Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aurelijos Sadauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės Nijolės Žemaitytės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 4 d. nuosprendžio, kuriuo A. T. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d., 290 str. ir 286 str. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. J. T. pagal BK 284 str. 1 d., 290 str. ir 286 str. išteisinta, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. J. D. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. T. ir J. T. buvo kaltinami tuo, kad įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, t. y. 2011 m. vasario 5 d., apie 22.00 val., A. T. ir J. T., būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupėje, viešoje vietoje – UAB „(duomenys neskelbtini)“, esančiame (duomenys neskelbtini) mieste, pašalinių žmonių akivaizdoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, t. y. vartojo necenzūrinius žodžius, veržėsi į klubą, A. T. sukėlė konfliktą su klubo apsaugos darbuotoju D. P. ir vieną kartą trenkė jam ranka į veidą, taip sukeldamas jam fizinį skausmą ir, mosikuodamas rankomis, sudaužė UAB „(duomenys neskelbtini)“ reklaminį stendą, ir tokiais veiksmais veikdami bendrininkų grupėje A. T. ir J. T. sutrikdė visuomenės rimtį ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbo tvarką.

A. T. ir J. T. buvo kaltinami tuo, kad panaudodami fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui bei įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją, t. y. 2011 m. vasario 5 d., apie 22.10 val., prie UAB „(duomenys neskelbtini)“, esančio (duomenys neskelbtini) m., J. T. ir A. T., būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe, atvykus pagal iškvietimą dėl viešosios tvarkos pažeidimo policijos pareigūnams Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ (duomenys neskelbtini) miesto skyriaus apsaugos tarnybos patruliui J. D. ir (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato patrulių rinktinės vyr. patruliui A. G., nepakluso jų teisėtiems reikalavimams nutraukti viešąją tvarką pažeidžiančius veiksmus, įžeidinėjo juos, išvadindami nepadoriais ir asmenybę žeminančiais žodžiais, po to, A. T., vengdamas sulaikymo, pastūmė Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ (duomenys neskelbtini) miesto skyriaus apsaugos tarnybos patrulį J. D., o J. T. tuo metu, mosikuodama rankomis, puolė prie pareigūno J. D. iš už nugaros, trankė jį rankomis ir rankine, sudavė jam su rankine smūgį į galvą, tempdama ir draskydamasi nuplėšė tarnybinės uniformos liemenės kišenę ir rankų pirštų nagais nudraskė jo veidą, taip padarydama smulkius juostelių pusrutulinės formos paviršinius odos nubrozdinimus-nudrėskimus dešinės ausies kaušelyje ir dešiniajame užausyje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą. Tokiu būdu, J. T. ir A. T. veikdami bendrininkų grupėje, panaudodami fizinį smurtą, pasipriešino valstybės tarnautojui bei įžeidė savo pareigas einančius valstybės tarnautojus.

Išteisintieji ir jų gynėja advokatė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Siekiant išsamiai ir nešališkai išsiaiškinti reikšmingas bylai aplinkybes bei atsakyti į apeliacinio skundo argumentus, kuriais ginčijamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumas, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, peržiūrėjo vaizdo įrašą, gautą iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, prokurorės prašymu buvo apklaustas liudytojas R. Š..

Liudytojas R. Š. apygardos teisme parodė, jog dirba (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato 1 policijos komisariato budėtojų dalyje. Nors įvykio dieną galbūt ir dirbo, tačiau dėl įvykio nieko negali pasakyti, jokių aplinkybių negali patvirtinti, nes nieko neatsimena.

Dėl A. T. ir J. T. išteisinimo pagal BK 284 str. 1 d.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog teisiamajame posėdyje ištirti ir įvertinti įrodymai leidžia daryti išvadą, jog A. T. inkriminuojami veiksmai negali sąlygoti baudžiamosios atsakomybės, svarstytinas tik administracinės atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 174 str. klausimas. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2013 m. kovo 4 d. nuosprendžiu pagrįstai A. T. ir J. T. pagal BK 284 str. 1 d. išteisino, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

A. T. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog 2011 m. vasario 5 d., jis kartu su žmona norėjo patekti į „(duomenys neskelbtini)“, tačiau apsaugos darbuotojai jų neįleido, motyvuodami tuo, kad jis yra neblaivus. Jis su apsaugos darbuotojais ilgai aiškinosi, skambino klubo šeimininkams. Incidentas įvyko ant laiptų, kai apsaugos darbuotojai jį stūmė laiptais žemyn ir jis griūdamas aukštielninkas nuo laiptų, nustūmė baro stendą ir ranka netyčia užgavo apsaugos darbuotojui D. P. veidą, nosies srityje. Neigia apsaugos darbuotojų atžvilgiu vartojęs necenzūrinius žodžius. Visą įvykį žmona tik stebėjo ir bandė filmuoti (2 t., b. l. 61-62). J. T. patvirtino A. T. parodymus.

Liudytojas D. P. apklaustas du kartus pirmosios instancijos teisme parodė, kad tarp jo ir A. T. kilo žodinis konfliktas, nes jie, apsaugos darbuotojai, nutarė neįleisti A. T. ir J. T. į „(duomenys neskelbtini)“, kadangi A. T. buvo neblaivus. Jie apsižodžiavo, įvyko susistumdymas, kurio metu A. T. sužalojo jam nosį. A. T. veiksmai nebuvo tyčiniai, sužalojo su telefonu, gal praslydo ranka. Pretenzijų dėl sužalojimo jis neturi, neturėjo ir ikiteisminio tyrimo metu. J. T. nieko nesakė, su ja jokio kontakto nebuvo (2 t., b. l. 59,136).

Liudytojai T. L., A. D. parodė, kad A. T. ir J. T. grėsmės nekėlė, aiškinosi apie 10-15 min., nepamena ar A. T. ir J. T. vartojo necenzūrinius žodžius, nematė kaip buvo sužalotas D. P. (1 t., b. l. 186-187; 2 t., b. l. 137).

Įvertinus išteisintųjų ir liudytojų parodymus, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad tarp A. T. ir apsaugos darbuotojų kilęs konfliktas, visuomenės rimties ir tvarkos nesutrikdė. Šio konflikto priežastis buvo aiški, tai yra A. T. ir J. T. norėjo patekti į „(duomenys neskelbtini)“, o apsaugos darbuotojai jų neįleido, nes šie buvo neblaivūs. Prokurorės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, nes išteisintųjų veiksmai truko apie 10-20 minučių, jų veiksmus stebėjo kiti darbuotojai, pro šalį einantys žmonės, buvo iškviesti policijos pareigūnai, greitoji medicinos pagalba, D. P., nutraukė darbą, buvo išleistas į namus, iš esmės yra tik prielaidos, kuriomis bandoma pagrįsti nusikalstamos veikos padarymą.

BK 284 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė, tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Taigi dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai. A. T. ir J. T. buvo kaltinami tuo, kad įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką. Teismų praktikoje įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, trukdymas kitiems žmonėms dirbti, mokytis, ilsėtis ir pan. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad BK 284 str. 1 d. dispozicijoje nurodytu būdu, demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti ir pan. Visuomenės tvarkos sutrikdymą gali rodyti tai, kad buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įstaigų ar įmonių veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis ir pan. Tai vertinamieji požymiai, ir jų turinys priklauso nuo daugelio aplinkybių, taip pat nuo nusikalstamos veikos motyvų. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-248/2008).

Šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, todėl kaltininkas turi suvokti, kad savo veiksmais sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką, ir nori taip veikti (BK 15 str. 2 d. 1 p.). Be to, kaltininko tiesioginė tyčia padarinių atžvilgiu gali būti tiek apibrėžta (nori konkrečių padarinių), tiek neapibrėžta (veikos padarinius numato bendrai, jų savo sąmonėje nedetalizuoja). Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir t. t.

Byloje ištirtais įrodymais nėra nustatyta, kad buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, kad A. T. tyčia sužalojo apsaugos darbuotoją D. P., tyčia sugadino stendą. D. P. nuosekliai teigė, kad buvo sužalotas netyčia. Šie parodymai nepaneigti jokiais kitais įrodymais. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad liudytojas pažįstamas su A. T., todėl duoda tokius parodymus, tačiau tai yra tik niekuo neparemta prielaida. Apeliaciniame skunde neanalizuojami liudytojų parodymai, o tik deklaratyviai teigiama, kad jie nenuoseklūs ir abstraktūs. Sprendžiant ar buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, apeliaciniame skunde siūloma vadovautis vaizdo įrašu, kuriame matyti, jog besiveržiantį A. T. stabdo keli darbuotojai, tuo metu vaikščiojo žmonės. Tačiau iš vaizdo įrašo nematyti, kad dėl kilusio konflikto tarp A. T., J. T. ir apsaugos darbuotojų, šie žmonės buvo išsigandę, kilo sumaištis, klubo „(duomenys neskelbtini)“ veikla buvo sustabdyta. Tokių duomenų byloje nėra. Vaizdo įraše matyti, jog J. T. konflikto metu stovėjo nuošalyje ir tik stebėjo įvykius. A. T. nuosekliai teigė, jog tikslo sugadinti baro stendą, ar suduoti apsaugos darbuotojui jis neturėjo, nesiekė sutrikdyti viešosios tvarkos ar „(duomenys neskelbtini)“ darbo. UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl 2011 m. vasario 5 d. „(duomenys neskelbtini)“ kilusio incidento pretenzijų neturi, patirta turtinė žala nežymi, nepageidavo, jog būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas (1 t., b. l. 20). Be to, patys apsaugos darbuotojai kilusį konfliktą vertino kaip eilinį jų darbe pasitaikantį atveją, todėl darytina išvada, jog A. T. ir J. T. veiksmai nesiekė tokio pavojingumo laipsnio, kad sudarytų pagrindą taikyti kraštutines baudžiamosios teisės priemones. Ištirti įrodymai nepatvirtina A. T. ir J. T. kaltės, dėl visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymo.

Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu A. T. neigė, konflikto metu apsaugos darbuotojų atžvilgiu vartojęs necenzūrinius žodžius. J. T., apsaugos darbuotojai T. L. ir A. D., administratorė J. R., kurie dalyvavo ir stebėjo įvykį, nepatvirtino, jog A. T. vartojo necenzūrinius žodžius. Vaizdo įraše užfiksuotas tik įvykusio konflikto vaizdas, nėra garso, tačiau iš vaizdo medžiagos matyti, jog A. T. bendrauja su apsaugos darbuotoju, J. T. stovi šalia ir stebi. Liudytojas D. P. teigia, jog tarp jo ir A. T. kilo žodinis konfliktas (2 t., b. l. 136). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje nėra objektyvių, neginčytinų duomenų, įrodančių A. T. ir J. T. vartojus necenzūrinius žodžius apsaugos darbuotojų atžvilgiu.

Tiek BK 284 str. 1 d., tiek ATPK 174 str. dispozicijose numatytos veikos yra panašios savo pavojingumo pobūdžiu, nes kėsinamasi į vieną ir tą pačią vertybę – viešąją tvarką. Jos skiriasi pavojingumo laipsniu. Įstatymų leidėjas, aprašydamas viešosios tvarkos pažeidimo ir nedidelio chuliganizmo požymius, neišskyrė griežtai apibrėžtų kiekybinių ar kokybinių kriterijų, leidžiančių atriboti šias dvi veikų rūšis bei įvertinti kiekvienos jų pavojingumą. Tokiomis sąlygomis atsakomybės atribojimo klausimas spręstinas vadovaujantis ne vien BK ir ATPK atitinkamų straipsnių teksto aiškinimu, bet ir ATPK 9 str. 2 d. nuostata, iš kurios išplaukia reikalavimas sprendžiant veikos nusikalstamumo klausimą atsižvelgti į konkrečios veikos pobūdį ir įvertinti kaltininko veiksmų ypatybes, intensyvumą, trukmę, nukentėjusiųjų asmenybę, viešosios vietos specifiką ir kt. Pagal ATPK 174 str. atsakomybė gali kilti tik atvejais, jei realiai rimtis ir tvarka nebuvo sutrikdyti, be to pačių veiksmų intensyvumas turi būti žymiai mažesnis, ir savo pobūdžiu jie neturėtų būti tokie įžūlūs bei taip akivaizdžiai ir įžūliai demonstruojantys nepagarbą visuomenei.

Įvertinus visas aplinkybes, darytina išvada, kad A. T. veiksmai – siekimas patekti į „(duomenys neskelbtini)“, aiškinimasis su apsaugos darbuotojais, pagal savo pavojingumo laipsnį gali užtraukti ne baudžiamąją atsakomybę, o administracinę atsakomybę pagal ATPK 174 str. Šiuo atveju nebuvo nustatyta, jog A. T. tyčia apsaugos darbuotojui D. P. sužalojo nosį, sugadino baro stendą. Jeigu ir būtų nustatyta, kad A. T. ar J. T. išsakė necenzūrinius žodžius apsaugos darbuotojų atžvilgiu, tačiau tokie veiksmai nebūtų galėję sutrikdyti visuomenės rimties ir tvarkos. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė konflikto pobūdį, tinkamai įvertino apsaugos darbuotojų reakciją į išteisintųjų veiksmus, jiems inkriminuojamų veiksmų intensyvumą ir pagrįstai A. T. ir J. T. išteisino pagal BK 284 str. 1 d., nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Dėl A. T. išteisinimo pagal BK 286 str.

A. T. buvo pareikštas kaltinimas, jog, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas bendrininkų grupe su J. T., panaudodamas fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui, t. y. prie UAB „(duomenys neskelbtini)“, atvykus pagal iškvietimą dėl viešosios tvarkos pažeidimo policijos pareigūnams patruliui J. D. ir vyr. patruliui A. G., nepakluso jų teisėtiems reikalavimams nutraukti viešąją tvarką pažeidžiančius veiksmus, po to, A. T., vengdamas sulaikymo, pastūmė patrulį J. D..

Pažymėtina, kad prokurorė pirmosios instancijos teisme išnagrinėjus bylą savo baigiamojoje kalboje pripažino, kad atvykus policijos pareigūnams viešąją tvarką pažeidžiantys veiksmai buvo nutrūkę, todėl prašė šią aplinkybę iš kaltinimo pašalinti (2 t. b.l. 65).

BK 286 straipsnio prasme pasipriešinimas – tai smurtiniai veiksmai, kuriais trukdoma asmeniui atlikti teisėtas tarnybines funkcijas. Įstatymas nurodo du būdus pasipriešinimo veikai padaryti: fizinis smurtas ir grasinimas tuoj pat jį panaudoti. Taigi pasipriešinimas gali pasireikšti valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo subjekto mušimu, smaugimu, pargriovimu, intensyviu stumdymu, dūrimu peiliu, šaunamojo ginklo panaudojimu prieš jį, grasinimais nužudyti, sužaloti ar tuoj pat imtis kitokio smurto. Šiame Baudžiamojo kodekso straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia. Kaltininkas suvokia, kad jis, panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui, ir nori taip veikti. Kaltės turinys atskleidžiamas išaiškinimu, kaip kaltininkas suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, taip pat įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-321/2009,2K-324/2013).

ATPK 187 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už pasipriešinimą policijos, Viešojo saugumo tarnybos pareigūnui ar policijos rėmėjui. ATPK 187 straipsnio 1 dalyje numatyti pasipriešinimo veiksmai nustatomi tada, kai savo pobūdžiu jie nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, už kurį atsiranda baudžiamoji atsakomybė. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad administracinę atsakomybę užtraukia tokie atvejai, kai kaltininkas priešinasi policijos pareigūnui nenaudodamas fizinio smurto ir negrasindamas jį tuoj pat panaudoti, pvz., grasina susidoroti ateityje, padaryti materialinės žalos, nepaklūsta teisėtiems nurodymams ir jų nevykdo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-298/2009, 2K-324/2013).

A. T. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad atvykus policijos pareigūnams jokio konflikto nebuvo. Kol buvo rašomas pareiškimas, jis bendravo su A. G., o su J. D. nebendravo. Stovint lauke prie „(duomenys neskelbtini)“ policijos pareigūnas jį timptelėjo, jis nugriuvo ir jam buvo uždėti antrankiai. Jis policijos pareigūnams nesipriešino, necenzūrinių žodžių jų atžvilgiu nenaudojo. Jo žmona su policijos pareigūnais nekonfliktavo (2 t., b. l. 61). J. T. teigia, kad policijos pareigūnas J. D. A. T. liepdamas eiti, stumtelėjo jį už peties, o šiam nugriuvus, uždėjo antrankius (2 t., b. l. 62). Nukentėjusysis J. D. parodė, kad atvykus į įvykio vietą, iš pradžių A. T. elgėsi ramiai ir laukė, kol baro administracija parašys pareiškimą. Gavus pareiškimą ir paaiškinus A. T., jog jis yra sulaikomas ir turi vykti į policijos komisariatą, A. T. atsisakė tai daryti. A. T. išaiškinus jo teises, bei paaiškinus, jog atsisakius vykti į policijos komisariatą, nepaklusus policijos pareigūnų reikalavimams sėsti į tarnybinį policijos pareigūnų automobilį, gali būti panaudota prievarta, A. T. pradėjo jį įžeidinėti. Nekreipdamas dėmesio į jo reikalavimus, A. T. veržėsi į baro vidų. Jis mėgindamas sulaikyti A. T., užstojo jam kelią. A. T. kūnu jį pastūmęs, atrodė agresyviai nusiteikęs, todėl jis ranka ir krūtine pastūmęs A. T., reikalavo laikytis atstumo. A. T. vis tiek ėjo link jo. Tuomet jis panaudojo sulaikymo veiksmus, pargriovė A. T. ant žemės ir panaudojo antrankius (1 t., b. l. 180-183). Nukentėjusysis A. G. patvirtino J. D. parodymus, teigdamas, jog A. T. įžeidinėjo J. D., pastūmė jį, buvo agresyviai nusiteikęs. Lauke matė, kaip J. D. ir A. T. vienas į kitą įsikibę, J. D. bandė A. T. sulaikyti, paguldyti ant žemės, tuo tarpu A. T. priešinosi. Buvo panaudoti sulaikymo veiksmai, A. T. buvo pargriautas ant žemės, jam buvo uždėti antrankiai (1 t., b. l. 183-186). Peržiūrėjus vaizdo įrašą, matyti, kad lauke prie „(duomenys neskelbtini)“ A. T. ir policijos pareigūnas J. D. susistumdė.

Iš nukentėjusiųjų A. G., J. D. parodymų, vaizdo įrašo, nustatyta, kad A. T. vengdamas sulaikymo savo kūnu pastūmė policijos pareigūną J. D., kuris iš karto pargriovė A. T. ir uždėjo šiam antrankius. A. T. būdamas neblaivus, siekdamas išvengti sulaikymo, nepakluso teisėtiems nurodymams ir jų nevykdė. Tačiau jis negalėjo matyti ir žinoti, ką tuo metu, kai jam buvo uždėti antrankiai, darė J. T.. A. T. pareigūno uniformos neapgadino, nukentėjusiesiems skausmo nesukėlė, sveikatos nesutrikdė ir dėl tokių veiksmų su J. T. nesitarė ir jų nematė. Todėl nėra jokio pagrindo pripažinti, kad jis veikė bendrininkų grupėje su J. T.. Iš bylos duomenų matyti, jog A. T. pasipriešinimas policijos pareigūnui J. D. pasireiškė natūraliu neblaivaus asmens protestu ir spontaniška reakcija į reikalavimą vykti į policijos komisariatą. A. T. veiksmai pasireiškė priešinimusi, vengimu būti sulaikytu, policijos pareigūno stūmimu nuo savęs, o ne sąmoningais ir apgalvotais veiksmais, keliančiais grėsmę tarnybos funkcijas atliekantiems pareigūnams. Šie A. T. veiksmai nebuvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Vertindamas byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad A. T. veiksmai nesiekia BK 286 straipsnyje numatytos nuskalstamos veikos pavojingumo laipsnio – jo pasipriešinimas policijos pareigūno stūmimas nuo savęs, pasireiškė natūraliu neblaivaus asmens protestu ir spontaniška neadekvačia reakcija į susiklosčiusią situaciją; jie neatitinka minėtoje normoje numatyto fizinio smurto panaudojimo sampratos. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad A. T. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo numatytos BK 286 str. požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir jį išteisino.

Dėl A. T. ir J. T. išteisinimo pagal BK 290 str.

Prokurorė apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu A. T. ir J. T. išteisinti pagal BK 290 str., teigia, kad teismo išvados nepagrįstos, neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

BK 290 str. nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį. Taigi BK 290 str. nustatyto draudimo paskirtis – sudaryti galimybes valstybės tarnautojams ar kitiems viešojo administravimo funkcijas atliekantiems asmenims vykdyti savo pareigas ir taip užtikrinti normalią jų veiklą. Be to, šia BK norma yra saugoma ir minėtų asmenų garbė bei orumas jiems atliekant viešojo administravimo pareigas. Dėl to pagal BK 290 str. atsako tas, kas įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį.

Išteisintieji A. T. ir J. T. neigė, jog policijos pareigūnų atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius. Nukentėjusysis J. D. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad A. T. paaiškinus, jog jis yra sulaikomas ir privalo kartu vykti į policijos komisariatą, A. T. įsižeidė ir pradėjo jį baro lankytojų bei administracijos darbuotojų akivaizdoje įžeidinėti, jo atžvilgiu vartojant necenzūrinius žodžius. J. T. taip pat vartojo necenzūrinius žodžius, juos įžeidinėjo (1 t., b. l. 180). Nukentėjusysis A. G. patvirtinto, jog A. T. J. D. atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius, bei nurodė, kad ir jo atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius. J. T. jį taip pat įžeidinėjo. Policijos komisariate A. T. elgėsi agresyviai, vartojo necenzūrinius žodžius, įžeidinėjo (1 t., b. l. 184). „(duomenys neskelbtini)“ apsaugos darbuotojai D. P., T. L., kurie dalyvavo įvykyje, nepatvirtino nukentėjusiųjų parodymus, jog A. T. ir J. T. vartojo necenzūrinius žodžius, įžeidinėjo policijos pareigūnus. A. G. teigė, jog A. T. ir policijos komisariate įžeidinėjo policijos pareigūnus. Pateiktas vaizdo įrašas nepatvirtina ir nepaneigia, jog A. T. ir J. T. vartojo necenzūrinius žodžius policijos pareigūnų atžvilgiu, nes nėra garso.

Pirmosios instancijos teismas įvertinęs nurodytas aplinkybes, padarė išvadą, kad nėra objektyvaus pagrindo vienareikšmiai konstatuoti, jog A. T. ir J. T. policijos pareigūnų atžvilgiu vartojo necenzūrinius, įžeidžiančius garbę ir orumą, žodžius.

Apeliaciniame skunde akcentuojama tai, kad A. T. ir J. T. įžeidė dviejų valstybės tarnautojų orumą necenzūriniais žodžiais, A. T. taip pat vadindamas pareigūną „malaletka“, „asilu“, liepdamas „atsiknisti“ išsakytais viešai. A. T. ir J. T. suvokdami savo veiksmų pavojingumą, suprato, kad įžeidžia valstybės tarnautojus ryšium su jų pareigų vykdymu, ir to norėjo.

Nukentėjusieji A. G. ir J. D. nuosekliai tvirtino, kad A. T. ir J. T. vartojo necenzūrinius žodžius, juos įžeidinėjo, nors šių parodymų nepatvirtino kiti liudytojai, tačiau netikėti jais nėra pagrindo, nes šių žodžių liudytojai galėjo ir neišgirsti. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad nors A. T. ir J. T. girti vartojo necenzūrinius žodžius viešoje vietoje, esant šalia pareigūnams, tačiau, įvertinęs pasakytų žodžių turinį, jų vartojimo intensyvumą ir tų veiksmų padarymo aplinkybes (niekas išskyrus pareigūnus šių žodžių negirdėjo), konstatuoja, jog nėra tokio pavojingumo laipsnio, kuris peržengtų administracinės atsakomybės ribas, todėl nėra ir nusikaltimo, numatyto BK 290 straipsnyje, sudėties. Toks veikos vertinimas atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimą, pateiktą ne viename nutarime, jog kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.), taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuostatą, jog negali būti pritarta tokiai baudžiamojo įstatymo praktikai, kai asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams, administraciniams ar drausminiams teisiniams santykiams, yra vertinamas kaip nusikalstamas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-409/2011). Atribojant administracinę ir baudžiamąją atsakomybę už valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimą, būtina įvertinti padarytą veiką pagal objektyvių ir subjektyvių požymių turinį, jų pasireiškimą, vadovautis protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatomis. Kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje visiškai pagrįstai pripažinta, jog už A. T. ir J. T. pasakytus žodžius valstybės tarnautojams nėra pagrindo taikyti baudžiamosios teisės kaip ultima ratio (paskutinės priemonės), nes išsakyti žodžiai neturėjo realaus žeminančio ir įžeidžiančio poveikio asmenims, kuriems jie buvo taikomi.

Įvertinus visas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. T. ir J. T. išteisino pagal BK 290 str., nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis dėl paminėtų veikų yra teisėtas, įstatymo taikymo klaidos nepadaryta, todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Dėl J. T. išteisinimo pagal BK 286 str.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžio dalis dėl J. T. išteisinimo pagal BK 286 str., naikintina kaip neteisėta ir nepagrįsta, neatitinkanti byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir dėl šios dalies priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis.

Išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir prokurorės apeliacinio skundo argumentus, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendis dėl J. T. išteisinimo pagal BK 286 str., yra nepagrįstas, priimtas netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus, kadangi teisėjų kolegija daro išvadą, jog išteisintoji J. T. padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką numatytą BK 286 str. Pirmosios instancijos teismas padarė neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių išvadas, nepatvirtintas teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas, pažeisdamas BPK 20 str. reikalavimus, vieniems įrodymams suteikdamas viršenybę prieš kitus, o kitus nemotyvuotai atmesdamas ir priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teikė prioritetą A. T., J. T., liudytojų parodymams, kurie prieštarauja byloje esančių įrodymų visumai, atmesdamas vaizdo įraše užfiksuotus duomenis, o tai įtakojo teismo išvadą dėl J. T. kaltės klausimo.

Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu J. T. neigė, jog pasipriešino policijos pareigūnams, panaudodama fizinį smurtą. Ji parodė, kad būdama lauke, matė, kaip jos vyras A. T. buvo pargriautas policijos pareigūno ir jam buvo uždėti antrankiai. Kai vyras buvo sulaikomas, ji stovėjo šalia, bet policijos pareigūno nedaužė nei rankomis, nei rankine. Nežino iš kur policijos pareigūnui galėjo atsirasti sužalojimai, suplėšyti rūbai (2 t., b. l. 62-63).

Nukentėjusysis J. D. parodė, kad dedant A. T. antrankius, pajuto iš nugaros smūgį į galvą. Suprato, jog tai padarė J. T.. Pribėgo kolegos ir atitraukė J. T. nuo jo, ji dar spėjo trenkti su rankine. J. T. puolė trečią kartą, suplėšė jo liemenę. Pirmą kartą J. T. sudavė ranka, po to smogė rankine, trečią kartą puolė sodinant A. T. į policijos automobilį. Policijos komisariate pastebėjo, kad sudraskytas veidas, ausis. Kreipėsi į gydytoją, jam buvo išrašyti vaistai, tepalas (1 t., b. l. 180-181).

Nukentėjusysis A. G. teigė, jog J. T. puolė J. D. iš nugaros, su nagais griebė per veidą, kabinosi į liemenę. Pribėgo apsaugos darbuotojai, bandė J. T. atitraukti nuo J. D.. J. T. pirmas smūgis J. D. buvo su delnu į galvą, apsaugos darbuotojams bandant ją atitraukti nuo J. D., buvo smūgis su rankine, trečią kartą prie automobilio užsipuolė. J. T. suplėšė J. D. liemenę (1 t., b. l. 184).

Liudytojas V. P., peržiūrėjus vaizdo įrašą, parodė, kad lauke jis laikė J. T., nes ji buvo neblaivi ir norėjo eiti prie savo vyro, kuris gulėjo ant žemės, norėjo jam padėti. Kol laikė J. T., nematė ar ji sudavė policijos pareigūnui (2 t., b. l. 124).

Apeliacinės instancijos teisme peržiūrėtas vaizdo įrašas, kuriame matyti, kad J. T. laikoma dviejų vyrų, išsilaisvina iš jų ir puola ant J. D., kuris tuo metu pasilenkęs prie sulaikyto A. T., suduoda smūgį ranka ir rankine J. D. į galvą, ranka griebia jam už veido, įsikabinusi tempia policijos pareigūno liemenės kišenę (2 t. b. l. 107).

Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog J. D. padaryti sužalojimai gavosi nuo tiesioginių trauminių slystamųjų ir spaudžiamųjų kontaktų su kietais smulkiais bukabriauniais ribotą paviršių turinčiais daiktais, tikėtina rankų pirštų nagais. J. D. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Nustatytas, jog J. D. padaryti šie sužalojimai ir jų lokalizacija: smulkūs juostelių ir pusmėnulinės formos paviršiniai odos nubrozdinimai – nudrėskimai dešinės ausies kaušelyje ir dešiniame užausyje (1 t., b. l. 29).

BK 286 str. numatytas nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia. Kaltininkas suvokia, kad jis, panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui ir nori taip veikti. Iš bylos medžiagos matyti, kad J. T. matydama, kaip jos vyras yra sulaikomas policijos pareigūnui panaudojant sulaikymo veiksmus, t. y. pargriaunant, puolė policijos pareigūną. Du apsaugos darbuotojai atitraukė ją nuo J. D. ir laikė. Kai vyras su uždėtais antrankiais buvo laikomas policijos pareigūno, J. T. vėl puolė policijos pareigūną J. D. ir suduodama smūgį rankine į galvą, tempdama ir draskydamasi nuplėšė policijos pareigūno liemenės kišenę ir rankų pirštų nagais sudraskė pareigūnui veidą. Be to, nors apsaugos darbuotojas T. L. neigė matęs, kaip J. T. sudavė policijos pareigūnui, tačiau teisiamojo posėdžio metu parodė, kad laikė J. T., nes ji norėjo pulti ant policininkų, ji draskėsi ir vis bandė ginti vyrą (2 t., b. l. 137).

Vaizdo įrašas patvirtina abiejų nukentėjusiųjų parodymus, nes aiškiai matyti, kad J. T. tris kartus užpuolė policijos pareigūną J. D., apsaugos darbuotojai po pirmo smūgio sudavimo, atitraukė ją ir laikė. Vėliau vienas apsaugos darbuotojas bandė surinkti nukritusius daiktus, tuo pasinaudodama J. T. policijos pareigūnui sudavė rankine per galvą. Kaip matyti, iš nustatytų aplinkybių, J. T. sąmoningai, turėdama tyčią sutrukdyti policijos pareigūnui sulaikyti jos vyrą, sudavė smūgius J. D., t. y. panaudojo fizinį smurtą ir pasipriešino policijos pareigūnui.

Visais šiais įrodymais nustatyta, kad J. T., būdama neblaivi, 2011 m. vasario 5 d., apie 22.10 val., prie UAB „(duomenys neskelbtini)“, esančio (duomenys neskelbtini) m., atvykus pagal iškvietimą policijos pareigūnams Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ (duomenys neskelbtini) miesto skyriaus apsaugos tarnybos patruliui J. D. ir (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato patrulių rinktinės vyr. patruliui A. G., A. T. sulaikymo metu, mosikuodama rankomis, puolė prie pareigūno J. D. iš už nugaros, trankė jį rankomis ir rankine, sudavė jam su rankine smūgį į galvą, tempdama ir draskydamasi nuplėšė tarnybinės uniformos liemenės kišenę ir rankų pirštų nagais apdraskė jo veidą, taip padarydama smulkius juostelių pusrutulinės formos paviršinius odos nubrozdinimus-nudrėskimus dešinės ausies kaušelyje ir dešiniajame užausyje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą. Tokiu būdu, J. T. panaudodama fizinį smurtą, pasipriešino valstybės tarnautojui.

J. T. panaudodama fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui, veika kvalifikuojama pagal BK 286 str.

Skiriant bausmę J. T., teisėjų kolegija atsižvelgia į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 str. – į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltinamosios asmenybę.

J. T. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, kad nusikalstamą veiką padarė būdama apsvaigus nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos šios veikos padarymui.

J. T. padarė nesunkų nusikaltimą, dėl jos tyčinių veiksmų pareigūnui buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, sukėlęs nepatogumus darbe ir mokymo įstaigoje. J. T. anksčiau neteista, dirba, Įvertinus šias aplinkybes, J. T. skirtina BK 286 str. sankcijoje numatyta bausmė – bauda artima vidurkiui (vadovaujantis nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusia BK 47 str. 2007 m. liepos 21 d. Nr. 38-1733 redakcija).

Pripažinus J. T. kalta pagal BK 286 str., sprendžiamas civilinio ieškinio klausimas. Nustatyta, jog J. D. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, suplėšyta jo darbinė liemenė. Nukentėjusysis J. D. pareiškė 5000 Lt civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo (1 t., b. l. 42).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 str. apibrėžia neturtinę žalą: neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Žala padaroma vertybėms, kurios neturi piniginės išraiškos, tačiau civilinė teisė jas gina turtiniais būdais. Neturtinė žala įvertinama ir atlyginama pinigais (CK 6.250 str. l d.). Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Atlygintinos neturtinės žalos ribų (minimumo ar maksimumo) įstatymas (CK 6.250 str.) nenustato, įvertinti neturtinę žalą palikta teismui, nes tai yra fakto klausimas. Spręsdamas šį klausimą, teismas turi vadovautis CK 6.250 str. 2 d. įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais, t. y. nustatydamas neturtinės žalos dydį turi atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad esminis neturtinės žalos atlyginimo kriterijus sužalojus sveikatą, yra sužalojimo padariniai ir dėl to patirti dvasiniai išgyvenimai, kurie vertinami, atsižvelgiant į nukentėjusio asmens patirtų praradimų dydį, jų įtaką tolesniam gyvenimui, darbinei veiklai, šeiminiams santykiams, asmeniui veikiant tyčia paprastai padaroma didesnė neturtinė žala negu neatsargios kaltės atveju, o žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali būti lemiamas kriterijus nustatant neturtinės žalos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose 2008 m. liepos 3 d. apžvalgos 10.1, 10.2, 10.3 punktai). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kasacinėse nutartyse išreikšdamas savo poziciją dėl atlygintinos neturtinės žalos dydžių, taip pat yra aiškiai pasisakęs, jog sprendžiant su vertinimais susijusius teisės taikymo klausimus, svarbu atsižvelgti ne vien į įstatymo tekstą, bet ir į sukauptą teismų praktiką, kuri per tam tikrą laiką bent iš dalies jau patikrinta ir įtvirtinta, ar, priešingai, paneigta kasacinės instancijos teismo nutartimis.

Nukentėjusysis J. D. teigia, kad jis patyrė neturtinę žalą. Be to jis turėjo tvarkyti suplėšytą liemenę. Subraižytas veidas sukėlė nepatogumų, nes reikėjo gintis kursinį darbą universitete, be to darbe patyrė nepatogumus (1 t., b. l. 181-182). Nustatyta, jog J. D. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Esminis ir lemiamas kriterijus, nustatant neturtinės žalos dydį, yra nusikaltimo pasekmės. Nustatyta, kad nukentėjusiajam padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas bei su tuo susiję kiti neigiami padariniai, nepatogumai. Kiti reikšmingi kriterijai – žalą padariusio asmens kaltė, veikos pobūdis, jos pavojingumo laipsnis, t. y. tyčiniai smurtiniai veiksmai, kurie teisiškai įvertinti kaip nesunkus nusikaltimas. Kitos mažiau svarbios neturtinės žalos dydžio nustatymui aplinkybės yra nusikaltimo padarymo motyvai, tikslai, sąlygos, turėjusios įtakos nusikalstamam elgesiui, kaltinamosios asmenybę apibūdinantys duomenys, turtinė jos ir nukentėjusiojo padėtis. Įvertinus visas aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, J. D. pareikštas civilinis ieškinys mažintinas iki 2000 Lt.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 3 dalimi, 4 dalimi, 329 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 4 d. nuosprendžio dalį dėl J. T. išteisinimo pagal BK 286 str. panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

J. T. pripažinti kalta padarius nusikaltimą numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 286 straipsnyje ir paskirti baudą 60 MGL (7800 Lt) dydžio.

Nukentėjusiojo J. D. (J. D.) civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinti iš dalies, priteisti iš nuteistosios J. T. atlyginti 2000 Lt nukentėjusiajam J. D., likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.