Panevėžio apygardos teismo nutartis

išnagrinėjęs J. R. skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2019 m. birželio 26 d. nutarties, kuria J. R. pratęsta priverčiamoji medicinos priemonė – priverstinis stacionarinis stebėjimas ir gydymas bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. 2016 m. lapkričio 30 d. Pasvalio rajono apylinkės teismo nutartimi J. R., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 140 straipsnio 3 dalyje, buvo taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis gydymas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis.

2. 2019 m. birželio 26 d. Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų nutartimi stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis J. R. pratęstas.

5. J. R. gynėjas advokatas Antanas Cemnolonskas teigė, kad J. R. gydymas stacionare galėtų būtų tęsiamas tik tada, jeigu jo pavojingumas būtų neišnykęs.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas.

6. Išnagrinėjęs skundo argumentus, teismui pateiktą medžiagą bei skundžiamą teismo nutartį, skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, kad Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų skundžiama 2019 m. birželio 26 d. nutartimi nepagrįstai J. R. pratęsta taikoma priverčiamoji medicinos priemonė.

6.1. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 str. 6 d. ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 405 str. 4 d. įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Šių priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris parinkdamas medicinos priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas (BK 98 str.), bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, kuri yra rekomendacinio pobūdžio.

6.2. Pažymėtina, jog priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesas yra specifinis, nes minėtos medicinos priemonės yra kartu ir gydymo, ir valstybės prievartos priemonių derinys. Paskirta priverčiamoji medicinos priemonė turi būti tokia, kuri ne tik užtikrintų pavojingą veiką padariusio asmens interesų (sveikatos) apsaugą, bet ir apsaugotų visuomenę nuo kitų galimų sutrikusios psichikos asmens pavojingų veikų. Pagrindiniai kriterijai, į kuriuos teismas atsižvelgia parinkdamas priverčiamąsias medicinos priemones, yra šie: 1) psichikos sutrikimas ir jo sunkumas; 2) padarytos pavojingos veikos pobūdis; 3) pavojus, kurį asmuo gali sukelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai. Tuo tarpu, kai sprendžiamas priverčiamosios medicinos priemonės pratęsimo, pakeitimo ar panaikinimo klausimas, atsižvelgiama ir į tai, ar asmens psichinė sveikatos būklė gerėja, ar blogėja, ar išlieka nepakitusi, taip pat į jo socialinį pavojingumą. BPK 405 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad teismas išnagrinėjęs ir išsprendęs priverčiamosios medicinos priemonės <... rūšies pakeitimo...> klausimą pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą pakeičia pirmiau taikytos priverčiamosios medicinos priemonės rūšį, – jeigu asmens sveikatos būklė pasikeitė. Taigi, teismas parinkdamas medicinos priemonės rūšį, turi atsižvelgti į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, kuri yra ne privaloma, o kaip minėta tik rekomendacinio pobūdžio.

6.3. Šiuo nagrinėjamu atveju būtina paminėti, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) gausioje praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, kad iš asmens negali būti atimta laisvė vien dėl to, kas jis „psichiškai nesveikas“. Tam turi būti išpildytos trys sąlygos: turi būti aišku, jog asmuo turi psichikos negalią, t. y. kad asmuo aiškiai serga psichikos liga, kuri nustatyta objektyvia medicinos išvada; psichikos negalia turi būti tokio pobūdžio ar laipsnio, kad pateisintų priverstinį izoliavimą; priverstinio izoliavimo pratęsimo teisėtumas priklauso nuo to ar psichikos sutrikimas išlieka (Winterwerp prieš Nyderlandus, 1979 m. spalio 24 d. § 37 Series A. no 33; Stanev prieš Bulgariją [DK] Nr. 36760/06, § 145 ECHR 2012). Be to, EŽTT pabrėžė, jog asmens laisvės apribojimas yra ypatinga priemonė, todėl jos taikymą galima pateisinti tik tada, kai jokios kitos priemonės yra nepakankamos asmenims ar viešajam interesui apsaugoti (O. G. prieš Latviją, Nr. 66095/09, § 81, 2014 m. rugsėjo 23 d.; Lazariu prieš Rumuniją, Nr. 31973/03, § 125, 2014 m. lapkričio 13 d.).

6.4. Nagrinėjamu atveju skundą nagrinėjantis teismas neabejoja, kad J. R. išties turi psichikos negalią (diagnozuotas lengvas protinis atsilikimas su ryškiu elgesio sutrikimu), tačiau atsižvelgus į skundžiamos nutarties turinį, komisijos akto išvadas, atstovės V. P. paaiškinimus, byloje esančius kitus duomenis bei EŽTT praktiką panašaus pobūdžio bylose, pagrindo manyti, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai įvertino bylos duomenis bei pagrįstai pratęsė priverčiamosios medicinos priemonės taikymą, pagrindo nėra.

6.5. Vertindamas asmens psichinę sveikatą ir su ja susijusį socialinį pavojingumą, skundą nagrinėjančio teismo nuomone, pirmos instancijos teismas padarė klaidą ir priėmė bylos duomenimis nepagrįstą sprendimą. Sprendimą priėmusiam teismui viena iš esminę reikšmę turėjusių aplinkybių sprendžiant priverčiamosios medicinos priemonės taikymo klausimą, visų pirma turėjo būti J. R. psichinės būklės bei jo pavojingumo įvertinimas. Pažymėtina ir tai, kad BPK nekeliama sąlyga kokiu nors būdu užtikrinti taikomą ambulatorinį stebėjimą, tai yra visų pirma paties besigydančio asmens pareiga nustatytu laiku kreiptis į pirminės psichikos sveikatos priežiūros įstaigą ir reguliariai vartoti medikamentus.

6.6. Visuma byloje esančių duomenų patvirtina, jog J. R. psichinė būsena yra pasikeitusi (būklė gerėjanti), agresijos nestebima, vaistus vartoja noriai. Be to, Rokiškio psichiatrijos ligoninės įgaliota atstovė V. P. teisiamojo posėdžio metu taip pat patvirtino, kad J. R. psichinė sveikatos būklė yra stabili, įstaiga prašo gydymą tęsti tik dėl socialinės padėties, nes nėra kam juo pasirūpinti. Be kita ko, apygardos teismas taip pat atkreipia dėmesį ir į tai, jog J. R. padaryta įstatymo uždrausta veika nesukėlė jokių sunkesnių padarinių – susiklosčius tam tikroms nepalankioms aplinkybėms, kilus konfliktui, J. R. sukėlė kitam asmeniui fizinį skausmą suduodamas šepečio mediniu kotu. Įvertinus ir tai, jog bylos medžiagoje nėra nustatyta esminių duomenų apie pablogėjusią (blogėjančią) ar nestabilią J. R. psichinę sveikatos būklę ir dėl to padidėjusio labiau, nei buvo nustatyta pirmiau jo socialinio pavojingumo, teigti, kaip nurodyta skundžiamoje nutartyje, jog jis nekritiškas ligai, kad nėra galimybės užtikrinti jo gydymo tęstinumo ambulatorinėmis sąlygomis, nėra jokio pagrindo.

6.7. J. R. prieš patenkant į gydymo įstaigą mokėsi, baigė 10 klasių, yra pakankamai raštingas (pateikė asmeniškai rašytą skundą, išsiuntė užklausimą savivaldybei dėl paramos) ir geba suprantamai dėstyti savo mintis ir atsakyti į jam užduodamus klausimus, kuo galėjo įsitikinti skundą nagrinėjantis teismas ir kiti šio proceso dalyviai. Be to, J. R. gauna neįgalumo pensiją, turi galimybę gauti vienkartinę išmoką pirmajam būstui įsigyti, turi artimuosius (G. S. gyv. (duomenys neskelbtini)), kuri sutinka jam suteikti gyvenamąjį plotą, ir, kaip pats teigia, yra motyvuotas toliau vartoti vaistus, t.y., egzistuoja didelė tikimybė, kad jis gali realizuoti savo turimus gebėjimus, įveikti įprastus gyvenimo sunkumus, pagal galimybes ir sveikatos būklę dirbti ir dalyvauti visuomenės gyvenime.

6.8. Taigi skundą nagrinėjančio teismo įsitikinimu, šių duomenų visuma neleidžia daryti išvados, kad egzistuoja reali grėsmė, jog J. R. savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui, todėl vertinama, kad J. R. gydymas ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis šiai dienai bus kur kas efektyvesnis nei stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

7. Esant šioms aplinkybėms skundžiama nutartis naikinama ir dėl skundo priimamas naujas sprendimas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 405 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 442 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2 dalimi,

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2019 m. birželio 26 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimą dėl priverčiamosios medicinos priemonės pratęsimo J. R. atmesti.

Pakeisti J. R. pirmiau taikytos priverčiamosios medicinos priemonės rūšį – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis (VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje) į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis (VšĮ Pasvalio pirminės asmens sveikatos priežiūros centre).

Nutartis neskundžiama.