Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Laisvės atėmimo vietų ligoninės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Laisvės atėmimo vietų ligoninei dėl akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

8. Pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytojas K. L. nurodė, kad mokymu metu pareiškėjas paaiškino, jog skauda kelį, todėl atlikti pratimų negali. Pareiškėjui buvo leista fizinių pratimų neatlikti ir dalyvauti mokymuose kaip stebėtojui. Iš pareiškėjo Gydymo stacionare ligos istorijos (duomenys neskelbtini) matyti, kad pareiškėjo kairio kelio sąnario operacijos metu nustatytas vidinio menisko „kibiro rankenos“ tipo plyšimas, pereinantis į horizontalų. Kauno klinikų specialistai byloje pateikė išvadą, kurioje nurodė, kad pareiškėjo patirta kelio sąnario menisko trauma buvo „šviežia“, o 2016 m. vasario 19 d. teisme gautas Kauno klinikų paaiškinimas, kuriame nurodyta, kad tokią pareiškėjo patirtą traumą galima vertinti kaip trauminę, kurią pareiškėjas tikrai galėjo patirti jo nurodytomis fizinių mokymų aplinkybėmis. Aplinkybė, kad pareiškėjas LAVL administraciją informavo ir į medicinos įstaigą kreipėsi ne įvykio dieną, o 2014 m. birželio 13 d., negalėjo sutrukdyti atsakovui visais aspektais ištirti aplinkybes dėl pareiškėjo sužalojimo laiko, nustatyti ryšį tarp patirtos traumos ir vykusių mokymų. Priešingai, tiek mokymų metu dalyvavę asmenys, tiek Kauno klinikų pateikti medicininiai duomenys patvirtina, kad pareiškėjo patirta kairės kojos kelio sąnario trauma buvo susijusi su mokymu metu atliktais fiziniais pratimais. Tai paneigiančių duomenų byloje nėra, todėl nėra pagrindo priešingai vertinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes.

9. Sprendime pirmosios instancijos teismas taip pat akcentavo, jog pareiškėjas, neturintis medicininio išsilavinimo, iš karto po patirto susižalojimo negalėjo įvertinti traumos padarinių. Sveikatos būklei blogėjant, pareiškėjas nedelsdamas kreipėsi į medicinos įstaigą. Teismas vertino, kad pareiškėjas, kreipdamasis į medicinos įstaigą per 2 dienas nuo traumos patyrimo, elgėsi rūpestingai ir apdairiai. Be to, pareiškėjas, sužinojęs medicininę diagnozę, tą pačią dieną informavo LAVL administraciją apie patirtą kojos traumą ir nurodė, kad turi nedarbingumą. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas tinkamai ir laiku pranešė apie mokymų metu patirtą traumą, todėl tyrimo komisija turėjo galimybes objektyviai nustatyti pareiškėjo patirtos traumos aplinkybes. Teismas taip pat pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatyme (toliau – ir Vidaus tarnybos statutas) nenustatyta, kad, esant Taisyklių 5 punkto pažeidimui, t. y. traumos patyrimo dieną nesikreipus į medicinos įstaigą, besąlygiškai prarandama teisė į kompensacijos mokėjimą.

III.

12.1. Dėl nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo sudaryta komisija, surinkusi visą galimą informaciją apie pareiškėjo patirtą traumą, negalėjo nustatyti nei traumos atsiradimo laiko, nei vietos, nes pareiškėjas nesilaikė Taisyklėse nustatytos pareigos nedelsiant tarnybiniu pranešimu apie patirtą traumą informuoti įstaigos vadovą. Terminas „nedelsiant“ reiškia, kad apie traumą pareigūnas privalo informuoti tą dieną, kurią jis patyrė traumą, toks įvykis turi būti įregistruojamas Tarnybinių pranešimų knygoje.

12.2. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nedelsiant nesikreipė ir į sveikatos priežiūros įstaigą Vilniaus mieste, nors mokymai vyko Vilniuje. Tik po 2 dienų po galimos traumos pareiškėjas kreipėsi į Kauno klinikas. Atsakovui kelia abejonių šios medicinos įstaigos gydytojų vertinimas dėl traumos „šviežumo“. Pareiškėjas yra medikas ir gyvena Kaune, todėl galėjo daryti įtaką gydytojų vertinimui.

12.3. Pareiškėjas tuo metu ėjo ne eilinio pareigūno, o viduriniosios grandies vadovo pareigas, jis vadovavo Sveikatos priežiūros tarnybai (turėjo galiojančią medicinos gydytojo licenciją), todėl privalėjo žinoti ir laikytis teisės aktų reikalavimų.

12.4. Pareiškėjas 2014 m. birželio 13 d. LAVL informavo apie tai, kad turės nedarbingumo pažymėjimą dėl kojos traumos, tačiau nedetalizavo, kaip ir kur ją patyrė. Toks jo pranešimas negali būti prilyginamas pranešimui apie darbe patirtą traumą. Šiuo atveju pareiškėjas tiesiog laikėsi Vidaus tvarkos taisyklių nuostatų – informuoti Personalo skyrių ar tiesioginį vadovą apie nedarbingumo pažymėjimą. Toks pareiškėjo neveikimas kelia pagrįstų abejonių, kad trauma galėjo įvykti ir buityje. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad patirtas sveikatos sutrikdymas įvyko būtent Mokymo centre vykusio įvadinio mokymo praktinio užsiėmimo sporto salėje metu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

14. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. birželio 30 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

15. Byloje yra nagrinėjimas ginčas, kilęs dėl Kalėjimų departamentui pavaldžios įstaigos Laisvės atėmimo vietų ligoninės 2014 m. spalio 13 d. priimtos tyrimo išvados Nr. 10-PR-28 „Dėl Pravieniškių sveikatos priežiūros tarnybos viršininko R. M.“, kuria buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą sumokėti jam už nedarbingumo laikotarpį 100 procentų atlyginimo dydžio socialinio draudimo išmoką dėl to, kad nebuvo nustatyta, jog patirtas sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnyba.

16. Pirmosios instancijos teismas 2016 m. balandžio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino – panaikino Išvadą Nr. 10-PR-28 ir įpareigojo LAVL išmokėti pareiškėjui priklausančią neišmokėtą (100 procentų atlyginimo dydžio) socialinio draudimo išmoką už nedarbingumo laikotarpį nuo 2014 m. birželio 13 d. iki 2014 m. rugsėjo 5 d.

17. Pirmosios instancijos teismas vertindamas, ar pareiškėjas traumą patyrė mokymo metu, bei ar jis tinkamai ir laiku pranešė apie patirtą traumą, pažymėjo, kad pareiškėjas, neturintis medicininio išsilavinimo, iš karto po patirto sužalojimo negalėjo įvertinti traumos padarinių. Pareiškėjas iš karto, kai tik sužinojo medicininę diagnozę, informavo administraciją apie patirtą traumą ir nurodė, kad turi nedarbingumą savaitei (b. l. 32). Pirmosios instancijos teismas, esant šioms aplinkybėms, konstatavo, kad pareiškėjas apie patirtą traumą mokymų metu pranešė tinkamai ir laiku ir kad Vidaus tarnybos statute nenustatyta, kad nesikreipus traumos patyrimo dieną į medicinos įstaigą, besąlygiškai prarandama teisė į kompensacijos mokėjimą. Nurodęs, jog mokymų metu dalyvavę asmenys bei Kauno klinikų pateikti medicininiai duomenys patvirtina, kad pareiškėjo patirta kairės kojos kelio sąnario trauma buvo susijusi su mokymo metu atliktais fiziniais pratimais, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad atsakovo parengta Išvada Nr. 10-PR-28 yra naikintina.

18. Atsakovo teigimu Komisija, sudaryta dėl nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo, surinkusi visą galimą informaciją apie pareiškėjo patirtą traumą, negalėjo nustatyti nei traumos atsiradimo laiko, nei vietos; pareiškėjas, turėdamas medicinos gydytojo licenciją, apie savo patirtą traumą laiku neinformavo įstaigos vadovo, nenustatyta, kad sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnyba.

Dėl teisės aktų taikymo byloje

19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai kaip argumentą nurodė, kad Vidaus tarnybos statute nenustatyta, jog nesikreipus traumos patyrimo dieną į medicinos įstaigą, besąlygiškai prarandama teisė į kompensacijos mokėjimą, nes šioje byloje Vidaus tarnybos statutas netaikomas. Ginčo santykius šiuo atveju reguliuoja Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtintas Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statutas (toliau – ir Statutas) bei jį įgyvendinantys teisės aktai.

20. Pagal Statuto (bylai aktuali redakcija, galiojusi nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. kovo 1 d.) 53 straipsnio 2 dalį laikinojo nedarbingumo dėl nelaimingo atsitikimo darbe (tarnyboje), nelaimingo atsitikimo ar įvykio, susijusio su tarnyba, taip pat dėl nelaimingo atsitikimo vykstant į tarnybą ar grįžtant iš jos, profesinės ligos ar sveikatos sutrikimų (tarp jų ir ligos), atsiradusių dėl tarnybos vykdymo, atveju pareigūnams mokama 100 procentų jų vidutinio darbo užmokesčio. Statuto 48 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pareigūnui, kuriam buvo sutrikdyta sveikata einant tarnybines pareigas arba jeigu tai susiję su tarnyba Kalėjimų departamente arba jam pavaldžiose įstaigose, atsižvelgiant į darbingumo lygį ar sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnį, išmokama kompensacija (Statuto 49 straipsnio 5 punkte nustatyta, jog kompensacija nemokama, jei pareigūno sveikata sutriko, kai tai nesusiję su tarnybinių pareigų ėjimu).

21. Taigi Statute nustatytos dviejų rūšių kompensacijos: viena kompensacija (išmoka), susijusi su darbo užmokesčio kompensavimu laikinojo nedarbingumo atveju, t. y. 100 proc. kompensuojamas negautas darbo užmokestis ligos atveju. Kitos kompensacijos dydis priklauso nuo sutrikdytos sveikatos sunkumo laipsnio, darbingumo lygio. Abiem atvejais sveikatos sutrikimas turi būti įvykęs tarnybos metu arba siejamas su tarnybinių pareigų ėjimu.

22. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo sveikatos sutrikimas siejamas su nelaimingu atsitikimu, susijusiu su tarnyba pagal Statuto 53 straipsnio 2 dalį. Pažymėtina, kad viena iš sąlygų teisei į kompensaciją pagal Statuto 53 straipsnio 2 dalį atsirasti yra „nelaimingo atsitikimo ar įvykio, susijusio su tarnyba“ nustatymas. Viena iš sąlygų teisei į kompensaciją atsirasti pagal Statuto 48 straipsnio 3 dalį yra, kai nustatoma: „jeigu tai susiję su tarnyba Kalėjimų departamente arba jam pavaldžiose įstaigose“. Abi sąlygos savo turiniu, kuriuo apibrėžiama sąsaja su tarnyba, yra analogiškos.

23. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. gruodžio 6 d. nutartyje, aiškindama Statuto 48 straipsnio 3 dalies nuostatą, kad „pareigūnui, kuriam buvo sutrikdyta sveikata <...> jeigu tai susiję su tarnyba Kalėjimų departamente arba jam pavaldžiose įstaigose, <...>, išmokama kompensacija“, nurodė, kad ši sąlyga yra tenkinama, jei pagrįstai galima konstatuoti, kad sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnyba Kalėjimų departamente arba jam pavaldžiose įstaigose. Toks aiškinimas mutadis mutandis (su atitinkamai pakeitimais) taikytinas ir aiškinant Statuto 53 straipsnio 2 dalies nuostatą „nelaimingo atsitikimo ar įvykio, susijusio su tarnyba <...> atveju pareigūnams mokama 100 procentų jų vidutinio darbo užmokesčio“. Taigi teisė į kompensaciją (100 procentų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką) atsiranda tuomet, kai pagrįstai galima konstatuoti nelaimingą atsitikimą ar įvykį, susijusį su tarnyba.

Dėl traumos atsiradimo aplinkybių ir galimybės sveikatos sutrikimą sieti su tarnyba

24. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad iš bylos medžiagos matyti (b. l. 74, 78), jog pareiškėjas ginčo metu buvo LAVL Pravieniškių Sveikatos priežiūros tarnybos viršininkas, t. y. priešingai, nei nurodė pirmosios instancijos teismas, jis buvo medikas ir vadovavavo LAVL padaliniui, todėl galėjo įvertinti traumos padarinius bei apie tai laiku informuoti įstaigos vadovą.

24.1. Pareiškėjas 2012 m. birželio 4 d. pasirašytinai, įteikiant kopiją, buvo supažindintas su LAVL direktoriaus 2012 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. V-105, kuriuo nauja redakcija buvo išdėstytas LAVL darbo reglamentas (b. l. 121–137). Šio reglamento 2 punkte (b. l. 123) nustatyta, kad LAVL savo veikloje vadovaujasi, inter alia (be kita ko), įstatymais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, Teisingumo ministro įsakymais, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymais.

24.2. Statuto 48 straipsnio 6 dalyje nustatyta: „Ar pareigūno žūtis arba sveikatos sutrikdymas susiję su tarnybinių pareigų ėjimu ar tarnyba Kalėjimų departamente arba jam pavaldžioje įstaigoje, nustatoma Kalėjimų departamento direktoriaus nustatyta tvarka“ (bylai aktuali redakcija galiojusi nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. kovo 1 d.).

24.3. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius 2010 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. V-16 patvirtino Nustatymo, ar Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ar jam pavaldžios įstaigos pareigūno mirtis ar sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnybinių pareigų ėjimu ar tarnyba, taisykles. Šių Taisyklių 4 punkte nustatyta, kad tarnybinio tyrimo tikslas yra nustatyti, ar pareigūno mirtis arba sveikatos sutrikdymas yra susijęs su pareigūno tarnyba ir ar teisės aktų nustatyta tvarka išmokėtina kompensacija, o 5 punkte nustatyta, jog nukentėjęs pareigūnas arba darbuotojas, buvęs pareigūno mirties, sveikatos sutrikdymo liudininku, privalo nedelsdamas apie tai tarnybiniu pranešimu informuoti institucijos ar įstaigos vadovą. Gavęs informaciją, institucijos ar įstaigos vadovas turi inicijuoti nelaimingo atsitikimo tyrimą, o atlikus nelaimingo atsitikimo tyrimą ir nustačius, kad pareigūnas nukentėjo nuo nelaimingo atsitikimo, susijusio su tarnyba, inicijuojamas tarnybinis tyrimas.

25. Vadinasi, tam, kad sveikatos sutrikimas būtų laikomas susijęs su tarnyba, turi būti įvykdytos šios sąlygos: 1) įvykti pareigūno sveikatos sutrikdymas, susijęs su tarnybinių pareigų ėjimu ar tarnyba; 2) apie tokį sutrikdymą (susijusį su tarnyba ar tarnybinių pareigų ėjimu) įstaigos vadovą informuoja (praneša) a) nukentėjęs pareigūnas arba b) sveikatos sutrikdymo liudininku buvęs darbuotojas; 3) informacija (pranešimas) įstaigos vadovui privalo būti pateikta nedelsiant.

26. Byloje nustatyta, kad informaciją apie įvykusią traumą, kurią pareiškėjas siejo su tarnyba, t. y. 2014 m. birželio 11 d. vykusiais mokymais, jis įstaigos vadovui pateikė tik 2014 m. rugpjūčio 5 d. raštu „Dėl traumos darbe“, kuriame jis prašė ištirti atvejį, susijusį su trauma darbe, už nedarbingumo laikotarpį išmokėti 100 proc. altlyginimo dydžio socialinio draudimo išmokas (b. l. 17). Pareiškėjas, kaip minėta, vadovaudamasis Taisyklių 5 punktu įstaigos vadovą apie įvykusią traumą turėjo informuoti nedelsiant. Ypač atsižvelgtina į tai, kad pareiškėjas, kaip minėta, buvo padalinio vadovas, pagal pareigas privalantis išmanyti teisės aktus ir turintis medicininį išsilavinimą. Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas apie įvykusią traumą, kurią jis siejo su tarnyba, pranešė praėjus daugiau kaip pusantro mėnesio nuo traumos įvykio, laikytina Taisyklių 5 punkte nustatyto reikalavimo – informuoti vadovą nedelsiant – pažeidimu. Pažymėtina, jog reikalavimas apie traumą pranešti nedelsiant nėra savitikslis, o pagal nustatytą teisinį reguliavimą yra skirtas užfiksuoti (galbūt susijusio su tarnyba) sveikatos sutrikdymo faktą tam, kad būtų galima inicijuoti nelaimingo atsitikimo tyrimą ir atlikti kitus veiksmus, nurodytus Taisyklių 5–10 punktuose, siekiant nustatyti, ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnyba.

27. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismo teigimu, pareiškėjas iš karto, sužinojęs medicininę diagnozę, 2014 m. birželio 13 d. informavo administraciją apie patirtą traumą, nurodydamas, kad turi nedarbingumą savaitei (b. l. 32) ir tai reiškia, kad jis apie mokymų metu patirtą traumą pranešė tinkamai ir laiku, todėl LAVL Komisija turėjo galimybę objektyviai nustatyti pareiškėjo patirtos traumos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija negali sutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl žemiau nurodytų priežasčių:

27.1. Pareiškėjas R. M. kalbėdamas telefonu su personalo skyriaus inspektore 2014 m. birželio 13 d. nenurodė, kurią dieną jis patyrė traumą. Be to, apie patirtą traumą pagal Taisyklių 5 punktą turėjo būti informuotas įstaigos vadovas, o ne personalo skyriaus inspektorė.

27.2. Pareiškėjas, kaip raštu patvirtino LAVL personalo skyriaus inspektorė, nenurodė, kurioje vietoje patyrė traumą: „2014 m. birželio 13 d. apie 14 val. paskambino Pravieniškių sveikatos priežiūros tarnybos viršininkas R. M., informavo, kad šiuo metu yra gydymo įstaigoje, nes yra gavęs kojos traumą. Prašė informuoti, „valdžią“, kad kitą savaitę jo darbe nebus, turės nedarbingumo pažymėjimą; R. M. nedetalizavo kaip ir kur gavo traumą“ (b. l. 32) (LAVL personalo skyriaus inspektorės N. L. 2014 m. rugsėjo 29 d. tarnybinis pranešimas). Taigi pareiškėjo perduota informacija nebuvo susijusi su jo patirta trauma tarnyboje ar su tarnyba (patirta mokymų metu), vykusių 2014 m. birželio 9–13 d. Priešingai, personalo inspektorei telefoninio pokalbio metu pasiteiravus pareigūno, ar sėkmingai užbaigė mokymo kursus, atsakymas buvo teigiamas (b. l. 32).

27.3. Konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju 2014 m. birželio 13 d. iš pareiškėjo R. M. nebuvo gautas tinkamas pranešimas apie patirtą traumą – nurodant įvykio dieną, vietą, adresą ir kitas svarbias aplinkybes apie įvykusį sveikatos sutrikimą (traumą). Todėl aptarta informacija apie pareiškėjo traumą, pateikta personalo skyriaus inspektorei 2014 m. birželio 13 d., nenurodant kur ji kilo, ir siejant ją tik su nedarbingumo pažymėjimu, negali būti laikoma informacija (pranešimu) apie 2014 m. birželio 11 d patirtą traumą, susijusią su tarnyba.

27.4. Kaip nurodyta šios nutarties 26 pastraipoje, pranešimas apie patirtą traumą (sveikatos sutrikimą) nėra savitikslis. Minėtas pranešimas, kaip ankstesnėje savo praktikoje yra nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. 2006 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-1721/2006) turi būti skirtas pateikti būtent informaciją apie patirtą sveikatos sutrikdymą, kuris siejamas su tarnyba. Tik gavus tokį pranešimą, kuriame nurodoma įvykio vieta, jos adresas ir aplinkybės, jį įregistravus Nelaimingų atsitikimų darbe, incidentų ir nelaimingų atsitikimų darbe aktų žurnale, įstaigos vadovas gali inicijuoti nelaimingo atsitikimo tyrimą vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybėrs 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1118.

28. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad tuo metu (2014 m. birželio 13 d.), kai pareiškėjas informavo personalo skuriaus inspektorę apie patirtą traumą, nenurodydamas, kur ir kada jis tą traumą patyrė, nebuvo jokių galimybių, patirtą traumą susieti su sveikatos sutrikimu, kuris patirtas tarnyboje ar susijęs su tarnyba. Esant tokioms aplinkybėms įstaigos vadovas negalėjo inicijuoti nelaimingo atsitikimo tyrimo, Komisija neturėjo galimybes pradėti tyrimą ir objektyviai, priešingai nei teigiama pirmosios instancijos teismo sprendime, nustatyti pareiškėjo patirtos traumos aplinkybes.

29. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, jog pareiškėjas tik telefonu 2014 m. birželio 13 d. personalo skyriaus inspektorei N. L. pranešė apie nedarbingumą dėl traumos, nesiejant traumos su tarnyba, o įstaigos vadovui apie traumą pranešė tik 2014 m. rugpjūčio 5 d., t. y. praėjus daugiau nei pusantro mėnesio nuo pareiškėjo nurodytos patirtos traumos, reiškia, kad nagrinėjamu atveju įstaigos vadovas apie traumą nebuvo informuotas nedelsiant, kaip to reikalauja Taisyklių 5 punktas, taip atitinkamai eliminuojant galimybę įstaigos vadovui laiku inicijuoti preiškėjo nurodyto nelaimingo atsitikimo tyrimą pagal Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatus, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1118.

30. Vertinant, ar pranešimas apie patirtą traumą, susijusią su tarnyba, nebuvo gautas, iš pareigūno, buvusio sveikatos sutrikdymo liudininku, kaip numatyta Taisyklių 5 punkte, konstatuotina, kad tokių įrodymų byloje nėra, nors, kaip matyti iš bylos medžiagos (b. l .76), mokymuose be juos pravedusių specialistų buvo 10 žmonių.

31. Teisėjų kolegija pažymi, kad, nors pareiškėjas 2014 m. rugpjūčio 5 d. rašte nurodė, jog 2014 m. birželio 11 d. atliekant fizinio pasirengimo pratimus mokymosi centro salėje apie 11 val. patyrė kojos kelio sąnario traumą ir apie šį atvejį buvo informuotas mokymo centro instruktorius (b. l. 17), byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas apie patirtą traumą 2014 m. birželio 11 d. informavo mokymus vedusį specialistą ar kitus asmenis.

31.1. Byloje nustatyta, kad mokymus vedęs vyriausiasis specialistas K. L. 2014 m. rugsėjo 8 d. tarnybiniame pranešime nurodė, jog 2014 m. birželio 11 d. nuo 8 val. 15 min. iki 11 val. 25 min. vedant praktinį užsiėmimą sporto salėje jokių nusiskundimų dėl sveikatos sutrikimų klausytojai neturėjo (b. l. 28). Pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytojas K. L. paliudijo, jog tokių nusiskundimų apie patirtą traumą nebuvo ir 2014 m. birželio 12 d. Pasak liudytojo, pareiškėjas 2014 m. birželio 12d. tik sakęs, kad jam skauda koją ir užsiėmimuose dalyvavo kaip stebėtojas. Šių aplinkybių pareiškėjas neginčija.

31.2. Mokymo centro budėtojas A. N. raštu nurodė, kad nei R. M., nei kiti asmenys dėl sveikatos sutrikimų 2014 m. birželio 11 d. į jį nesikreipė, tarnybinių pranešimų knygoje toks atvejis neregistruotas (b. l. 29). Todėl sutiktina su apelianto teiginiu, kad toks įvykis nebuvo įregistruotas Tarnybinių pranešimų knygoje. Nagrinėjamoje byloje ši aplinkybė yra nustatyta ir nenuginčyta.

31.3. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas mokymus tęsė ir 2014 m. birželio 12 d., o 2014 m. birželio 13 d. laikė įskaitą (b. l . 74–76), šio fakto jis neginčija. Be to, pareiškėjui buvo įteiktas įvadinio mokymo kursų baigimo pažymėjimas kaip baigusiam mokymus, kurie vyko nuo 2014 m. birželio 9 d. iki birželio 13 d. (2014 m. birželio 13 d. Įsakymas dėl mokymo centro absolventų (b. l. 74)).

31.4. Byloje nėra jokių kitų liudytojų, kurie kartu su pareiškėju dalyvavo mokymuose ir būtų teigę, kad matė, jog pareiškėjas patyrė traumą.

32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija negali sutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad „tiek mokymų metu dalyvavę asmenys, tiek Kauno klinikų pateikti medicininiai duomenys patvirtina, kad pareiškėjo patirta kairės kojos kelio sąnario trauma buvo susijusi su mokymo metu atliktais fiziniais pratimais. Tai paneigiančių duomenų byloje nėra, todėl nėra pagrindo priešingai vertinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes“ dėl toliau nurodomų priežasčių.

33. Vertinant pirmosios instancijos teismo išvados pirmą aspektą, pažymėtina, kad šios nutarties 30–31 pastraipose išdėstytos aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad mokymo metu dalyvavę asmenys patvirtina, jog traumą pareiškėjas patyrė mokymų metu.

34. Vertinant pirmosios instancijos teismo išvados antra aspektą, kad pateikti medicininiai duomenys patvirtina, jog pareiškėjo patirta kairės kojos kelio sąnario trauma buvo susijusi su mokymo metu atliktais fiziniais pratimais, pažymėtina, kad Kauno klinikų gydytojų rašte, įvardintame „Atsakymu dėl informacijos apie R. M. pateikimo“ rašoma: „paciento teigimu jis patyrė kelio sąnario traumą 2014.06.11, o 2014.06.13 kreipėsi į LSMUL. Pacientui buvo atlikta vidinio menisko rezekcija. Toks plyšimas tikrai galėjo įvykti paciento nurodytos traumos metu. Mokslinėje literatūroje nėra duomenų, kuriame laiko intervale nuo patirtos traumos plyšimas gali būti įvardijamas kaip „šviežias“. Jei meniskas būna degeneruotas ne dėl traumos, o kitų priežasčių, visada yra didesnė rizika menisko visiškam nuplyšimui, kad ir nedidelės traumos metu, todėl menisko plyšimą galima vertinti kaip trauminį“ (b. l. 64). Akcentuotina, kad šiame rašte nėra duomenų apie tai, kad trauma siejama su fiziniais pratimais mokymų metu 2014 m. birželio 11 d., o tik daroma prielaida, kad menisko plyšimą galima vertinti kaip trauminį, galėjusį įvykti 2014 m. birželio 11 d. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad aptartas gydytojų raštas (atsakymas) nėra niekur registruotas, jame nėra Kauno klinikų rekvizitų, įstaigos antspaudo.

35. Kiti duomenys, esantys byloje, taip pat neleidžia daryti pagrįstos išvados, kurią nurodo pirmosios instancijos teismas savo sprendime, kad medicininiai duomenys patvirtina, jog pareiškėjo patirta kairės kojos kelio sąnario trauma buvo susijusi su mokymo metu atliktais fiziniais pratimais. Priešingai, byloje esančioje R. M. Asmens ambulatorinio gydymo priėmimo skyriuje apskaitos kortelėje (duomenys neskelbtini) (kreipimosi data 2014 m. birželio 13 d., 14 val. 13 min.), Formos Nr. 025-1/a-LK) II dalyje „Galutinės (patikslintos diagnozės)“ 28 skiltyje „Traumos priežastis“ aiškiai įrašytas skaičius „4“, kuris, kaip nurodyta Formoje Nr. 025-1/a-LK, reiškia „trauma buityje“. Pažymėtina, kad minėtoje formoje nurodyta, jog, kai trauma siejama su darbu, ji žymima skaičiumi „2“. Ši informacija (b. l. 57–58) patvirtinta gydytojo G. M. Č.

36. Be to, byloje esančioje pareiškėjo gydymo stacionare ligos istorijoje (duomenys neskelbtini) 2014 m. birželio 30 d., inter alia (be kita ko), nurodoma: „NUSISKUNDIMAI: skundžiasi skausmais kairio kelio sąnario srityje. ANAMNEZIS MORBI: Trauma buityje, susižalojo kairį kelio sąnarį. Konsultuotas ortopedo traumatologo, diagnozuotas medialinio menisko plyšimas. Pacientas stacionarizuotas į LSMUL KK ortopedijos traumatologijos skyrių“. Šią informaciją savo parašais ir antspaudu patvirtino gydantis gydytojas V. L. ir skyriaus vadovas gydytojas A. V. ((duomenys neskelbtini), 7 lapas). Pirmosios instancijos teismas šių faktinių aplinkybių, nurodytų šiame ir 35 punkte, nevertino.

37. Nagrinėjamu atveju apelianto teiginys, jog tai, kad pareiškėjas kreipėsi į sveikatos priežiūros įstaigą ne Vilniaus mieste, kur vyko mokymai, o į Kauno klinikas, todėl tai esą kelia abejonių Kauno klinikų gydytojų nustatyta diagnoze (pareiškėjo traumos „šviežumu“), atskirai nevertintinas, kadangi teisės aktai nenustato pareigos traumą patyrusiam pareigūnui kreiptis į konkrečią sveiktos priežiūros įstaigą.

Dėl teismų praktikos taikymo byloje

38. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad Taisyklių 5 punkte įtvirtinta sąvoka „nedelsiant“, atsižvelgiant į konkretaus įvykio aplinkybes, aiškintina pagal iš esmės analogiško pobūdžio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylą (2009 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1494/2009), nes nagrinėjama byla nėra analogiška nurodytai bylai Nr. A502-1494/2009, jų faktinės aplinkybės skiriasi iš esmės. Byloje Nr. A502-1494/2009 nebuvo jokių abejonių, kad traumą asmuo patyrė tarnyboje, apie patirtą traumą jis pranešė praėjus trims dienoms (kai gavo pakartotinę traumą ir buvo pristatytas į ligoninę), tuo tarpu nagrinėjamoje byloje apie traumą įstaigos vadovui pareiškėjas pranešė praėjus daugiau kaip pusantro mėnesio. Byloje Nr. A502-1494/2009 traumą tarnyboje patyręs pareigūnas neturėjo medicininių žinių ir nebuvo padalinio vadovas, kuris privalo išmanyti teisės aktus ir būdamas medikas turi žinių apie galimas traumas, kaip yra nagrinėjamu atveju. Be to, byloje Nr. A502-1494/2009 apie patirtą traumą tarnyboje pareigūnas iš karto, priešingai nei nagrinėjamu atveju, pasisakė kartu buvusiems ir traumos įvykį mačiusiems pareigūnams.

39. Kaip minėta, teisė į kompensaciją (100 procentų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką) atsiranda tuomet, jei pagrįstai galima konstatuoti nelaimingą atsitikimą ar įvykį, susijusį su tarnyba. Iš pirmiau nurodytų aplinkybių ir pateiktų argumentų negalima pagrįstai konstatuoti, kad R. M. sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnyba Kalėjimų departamente.

40. Dėl anksčiau išdėstytų priežasčių atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 11 d. sprendimas naikintinas dėl netinkamo aplinkybių vertinimo bei materialinės teisės normų taikymo ir priimamas naujas sprendimas – skundą atmesti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 143 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Atsakovo Laisvės atėmimo vietų ligoninės apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo R. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.