Kauno apygardos teismo nutartis

Teisėja Edita Dambrauskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-51-579/2015

Pranešėjas Evaldas Gražys Teisminio proceso Nr. 1-03-1-00561-2012-2

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 27 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Evaldo Gražio, teisėjų V. P., Dmitrijaus Korsakovo, sekretoriaujant Astai Leonavičienei, Tomui Žukauskui, dalyvaujant prokurorėms Jurgitai Mastauskienei, Jurgitai Česienei nuteistajam A. Č., jo gynėjui advokatui Arnoldui Blaževičiui, nuteistajam S. R. (S. R.), jo gynėjui advokatui Valerijui Karpovui, nuteistojo T. Š. (T. Š.) gynėjai advokatei Reginai Atkočaitienei, specialistei Marijai Kolcovaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo nuteistųjų T. Š., S. R. bei A. Č. ir nuteistojo A. Č. gynėjo advokato Arnoldo Blaževičiaus apeliacinius skundus dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nuosprendžio, kuriuo

T. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 5 (penkiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis prie šios bausmės iš dalies pridėta Joniškio rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 19 d. nuosprendžiu paskirta bausmė ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 7 (septyniems) mėnesiams. Į bausmės laiką įskaityta bausmės dalis T. Š. atlikta pagal Joniškio rajono apylinkės teismo 2014-03-19 nuosprendį.

A. Č. nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką A. Č. įskaitytas laikas nuo 2013 m. gruodžio 23 d. iki 2014 m. liepos 4 d.

S. R. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 5 (penkiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis prie šios bausmės iš dalies pridėta Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 6 d. nutartimi paskirtos neatliktos bausmės dalis ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 7 (septyniems) mėnesiams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. Š. ir S. R. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, o A. Č. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad T. Š., A. A., kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, S. R. ir A. Č. 2012-10-04 apie 9 val., atlikdami laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini) brigados gyvenamojoje patalpoje, veikdami bendrininkų grupėje, asmeninio konflikto metu, tyčia, A. Č. sudavus nukentėjusiajam H. K. nenustatytą skaičių smūgių taburete į nugarą, kojas, po to metaliniu strypu į galvą, rankas, tuo padarius nukentėjusiajam atvirą kairio blauzdikaulio lūžį, muštines žaizdas kairėje blauzdoje, galvoje, veide, poodines kraujosruvas kairėje kojoje, tai yra sunkų sveikatos sutrikdymą, tuo pačiu metu T. Š. kartu su S. R. ir A. A., kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, suduodant nenustatytą skaičių smūgių nukentėjusiajam H. K., tai yra S. R. suduodant ranka į kairę veido sritį, A. A., kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, spardant kojomis į dešinę koją, T. Š. suduodant smūgius į įvairias kūno vietas, tuo bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam kraujosruvas veide, rankose, krūtinėje, nugaroje, dešinėje kojoje, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą.

Nuteistųjų T. Š., S. R. ir A. Č. bei jo gynėjo apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl nuteistojo A. Č. ir jo gynėjo apeliacinių skundų

Teisiamojo posėdžio metu liudytojas E. Ž. parodė, kad 2012-10-04 6 būrio 63 brigados gyvenamojoje patalpoje aiškinantis dėl vagystės, buvo rasti duonos, sūrio, dešros trupiniai. Tuo metu patalpoje buvo A. Č., K. M., S. R., T. Š., A. A. ir kiti. Atėjus H. K., jam buvo suduoti keli smūgiai, bet kas ir su kuo sudavė, nepamena. Pagarsinus liudytojo E. Ž. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, liudytojas patvirtino, kad jie iš dalies teisingi. Liudytojas E. Ž. patvirtino, kad prisimena, jog A. Č. sudavė nukentėjusiajam metaline taburete ir strypu. Pamatęs, kad A. Č. muša H. K., jis išėjo saugoti. Liudytojas taip pat patvirtino, kad A. Č. buvo jo prašęs prisiimti kaltę dėl H. K. sužalojimo, kitas nuteistasis jam pasakojo, kad ir jo A. Č. prašė to paties. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, liudytojas E. Ž. taip pat parodė, kad A. Č. metaline taburete smūgiavo H. K. į įvairias kūno vietas apie 3-4 smūgius. Po to su strypu sudavė parkritusiam ant grindų. Kas vyko toliau, jis nematė, nes išėjo stebėti ar neateina pareigūnai (t. 1, b. l. 27-28). Liudytojas K. M. teisiamojo posėdžio metu taip pat patvirtino, kad smūgius taburete nukentėjusiajam sudavė A. Č.. Kadangi liudytojas neprisiminė įvykio aplinkybių, buvo pagarsinti jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriuos jis teisiamojo posėdžio metu patvirtino kaip teisingus. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, liudytojas K. M. parodė, jog pirmasis ėmėsi veiksmų, kad pamokytų H. K. dėl vagystės, T. Š.. Jis prie lovos esančiam H. K. kelis kartus kumščiais smūgiavo į nugarą ir galvą. Po to, kai T. Š. pats susižalojo ranką, veiksmų ėmėsi A. Č.. Jis su metaline taburete sudavė H. K. į nugarą, o šiam parkritus ant lovos, sudavė su kėde per kojas. Kai iš kojos pasirodė kraujas, A. Č. nustojo jį mušti (t. 1, b. l. 30). Liudytojas G. K. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad po keletą smūgių nukentėjusiajam sudavė A. A., T. R., S. R.. T. Š. sudavė kelis smūgius ir po to pats susižalojo ranką. Tada A. Č. su taburete metalinėmis kojomis smūgiavo H. K. į galvos pusę, tačiau H. K., dengdamasis nuo smūgio, gavo per rankas. H. K. nugriuvus ant žemės, A. Č. dar smogė su kėde per kojas (t. 1, b. l. 31). Nors teisiamojo posėdžio metu liudytojas G. K. šių parodymų atsisakė, tvirtindamas, jog apklausos metu pareigūnai jam darė spaudimą, todėl jis davė neteisingus parodymus, tačiau pirmosios instancijos teisme apklausus ikiteisminio tyrimo pareigūną G. L., šis paneigė liudytojo G. K. teiginius apie tai, kad pareigūnai liudytojui būtų grasinę ir nurodę, kokius parodymus duoti. Pažymėtina ir tai, kad liudytojas G. K. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, jog jis priklausė žemesnei kastai nei A. Č.. Žemesnės kastos nuteistieji privalėjo klausyti A. Č.. Liudytojas parodė, jog jis bijojo aukštesnės kastos nuteistųjų. Atsižvelgusi į tai bei į ikiteisminio tyrimo pareigūno G. L. parodymus, į tai, kad byloje nėra jokių faktinių duomenų apie tai, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai būtų grasinę liudytojams, kad G. K. niekur nesikreipė dėl jam daromo poveikio, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismas, spręsdamas A. Č. kaltės klausimą, pagrįstai padarė išvadą, kad teisingi G. K. ne teisme, o ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, juolab, kad jie esminėse aplinkybėse dėl to, kas sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo H. K. sveikatą, sutampa su paties nukentėjusiojo H. K., liudytojų K. M., E. Ž. parodymais.

Apeliacinės instancijos teisme buvo pagarsinti kaltinamojo, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, A. A. parodymai. Ikiteisminio tyrimo metu A. A. parodė, kad 2012-10-04 (duomenys neskelbtini) brigados gyvenamoje patalpoje, aiškinantis dėl dingusių maisto produktų iš panevėžiečių virtuvėlės ir A. Č. radus H. K. lovoje sūrio trupinių, A. Č. pasakė, jog H. K. reikia sumušti dėl to, kad jis paėmė ne savo maistą. A. Č. pats pradėjo jį mušti iš pradžių lyg su metalinių kojų taburete, o po to su metaliniu strypu. Po to prie muštynių prisidėjo ir A. A. su kitais nuteistaisiais – S. R., T. Š.. Tuo metu, kai jis sudavė smūgius, kiti nuteistieji taip pat smūgiavo, todėl jis tiksliai nepamena, kas ir kiek sudavė smūgių, nes buvo didelis susigrūdimas. (t. 1, b. l. 193-194).

Pažymėtina, kad nors tiesiogiai teismas, priimdamas nuosprendį, negali vadovautis parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, tačiau parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, perskaitymas ir analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui, todėl jie gali ir turi būti vertinami.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad visi byloje apklausti nuteistieji, nukentėjusysis ir liudytojai tuo pačiu metu atliko laisvės atėmimo bausmę tuose pačiuose pataisos namuose, kur galioja atskiros savitarpio bendravimo taisyklės, dėl ko ne visi yra suinteresuoti duoti teisingus parodymus. Tai ypač matyti vertinant parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje. Dėl šios priežasties kai kurie liudytojai iš baimės, norėdami apginti tam tikrus asmenis ar turėdami kitų motyvų, gali slėpti tikrąsias įvykio aplinkybes. Šiuo atveju nuosekliausi yra nukentėjusiojo parodymai, jų patikimumu teisėjų kolegija neabejoja, be to, juos patvirtina kitų byloje ikiteisminio tyrimo metu apklaustų asmenų parodymai.

Atsižvelgiant į tai, kad visi aukščiau aptartų asmenų parodymai dėl to, kas sudavė smūgius nukentėjusiajam taburete metalinėmis kojomis, dėl ko lūžo nukentėjusiojo kojos kaulas, yra iš esmės nuoseklūs, tarpusavyje neprieštarauja, vieni kitus papildo bei pagrindžiami rašytinais įrodymais, darytina išvada, jog šie duomenys tarpusavyje sudaro logišką, nuoseklią įrodymų grandinę ir patvirtina kaltinime nurodytas aplinkybes dėl H. K. sunkaus sveikatos sutrikdymo padarymo mechanizmo, todėl teismas pagrįstai laikė šiuos duomenis patikimais ir jais grindė apkaltinamojo nuosprendžio išvadas tiek dėl A. Č. padarytos veikos faktinių aplinkybių, tiek ir dėl jo kaltės.

Nors nuteistojo A. Č. gynėjo apeliaciniame skunde teigiama, kad byloje nėra nustatyta, kas sudavė pirmąjį smūgį H. K. į nugarą ir ar jis buvo suduotas būtent taburete metalinėmis kojomis, kurią rankoje neva laikė A. Č., tačiau analizuojant nukentėjusiojo tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme duotus parodymus, matyti, jog nukentėjusysis H. K. nuosekliai tvirtino, kad smūgius taburete metalinėmis kojomis jam sudavė būtent A. Č. ir dėl A. Č. metaline taburete suduoto smūgio, kuomet jis gulėdamas ant lovos susirietęs dengėsi kojomis galvą, jam lūžo kairės kojos blauzdikaulis. Netikėti nukentėjusiojo parodymais nėra jokio pagrindo, juolab, kad aplinkybę, jog tik A. Č. nukentėjusįjį mušė taburete metalinėmis kojomis patvirtino liudytojai E. Ž., K. M., G. K.. Iš apeliacinės instancijos teisme pagarsintų kaltinamojo A. A., kurio atžvilgiu byla išskirta, ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, kad ir A. A. taip pat nurodė, jog taburete metalinėmis kojomis H. K. mušė A. Č.. Įvertinus šių asmenų parodymus, galima daryti išvadą, kad būtent dėl A. Č. smurtinių veiksmų H. K. lūžo kojos kaulas. Nukentėjusysis kategoriškai patvirtino, kad po suduoto smūgio į kojas taburete jis nebegalėjo atsistoti. Liudytojas K. M. aiškino, jog A. Č. nustojo mušti H. K., kai pasimatė iš kojos bėgantis kraujas. Kad H. K. buvo padarytas atviras kairio blauzdikaulio lūžis, kuris atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą, patvirtina specialisto išvada Nr. G3233/12(02) (t. 1, b. l. 53-54). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, specialistė Marija Kolcovaitė patvirtino išvadą, kad sužalojimas padarytas kietu buku daiktu, t. y., koja, ranka, strypu, stalu, kėde, tiesiogiai veikiant kūno dalį kietu buku daiktu. Kadangi tiek nuteistasis A. Č., tiek jo gynėjas abejojo specialistės pateiktų išvadų teisingumu, jiems kilo abejonių dėl H. K. sužalojimo mechanizmo, nuteistojo nuomone, specialistė negalėjo pateikti teisingos išvados, nes jai nebuvo pateikta rentgeno nuotrauka, patenkinus nuteistojo A. Č. ir jo gynėjo prašymus, apeliacinės instancijos teisme buvo papildomai apklausta specialistė Marija Kolcovaitė. Specialistė Marija Kolcovaitė parodė, kad ekspertizę ji atliko remdamasi medicininiais dokumentais. Išvadai padaryti jai nėra reikalingos rentgeno nuotraukos, rentgeno nuotrauka buvo aprašyta. Buvo įrašas, kad nustatytas blauzdikaulio atviras lūžis. Atviri lūžiai nėra tik tie, kai išlindę kaulai. Atvirasis lūžis, kai yra odos pažeidimas ties lūžio vieta. Jei po smūgio nebūtų atsivėrusi minkštųjų audinių žaizda, tai sužalojimas būtų nesunkus. Dėl šio lūžio, kad sutvirtinti kaulą, buvo atlikta operacija – osteosintezė. Specialistė paaiškino, kad tikėtina, jog suduota ten, kur buvo žaizda, nes tai yra kaip atviras lūžis. Vieta, kurioje buvo žaizda, buvo paveikta traumuojančia jėga. Kairės blauzdos viduriniame trečdalyje priekiniame paviršiuje matoma apie vieno centimetro žaizda. Su ranka ar pačiam griūnant toks sužalojimas negalėjo būti padarytas. Nukentėjusiajam gulint, užšokus su batais, įmanomas toks lūžis. Ar po tokio sužalojimo žmogus galėjo atsistoti, priklauso nuo skausmo tolerancijos. Apeliacinės instancijos teisme specialistė patikslino, kad po mėnesio ir dviejų savaičių žmogus jau galėjo vaikščioti. Įvertinusi specialistės paaiškinimus, pateiktą specialisto išvadą, sugretinusi specialistės paaiškinimus su nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais dėl H. K. sužalojimo mechanizmo, atsižvelgusi į tai, kad nukentėjusysis patvirtino, jog koja jam lūžo iki A. A. spardymo, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nukentėjusiajam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, kadangi nukentėjusiajam buvo konstatuotas atviras blauzdikaulio lūžis, ir kad šis sveikatos sutrikdymas buvo padarytas būtent A. Č. smurtiniais veiksmais.

Nuteistojo A. Č. gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas turėjo kritiškai vertinti liudytojo E. Ž. parodymus, kadangi jie nepatvirtina nukentėjusiojo parodymų, be to, E. Ž. galėjo siekti atkeršyti A. Č. už praeityje patirtas nuoskaudas. Dėl to, kad kardinaliai skiriasi nuo nukentėjusiojo parodymų, anot nuteistojo gynėjo, kritiškai turėjo būti vertinami ir liudytojo G. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Tačiau teisėjų kolegija, išanalizavusi šių asmenų parodymus, sulyginusi juos tarpusavyje, tiek su nukentėjusiojo ir liudytojo K. M., asmens, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta į atskirą – A. A. parodymais, nesutinka su tokiais apelianto teiginiais. Teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad E. Ž. galimai apkalba A. Č. norėdamas jam atkeršyti. Kad E. Ž. nesiekia apkaltinti A. Č. nebūto nusikaltimo padarymu, manytina atsižvelgus į tai, kad E. Ž. A. Č. prašymu net buvo sutikęs prisiimti kaltę dėl H. K. sužalojimo. Šią aplinkybę be paties E. Ž. nurodė ir liudytojas K. M.. Tarp nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų esantys netikslumai dėl prieš nukentėjusįjį atliktų smurtinių veiksmų eiliškumo nevadintini esminiais prieštaravimais. Faktiniai duomenys patvirtina, kad muštynių metu buvo didelis sambrūzdis, liudytojai buvo apklausiami praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui nuo įvykio, tad sunku tikėtis, kad jie labai tiksliai atkartotų visų įvykių chronologiją ir nesusipainiotų detalėse. Be to, stresinės situacijos turi įtakos įvykio eigos fiksavimui ir įsiminimui. Paaiškinimų neatitikimai, kas ir po ko, kurioje gyvenamosios patalpos vietoje sudavė smūgius, negali būti besąlygiškas pagrindas atmesti nukentėjusiojo ar liudytojų parodymus. Kita vertus, faktas, kad A. Č. smūgiavo H. K. taburete metalinėmis kojomis ir kad būtent dėl smūgio taburete į kojas H. K. buvo sulaužytas kairės kojos blauzdikaulis, nekelia abejonių ir tai šioje byloje sprendžiant A. Č. kaltės klausimą, yra svarbiausia.

Kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, liudytojo A. J. parodymai nepaneigia aplinkybės, kad A. Č. taburete metalinėmis kojomis sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo H. K. sveikatą. Liudytojas A. J. nurodė, kad muštynių metu tik kelias minutes buvo su A. Č. šio sekcijoje. Kada prasidėjo muštynės ir kiek jos truko, liudytojas nežino. Faktas, kad A. J. kurį laiką buvo su A. Č., neįrodo, jog A. Č. negalėjo sumušti H. K., kadangi, kaip nurodė liudytojas A. J., kai jis ėjo pas A. Č., muštynės jau vyko. Iš nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų matyti, kad A. Č. H. K. atžvilgiu atliko smurtinius veiksmus muštynių pradžioje, o toliau mušimą tęsė kiti gyvenamojoje patalpoje buvę nuteistieji. Kad A. Č. po to, kai sužalojo H. K., būtų likęs patalpoje ir stebėjęs tolimesnę įvykių eigą, nenurodė nei nukentėjusysis, nei kiti liudytojais apklausti asmenys. Įvertinus šias aplinkybes, galima daryti išvadą, kad A. J. su A. Č. buvo jau po to, kai šis sužalojo H. K..

Nuteistasis A. Č. apeliaciniame skunde akcentuoja T. Š. parodymus, kad šis nurodė, jog A. Č. nukentėjusiojo nemušė, tai padarė visai kitas asmuo, kurį jis bijo įvardinti, tačiau faktą, kad visgi A. Č. mušė nukentėjusįjį su taburete metalinėmis kojomis, kaip minėta, patvirtino pats nukentėjusysis, liudytojai E. Ž., K. M., G. K., asmuo, kurio atžvilgiu byla išskirta į atskirą. Kaip jau minėta anksčiau, nagrinėjamoje byloje reikia atsižvelgti į tai, kad visi nuteistieji, nukentėjusysis ir liudytojai kartu atliko, atlieka arba dar atliks laisvės atėmimo bausmę, todėl turi skirtingus interesus apginti ar apkaltinti jiems palankius asmenis. Todėl ir T. Š. parodymai, kad jis negali įvardinti H. K. mušusio asmens gali būti sąlygoti baimės aukštesnės kastos, kuriai priklauso A. Č., nuteistųjų.

Visiškai neatitinka faktinių bylos aplinkybių nuteistojo A. Č. teiginiai, kad liudytoja L. V. parodė, jog nukentėjęs jai sakė, jog susižalojo pats. Iš teisiamojo posėdžio protokole užfiksuotų liudytojos L. V. parodymų matyti, kad ji paaiškino, jog T. Š. jai nurodė, kad susižalojo pats, o nukentėjusysis H. K. sakė, kad jį sužalojo kiti nuteistieji, nes sužinojo, kad jis vagia maistą. Pirmos apklausos metu H. K. neįvardijo, kas jį sužalojo.

Nors nukentėjusysis, paimdamas svetimus maisto produktus, elgėsi neteisėtai, tačiau tokį jo elgesį laikyti provokuojančiu, kaip kad teigia nuteistasis A. Č., o juo labiau pripažinti tai nuteistųjų atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme nėra pagrindo. Teismų praktikoje provokuojančiu pripažįstamas toks nukentėjusiojo elgesys, kuris suformuoja kaltininko vidines paskatas (motyvą) padaryti nusikalstamą veiką. Sprendžiant, ar nukentėjusio asmens elgesys buvo provokuojantis (BK 59 str. 1 d. 6 p), yra vertinama, kiek toks elgesys prieštarauja moralės ir dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę bei orumą, ar tas elgesys buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, ar buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi veiksmai, kurie paskatino kaltininką prieš jį nusikalsti. Taip pat įvertinami nukentėjusiojo bei kaltininko tarpusavio santykiai ir jų asmenybės bei nukentėjusiojo elgesys iki nusikaltimo padarymo. Laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo laikytis nustatytos pataisos įstaigos tvarkos, jiems draudžiama naudoti psichinį ar fizinį smurtą prieš kitus asmenis (nuteistuosius), toleruoti subkultūros reiškinius. Tad nustačius, jog buvo padarytas kažkoks pažeidimas ar nusikaltimas, šiuo atveju pavogtas maistas, apie tai jie turi pranešti pataisos įstaigos pareigūnams, o ne naudodami fizinį smurtą patys bausti pažeidimą padariusį asmenį. Toks nuteistųjų elgesys, kada laikantis nuteistųjų subkultūros tradicijų už tam tikrus pažeidimus nuteistieji kitiems asmenims taiko savas bausmes, negali būti toleruojamas. Atsižvelgus į šias aplinkybes, nukentėjusiojo H. K. elgesys, nors ir buvo neteisėtas, nelaikytinas provokuojančiu BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme.

Nuteistojo A. Č. apeliaciniame skunde taip pat akcentuojamas atlikto ikiteisminio tyrimo aplaidumas, kadangi dingo pagrindinis įrodymas – kėdė, su kuria buvo sužalotas H. K.. Anot nuteistojo, atlikus ekspertizę būtų paneigta jo kaltė sunkiai sutrikdžius H. K. sveikatą. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su nuteistojo teiginiais dėl neva aplaidžiai atlikto ikiteisminio tyrimo. Baudžiamojo proceso įstatymas neįpareigoja prokuroro ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu tiriamu atveju atlikti visus minėtame įstatyme numatytus procesinius veiksmus. Baudžiamojo proceso paskirties esmei būdingi ekonomiškumo, proporcingumo, greitumo principai, įpareigojantys už ikiteisminį tyrimą atsakingus pareigūnus per trumpiausią laiką atlikti tyrimą ir atskleisti nusikalstamą veiką (BPK 2 straipsnis). Taigi, kokius procesinius veiksmus, tyrimus ir pan. reikalinga atlikti, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia ikiteisminio tyrimo pareigūnas ir už ikiteisminį tyrimą atsakingas prokuroras, ir vien tai, kad kažkurie, pareigūnų manymu, nebūtini tyrimai nebuvo atlikti, nėra pagrindas išvadai, kad ikiteisminis tyrimas atliktas neišsamiai. Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu kaip daiktinis įrodymas nebuvo paimta taburetė, su kuria buvo sužalotas H. K., neatlikta ekspertizė, nereiškia, kad ikiteisminis tyrimas atliktas aplaidžiai, neišsamiai, kadangi byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, kad būtent A. Č. sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo H. K. sveikatą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visa, kas išdėstyta, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl A. Č. pripažinimo kaltu padarius BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinių skundų argumentais nėra teisinio pagrindo.

Dėl nuteistojo S. R. apeliacinio skundo

Nors nuteistasis S. R. neigia padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą, jo kaltę patvirtina nukentėjusiojo H. K., liudytojų E. Ž., K. M., G. K., asmens kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta į atskirą – A. A. parodymai, kurie tarpusavyje neprieštarauja, vienas kitą papildo ir sudaro nuoseklią, logišką įrodymų grandinę, patvirtinančią nukentėjusiojo nurodytą įvykių seką bei sužalojimo aplinkybes.

Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis parodė, kad ryte jam atėjus į gyvenamąją patalpą, joje buvo A. Č., S. R., T. Š., A. A. ir kiti nuteistieji. Kad aiškinantis vagystės iš virtuvėlės aplinkybes gyvenamojoje patalpoje buvo ir nuteistasis S. R., teisiamojo posėdžio metu patvirtino liudytojai K. M., E. Ž.. Nukentėjusysis parodė, kad po A. Č. suduotų smūgių jį S. R. nutempė į patalpos vidurį. Ten jam buvo suduotas smūgis į veidą. Kas sudavė į veidą, neatsimena. Nuo smūgio į veidą jis nukrito ir tada jį ėmė spardyti A. A.. Nukentėjusysis pareiškė, jog pretenzijų S. R. neturi ir kad ikiteisminio tyrimo metu jis negalėjo meluoti. Nors teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis teigė, kad pretenzijų S. R. neturi ir neprisimena, kas jam sudavė į veidą patalpos viduryje, tačiau jis parodė, kad būtent S. R. jį nutempė į gyvenamosios patalpos vidurį. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis H. K. duodamas iš esmės analogiškus parodymus dėl prieš jį atliktų smurtinių veiksmų eiliškumo, parodė, kad po A. Č. smūgių būtent S. R. nusitempė jį nuo lovos į miegamosios patalpos vidurį ir sudavė jam iš delno į kairę veido sritį, dėl ko jis nugriuvo ant žemės. Kad S. R. sudavė nukentėjusiajam patvirtina ir ikiteisminio tyrimo metu duoti liudytojo G. K. ir asmens, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta į atskirą, parodymai.

Teisiamojo posėdžio metu liudytojas G. K. atsisakė patvirtinti savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, tvirtindamas, jog apklausos metu pareigūnai jam darė spaudimą, todėl jis davė neteisingus parodymus, tačiau pirmosios instancijos teisme apklausus ikiteisminio tyrimo pareigūną G. L., šis paneigė liudytojo G. K. teiginius apie tai, kad pareigūnai liudytojui būtų grasinę ir nurodę, kokius parodymus duoti. Atsižvelgusi į ikiteisminio tyrimo pareigūno G. L. parodymus, į tai, kad byloje nėra jokių faktinių duomenų apie tai, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai būtų grasinę liudytojams, kad G. K. niekur nesikreipė dėl jam daromo poveikio, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismas, spręsdamas S. R. kaltės klausimą, pagrįstai vadovavosi G. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Kaip jau minėta, nors tiesiogiai teismas, priimdamas nuosprendį, negali vadovautis parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, tačiau parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, perskaitymas ir analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui, todėl jie gali ir turi būti vertinami (BPK 276 str. 4 d.). Tad nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į tai, kad nuteistieji, nukentėjusysis ir liudytojai kartu atliko, atlieka laisvės atėmimo bausmę tuose pačiuose pataisos namuose, kur galioja atskiros savitarpio bendravimo taisyklės, pagrįstai manytina, kad jie iš baimės ar dėl kitų priežasčių ne visi yra suinteresuoti duoti teisingus parodymus, todėl sprendžiant S. R. kaltės klausimą, vadovaujamasi ir dalimi nukentėjusiojo bei liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų.

Visų aukščiau aptartų duomenų pakanka konstatuoti, jog S. R. sudavė nukentėjusiajam H. K. į veidą, dėl jo ir bendrininkų veiksmų H. K. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata. Nuteistojo S. R. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Vertinant paties S. R. parodymus, matyti, kad jie yra prieštaringi, todėl teismas pagrįstai juos vertino kritiškai, kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teisiamojo posėdžio metu S. R. aiškino, kad tuo metu, kai buvo mušamas H. K., jis buvo stalių dirbtuvėse. Jis H. K. galėjo pastumti pečiu išeidamas. Apeliacinės instancijos teisme jis taip pat tvirtino, kad tuo metu buvo nuėjęs į dirbtuves pasiimti stalo. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu jis tvirtino, jog radus pas H. K. po antklode sūrio trupinių, keletas nuteistųjų pradėjo H. K. mušti. Kadangi patalpoje buvo daug nuteistųjų, jis sunkiai atsimena, kas ir kokiais veiksmais mušė H. K.. Matė, kaip T. Š., norėdamas suduoti H. K., susižalojo sau ranką. Po to jis išėjo iš patalpos pečiu pastūmęs H. K. ir kas vyko toliau nematė (t. 2, b. l. 52).

Teisėjų kolegija kritiškai vertina ir apeliacinės instancijos teisme apklausto liudytojo O. B. parodymus, kadangi jie prieštaringi. Liudytojas O. B. parodė, kad S. R. sambrūzdyje nedalyvavo, tuo metu, kai vyko sambrūzdis ir kai po sambrūzdžio pro šalį ėjo H. K., jis buvo su S. R. koridoriuje. Po to, kai išgirdo S. R. aiškinimą apie tai, kad jis buvo nuėjęs pasiimti stalo, O. B. jau tvirtino, kad S. R. gal buvo nuėjęs į dirbtuves pasiimti stalo. Tokie O. B. parodymai negali būti laikomi patikimais ir vertinami kaip siekis S. R. padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visa, kas išdėstyta, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl S. R. pripažinimo kaltu padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti nuteistojo apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.

Dėl nuteistojo T. Š. apeliacinio skundo

Nuteistasis T. Š. apeliaciniame skunde pateikia alternatyvius prašymus – jį išteisinti arba sušvelninti bausmę, tačiau prašymas jį išteisinti visiškai nemotyvuotas ir, atsižvelgus į apeliacinio skundo turinį, galima daryti išvadą, jog yra sąlygotas noro, jog jam nebūtų paskirta reali laisvės atėmimo bausmė.

T. Š. visiškai prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą. Apklausiamas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu jis parodė, kad 2012-10-04 iš aukštesnės kastos nuteistųjų gavęs nurodymą sumušti H. K., 63 brigados gyvenamojoje patalpoje jis nukentėjusiajam sudavė vieną kartą delnu, po to kumščiu. Kadangi smūgiuodamas pats susižeidė ranką, daugiau H. K. nemušė. Kad T. Š. sudavė nukentėjusiajam teisme patvirtino liudytojas E. Ž.. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis ir liudytojai K. M. bei G. K. nurodė, jog T. Š. smūgiavo H. K.. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs paties T. Š., nukentėjusiojo H. K., liudytojų K. M., E. Ž., G. K. parodymus, padarė pagrįstas išvadas dėl T. Š. kaltės padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, pagrįstai pripažino T. Š. kaltu padarius jam inkriminuotą nusikaltimą.

Bausmė nuteistajam T. Š. skirta teisingai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, įtvirtinti BK 54 straipsnyje, bei BK 61 straipsnio 2 dalies nuostatos nepažeistos. Apylinkės teismas nurodė motyvus dėl laisvės atėmimo bausmės skyrimo bei jos dydžio ir apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo su jais nesutikti.

Teismas, parinkdamas bausmės rūšį, pagrįstai ir tinkamai įvertino T. Š. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį – padarytas tyčinis nesunkus nusikaltimas. Apylinkės teismas taip pat įvertino nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis – T. Š. anksčiau ne kartą teistas, nusikaltimą padarė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose. Kadangi naują nusikaltimą padarė neišnykus ir nepanaikinus ankstesnio teistumo taip pat už tyčinius nusikaltimus, jis laikomas recidyvistu (BK 27 str. 1 d.), o pagal BK 56 straipsnio 1 dalį recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė, kas nagrinėjamu atveju pagrįstai ir buvo padaryta. Atsižvelgiant į tai, kad nustatyta viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė – nuteistasis kaltę pripažino ir nuoširdžiai gailisi, viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstama veika padaryta veikiant bendrininkų grupe, už T. Š. padarytą nusikaltimą paskirta mažesnė nei sankcijos vidurkis bausmė. Ši bausmė nėra aiškiai per griežta, atitinka veikos ir nuteistojo pavojingumą ir yra būtina bei pakankama užtikrinti BK 41 straipsnyje numatytus tikslus, ją švelninti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Pažymėtina, kad teismas, bendrindamas skundžiamu nuosprendžiu už T. Š. padarytą nusikaltimą paskirtą bausmę su bausme, paskirta Joniškio rajono apylinkės teismo 2014-03-19 nuosprendžiu, parinko ne patį griežčiausią bausmių bendrinimo būdą – bausmes subendrino iš dalies sudėdamas, todėl ir galutinę subendrintą bausmę laikyti aiškiai per griežta ir švelninti nėra teisinio pagrindo.

Nuteistojo T. Š. prašymas jam taikyti BK 75 straipsnio nuostatas atmestinas, kadangi nėra pagrindo daryti išvadai, jog bausmės tikslai nebus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. T. Š. anksčiau ne kartą teistas, nusikaltimą, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė pataisos namuose atlikdamas laisvės atėmimo bausmę. Tokios nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad jo nusikalstami poelgiai nėra atsitiktiniai ir rodo, kad jis nepadarė išvadų dėl savo elgesio, todėl tik realus laisvės atėmimo bausmės atlikimas padės pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, kad nuosprendyje negali būti formuluočių, liudijančių apie dar nenuteistų, nuo baudžiamosios atsakomybės neatleistų ir toje byloje neteisiamų asmenų kaltę padarius nusikalstamą veiką. Faktiniai bylos duomenys patvirtina, kad A. A. pasislėpė, jo atžvilgiu byla išskirta į atskirą, ką pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje, A. A. kaltės klausimas nespręstas, todėl teismas nepagrįstai, dėstant nustatytas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nurodė, kad veika padaryta kartu su A. A.. Taigi, esant paminėtoms aplinkybėms, nustatomojoje nuosprendžio dalyje pirmosios instancijos teismas privalėjo nurodyti, kad nusikalstama veika padaryta veikiant su asmeniu, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta į atskirą (kadangi šio asmens amžius pakankamas baudžiamajai atsakomybei, dėl gebėjimo suvokti ir valdyti savo veiksmus abejonių nėra). Pažymėtina, kad, nors nuosprendyje teismas įvardijo asmenį, su kuriuo nuteistieji padarė nusikalstamas veikas, tai nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, dėl kurio skundžiamas nuosprendis turėtų būti panaikintas. Šioje dalyje nuosprendis keičiamas (BPK 328 straipsnio 4 punktas)

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, nustatė:

Aprašomoji dalis

T. Š., S. R., A. Č. ir asmuo, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, 2012-10-04 apie 9 val., atlikdami laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini) brigados gyvenamojoje patalpoje, veikdami bendrininkų grupėje, asmeninio konflikto metu, tyčia, A. Č. sudavus nukentėjusiajam H. K. nenustatytą skaičių smūgių taburete į nugarą, kojas, po to metaliniu strypu į galvą, rankas, tuo padarius nukentėjusiajam atvirą kairio blauzdikaulio lūžį, muštines žaizdas kairėje blauzdoje, galvoje, veide, poodines kraujosruvas kairėje kojoje, tai yra sunkų sveikatos sutrikdymą, tuo pačiu metu T. Š. kartu su S. R. ir asmeniu, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, suduodant nenustatytą skaičių smūgių nukentėjusiajam H. K., tai yra S. R. suduodant ranka į kairę veido sritį, asmeniui, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, spardant kojomis į dešinę koją, T. Š. suduodant smūgius į įvairias kūno vietas, tuo bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam kraujosruvas veide, rankose, krūtinėje, nugaroje, dešinėje kojoje, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė pažymas, patvirtinančias išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, T. Š. (advokato užmokestis - 34,75 Eur) (t. 6, b. l. 157), A. Č. (advokato užmokestis -92,64 Eur) (t. 7, b. l. 42), S. R. (advokato užmokestis – 133,17 Eur) (t. 7, b. l. 44). BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (žr., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Dėl šių priežasčių antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistųjų T. Š., S. R., A. Č. neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nuosprendį pakeisti:

Nustatyti, kad T. Š., S. R., A. Č. ir asmuo, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, 2012-10-04 apie 9 val., atlikdami laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini) brigados gyvenamojoje patalpoje, veikdami bendrininkų grupėje, asmeninio konflikto metu, tyčia, A. Č. sudavus nukentėjusiajam H. K. nenustatytą skaičių smūgių taburete į nugarą, kojas, po to metaliniu strypu į galvą, rankas, tuo padarius nukentėjusiajam atvirą kairio blauzdikaulio lūžį, muštines žaizdas kairėje blauzdoje, galvoje, veide, poodines kraujosruvas kairėje kojoje, tai yra sunkų sveikatos sutrikdymą, tuo pačiu metu T. Š. kartu su S. R. ir asmeniu, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, suduodant nenustatytą skaičių smūgių nukentėjusiajam H. K., tai yra S. R. suduodant ranka į kairę veido sritį, asmeniui, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, spardant kojomis į dešinę koją, T. Š. suduodant smūgius į įvairias kūno vietas, tuo bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam kraujosruvas veide, rankose, krūtinėje, nugaroje, dešinėje kojoje, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą.

Kitoje dalyje nuosprendžio nekeisti.

Nuteistųjų T. Š., S. R., A. Č. ir jo gynėjo advokato Arnoldo Blaževičiaus apeliacinius skundus atmesti.