklostė, nes nebuvo jokių rašytinių susitarimų šiuo klausimu. Atsakovas neneigė pinigų gavimo fakto, tačiau teigė, jog tai buvo brolio parama jam sunkiu laikotarpiu, jis pats neįsipareigojo pinigus grąžinti ir neturėjo suvokimo, kad juos reikės grąžinti, nes brolis broliui turi padėti, tad pinigų grąžinimo reikalaujama nepagrįstai. Brolis duodavo pinigų ir tam, kad jis apmokėtų jo išlaidas, susijusias su skolų grąžinimu, telefono sąskaitų apmokėjimu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1-as apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimu ieškinį patenkino ir priteisė iš atsakovo T. P. 2 972 Lt skolos, 5% metinių procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme 2012-04-11 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1 089 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovo I. P. naudai. Priimdamas sprendimą, teismas nurodė, kad byloje esanti medžiaga – ginčo šalių elektroninis susirašinėjimas besąlygiškai rodo, kad atsakovas gavo pinigus iš ieškovo, pripažino tai ir įsipareigojo juos grąžinti, taip pat, kad liko nepaneigta ieškovo nurodoma aplinkybė, jog pinigai atsakovui buvo paskolinti nedidelėmis sumomis per keletą kartų, todėl teismas konstatavo, jog susitarimai galėjo būti sudaromi žodžiu ir jokio pažeidimo tame neįžvelgė. Nustatė, kad paskolos santykiai tarp ginčo šalių susiklostė, taip pat, kad atsakovas skolos buvimą pripažino, kaip ir pinigų gavimo faktą, todėl pagrindo atsisakyti tenkinti ieškinį jame nurodytais motyvais ir teisiniu pagrindu teismas neturėjo.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į apeliacinius skundus argumentai
Apeliantas T. P. pateikė apeliacinį skundą ir prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą-ieškinį atmesti. Nurodo, kad iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pinigų perdavimas vyko 2010 m. pradžioje, o reikalavimas grąžinti pinigus atsirado tik 2011 m., kai ieškovas su atsakovu susipyko ir ieškovas nusprendė, kad broliui skirtą paramą reikia susigrąžinti ir įvardijo tai, kaip skolą. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl kitų ginčo šalių išsakytų teiginių, nes jie teismo nuomone, nėra teisiškai svarbūs ir reikšmingi, tačiau apelianto manymu, kaip tik išsakytieji teiginiai yra reikšmingi, nes ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad perduodant atsakovui pinigus egzistavo antroji būtina paskoliniams santykiams atsirasti sąlyga - įsipareigojimas pinigus grąžinti. Pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą, rėmėsi tik elektroninio susirašinėjimo teksto turiniu ir šiame susirašinėjime ieškovo pradėtą naudoti sąvoka „skola“ vertino teisine prasme. Akivaizdu, kad ginčo šalys, nebūdami teisininkai terminą „skola“ supranta kitaip nei tai suprantama civilinėje teisėje. Apeliantas taip pat nurodo, kad jo įsipareigojimo, prisiimto praėjus daug laiko po pinigų perdavimo, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, negalima vertinti kaip antrosios paskoliniams santykiams atsirasti būtinos sąlygos. Šis įsipareigojimas vertintinas ne kaip teisinė, o kaip prigimtinė prievolė, moralinis įsipareigojimas, todėl jo vykdymas negali būti priverstinai įgyvendinamas. Be to, paskolos sutarčiai, kurios dalykas yra didesnė kaip dviejų tūkstančių litų suma, įstatymo nustatytas rašytinės formos reikalavimas, o asmenys, kurie įgyvendindami savo civilines teises nesilaiko įstatymų nustatytos tvarkos, prisiima riziką, kad jų interesai nebus ginami teismo. Akivaizdu, kad ieškovas reikšdamas ieškinį nesilaikė minėto įstatyme nustatyto imperatyvo, o išimčių ar išlygų įstatymų leidėjas nenustato. Apelianto manymu, aplinkybė, kad neva skolinta buvo dalimis, šiuo atveju teisinės reikšmės neturi, todėl, kad ieškovas, kaip rūpestingas skolintojas, pasiekus 2 000 Lt sumą, turėjo pareigą sudaryti rašytinę paskolos sutartį, tačiau tos pareigos neatliko.
Atsiliepimas
Ieškovas I. P. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti galioti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Nurodo, kad apeliantas klaidingai interpretuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą, aiškindamas, kad tarp šalių nesusiklostė paskoliniai santykiai, nes nebuvo apelianto įsipareigojimo grąžinti paskolos dalyką, taip pat į bylą pateiktas ieškovo ir apelianto susirašinėjimas yra tinkamas įrodymas, nes iš jo matyti, kad apeliantas pripažįsta savo skolą, jos neneigia bei žada grąžinti, kas šiuo atveju laikytina, kaip rašytinis įrodymas, tiesiogiai nesusijęs su sandorio sudarymu, kuris pagrindžia apelianto įsipareigojimą grąžinti skolą ieškovui. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad tarp šalių susiklostė paskolos santykiai, todėl apeliantas privalo laikytis LR CK įtvirtintų normų ir paskolintus pinigus grąžinti, t.y. vykdyti sutartinius įsipareigojimus. Be to, apelianto argumentas, jog teismas neteisingai vertino skolos sąvoką yra teisiškai nepagrįstas ir vertintinas kaip vengimas bet kokiais būdais išvengti jam tenkančios prievolės vykdymo. Ieškovas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog apeliantas nepaneigė aplinkybės, kad pinigai jam buvo paskolinti nedidelėmis sumomis per keletą kartų, todėl susitarimai galėjo būti sudaromi žodžiu ir šiuo atveju LR CK 6.870 str.-6.871 str. nuostatos nebuvo pažeistos.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (Civilinio proceso kodekso 320 str. 2 d.), arba tai numato atskirų kategorijų bylų nagrinėjimo ypatumai.
Kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį motyvus pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir faktines aplinkybes, dėl jų padarė pagrįstas išvadas, kad atsakovą siejo paskoliniai santykiai, o ne finansinė pagalba (parama), šias išvadas tinkamai argumentavo (CPK 185 str.).
Nustatyta, kad ieškovas 2010 metais per kelis kartus paskolino atsakovui pinigų, bendroje 2 972 Lt sumoje, kad atsakovas šiuos pinigus gavo iš ieškovo byloje ginčo nėra, tik atsakovas nurodo, kad pinigai atliko ne paskolos funkciją, o paramos funkciją, todėl jis nesutinka jų grąžinti. Taigi šalių ginčas vyksta dėl to, koks buvo jų valios turinys pinigų perdavimo metu - ar pinigai perduoti neatlygintinai, ar paskolinti. Byloje nustatyta, kad šalių buvo sudaryta sutartis, kartu tai reiškia, kad iš jos atsirado tam tikros šalių tarpusavio prievolės, ginčo esmė - koks tų prievolių turinys.
Dovanojimas - tai sandoris, kurio esmė ta, kad turto savininkas valingai, nesavanaudiškai, neatlygintinai perduoda savo turtą ar suteikia kitokią įstatyme numatytą turtinę naudą kitam asmeniui, o pastarasis asmuo šią turtinę naudą sąmoningai (valingai) priima. CK 6.476 straipsnio normų reglamentuojama atskira dovanojimo sutartinių santykių grupė - aukos (paramos ar labdaros) sutartis; CK 6.476 straipsnio normos yra specialiosios bendrųjų dovanojimo sutarties instituto normų atžvilgiu. Aukos (labdaros ar paramos) sutartys iš kitų dovanojimo sutarčių išskiriamos pagal specialų sutarties tikslą - pagal CK 6.476 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą įstatyminę apibrėžtį auka (parama ar labdara) laikomas turto ar turtinės teisės dovanojimas tam tikram naudingam tikslui. Naudingas tikslas CK 6.476 straipsnio 1 dalies prasme - tai bendra nauda, t. y. padovanotas turtas ar turtinė teisė yra skiriamas ne asmeniniams apdovanotojo, o visuomenės požiūriu vertingiems, nesavanaudiškiems poreikiams tenkinti. Labdara (parama) yra visuomenei naudinga veikla, kurią remia valstybė, šiuo tikslu yra priimtas Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymas (1993 m. birželio 4 d. Nr. I-172), nustatantis taisykles, kurių turi laikytis labdaros ir (arba) paramos tiekėjai ir (arba) gavėjai, norintys pasinaudoti įstatymų nustatytomis mokesčių ir muitų lengvatomis (įstatymo 1 straipsnis). Labdaros ir paramos įstatymas - tai viešosios, o ne civilinės teisė aktas. Nors atsakovas ir nurodo, kad pinigus brolis man perdavė paramos tikslais, tačiau jis neįrodinėjo, jog jis ar ieškovas turėjo Labdaros ir paramos įstatyme įtvirtintų visuomenei naudingų tikslų, kuriems gali būti teikiama labdara ar parama. Pagal Labdaros ir paramos įstatymo 3 straipsnį labdara ar parama gali būti teikiama tarptautinio bendradarbiavimo, žmogaus teisių apsaugos, mažumų integracijos, kultūros, religinių ir etinių vertybių puoselėjimo, švietimo, mokslo ir profesinio tobulinimo, neformalaus ir pilietinio ugdymo, sporto, socialinės apsaugos ir darbo, sveikatos priežiūros, nacionalinio saugumo ir gynybos, teisėtvarkos, nusikalstamumo prevencijos, gyvenamosios aplinkos pritaikymo ir būsto plėtros, autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos, aplinkos apsaugos ir kitose visuomenei naudingomis ir nesavanaudiškomis pripažįstamose srityse.
Ieškovas tvirtindamas, kad atsakovui pinigai buvo perduota kaip paskola, pateikė į bylą šalių elektroninį susirašinėjimą, kur pats atsakovas nurodo, jog jis skolingas ieškovui, vardindamas savo įsipareigojimą „skola“. Pirmos instancijos teismas pagrįstai šį pateiktą įrodymą laikė leistinu įrodymu byloje ir teisingai jį vertino laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, todėl su teismo argumentais nesutikti nėra pagrindo. Be to nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentu, jog sąvoka „skola“ teisinė sąvoka, kuri suponuoja pareigą grąžinti paimtus pinigus ar daiktus, nes „skola“ ir ne teisine prasme, o šnekamoje kalboje ir ne teisininku supratimu nereiškia ką kitą, kaip pareigą grąžinti paimtus pinigus. Todėl dėl skunde nurodytų aplinkybių, nėra pagrindo išvadai, kad apeliantas priimdamas pinigus neįsipareigojo ir nesuprato, kad juos reikės grąžinti paskolinusiam asmeniui.
Kolegija taip pat nesutinka su apelianto nurodytu, kad paskola tokio dydžio, kurį priteisė teismas – 2 972 Lt gali įrodyti tik rašytinė paskolos sutartis, kuri būtina pagal CK 6.871 str. reikalavimus. Kadangi nurodyta sumą ieškovas paskolino atsakovui per kelis kartus, todėl šių normų nuostatos šalių santykiams nebuvo privalomos, t.y. rašytinės sutartys dėl kiekvienos iš paskolintų sumų galėjo būti nesudaromos. Tik vienu kartu perduodama paskola, kurios suma viršija 2 000 Lt, tarp fizinių asmenų turi būti rašytinė (CK 6.71 str. 1 d.). Šio skundo pagrindu laikyti paskolos sutartį niekine dėl jos formos reikalavimų, nėra pagrindo.
Esant išdėstytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, apeliacinis skundas atmetamas (Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 str., teisėjų kolegija,
nutarė:
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.