Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje išnagrinėjo nuteistojo T. L. gynėjo advokato Giedriaus Danėliaus skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutarties, kuria atmestas nuteistojo T. L. prašymas dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Tadas L. Š. apygardos teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nuosprendžiu, nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 181 str. 2 d., 180 str. 1 d., 259 str. 2 d. ir jam paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams 9 mėnesiams, bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

2015 m. balandžio 8 d. Šiaulių apygardos teisme buvo gautas nuteistojo T. L. prašymas taikyti 2015 m. kovo 19 d. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso pakeitimo įstatymo Nr. XII-1554 8 str. nuostatas, pagal kurias pakeista BK 75 str. 1 d., ir atidėti jam (T. L.) paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

Taip pat gynėjo manymu, Šiaulių apygardos teismo nutartis yra neteisėta ir dėl to, kad sprendimas atmesti T. L. prašymą priimtas remiantis ne tik teisiniais, tačiau ir emociniais motyvais. Nutartyje nurodoma, kad T. L. prieš darydamas nusikalstamas veikas turėjo pagalvoti apie pasekmes, galinčias kilti ne tik jam, bet ir jo šeimai.

Motyvuojamoji dalis

N. T. Lukauskio gynėjo advokato Giedriaus Danėliaus skundas atmestinas.

Šiaulių apygardos teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta.

2015 m. kovo 19 d. BK 27, 38, 39, 55, 56, 60, 62, 75, 179 ir 187 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. XII-1554, įsigaliojusiu 2015 m. kovo 24 d., pakeista BK 75 straipsnio 1 dalis, numatant galimybę atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus). Baudžiamajame įstatyme įtvirtinus nuostatą, jog bausmės vykdymas gali būti atidėtas ir už sunkius nusikaltimus nuteistam asmeniui, šis įstatymas laikytinas nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį lengvinančiu baudžiamuoju įstatymu, kuris, vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, turi grįžtamąją galią.

Iš teismui pateiktos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad Tadas L. Š. apygardos teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nuosprendžiu, nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 181 straipsnio 2 dalį, 180 straipsnio 1 dalį, 259 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams 9 mėnesiams, bausmė paskirta atlikti pataisos namuose. Nagrinėjamu atveju nuteistasis T. L. yra nuteistas už nesunkaus, apysunkio ir sunkaus nusikaltimų padarymą, už kuriuos jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams 9 mėnesiams. Taigi, kaip teisingai nurodė skundžiamoje nutartyje teismas, šiuo atveju yra formalusis pagrindas taikyti BK 75 straipsnio nuostatas nuteistojo atžvilgiu.

Pagal teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28/2013, 2K-91/2014, 2K-536/2014), teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, pavyzdžiui: ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų. Teismas šią išvadą gali padaryti pagal visų BK 41 straipsnio nuostatų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta: ar taip asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų, kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012).

Teismas skundžiamoje nutartyje teisingai pažymėjo, kad BK 75 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas ir materialusis pagrindas bausmės vykdymo atidėjimui – tai pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Iš baudžiamosios teisės esmės kyla reikalavimas, kad kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją.

Bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, šis institutas neturi būti taikomas. BK 75 straipsnio taikymas galimas tik byloje esant tam tikrai įstatymo numatytai sąlygų visumai, be to, net ir esant šių sąlygų visumai, bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, nes tik teismas sprendžia, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismas pagrįstai konstatavo, kad nuteistojo T. L. atžvilgiu nėra materialiojo pagrindo taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, tokią išvadą padarė įvertinęs T. L. padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumą – jis nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su trimis nenustatytais asmenimis, panaudodamas fizinį smurtą, atvirai savo naudai vertė nukentėjusįjį perduoti jam pinigus, neturėdamas tam teisėto pagrindo, taip pat už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su trimis nenustatytais asmenimis, panaudodamas fizinį smurtą, nukentėjusiajam atėmė galimybę priešintis ir pagrobė nukentėjusiajam priklausančius daiktus, taip pat nuteistas už tai, kad jis neteisėtai laikė nedidelį kiekį psichotropinės medžiagos amfetamino ir augalinės kilmės medžiagos – kanapių. Į tai, kad T. L. neteistas, Raseinių rajono savivaldybės administracijos Viduklės seniūnijos charakterizuojamas teigiamai, turi nepilnametį sūnų, nedirba, buvo atsižvelgta skiriant bausmes už nusikalstamas veikas, kurių dydžiai aiškiai mažesni už jų vidurkį. Tuo tarpu nusikaltimų pobūdis ir pavojingumas, neigiamų padarinių dydis ir faktinės priežastys, kurios nulėmė T. L. tyčią nusikalsti, jo kaltės nepripažinimas, jo keliamos įvykio versijos, kurios prieštaravo surinktiems byloje įrodymams, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, atsakomybę sunkinančios aplinkybės, kad nusikalstamos veikos padarytos bendrininkų grupės, buvimas, nesudaro pagrindo manyti, kad atidėjus laisvės atėmimo bausmės, paskirtos už šias nusikalstamas veikas, vykdymą, bus pasiekti BK 41 str. numatyti bausmės tikslai. Taigi teismas įvertino visas klausimo išsprendimui reikšmės turinčias aplinkybes.

Taip pat gynėjo manymu, Šiaulių apygardos teismo nutartis yra neteisėta ir dėl to, kad sprendimas atmesti T. L. prašymą priimtas remiantis ne tik teisiniais, tačiau ir emociniais motyvais. Tokį savo manymą grindžia tuo, kad nutartyje nurodoma: „Be to, T. L. prieš darydamas nusikalstamas veikas turėjo pagalvoti apie pasekmes, galinčias kilti ne tik jam, bet ir jo šeimai.“ Šis teismo teiginys nėra paremtas baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, tačiau vien dėl to teigti, kad sprendimas atmesti T. L. prašymą priimtas remiantis emociniais motyvais, taip pat nėra pagrindo. Teismas savo sprendimą išsamiai argumentavo, skundžiama nutartis yra teisėta ir pagrįsta, tuo tarpu minėtas teismo teiginys vertintinas kaip atsakymas į nuteistojo teismui teiktame prašyme nurodytus argumentus apie sunkią jo šeimos padėtį, susijusią su dėl jo nusikalstamų veikų kilusiomis pasekmėmis.

Skunde labai plačiai dėstomi ir aprašomi argumentai, susiję su nuteistojo sveikata, su jo žmonos, motinos sveikata bei paskola bankui, su tuo, kad laisvės atėmimas turės labai neigiamų pasekmių jo ryšiams su artimaisiais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistųjų sveikatos priežiūra yra grindžiama tais pačiais principais ir vykdoma tokia pačia apimtimi, kaip ir visų gyventojų. Nuteistiesiems užtikrinamas tokios pat kokybės bei lygio gydymas kaip ir esantiems laisvėje asmenims. BVK 174 straipsnio 2 dalis nustato, kad pataisos įstaigose ir areštinėse steigiamos asmens sveikatos priežiūros įstaigos arba tarnybos. Infekcinėmis ligomis sergantiems nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę, gydyti ir laikyti steigiamos laisvės atėmimo vietų gydymo įstaigos. Taip pat BVK 174 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog nuteistajam reikalinga būtinoji medicinos pagalba, kurią suteikti laisvės atėmimo vietų ligoninėje nėra galimybių, gali būti teikiama valstybės arba savivaldybių asmens sveikatos priežiūros įstaigose užtikrinant suimtojo apsaugą. Taigi teigti, jog nuteistojo sveikata nebus tinkamai pasirūpinta, nėra jokio pagrindo. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnis nustato, kad įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Nagrinėjamu atveju T. L. yra nuteistas už kelių nusikalstamų veikų padarymą, todėl natūralu, kad iš to kyla tam tikros pasekmės, vienokiu ar kitokiu būdu varžančios kaltinamojo tam tikras jo konstitucines teises bei laisves. Skunde nurodytos aplinkybės apie jo žmonos bei motinos sveikatą, negalėjimą pasirūpinti sūnumi, yra svarbios, tačiau negali būti vertinamos atsietai nuo kitų reikšmingų aplinkybių ir nepaneigia apygardos teismo išvadų pagrįstumo dėl to, kad nuteistojo T. L. atžvilgiu nėra materialiojo pagrindo taikyti BK 75 straipsnio nuostatas. Skundo argumentai dėl to, kad T. L. visuomet nepriekaištingai laikėsi jam paskirtų įsipareigojimų, nesiekė jų išvengti, įrodė, kad sugeba laikytis įstatymų ir pateisinti valstybės jam rodomą pasitikėjimą, taip pat atmetami. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2015 m. sausio 9 d. paskelbtas Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, kuriuo nuteistajam paskirta 3 metų ir 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BPK 336 straipsnio 2 dalimi, pirmosios instancijos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo apeliacinės instancijos teismo sprendimo paskelbimo dienos, to paties straipsnio 3 dalis nustato, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis ir nutartis įsiteisėja nuo jų paskelbimo dienos. Šiaulių apygardos teismas 2015 m. sausio 23 d. priėmė patvarkymą vykdyti Šiaulių apygardos teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nuosprendį, pakeistą Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nuosprendžiu. Taip pat iš bylos duomenų matyti ir tai, kad Šiaulių apskrities VPK Kriminalinės policijos sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos pirmajame skyriuje 2015 m. kovo 19 d. buvo pradėta paieškos byla Nr. 40-07-0016-15 T. L. atžvilgiu. Iš ieškomojo sulaikymo protokolo matyti, kad T. L. buvo pasislėpęs nuo bausmės vykdymo ir sulaikytas tik 2015 m. balandžio 3 d. (4 t. b. l. 115-119). Šie objektyvūs byloje esantys duomenys paneigia gynėjo skunde išdėstytus teiginius apie T. L. elgesiu įrodytą įsipareigojimų laikymąsi, valstybės parodyto pasitikėjimo pateisinimą. Priešingai, minėti duomenys rodo nuteistojo polinkį nesilaikyti teisės normų, nuteistojo elgesys nerodo nei jo noro taisytis, nei įrodyti, jog ateityje jis nedarys naujų pavojingų veikų, nei kad jis suvokia savo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo T. L. gynėjo advokato Giedriaus Danėliaus skundą atmesti ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartį.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.