- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-02-08
- Bylos Nr.
- 2A-110-340/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Ieškovas
- UAB „Stenrosus“
- Atsakovas
- Vilniaus
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, G. D., Vilniaus apskrities viršininko administracija
- Kategorijos
- 50.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Stenrosus“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. liepos 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Stenrosus“ ieškinį atsakovui Vilniaus m. savivaldybės administracijai dėl žemės nuomos mokesčio grąžinimo; tretieji asmenys Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, G. D. ir Vilniaus apskrities viršininko administracija.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo už 2005 m. ir 2006 m. sumokėtą 18 306,28 Lt dydžio žemės nuomos mokestį ir sumokėtą žyminį mokestį – 549,18 Lt. Nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsisakymas tenkinti prašymą grąžinti už 2005 m. ir už 2006 m. žemės nuomos mokestį – 18 306,28 Lt yra neteisėtas. Atsižvelgiant į tai, kad 2004-03-01 pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta tarp G. D. ir ieškovo teismo nutartimi pripažinta negaliojančia, ieškovo nuomone, ieškovas nuo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo momento neturėjo teisinio pagrindo nekilnojamojo turto valdymui, naudojimui ir disponavimui, pirkimo – pardavimo sutartis nesukūrė ieškovui jokių teisių ir pareigų, susijusių su turtu. Ieškovas įsigijo pastatus ir nebuvo žemės, už kurią mokėjo mokesčius savininkas, taip pat nebuvo sudaręs žemės nuomos sutarties. Sandorį pripažinus negaliojančiu ir pritaikius restituciją, šalys grąžinamos į tą pačią padėtį, kurioje jos buvo iki pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, todėl ieškovas teisės faktiškai naudotis turtu neturėjo nuo jo įsigijimo momento, todėl jis negali būti laikomas teisėtu žemės naudotoju. Ieškovas niekada nebuvo žemės naudotojas ir teisinio pagrindo žemės nuomos mokesčio mokėjimui nėra. Dublike nurodė, kad teisinis pagrindas mokėti žemės nuomos mokestį buvo 2004-03-01 nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis, kuria ieškovas įsigijo pastatus valstybiniame žemės sklype, ši sutartis buvo pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento, todėl jos pagrindu negalėjo susiklostyti jokie teisiniai santykiai, tame tarpe ir žemės naudojimo teisiniai santykiai. Be to įsigijus pastatus, jie iš karto buvo areštuoti, dėl jų prasidėjo teisminiai ginčai, todėl UAB „Stenrosus“ faktiškai nei pastatų, nei žemės sklypo niekada nenaudojo. Ieškovas neturėjo teisės faktiškai naudotis turtu (pastatais ir žeme) nuo jo įsigijimo momento ir atitinkamai neturėjo pareigos mokėti žemės nuomos mokesčio už valstybinę žemę, kuri po teismo sprendimo buvo grąžinta valstybei.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad svarbu nustatyti, ar ieškovas buvo žemės sklypo prie pastatų Lizdeikos g. 5, Vilniuje, naudotojas. Byloje nėra duomenų, jog valstybės įgaliota institucija, t. y. apskrities viršininkas, būtų prieštaravęs tam, kad ieškovas naudoja žemės sklypą prie pastatų Lizdeikos g. 5, Vilniuje. UAB „Stenrosus“ pateiktos 2005 m. ir 2006 m. valstybinės žemės nuomos mokesčių deklaracijos bei nuomos mokesčio sumokėjimas patvirtina, kad pats ieškovas laikė save valstybinės žemės nuomininku. Nesutinka su ieškovo pozicija, kad ieškovas niekada nebuvo žemės sklypo naudotojas, nes 2004-03-01 pastatų Lizdeikos g. 5, Vilniuje pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta tarp G. D. ir UAB „Stenrosus“ Lietuvos apeliacinio teismo 2006-10-24 sprendimu buvo pripažinta negaliojančia, o pagal CK 1.95 str. 1 d., jei sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jis laikomas negaliojančiu ab initio. Teismai visiškai nenagrinėjo ir nesprendė klausimo dėl faktinių valstybinės žemės sklypo prie minėtų pastatų nuomos santykių, galiojimo. Nurodė, kad faktiniai žemės sklypo prie pastatų Lizdeikos g. 5, Vilniuje nuomos santykiai susiklostė ne 2004-03-01 pastatų pirkimo-pardavimo sutarties, bet ieškovo bei valstybės įgaliotos institucijos, t. y. Vilniaus apskrities viršininko administracijos, konkliudentinių veiksmų pagrindu. Pastatų pirkimas-pardavimas ir žemės nuoma yra du atskiri, savarankiški sandoriai, kurių tiek dalykas, tiek sudarymo forma, tiek šalys yra skirtingos, todėl vieno sandorio pripažinimas negaliojančiu ab initio savaime nereiškia, kad dėl to ir kitas sandoris yra negaliojantis.
Atsiliepime į ieškinį tretysis asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija nurodė, kad nuo 2003-01-01 mokesčių inspekcija valstybinės žemės nuomos mokesčio neadministruoja, todėl priimtas teismo sprendimas neturės įtakos jos teisėms ir pareigoms.
Atsiliepime į ieškinį tretysis asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija nurodė, kad žemės nuomos mokesčio administravimas yra priskirtoji Vilniaus miesto savivaldybės funkcija.
Tretysis asmuo G. D. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
Vilniaus m. 1 apylinkės teismas 2009-07-02 sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovo UAB ,,Stenrosus“ 195,60 Lt bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą. Teismas nustatė, kad 2007-06-18 LAT civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2009 nutartimi nustatė, kad 2003-02-05 pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią buvo parduotas pastatas, esantis Lizdeikos g. 5, Vilniuje kurį nupirko iš Lietuvos Švietimo darbuotojų profsąjungos UAB ,,Tertius“ bei 2003-02-10 perdavimo-priėmimo aktas pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento. Taipogi buvo pripažinta negaliojančia 2004-03-01 minėto pastato pirkimo-pardavimo sutartis tarp G. D. ir ieškovo, konstatuojant, kad ieškovas UAB ,,Stenrosus“ buvo nesąžiningas įgijėjas todėl įpareigojo pastarąjį perduoti turtą valstybei. Ieškovas už faktinį naudojimąsi žemės sklypu po ginčo pastatu sumokėjo nuomos mokestį už 2005 m. 11 649 Lt už 2006 m. 6 656,83 Lt, iš viso 18 306,28 Lt. Teismas nesutiko su ieškovo argumentu, kad pripažinus pirkimo sandorį negaliojančiu ab initio neatsirado teisinis pagrindas nuomos santykiams nei nuomos mokesčiui. Teismas konstatavo, kad tarp šalių susiklostė faktiniai nuomos santykiai ieškovui nupirkus pastatus valstybiniame žemės sklype, kurio naudojimui neprieštaravo Vilniaus apskrities viršininko administracija, o pats ieškovas laikė save žemės naudotoju, nes už du metus mokėjo nuomos mokestį. Susiklosčiusius žemės nuomos faktinius santykius patvirtina įrodymai dėl ko atsiradę faktiniai teisiniai nuomos santykiai neprarado teisinės reikšmės po sandorio pripažinimo negaliojančiu. Be to teismas pripažino negaliojančiu ne nuomos sandorį, o turto (pastato, esančio ant nuomojamo žemės sklypo) pirkimo-pardavimo sandorį. Teismo nuomone, net jei būtų pripažintas negaliojančiu nuomos sandoris, dėl to nebūtų išnykęs naudojimosi žemės sklypu faktas ir iš jo išplaukiančios teisinės pasekmės. Restitucijos taikymas apima šiuo atveju tik santykius, kurie susiklostė vykdant ginčo sutartį, pirkėjas ir pardavėjas buvo sugrąžinti į ankstesnę padėtį, į status quo, kas šiuo atveju ir buvo padaryta-ieškovas UAB ,,Stenrosus“ buvo įpareigotas perduoti valstybei nekilnojamuosius daiktus, o iš pardavėjo G. D. ieškovui UAB ,,Stenrosus“ priteista 2,1 mln. litų. Todėl nuomos santykiams ieškovo argumentas taikyti restituciją nėra pagrįstas. Be to teismas, sutikdamas su atsakovo argumentais pažymėjo, kad ieškovas teismo sprendimais pripažintas nesąžiningu turto įgijėju, todėl jeigu ir mano, kad dėl sandorio patyrė nepagrįstų išlaidų, tai dėl to neturėtų nukentėti sąžininga šalis, šiuo atveju atsakovas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2009-07-02 sprendimą; priteisti iš atsakovo už 2005 m. ir 2006 m. sumokėtą 18 306,28 Lt dydžio žemės nuomos mokestį bei sumokėtą žyminį mokestį – 1 098,18 Lt. Apelianto nuomone, sprendimas nepagrįstas ir naikintinas. Nesutinka su teismo išvada, kad laikė save žemės naudotoju ir buvo susiklostę faktiniai nuomos santykiai. Pažymi, kad žemės nuomos mokestį mokėjo tik todėl, kad jam nuosavybės teise priklausantys pastatai buvo ant valstybinės žemės, tačiau faktiškai pastatais ir žemės sklypu niekada nesinaudojo, kadangi sudarius pirkimo-pardavimo sutartį jie iš karto buvo areštuoti, prasidėjo teisminiai ginčai; atsakovas nepateikė įrodymų, kad apeliantas naudojosi ginčo žemės sklypu. Vadovaujantis Vyriausybės nutarimu Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“, žemės nuomos mokestį moka išimtinai tik naudotojai. Kadangi sutartis, kurios pagrindu atsirado prievolė mokėti žemės nuomos mokestį buvo pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento, laikytina, kad apeliantas niekada neturėjo pastatų ant valstybinės žemės ir žemės nuomos teisiniai santykiai su valstybe niekada nebuvo susiklostę. Apeliantas nesutinka su teismo nuomone, kad pirkimo sandorį pripažinus negaliojančiu ab initio, teisinis pagrindas nuomos santykiams ir nuomos mokesčiui vis tiek buvo. Pastatai su teise naudotis žeme buvo perleisti kaip visuma vienu sandoriu, todėl jei šis sandoris negalioja nuo sudarymo momento, jo pagrindu negali susiklostyti jokie teisiniai santykiai. Kadangi teisė į pastatus bei žemę atsirado tuo pačiu pagrindu, atskirai valstybinės žemės nuomos klausimas neturi būti vertinamas, be to, nuomos sutartis su apeliantu niekada nebuvo sudaryta. Nurodo, jog teismas neargumentavo, kas įrodo naudojimosi žeme faktą ir kodėl bei kokiu pagrindu apeliantas turėtų būti pripažįstamas teisėtu žemės naudotoju, bei, ar tokie žemės nuomos teisiniai santykiai toliau tęsiasi, o jei ne, nuo kada laikomi nutrūkusiais ir koks faktas lėmė jų nutrūkimą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti ir palikti Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2009-07-02 sprendimą nepakeistą. Atsakovo nuomone, sprendimas teisėtas ir pagrįstas. Teismas teisingai įvertino visas reikšmingas bylai aplinkybes bei pagrįstai nustatė, kad tarp valstybės ir ieškovo buvo susiklostę žemės sklypo nuomos santykiai.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes bei jų ypatumus, tinkamai išaiškino bei pritaikė materialinės teisės normas, reguliuojančias šalių teisinį santykį. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, kaip ir pagrindo peržengti apeliaciniais skundais apibrėžtas bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje ribas, teisėjų kolegija nenustatė.
Byloje nustatyta, kad tretysis asmuo G. D. 2004-03-01 pirkimo-pardavimo sutartimi UAB „Stenrosus“ pardavė pastatų kompleksą, esantį Lizdeikos g. 5, Vilniuje. Teismų sprendimais šio pastatų komplekso teisinė registracija atsakovo Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos vardu bei jo tolimesni pastatų perleidimo sandoriai buvo pripažinti negaliojančiais ab initio; buvo pritaikyta restitucija. Ieškovas reikalauja grąžinti jam iš valstybės 18 306,28 Lt žemės nuomos mokesčio, sumokėto 2005-2006 m., motyvuodamas, kad pripažinus turto perleidimo sandorį negaliojančiu nuo jo sudarymo momento, laikytina, kad jis nebuvo ir žemės sklypo teisėtu naudotoju, todėl mokėjo žemės nuomos mokestį be teisėto pagrindo. Ieškovo vertinimu, reikšminga yra ir tai, jog ieškovas faktiškai žemės sklypu taip pat nesinaudojo.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadas, jog nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiu ab initio nesukelia analogiškų teisinių pasekmių valstybinės žemės sklypo naudojimo santykiams. Apeliantas remiasi CK 6.394 str. 1 d. nuostatomis ir nurodo, kad kartu su nuosavybės teise į pastatą pardavėjas perduoda ir teises į tą žemės sklypo dalį, kurią tas daiktas užima ir kuri būtina jam naudoti pagal paskirtį, todėl laikė, jog teisė į pastatus ir į žemę atsiranda tuo pačiu pagrindu, ir atskirai žemės nuomos sandorio galiojimo klausimas neturėjo būti vertinamas.
Bylos duomenimis, pastatų kompleksui Lizdeikos g. 5, Vilniuje priskirtas 0,77112 ha valstybinės žemės sklypas 166 420,08 Lt vertės (b.l. 30, 31). Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios žemės sklypo savininko teisų turinį, numato, kad žemės sklype esantys statiniai, priklausiniai bei kiti nekilnojamojo turto objektai priklauso žemės sklypo savininkui, jeigu įstatymo ar sutarties nenustatyta kitaip (CK 4.40 str. 1 d.), t. y. valstybinės žemės sklypas negali būti vertinamas kaip antraeilis sklype išdėstytų pastatų daiktas, dėl to apeliacinio skundo argumentas, kad teisės į valstybinį žemės sklypą atsirado pagal pastatų pirkimo-pardavimo sutartį tarp trečiojo asmens ir ieškovo, atmetamas kaip teisiškai nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atskyrė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo tarp dviejų privačių subjektų santykius nuo valstybinio žemės sklypo naudojimo ir nuomos santykių. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus žemėtvarkos skyrius neprieštaravo tam, kad esantys valstybiniame žemės sklype pastatai Lizdeikos g. 5, Vilniuje būtų parduoti, su sąlyga, kad pastatų savininkas per vieną mėnesį nuo sandorio įregistravimo kreipsis į Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių dėl naudojamo žemės sklypo pirkimo ar nuomos (2004-02-26 pažyma Nr. P-02-27-250, b.l. 88-89). Tokiu būdu šia pažyma valstybės įgaliota institucija perdavė ieškovo naudojimui valstybinės žemės sklypą nuo pastatų pirkimo-pardavimo momento, bei sutiko sudaryti su ieškovu – pastatų savininku, valstybinės žemės nuomos sutartį. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus – ieškovo pateiktas valstybinės žemės nuomos mokesčių deklaracijas bei įrodymus apie žemės nuomos mokesčio mokėjimą bei padarė pagrįstą išvadą, jog tarp ieškovo, kaip žemės sklypo naudotojo, ir valstybės susiformavo faktiniai valstybinės žemės nuomos santykiai. Apeliacinio skundo argumentai, kad pastatai, esantys ant valstybinės žemės sklypo, buvo vienintelis pagrindas žemės nuomos mokesčio mokėjimui, atmetamas kaip teisiškai nepagrįstas. Kaip jau buvo paminėta, pagrindas žemės nuomos mokesčio mokėjimui buvo valstybės įgaliotos institucijos valstybinės žemės sklypo perdavimas ieškovo naudojimui iš vienos pusės ir faktinių nuomos santykių pripažinimas, įrodytas žemės nuomos mokesčio mokėjimu, iš ieškovo pusės. Apelianto argumentas, kad faktiškai jis pastatais ir žemės sklypu nesinaudojo dėl kilusio teisminio ginčo ir pastatų arešto ir byloje nėra nei vieno įrodymo, pagrindžiančio, kad ieškovas žemės sklypu prie Lizdeikos g. 5, Vilniuje pastato naudojosi, atmetamas. Vyriausybės 2003-11-10 nutarimo Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“ 1 p. numato, kad valstybinės žemės sklypų naudotojai už naudojimąsi žeme iki nuomos ar pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo moka žemės nuomos mokestį, todėl ieškovo veiksmus – žemės nuomos mokesčio mokėjimo faktą, kolegija vertina kaip susiformavusių žemės sklypo naudojimosi bei faktinių nuomos santykių pripažinimą.
Apeliaciniame skunde keliami retoriniai klausimai: ar ieškovo ir atsakovo žemės nuomos santykiai toliau tęsiasi, o jei ne, nuo kada laikomi nutrūkusiais, ir koks faktas lėmė jų nutrūkimą yra fakto klausimai; jie nebuvo nagrinėjami pirmosios instancijos teisme, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako (CPK 306 str. 2 d.).
Apeliacinio skundo argumentai nepaneigė teismo sprendimo motyvų ir išvadų, dėl to nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais panaikinti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 263, 329-330 str.).
Iš apelianto valstybės biudžetui priteisiamos pašto išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 79, 88 str. 1 d. 3 p., 93 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 – 330 str., teismas
nutarė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. liepos 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš UAB „Stenrosus“ 14,20 Lt pašto išlaidų apeliacinės instancijos teisme valstybės biudžetui.