Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų, atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo M. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kuri, pareiškėjo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais, laikant jį netinkamomis sąlygomis Kybartų PN laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 10 d. iki 2016 m. lapkričio 18 d.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti nemažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m vienam žmogui. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Administracinėje byloje esantys įrodymai (b.l. 20-22) patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad vertinamuoju laikotarpiu atliekant laisvės atėmimo bausmę bendrabučio tipo patalpose ir kamerų tipo patalpose pareiškėjui buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse numatyta minimali gyvenamojo ploto norma. Atsakovo pateikti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi dėl pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo ir konstatuoja, jog nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumo (ABTĮ 56 str.).

Pareiškėjas taip pat nurodo, jog baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 130 turėjo patys nuteistieji pasidaryti remontą, nes nebuvo įmanoma gyventi – kamera buvo apgriuvusi, sienos apipelijusios, ventiliacija neveikianti, natūralaus dienos apšvietimo nebuvo, dirbtinis dieninis – naktinis apšvietimas neatitiko higienos normų reikalavimų, nebūdavo užtikrinama tinkama temperatūra, kameroje buvo tarakonų ir skruzdėlių.

Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl netinkamų sąlygų Kybartų PN. Atsakovas pateikė į bylą Nacionalinio visuomenės centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento 2016 m. liepos 28 d. patikrinimo aktą Nr. PA.4-262 (23.4.1.4.21), kuriame konstatuotas tik drausmės grupės dušo patalpų neatitikimas higienos normos HN 134:2015 reikalavimams bei Marijampolės visuomenės sveikatos centro Vilkaviškio skyriaus 2014 m. rugsėjo 19 d. patikrinimo, kurio metu buvo tikrinta kameros Nr. 130 atitiktis higienos normos reikalavimams, aktą Nr. PT-306, tačiau pažymėtina, jog pareiškėjas kameroje Nr. 130 buvo laikomas vėlesniu laikotarpiu - nuo 2016 m. balandžio 22 d. iki 2016 m. spalio 18 d.. Taigi, byloje nėra jokių objektyvių įrodymų apie sąlygas kameroje Nr. 130 pareiškėjo buvimo joje laikotarpiu. Kita vertus, vadovaujantis Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, bylai aktualiu terminu būtų apie netinkamas sąlygas informavęs įstaigos administraciją. Šiuo metu patikrinti anksčiau buvusias gyvenamąsias sąlygas nėra objektyvios galimybės. Pareiškėjo teiginys dėl to, jog pats turėjo atlikti kameroje Nr. 130 remontą nepagrįstas jokiais įrodymais, be to, pareiškėjas nenurodo konkrečių aplinkybių dėl remonto atlikimo kameroje Nr. 130 (kada atliko remontą, kokie darbai buvo atlikti, kokios medžiagos naudojamos ir t.t.), todėl vertintinas kaip deklaratyvus ir nepagrįstas. Pažymėtina, jog iš bylos duomenų (b.l. 12, 19) matyti, kad pareiškėjas nereiškė pretenzijų dėl kameros būklės Kybartų PN administracijai. Dėl to pareiškėjo teiginiai dėl netinkamų sąlygų kameroje Nr. 130 laikytini nepagrįstais ir atmestini (ABTĮ 56 str.).

Pareiškėjas teigia, jog po laikotarpio drausmės grupėje pabaigos kreipėsi į medikus dėl pablogėjusios sveikatos, buvo pakrikusi psichika, tačiau medikai atsisakė daryti tyrimus ir nustatė, kad tai vegetodistonija - reiškia pretenzijas dėl netinkamai suteiktų medicininių paslaugų. Teismas pažymi, kad pagal nuoseklią administracinių teismų praktiką, tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Sprendžiant ginčus dėl netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo, turi būti vadovaujamasi ne tik Civilinio kodekso normomis, reguliuojančiomis žalos atlyginimą, tačiau ir specialiosiomis teisės normomis, įtvirtintomis Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme. Nagrinėjamu atveju, nepriklausomai nuo to, jog pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę, ginčo teisinius santykius, atsiradusius tarp tardymo izoliatoriaus Sveikatos priežiūros tarnybos ir pareiškėjo (paciento) dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo reguliuoja ne laisvės atėmimo bausmės vykdymą reglamentuojančių teisės aktų normos, o sveikatos apsaugos įstatymų normos. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 1dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą ir norintys gauti jos atlyginimą, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos (24 str. 2 d.). Pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą, ir (ar) sveikatos priežiūros įstaiga, nesutikdami su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, o sprendimo priėmimo metu nedalyvavę asmenys, - per 30 dienų nuo tos dienos, kai jie sužinojo apie sprendimą, turi teisę Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl ginčo tarp sveikatos priežiūros įstaigos ir pareiškimą pateikusio asmens nagrinėjimo iš esmės (24 str. 8 d.). Specialioji teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 26 d. nutartyje Nr. T-110/2013 konstatavo, kad ginčai dėl žalos, patirtos dėl galbūt netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų pataisos įstaigoje, atlyginimo nagrinėtini bendrosios kompetencijos teismuose. Administracinėje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos, kurią kildina dėl galimai netinkamai suteiktų medicinos paslaugų, būtų kreipęsis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų pasinaudojęs įstatymų nustatyta privaloma bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka ir dar gali pasinaudoti ta tvarka, pareiškėjo skundas šioje dalyje paliktinas nenagrinėtu (ABTĮ 105 str. 1 p.).

Nenustačius Kybartų PN pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas netenkinamas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 str., 88 str. 1 p., 105 str. 1 p.

nusprendžia:

Pareiškėjo M. T. skundo dalį dėl pareiškėjui netinkamai suteiktų medicininių paslaugų palikti nenagrinėtą.

Likusioje dalyje pareiškėjo M. T. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.