- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2015-12-17
- Bylos Nr.
- 1A-287-453/2015
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aloyzas Kruopys (pirm.), Elena Vainienė, Svajūnas Knizleris
- Nuteistasis
- R. Ž.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Ž. gynėjo advokato R. G. ir nuteistojo R. Ž. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nuosprendžio, kuriuo:
R. Ž. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 260 straipsnio 3 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu dvylikai metų ir devyniems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 72 straipsnio 2 dalimi, 4 dalies 1 punktu nuspręsta automobilį „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), kaip nusikalstamos veikos priemonę, nuosprendžiui įsiteisėjus, konfiskuoti.
Daiktus, turėjusius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: iš automobilio „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), bagažinės paimtą maišą su baltos spalvos milteliais, tai yra psichotropine medžiaga – metamfetaminu, kurios masė 22,545 kg, iš automobilio paimtą raudonos spalvos medžiaginę striukę, sportinį megztinį ir kelnes, kompaktines plokšteles Nr. 20-7/2-LOK-624, ir Nr. 20-7/2-LOK-727, nuspręsta nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikinti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. Ž. nuteistas už tai, kad jis, neteisėtai gabeno labai didelį psichotropinių medžiagų kiekį: 2011 m. lapkričio 20 d. apie 18 val. Pagynės k., Kauno r., automobilio „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), priklausančio S. Š., bagažinėje, trijuose maišuose neteisėtai gabeno 68,449 kg baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje yra labai didelis kiekis – 22,545 kg psichotropinės medžiagos metamfetamino.
Šalies argumentai
Nuteistojo R. Ž. gynėjas advokatas R. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, kadangi neįrodyta, jog R. Ž. dalyvavo padarant tiriamą nusikalstamą veiką.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad R. Ž. paskirta aiškiai per griežta bausmė. Teismas skirdamas bausmę nepagrįstai sureikšmino aplinkybę, jog gabenamos psichotropinės medžiagos – metamfetamino kiekis, net 225 kartus viršijo atsakomybei pagal Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalį kilti būtiną labai didelį tokios medžiagos kiekį. Pažymi, jog visi asmenys neteisėtai gabenę labai didelį psichotropinių medžiagų kiekį, atsako pagal Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalį ir gali būti nubausti laisvės atėmimo bausme nuo dešimties iki penkiolikos metų. Byloje nenustačius R. Ž. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, teismas skirdamas bausmę turėjo vadovautis Lietuvos Respublikos BK 61 straipsnio bei 54 straipsnio 2 dalies nuostatomis, tai yra skirdamas bausmę motyvuotai turėjo parinkti švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir bausmės dydį skaičiuoti nuo sankcijoje numatytos bausmės vidurkio. Pažymi, kad teismas sprendimą skirti R. Ž. bausmę, kuri viršija Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatytos bausmės vidurkį, nepagrįstai argumentavo tuo, kad R. Ž. anksčiau buvo padaręs nusikalstamas veikas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, be to, ne kartą buvo baustas už įvairius administracinius teisės pažeidimus. Toks teismo vertinimas neatitinka Lietuvos Respublikos BK 97 straipsnio 2 dalies, 6 dalies bei Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos ATPK) 36 straipsnio nuostatų. Be to, skirdamas bausmę teismas taip pat pripažino, kad R. Ž. laikomas neteistu.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde teigiama, kad R. Ž. skirdamas netgi griežtesnę bausmę nei prašė prokuroras, teismas nepagrįstai motyvavo tuo, kad R. Ž. savo veiksmų nevertina kritiškai ir nesigaili dėl to ką padarė. Pažymi, jog baudžiamojo proceso įstatymai kaltinamajam suteikia teisę pasirinkti bet kokią gynybos poziciją, o R. Ž. viso proceso metu nuosekliai neigė dalyvavęs nusikaltimo padaryme. Tokie teismo argumentai nesuderinami su konstitucine teise neduoti parodymų prieš save, todėl teismas pažeidė šalių rungimosi baudžiamajame procese principą. Taip pat pažymi, jog pagal Lietuvos Respublikos 109 straipsnio nuostatas teisingumą vykdo tik teismas. Baudžiamojo proceso teisėje tai reiškia, kad teismas baudžiamajame procese turi būti nešališkas ir objektyviai vertinti baudžiamojoje byloje esančius įrodymus bei priimti teisingą sprendimą dėl asmens, kuris kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką. Tuo tarpu šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nebuvo ta institucija, kuri nešališkai išnagrinėjo proceso šalių pateiktus argumentus.
Apeliantas nesutinka ir su teismo nuosprendžio dalimi, kurioje išspręstas automobilio konfiskavimo klausimas. Gynėjo manymu teismas skundžiamame nuosprendyje netinkamai pritaikė Lietuvos Respublikos BK bendrosios dalies normas ir nepagrįstai remdamasis Lietuvos Respublikos BK 72 straipsnio 2 dalimi, 4 dalies 1 punktu konfiskavo kaip nusikalstamos veikos priemonę automobilį „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), priklausantį S. Š.. Byloje neginčytinai nustatyta, kad labai didelis kiekis psichotropinių medžiagų - metamfetamino buvo gabenamas automobiliu „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini). Teisiamajame posėdyje buvo nustatyta, kad automobilis nuosavybės teise priklauso S. Š.. Tačiau S. Š. nagrinėjamoje byloje nebuvo kaltinamas labai didelio kiekio psichotropinių medžiagų – metamfetamino gabenimu. Pagal Lietuvos Respublikos BK 72 straipsnio 4 dalies 1 puntą kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui priklausantis konfiskuotinas turtas konfiskuojamas, nepaisant to, ar tas asmuo nuteistas už šio kodekso uždraustos veikos padarymą, ar ne, jeigu perleisdamas turtą kaltininkui ar kitiems asmenims, jis žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad šis turtas bus naudojamas Lietuvos Respublikos BK uždraustai veikai daryti. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nebuvo pateikta įrodymų, jog S. Š. žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad jam priklausančiu automobiliu bus vežamos psichotropinės medžiagos. Priešingai, bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad minėtu automobiliu buvo duodama naudotis įvairiems asmenims, kurių transporto priemones remontuodavo automobilio savininko sūnūs. Nurodytas aplinkybes teisiamojo posėdžio metu patvirtino liudytojas D. Š., teigdamas, kad 2011 m. lapkričio 20 d. automobilį jis buvo davęs asmeniui, kurio automobilį D. Š. remontavo. Pagal kitus bylos duomenis taip pat buvo nustatyta, kad automobilį pasiimti leido R. Š.. Išdėstytos aplinkybės patvirtina, jog automobilio savininkas S. Š. nežinojo, kad automobilis bus kam nors perduotas, juo labiau negalėjo žinoti, kad jam priklausančiu automobiliu bus vežamos draudžiamos medžiagos.
Apeliantas nesutinka ir su teismo nuosprendžio dalimi, kurioje išspręstas klausimas dėl daiktų (rūbų) turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti sunaikinimo. Gynėjo manymu teismas netinkamai pritaikė Lietuvos Respublikos BPK 94 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir nepagrįstai nusprendė sunaikinti daiktus turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti, tai yra iš automobilio „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), paimtą raudonos spalvos medžiaginę striukę, sportinį megztinį ir kelnes. Atsižvelgiant į tai, jog bylos nagrinėjimo metu buvo nustatytas minėtų daiktų teisėtas savininkas bei ginčo dėl daiktų nebuvo, daiktai remiantis Lietuvos Respublikos BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punktu turėjo būti gražinti teisėtam savininkui – R. Ž..
Žemesnės instancijos teismas
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad daugelis konstatuojamojoje apkaltinamojo nuosprendžio dalyje nustatytų aplinkybių nekelia abejonių, nes jas patvirtina teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai. Byloje neginčytinai nustatyta, kad S. Š. automobilio „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), bagažinėje buvo vežami trys maišai baltų miltelių, kurių sudėtyje buvo labai didelis kiekis – 22,545 kg metamfetamino, tačiau byloje nėra tiesioginių įrodymų patvirtinančių, kad labai didelį psichotropinės medžiagos kiekį neteisėtai gabeno R. Ž.. Pirmosios instancijos teismo pateiktas įrodymų vertinimas bei jų pagrindu padarytos išvados, kelia labai daug abejonių dėl R. Ž. kaltės padarius Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą. Byloje nėra tiesioginių R. Ž. kaltės įrodymų, kadangi teisiamajame posėdyje iš įvairių šaltinių gauta informacija nepatvirtino, kad R. Ž. vairavo automobilį žinodamas, kad jo bagažinėje yra labai didelis kiekis psichotropinės medžiagos. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų, o visos abejonės ir neaiškumai, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Taip pat teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Gynėjas pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas R. Ž. apkaltinamąjį nuosprendį rėmėsi tik R. Ž. kaltinančiais įrodymais, tačiau visiškai ignoravo jį teisiančius įrodymus, todėl tuo buvo pažeistas Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas.
Apeliaciniame skunde pažymima, jog nesuprantama kur dingo trylika kilogramų miltelių, kadangi Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato 2011 m. lapkričio 21 d. rašte nurodoma, kad siunčiama 81,9 kg baltos spalvos miltelių, tuo tarpu Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centro specialisto 2012 m. sausio 26 d. išvadoje teigiama, jog tirti pateikta baltų miltelių, kurių bendroji masė yra 68,449 kg (sunaudota buvo tik 0,342 kg).
Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, jog iš 2011 m. lapkričio 20 d. įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad laikotarpiu nuo 20.15 val. iki 21.00 val. buvo apžiūrėtas automobilis „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini). Protokole nurodyta, jog automobilis guli ant kairio šono, o jo viduje matosi išmėtyti daiktai ir krepšiai. Taip pat protokole nurodyta, jog atvertus automobilį ir atidarius bagažinę, joje rasti trys maišai. Iš ko matyti, kad automobilio bagažinė buvo uždaryta, tačiau gynėjo teigimu neaišku kas tai padarė, kadangi iš policijos pareigūno R. K. tarnybinio pranešimo matyti, kad vairuotojas nuo jį sustabdžiusių pareigūnų bandė pasprukti neuždaręs automobilio bagažinės. Taip pat gynėjas pažymi, jog įvykio vietos apžiūros protokole nurodyta, kad iš įvykio vietos paimtas automobilis su jame buvusiais daiktais ir trimis maišais. Minėtos aplinkybės patvirtina, kad įvykio vietos apžiūros metu buvo fotografuota, tačiau jokie asmenų palikti pėdsakai nebuvo ieškomi ar išryškinti. Nuteistojo gynėjas taip pat nurodo, jog iš 2011 m. lapkričio 20 d. automobilio apžiūros protokolo matyti, kad laikotarpiu nuo 21.10 val. iki 23.15 val. buvo atlikta automobilio apžiūra. Tačiau nuteistojo gynėjui kelia klausimą tai, kokiu būdu automobilis per dešimt minučių iš įvykio vietos atsirado prie Kauno rajono policijos komisariato, esančio Putvinskio g. 14, Kaunas. Be to, automobilio apžiūros protokole ir prie protokolo pateiktoje specialisto išvadoje nurodyta, kad ant automobilio dešinės pusės priekinių durelių stiklo rėmo išorės buvo išryškinti rankų pėdsakai ir buvo nukopijuoti ant dviejų daktiloplokštelių. Tuo tarpu byloje pateiktose nuotraukose, tai yra nuotraukoje Nr. 11 parodyta rankos pėdsako ant priekinių dešinės pusės durelių statramsčio radimo vieta, nuotraukoje Nr. 13 parodyta rankos pėdsako ant lango rėmo radimo vieta. Gynėjas atkreipia dėmesį, jog iš nuotraukos matosi, kad tai yra kairės pusės priekinių durelių lango rėmas, nors apžiūros protokole nebuvo užfiksuota, jog rankų atspaudai būtų rasti būtent ant šių durelių lango rėmo. Gynėjo teigimu iš aptarto nėra aišku kur tiksliai buvo rasti rankų atspaudai. Gynėjas taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog iš įvykio vietos apžiūros protokolo galima daryti išvadą, kad apžiūrėto automobilio salonas netvarkingas, nes viduje mėtosi įvairūs daiktai. Tuo tarpu automobilio apžiūros protokole nurodoma, kad ant automobilio galinės sėdynės yra rankinė su drabužiais, tai yra galima daryti išvadą, kad automobilyje buvę daiktai yra tvarkingai sudėti ant galinės sėdynės ir galinės palangės. Gynėjo teigimu šiuo atveju taip pat nesuprantama, kas ir kada sutvarkė automobilio viduje buvusius daiktus ir ar visi daiktai buvo palikti automobilyje, tačiau nurodytos aplinkybės teisiamajame posėdyje nebuvo ištirtos.
Nuteistojo gynėjas pažymėjo, jog apygardos teismas didelį dėmesį skyrė tam, kad ant apvirtusio automobilio išorės buvo rasti R. Ž. delno pėdsakai, nors jie realiai nieko nepatvirtina. Atkreipia dėmesį, kad rankų pėdsakai, nesvarbu, koks jų susidarymo būdas ir juos priimantis paviršius yra jautrūs aplinkos poveikiui, bet jie gali išlikti ir ilgesnį laiką. Be to, pagal byloje esančias nuotraukas rankų atspaudų pėdsakai buvo rasti ir kairėje, ir dešinėje automobilio pusėse. Tuo tarpu teismas pasirinko versiją, kad atspaudai buvo palikti ant dešinės pusės durelių stiklo rėmo ir statramsčio. Gynėjo teigimu šiuo atveju teismas buvo netikslus, kadangi automobilio apžiūros protokole pažymėta, kad pėdsakai rasti ant dešinės pusės priekinių durelių stiklo rėmo išorės, o kad tokie pėdsakai rasti ant statramsčio nurodyta nebuvo. Statramstis buvo paminėtas tik nuotraukoje Nr. 11. Iš nurodytų aplinkybių taip pat kyla klausimas, kur tiksliai buvo rasti rankų atspaudai. Gynėjas taip pat pažymėjo, jog iš specialisto atliktos rastų rankų pėdsakų tyrimo išvados, galima teigti, kad pėdsakus paliko keli asmenys, kadangi išvadoje nurodyta, jog apžiūros metu nuo priekinių dešinės pusės durelių lango paimti rankų pėdsakai yra tinkami asmeniui identifikuoti, o kiti pirštų pėdsakai asmeniui identifikuoti yra netinkami. Po papildomo rankų atspaudų tyrimo specialistas nustatė, kad vienas delno pėdsakas, nukopijuotas automobilio apžiūros metu daktiloskopine plokštele Nr. 2 ir pripažintas tinkamu asmeniui identifikuoti yra paliktas R. Ž. kairės rankos delnu, o du pirštų pėdsakai, nukopijuoti daktiloskopine plokštele Nr. 1, yra palikti ne R. Ž., o kitų asmenų. Gynėjo teigimu, minėtos aplinkybės leidžia teigti, kad du pirštų pėdsakus paliko ne vienas, bet keli asmenys, tai yra minėti pirštų atspaudai galėjo būti palikti dviejų skirtingų asmenų, nes teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad du pirštų pėdsakus paliko vienas asmuo. Tuo tarpu teismas nuosprendyje akcentavo tai, jog rankų pėdsakus paliko ne kiti asmenys, o vienas asmuo. Tačiau toks teismo teiginys yra abejotinas, nes teismas aplinkybės dėl asmenų galėjusių palikti rankų pėdsakus ant automobilio netyrė ir jokių išvadų bei motyvų dėl to nepateikė. Be to, teismas pripažino, kad R. Ž. automobiliu galėjo naudotis iki 2011 m. lapkričio 20 d., tačiau pripažinęs minėtą aplinkybę, neargumentavo, kodėl rastas delno pėdsakas negalėjo būti paliktas anksčiau. Be to, atlikus įvairius tyrimus daugiau nebuvo rasta jokių įrodymų patvirtinančių, kad automobilį 2011 m. lapkričio 20 d. vairavo R. Ž.. Be to, ant kitų automobilio paviršių, nors jie yra lygūs, nebuvo rasta jokių R. Ž. kaltinančių rezultatų. Gynėjo teigimu, aplinkybė, kad ant maišų į kuriuos buvo supilta psichotropinė medžiaga, nebuvo rasti jokie nuteistojo pėdsakai taip pat patvirtina, kad ne R. Ž. gabeno labai didelį kiekį metamfetamino.
Apeliaciniame skunde pažymima, jog Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centro atliktame odorologiniame tyrime, kategoriškai pasisakyta, kad kvapo pėdsake, paimtame nuo automobilio vairuotojo sėdynės 2011 m. lapkričio 20 d. automobilio apžiūros metu, R. Ž. kvapo nėra. Gynėjo teigimu tai reiškia, kad 2011 m. lapkričio 20 d. automobilį vairavo ne R. Ž..
Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad R. Ž. pripažino, jog automobilyje buvo palikęs daiktus, tai yra krepšį su drabužiais, tačiau daiktus jis paliko tuo metu kai buvo laikinai pasiėmęs automobilį ir ketino su M. K. važiuoti sportuoti. Gynėjas pažymėjo, jog tai, kad automobilyje buvo rasti R. Ž. priklausantys daiktai, nepatvirtina fakto, kad 2011 m. lapkričio 20 d. automobilį vairavo būtent jis, kadangi ant drabužių nebuvo rasti metamfetamino pėdsakai, kurio kilmė būtų tapati su maišuose rasta psichotropine medžiaga. Skundžiamame nuosprendyje teismas konstatavo, kad R. Ž. negalėjo S. Š. automobilyje prieš savaitę iki 2011 m. lapkričio 20 d. palikti sportinės aprangos, nes liudytojas D. Š. parodė, kad grąžinto automobilio salone ant galinės sėdynės jis nematė jokių paliktų daiktų. Gynėjas pažymi, jog negalima vienareikšmiškai teigti, kad sportinis krepšys su daiktais visą laiką buvo automobilyje ant galinės sėdynės, kadangi automobilis įvykio metu vertėsi. Be to, krepšys galėjo būti paliktas bagažinėje, o jį iš bagažinės galėjo išimti tas kas dėjo į bagažinę maišus su psichotropine medžiaga. Taip pat iš automobilio protokolo matyti, jog automobilyje mėtėsi įvairūs nereikalingi daiktai, todėl D. Š. galėjo neatkreipti dėmesio į salone buvusius daiktus. Gynėjas taip pat pažymi, jog liudytojas D. Š. parodymus davė nuo įvykio praėjus beveik trejiems metams, todėl kai ką galėjo ir pamiršti. Taip pat atkreipia dėmesį, kad automobilio viduje buvo rasti ir M. K. daiktai. M. K. teisiamajame posėdyje paaiškino, kad transporto priemonėje jis galėjo palikti savo daiktus. Gynėjas akcentuoja tai, kad M. K. nebuvo įtariamas kartu su R. Ž. gabenęs psichotropines medžiagas. Gynėjas pažymi, jog teismas skundžiamame nuosprendyje minėtų aplinkybių taip pat neaptarė ir dėl jų nepasisakė.
Apeliaciniame skunde pažymima, jog tai, kad 2011 m. lapkričio 20 d. sustabdžius automobilį „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), asmuo vairavęs automobilį pateikė ne tik transporto priemonės dokumentus, bet ir R. Ž. vairuotojo pažymėjimą, taip pat nepatvirtina, kad tiriamo įvykio dieną automobilį vairavo R. Ž.. Gynėjas pažymi, jog teismas nepagrįstai atmetė nuteistojo parodymus, jog jis savo vairuotojo pažymėjimo nerado dar iki tiriamo įvykio dienos vakaro. Be to, tokius nuteistojo parodymus patvirtina teisiamajame posėdyje apklaustų liudytojų S. Š. (gim. 1977 m.) ir D. Š. parodymai, kuriuose jie teigė, kad R. Ž. iki tiriamo įvykio naudodavosi jų tėvui priklausančiu automobiliu, be to, taip pat teigė, jog dar iki 2011 m. lapkričio 20 d. automobilyje „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), buvo rastas R. Ž. priklausantis vairuotojo pažymėjimas. Be to, liudytojas S. Š. (gim. 1952 m.) teisiamajame posėdyje taip pat patvirtino, kad iki tiriamo įvykio jam priklausančiame automobilyje buvo rastas pašalinio asmens vairuotojo pažymėjimas. Liudytojas M. Ž. teisiamajame posėdyje tai pat parodė, kad R. Ž. 2011 m. lapkričio 20 d. ieškojo savo vairuotojo pažymėjimo.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad galima daryti prielaidą, jog 2011 m. lapkričio 20 d. R. Ž. vairavo automobilį „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), buvo sustabdytas policijos pareigūnų ir pateikė automobilyje buvusį vairuotojo pažymėjimą, tačiau tai paneigia teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, tai yra liudytojo D. Š. teisiamajame posėdyje duoti parodymai, kuriuos iš esmės patvirtino liudytojos R. Š. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, taip pat liudytojo S. Š. (gim. 1952) teisiamajame posėdyje bei ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Iš minėtų liudytojų parodymų, gynėjo teigimu, galima daryti išvadą, jog automobilis, kuriame buvo likęs R. Ž. vairuotojo pažymėjimas, 2011 m. lapkričio 20 d. buvo duotas ne R. Ž., o visiškai kitam asmeniui, kuris buvo aukštas, stambus, atletiško kūno sudėjimo. Nors minėtų liudytojų parodymai dėl vairuotojo pažymėjimo suradimo ir automobilio perdavimo kitam asmeniui nėra identiški, tačiau tai nereiškia, kad jie sakė netiesą. Priešingai būtų keisčiau, jeigu praėjus trejiems metams nuo įvykių jie identiškai papasakotų visas vairuotojo pažymėjimo suradimo ir automobilio perdavimo aplinkybes. Be to, būtina atsižvelgti į Lietuvos Respublikos BPK 276 straipsnio nuostatas, jog savarankišką įrodomąją galią turi tik tie parodymai, kuriuos užfiksavo ikiteisminio tyrimo teisėjas ar kurie buvo duoti teisiamajame posėdyje.
Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, jog negalima ignoruoti fakto, kad pats S. Š. (gim. 1977 m.) buvo įtariamas padaręs nusikaltimą numatytą Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalyje. Dėl to jo parodymus reikėtų vertinti kaip gynybinę versiją, o jo tėvų parodymus - kaip teiginius siekiant nepakenkti nei sūnui, nei jo pažįstamiems. Todėl gynėjo teigimu liudytojų S. Š. (gim. 1952 m.) ir R. Š. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai dėl R. Ž. ir dėl automobilio naudojimo yra neteisingi. Be to, abejotina ar liudytojos R. Š. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais iš viso buvo galima grįsti nuosprendžio teiginius, kadangi ji teisiamajame posėdyje nebuvo apklausta, todėl nei kaltinamasis, nei gynėjas negalėjo užduoti jai klausimų, kas iš esmės yra nesuderinama su Lietuvos Respublikos BPK 44 straipsnio 7 dalies nuostatomis.
Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl nuteistojo R. Ž. kaltės pažymėjo, jog tai, kad abiejų S. Š. parodymuose ikiteisminio tyrimo metu nebuvo paminėtos aplinkybės dėl automobilio skolinimo R. Ž., jo vairuotojo pažymėjimo radimo ir t.t. nemenkina jų paaiškinimų teisme įrodomosios vertės. Be to minėtų liudytojų parodymus taip pat patvirtino teisiamajame posėdyje apklausti liudytojai M. Ž. ir I. B..
Šalies argumentai
Apeliantas taip pat nurodo, jog R. Ž. teisinančių parodymų taip pat nepaneigė ir byloje ištirti netiesioginiai įrodymai. Nuteistasis niekada anksčiau nebuvo susijęs su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis. Jis po 2011 m. lapkričio 20 d. nesislapstė, o pats atvyko į policijos įstaigą. Pažymi, jog ikiteisminio tyrimo metu netiesioginius įrodymus į vieną įrodomąją visumą sujungė policijos darbuotojų parodymai, kurie iš nuotraukų atpažino R. Ž., kaip asmenį, vairavusį automobilį, kurio bagažinėje buvo rasti trys psichotropinės medžiagos prikrauti maišai. Tačiau teisiamajame posėdyje situacija iš esmės pasikeitė. Teisiamajame posėdyje liudytojai A. P. ir R. K. teigė, jog automobilį vairavo ne R. Ž., o už kaltinamąjį aukštesnis, jaunesnis, sportiško kūno sudėjimo asmuo. Jie atpažinimo metu pateiktas nuotraukas lygino su nuotrauka, esančia vairuotojo pažymėjime ir pagal tai atpažino R. Ž.. Būtent tokie liudytojų teisiamajame posėdyje duoti parodymai turi savarankišką įrodomąją galią. Be to, policijos pareigūnų pateiktas vairuotojo apibūdinimas praktiškai visiškai sutapo su liudytojų Dariaus ir S. Š. nurodytu asmens, kuriam paskolino savo automobilį, apibūdinimu. Tuo tarpu teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė vadovaudamasis ikiteisminio tyrimo metu duotais policijos pareigūnų parodymais, kas apelianto manymu iš esmės nesiderina su baudžiamojo proceso normomis reglamentuojančiomis įrodinėjimą baudžiamosiose bylose. Šiuo atveju ikiteisminio tyrimo eigą nulėmė tai, kad automobilį sustabdžiusiems policijos pareigūnams buvo parodytas R. Ž. vairuotojo pažymėjimas. Tuo tarpu policijos pareigūnas R. K. nei tarnybiniame pranešime, nei 2011 m. lapkričio 23 d. vykusioje apklausoje neapibūdino asmens, vairavusio automobilį, tai yra jis nieko nepasakė apie asmens aprangą, amžių, ūgį, kūno sudėjimą, plaukus, veido bruožus. Be to, tyrėjui apklausos metu liudytojas patvirtino, jog vairuotojo vardą bei pavardę sužinojo iš vairuotojo pažymėjimo. O tą pačią dieną liudytojui parodžius keturias nuotraukas, jis nuotraukoje Nr. 4, pagal bendrus veido bruožus atpažino automobilį „VW Passat“ vairavusį R. Ž..
Toliau apeliantas aptaria Lietuvos Respublikos BPK 191 straipsnio nuostatas ir nurodo, jog liudytojas R. K. nebuvo apklaustas nei apie žymes, nei apie ypatybes, pagal kurias jis galėtų atpažinti „VW Passat“ vairuotoją. Minėtos aplinkybės apelianto teigimu patvirtina, jog liudytojas teisiamajame posėdyje teisingai paaiškino, kad nuotraukoje pavaizduotą asmenį atpažino tik dėl to, kad jis tokią nuotrauką matė vairuotojo pažymėjime. Apelianto nuomone įtikinantys liudytojo R. K. parodymai apie tai, kad jis atidžiai nestudijavo ar vairuotojo pažymėjimą pateikė būtent tas asmuo, kurio nuotrauka buvo dokumente. Be to, vairuotojo pažymėjimas buvo išduotas 2005 m. sausio 20 d., o policijos pareigūnams pateiktas 2011 m. lapkričio 20 d., akivaizdu, kad per tokį laiko tarpą asmuo pasikeičia, tačiau policijos pareigūnams asmens pokyčiai nekrito į akis, nes buvo tamsus paros metas, jų automobilio galinė dalis nebuvo apšviesta, todėl nieko keisto, kad pareigūnai neatkreipė dėmesio į tai, kad dokumentą pateikęs vyras skiriasi nuo vairuotojo pažymėjime esančioje nuotraukoje pavaizduoto asmens. Apelianto teigimu, minėtos aplinkybės patvirtina, jog R. K. tikrai neįsidėmėjo pažymėjimą padavusio vyro, o realiai atpažino tik anksčiau matytą nuotrauką, bet ne žmogų. Be to, teismas atlikdamas įrodymų vertinimą taip pat neatsižvelgė į asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką 2011 m. lapkričio 23 d. protokolą, iš kurio matyti, kad po įspėjimo, po kuriuo pasirašė liudytojas R. K. yra tekstas, kuriame parašyta, kad nuotraukoje Nr. 4 yra R. Ž., todėl akivaizdu, kad atpažįstant asmenį buvo parodyta į nuotrauką Nr. 4. Gynėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad R. Ž. į policijos įstaigą atvyko 2014 m. sausio 13 d. ir nuo pirmos apklausos kategoriškai neigė kada nors gabenęs psichotropines medžiagas. Minėti nuteistojo parodymai iš esmės skyrėsi nuo policijos pareigūnų parodymų. Tačiau po nuteistojo apklausos tyrėjai neatliko nei nuteistojo atpažinimo, nei akistatos. Gynėjas pažymi, jog liudytojas A. P. 2011 m. lapkričio 20 d. apklausoje taip pat kalbėjo apie vairuotoją, kurio duomenis sužinojo iš vairuotojo pažymėjimo. Jis teigė, kad automobilį vairavo ir vėliau iš jo pabėgo R. Ž.. Apeliantas pažymėjo, jog liudytojas apibūdino kaip atrodė keleivis, tačiau nieko nepasakė kaip atrodė vairuotojas. Papildomos apklausos metu liudytojas A. P. taip pat abstrakčiai nurodė, kad jis galėtų atpažinti R. Ž. pagal bendrus veido bruožus, tačiau pagal kokius konkrečiai, apklausos metu neįvardino. Tuo tarpu teisiamajame posėdyje abu liudytojai paaiškino kodėl atpažino nuotraukas pažymėtas Nr. 2 ir Nr. 4. Todėl apelianto teigimu, nėra pagrindo teigti, kad liudytojai teisiamajame posėdyje davė melagingus parodymus. Apeliaciniame skunde remdamasis kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-424/2009 gynėjas teigia, kad įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, todėl pagal logikos taisykles, apelianto manymu, būtent teisiamajame posėdyje, bet ne ikiteisminio tyrimo metu liudytojai A. P. bei R. K. paaiškino, kodėl nuotraukoje jie atpažino žmogų, kurio anksčiau nebuvo apibūdinę ir nebuvo nurodę pagal kokias ypatybes galėtų atpažinti asmenį. Nors teisiamajame posėdyje buvo apklaustas procesinius veiksmus su liudytojais atlikęs ikiteisminio tyrimo pareigūnas V. K., apelianto teigimu, minėto liudytojo parodymai negalėjo paneigti parodymų, kuriuos davė liudytojai A. P. bei R. K.. Apeliantas pažymėjo, jog parodymus, kurie turi savarankišką įrodomąją galią apie faktines nusikalstamos veikos aplinkybes davė ne liudytojas V. K., o liudytojai A. P. ir R. K.. Be to, liudytojas V. K. įvykio vietoje nebuvo ir jis negalėjo paneigti to ką teisme papasakojo liudytojai sustabdę automobilį. Remiantis išdėstytu, gynėjo teigimu, apkaltinamasis nuosprendis nepagrįstai buvo grindžiamas liudytojų A. P. bei R. K. ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais paaiškinimais ir to paties pareigūno parodymais duotais teisiamajame posėdyje. Gynėjas teigia manantis, jog bylos nagrinėjimo metu nebuvo pateikta neginčijamų įrodymų, kad R. Ž. dalyvavo Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo padaryme, todėl turi būti išteisintas.
Šalies argumentai
Nuteistasis R. Ž. apeliaciniame skunde prašo panaikinti skundžiamą Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nuosprendį, baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti ir grąžinti ją prokurorui, taip pat prašo panaikinti jam skirtą kardomąją priemonę.
Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, jog pagal Lietuvos Respublikos BPK 1 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimą niekas nekaltas negali būti nuteistas, be to nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis ir spėjimais. Tačiau skundžiamas nuosprendis aukščiau minėtų reikalavimų neatitinka, kadangi jis yra nuteistas, nors nusikalstamos veikos nėra padaręs. Be to, skundžiamas nuosprendis priimtas remiantis vien prielaidomis. Šie esminiai jo konstitucinės ir žmogaus teisių į teisingumą pažeidimai lėmė neteisingo nuosprendžio priėmimą ir turi būti pripažinti absoliučiais skundžiamo nuosprendžio negaliojimo pagrindais.
Apeliaciniame skunde pažymima, jog teismų praktikoje yra laikomasi nuostatos, kad policijos pareigūnų parodymai byloje nėra laikomi patikimais įrodymais, kadangi pareigūnai yra suinteresuoti savo darbo rezultatu. Apelianto teigimu, kaip liudytojas apklaustas policijos pareigūnas V. K. aiškiai buvo suinteresuotas bylos baigtimi, tačiau teismas jo parodymų ne tik nelaikė nepatikimais, tačiau grindė jais priimtą apkaltinamąjį nuosprendį. Akcentuoja tai, kad byloje, išskyrus liudytojo V. K. parodymus, nėra jokių kitų įrodymų, kadangi teismas visų kitų liudytojų parodymus atmetė. Šiuo atveju bylos nagrinėjimas buvo tik formalumas, nes įrodymų tyrimo iš esmės buvo atsisakyta, o bylos baigtis tapo priklausoma ne nuo atlikto įrodymų tyrimo, bet nuo ikiteisminį tyrimą atlikusio pareigūno nuomonės. Apeliantas taip pat akcentuoja, jog pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką pripažįstama, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys nėra laikomi įrodymais, jeigu jie nėra patvirtinti teisminio nagrinėjimo metu. Tuo tarpu pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnį, 34 straipsnį pirmosios instancijos teismas privalo atsižvelgti į formuojamą teismų praktiką. Tačiau šiuo atveju į formuojamą aukštesnių teismų praktiką nebuvo atsižvelgta, kadangi buvo atmesti visų teisiamajame posėdyje apklaustų liudytojų parodymai ir nuosprendis priimtas grindžiant jį vien ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojų parodymais.
Apeliaciniame skunde akcentuojama taip pat tai, kad liudytojai policijos pareigūnai A. P. ir R. K. byloje yra visiškai nesuinteresuoti asmenys, todėl jų parodymai duoti teismo posėdyje negalėjo būti atmesti. Be to, kiekvieno liudytojo parodymų vertinimas kaip nepatikimų turi būti argumentuotas. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai teigė, kad jo pirmosios apklausos parodymai yra paviršutiniški ir nekonkretūs. Pažymi, jog jis pats 2014 m. sausio 13 d. atvyko į policijos įstaigą, nors į policiją kviečiamas nebuvo, taip pat nebuvo ieškomas. Atvyko tik siekdamas išsiaiškinti sklandžiusius gandus dėl jam pradėto ikiteisminio tyrimo. Nuteistasis pažymi, jog jeigu jis būtų padaręs nusikaltimą, tai atvykdamas į policiją jis būtų pasiruošęs tvirtą alibi. O tai, kad jis neprisiminė ką tiksliai veikė 2011 m. lapkričio 20 d. iš esmės patvirtina jo nekaltumą. Be to, apklausos metu nurodė, kad apie pamesto vairuotojo pažymėjimo radimą S. Š. automobilyje jis sužinojo maždaug prieš metus laiko, paleidus S. Š. (gim. 1977 m.) iš suėmimo. Tačiau jo parodymai buvo užrašyti iškraipytai, neva jis savo vairuotojo pažymėjimą pametė prieš metus laiko. Akcentuoja, kad jis savo vairuotojo pažymėjimo pametimo datos nesiejo su 2011 m. lapkričio 20 d. įvykio data. Išdėstytos aplinkybės rodo, jog pirmosios instancijos teismas nebuvo teisingas ir nešališkas, taip pat toks buvo ir atliekamas ikiteisminis tyrimas, todėl buvo pažeistos Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintos nuostatos, kad kiekvienas žmogus turi teisę į teisingą ir nešališką teismą. Apeliantas pažymėjo, kad tai apima ne tik teisminį bylos nagrinėjimą, bet ir atliekamą ikiteisminį tyrimą. Be to, nagrinėjant bylą taip pat turėjo būti vadovaujamasi bendruoju principu, kad iš neteisės teisė neatsiranda. Remdamasis išdėstytu nuteistasis daro išvadą, kad skundžiamas nuosprendis turi būti panaikintas, o byla grąžinta prokurorui (Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas) arba pirmosios instancijos teismui (Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Šalies argumentai
Apeliantas taip pat nurodo, jog apeliacinės instancijos teisme turėtų būti atliekamas išsamus įrodymų tyrimas. Pažymi, jog būtina atsižvelgti į tai, jog byloje buvo vadovaujamasi neteisėtu būdu gautais duomenimis. Nuosprendis buvo grindžiamas telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės ir įrašų darymo protokolais, tačiau jis nėra supažindintas su dokumentais, kurie patvirtintų tokios priemonės taikymo teisėtumą. Taip pat skundžiamame nuosprendyje minimi asmenys, kurių telefoninių pokalbių buvo klausomasi, tačiau jis taip pat nėra informuotas apie tai, kad šiems asmenims apie taikomas priemones buvo išsiųsti privalomi pranešimai. Nors minėti duomenys, jokios įrodomosios reikšmės neturi, tačiau byloje negali būti jokių neteisėtu būdu gautų duomenų. Pažymi, jog neteisėtai atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmai, visą ikiteisminį tyrimą daro neteisėtu. Apeliantas taip pat pažymi, jog liudytojo S. Š. (gim. 1952 m.) ir ikiteisminio tyrimo metu apklaustos liudytojos R. Š. parodymai apie tiriamo įvykio dienos aplinkybes dėl jų buvimo vietos yra visiškai skirtingi, tačiau prieštaravimai teisminio nagrinėjimo metu pašalinti nebuvo, nes liudytoja R. Š. mirė. Be to, liudytojas S. Š. (gim. 1952 m.) ikiteisminio tyrimo metu neigė kam nors skolinęs savo automobilį, todėl, kad suvokė, jog jo automobilis gali būti konfiskuotas. Nuteistojo teigimu išdėstytos aplinkybės rodo, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas neprofesionaliai ir aplaidžiai, nebuvo siekiama byloje nustatyti objektyvios tiesos, o tik buvo apkaltintas pašalinis asmuo, kurio vairuotojo pažymėjimas buvo rastas sustabdytame automobilyje. Taip pat pažymėjo, jog liudytojai A. P. ir R. K. teisme paaiškino, kad jie ikiteisminio tyrimo metu patyrė psichologinį spaudimą dėl to, kad nebuvo sulaikyti sustabdytame automobilyje buvę asmenys, todėl šių liudytojų parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu buvo neobjektyvūs. Apelianto teigimu akivaizdu, jog policijos pareigūnai ikiteisminio tyrimo metu patirdami psichologinį spaudimą, negalėjo atskleisti esminės aplinkybės, kad jie nepatikrino asmens tapatybės, pateikusio jo, tai yra R. Ž., pamestą vairuotojo pažymėjimą. Dėl to policijos pareigūnai parašė ikiteisminio tyrimo veiksmų protokolus, kuriuose buvo įrašyti tendencingi ir neobjektyvūs duomenys, tai yra nepagrįstai nurodyta, kad iš įvykio vietos pabėgęs asmuo yra R. Ž., o ne nenustatytas asmuo. Tai pat atpažinimo protokole nepagrįstai nurodyta, kad neva atpažintas R. Ž., o ne pamestame vairuotojo pažymėjime esanti fotonuotrauka. Pažymėjo, jog vairuotojo pažymėjime ir policijos duomenų bazėje esančiose fotonuotraukose jis atrodė labai jaunas, nes jos buvo darytos prieš 10 metų. Tuo tarpu 2011 metų pabaigoje jis turėjo didžiulį viršsvorį. O policijos pareigūnai kategoriškai tvirtino, kad įtariamasis buvo jauno amžiaus, sportiško kūno sudėjimo, aukštas ir, kad tai tikrai buvo ne R. Ž.. Taigi tiesioginiai liudytojų parodymai patvirtina, kad ne jis padarė byloje tiriamą nusikalstamą veiką. Apeliantas pažymėjo, jog tiek jis, tiek jo gynėjas po jo sulaikymo prašė atlikti akistatas ir atpažinimus, tačiau privalomi ikiteisminio tyrimo veiksmai nebuvo atlikti. Be to, V. K. teisiamajame posėdyje paaiškino, kad atpažinimas nebuvo padarytas, kadangi jis, R. Ž., yra visiškai nepanašus į pamestame vairuotojo pažymėjime esančią fotonuotrauką.
Apeliantas taip pat pažymi, teismo nuosprendyje, kaltinamajame akte bei ikiteisminio tyrimo medžiagoje negali būti nutylėti duomenys, turintys reikšmės nuosprendžio priėmimui. Atkreipia dėmesį į tai, jog jo nekaltumo įrodymas, tai yra odorologinės ekspertizės atlikta išvada buvo nutylėta. Be to, byloje nėra duomenų apie pirštų atspaudus nuimtus nuo automobilio vairo, pavarų jungimo svirties, vairuotojo durelių ir rankenėlių, bagažinės dangčio, žvejybos reikmenų dėžutės, nors byloje nustatyta, jog asmuo visus šiuos daiktus lietė. Nuteistojo teigimu yra nelogiška teigti, kad automobilyje, kuriuo naudojosi daug asmenų buvo rasti tik du pirštų atspaudai. Pažymi, kad automobiliu važiavo du asmenys, tačiau keleivio piršto atspaudų byloje apskritai nėra. Taip pat pažymi, kad automobilyje buvo rasta jo ir M. K. sportinė apranga, tačiau teismas neatsižvelgė į M. K. parodymus, kad sportinė apranga tikriausiai buvo palikta automobilio bagažinėje. Neįvertinus minėtos aplinkybės liudytojo D. Š. parodymai dėl to, kad jis automobilio salone paliktų rūbų nematė, yra nepatikimi. Nuteistojo manymu išdėstytos aplinkybės patvirtina, jog bylos medžiaga buvo klastojama, todėl skundžiamas nuosprendis iš viso negalėjo būti priimtas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinius skundus patenkinti, o prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo R. Ž. gynėjo advokato R. G. ir nuteistojo R. Ž. apeliaciniai skundai tenkinami.
Skundžiamu nuosprendžiu R. Ž. yra pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad neteisėtai gabeno labai didelį psichotropinių medžiagų kiekį, tai yra 2011 m. lapkričio 20 d. apie 18 val. Pagynės k., Kauno r., automobilio „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), priklausančio S. Š., bagažinėje, trijuose maišuose neteisėtai gabeno 68,449 kg baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje yra labai didelis kiekis – 22,545 kg psichotropinės medžiagos metamfetamino.
Šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad 2011 m. lapkričio 20 d. apie 18 val. Pagynės k., Kauno r., automobilio „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), priklausančio S. Š., bagažinėje, trijuose maišuose neteisėtai buvo gabenami 68,449 kg baltos spalvos milteliai, kurių sudėtyje buvo labai didelis kiekis – 22,545 kg psichotropinės medžiagos metamfetamino (t. 1, b.l. 61-62). Tačiau apeliantai ginčija aplinkybes, jog nurodytu automobiliu minėtas psichotropines medžiagas gabeno būtent nuteistasis R. Ž..
Nuteistasis R. Ž. nepripažino savo kaltės nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. R. Ž. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog jis kartais pasiskolindavo S. Š. automobilį „VW Passat“. Savo vairuotojo pažymėjimo neberado, todėl manė, kad jį yra pametęs. Paskutinius kelerius metus dirbo užsienyje – Vokietijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje (t. 3, b.l. 147-148). Iš esmės tokias pačias aplinkybes R. Ž. parodė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Papildomai dar parodė, jog 2011 m. lapkričio 20 d. automobiliu „VW Passat“ nevažiavo ir psichotropinės medžiagos nevežė. Paskutinį kartą šį automobilį iš S. Š. buvo pasiskolinęs maždaug savaitę iki 2011 m. lapkričio 20 d. Minėtą dieną vairuodamas automobilį, jame paliko savo vairuotojo pažymėjimą bei sportinę aprangą. R. Ž. nurodė, jog tiriamo įvykio dieną vakare su savo drauge I. B. buvo svečiuose pas M. Ž., jo taip pat klausė ar šis nematė jo vairuotojo pažymėjimo. Iš svečių grįžo apie 21.00-21.30 val. Taip pat po kažkurio laiko jis buvo sutikęs S. Š., kuris pasakė, kad automobilis „VW Passat“ sulaikytas ir, kad jame buvo rastas jo vairuotojo pažymėjimas. Kadangi jis Lietuvoje beveik nebūdavo ir vairuotojo pažymėjimo jam nereikėdavo, tai jis nesikreipė į policiją dėl naujo vairuotojo pažymėjimo išdavimo. Grįžęs į Lietuvą, norėdamas išsiaiškinti visas aplinkybes dėl vairuotojo pažymėjimo, pats nuėjo į policiją.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas R. Ž. kaltę padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalyje iš esmės grindė šiais įrodymais: liudytojų A. P. ir R. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais (t. 3, b.l. 29-30, 31, 45-46); liudytojo V. K. teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais (t. 4, b.l. 172-175); atpažinimo pagal nuotraukas protokolais (t. 3, b.l. 32-34, 47-49); automobilio apžiūros protokolu (t. 1, b.l. 20-33); specialistų išvadomis (t. 1, b.l. 91-95, 104-105, 147-149).
Skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išvados iš esmės grindžiamos liudytojų A. P. ir R. K. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais parodymais, nors jie buvo tiesiogiai apklausti teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Liudytojai A. P. ir R. K. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad automobilį vairavo R. Ž. (jo vardą ir pavardę sužinojo iš pateikto viruotojo pažymėjimo) ir, kad gali atpažinti asmenį, kuris tiriamo įvykio metu vairavo automobilį „VW Passat“ (t. 3, b.l. 29-30, 31, 45-46). Liudytojai A. P. ir R. K. apklausti apygardos teisme iš esmės davė priešingus parodymus nei apklausiami ikiteisminio tyrimo metu ir nurodė, jog tiriamo įvykio metu automobilį „VW Passat“ vairavo ne R. Ž.. Automobilį vairavęs asmuo už kaltinamąjį buvo jaunesnis, aukštas, sportiško kūno sudėjimo. R. Ž. skiriasi nuo to asmens, kuris tiriamo įvykio vakarą vairavo automobilį. Be to, sustabdžius automobilį vairuotoją matė trumpą laiko tarpą, taip pat lauke ir automobilyje buvo tamsu. Sustabdę vairuotoją dėl neblaivumo patikrinimo, detaliai automobilio dokumentų ir vairuotojo pažymėjimo netikrino, kadangi jiems svarbiausia buvo patikrinti ar vairuotojas yra blaivus. Be to, liudytojas R. K. taip pat apklausiamas apygardos teisme parodė, jog dėl to, kad jie nesulaikė vairuotojo, viešosios policijos vadovas jiems pareiškė pretenzijas dėl blogo darbo. Todėl jie negalėjo pasakyti, kad nepatikrino ar automobilį vairavo tas asmuo, kurio vairuotojo pažymėjimas jiems buvo pateiktas (t. 4, b.l. 113-114, 120-123). Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad minėtų liudytojų parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme skyrėsi, teisme duotus parodymus atmetė kaip nepagrįstus ir neatitinkančius tikrovės, motyvuodamas tuo, kad juos paneigia liudytojo V. K. parodymai bei asmens atpažinimo pagal nuotrauką protokolai. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pripažino liudytojų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, teisingais ir juos vertino, taip padarydamas įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimą, kadangi ikiteisminio tyrimo metu tyrėjui ar prokurorui duoti liudytojo, įtariamojo parodymai įrodomosios reikšmės neturi ir jais apkaltinamojo nuosprendžio grįsti negalima. Šie parodymai gali būti reikšmingi tik vertinant kitus įrodymus bei teismo vidinio įsitikinimo formavimuisi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-554/2006, 2K-206/2008, 2K-274/2008, 2K-7-198/2008, 2K-420/2012, 2K-592/2010, 2K-461/2011, 2K-545/2012, 2K-35/2013). Teisėjų kolegija pažymi, kad minėti liudytojai apklausti apygardos teisme parodė, jog pamatę R. Ž. teismo posėdžių salėje atpažino, kad tiriamo įvykio metu automobilį vairavo ne jis. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad teismo posėdyje apklausti liudytojai yra suinteresuoti bylos baigtimi ar, kad jie duodami tokius parodymus galėtų meluoti. Kadangi liudytojai parodymus apygardos teisme davė prisiekę sakyti tiesą ir nieko nenutylėti, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo netikėti tokiais aukščiau nurodytais liudytojų A. P. ir R. K. parodymais duotais pirmosios instancijos teisme (t. 4, b.l. 113-114, 120-123). Be to, minėtų liudytojų parodymų duotų apygardos teisme nepaneigia ir apygardos teisme apklausto liudytojo V. K. parodymai, kadangi jis įvykio vietoje nedalyvavo, o tik ikiteisminio tyrimo metu apklausė liudytojus A. P. ir R. K.. Juo labiau, kad liudytojai A. P. ir R. K. apygardos teisme paaiškino, kodėl ikiteisminio tyrimo metu davė būtent tokius parodymus. Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ir nevertino liudytojų A. P. ir R. K. parodymų duotų apygardos teisme.
Žemesnės instancijos teismas
Nuteistojo kaltę apygardos teismas taip pat grindė atpažinimo pagal nuotraukas protokolais, kuriuose liudytojai A. P. ir R. K. pagal pateiktas fotonuotraukas R. Ž. atpažino kaip asmenį vairavusį automobilį „VW Passat“. Iš aukščiau aptartų teisiamojo posėdžio metu duotų liudytojų parodymų matyti, jog liudytojai apygardos teisme teisiamojo posėdžio metu pamatę R. Ž., teigė, jog tiriamo įvykio metu automobilį „VW Passat“ vairavo ne R. Ž.. Šiame kontekste būtina atkreipti dėmesį į tai, jog pagal Lietuvos Respublikos 191–192, 195 straipsnius, prieš atliekant procesinį veiksmą – parodymą atpažinti (nesvarbu, ar parodomas atpažintinas asmuo, ar atpažinimas daromas pagal jo nuotrauką), atpažįstantis asmuo turi būti apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintiną asmenį, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti tą asmenį. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, prieš parodymą atpažinti pagal nuotraukas liudytojas A. P. buvo apklaustas 2011 m. lapkričio 20 d. ir 23 d. Jis parodė, kad automobilio vairuotoją galėtų atpažinti pagal bendrus veido bruožus. Be to, automobilio vairuotojas buvo su tamsios spalvos barzda (t. 3, b.l. 29-30, 31). 2011 m. lapkričio 23 d. asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokole užfiksuota, kad liudytojas A. P. iš keturių nuotraukų atpažino nuteistąjį, nurodė, kad jį atpažįsta pagal bendrus veido bruožus (t. 3, b.l. 32-34). Prieš parodymą atpažinti pagal nuotraukas liudytojas R. K. buvo apklaustas 2011 m. lapkričio 23 d. Jis parodė, kad automobilio vairuotoją galėtų atpažinti, nes jo veidą matė iš arti (t. 3, b.l. 45-46). 2011 m. lapkričio 23 d. asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokole užfiksuota, kad liudytojas R. K. iš keturių nuotraukų atpažino nuteistąjį, nurodė, kad jį atpažįsta pagal bendrus veido bruožus (t. 3, b.l. 47-49). Pažymėtina, kad abu liudytojai per apklausas prieš asmens parodymo atpažinti pagal nuotraukas nenurodė nei vieno individualaus atpažintino asmens požymio, pagal kurį jie galėtų atpažinti asmenį tiriamo įvykio metu vairavusį automobilį. Be to, abu liudytojai nurodė, jog asmenį atpažįsta pagal bendrus veido bruožus, taip pat nenurodydami nei vieno individualaus atpažinimo požymio. Šiuo atveju svarbi aplinkybė yra ta, kad abu liudytojai iki minėto veiksmo atlikimo, kaip patys nurodė, buvo peržiūrėję R. Ž. asmens duomenis duomenų bazėje, kur taip pat buvo ir R. Ž. nuotraukos, be to R. Ž. nuotrauką matė ir įsidėmėjo pagal pateiktą vairuotojo pažymėjimą. Be to, apklausiamas teisiamojo posėdžio metu liudytojas R. K. parodė, jog dėl blogai atlikto darbo jiems buvo pareikštos pretenzijos, todėl atliekamo atpažinimo pagal nuotraukas metu, jis negalėjo sakyti, kad tai ne tas vairuotojas. Taip pat negalėjo pasakyti, kad jie savo pareigas atliko netinkamai, nes automobilį sustabdę dėl vairuotojo blaivumo patikrinimo, tinkamai nepatikrino ar asmuo vairavęs automobilį pateikė savo vairuotojo pažymėjimą. Taip pat svarbi aplinkybė yra ta, jog tiriamas įvykis buvo 2011 m. lapkričio 20 d., o R. Ž. vairuotojo pažymėjimas buvo išduotas 2005 m. sausio 20 d. (t. 1, b.l. 47). Taigi, vairuotojo pažymėjimas R. Ž. buvo išduotas prieš šešerius metus iki tiriamo įvykio, todėl ir nuotrauka, kuri buvo įklijuota vairuotojo pažymėjime taip pat buvo daryta gerokai anksčiau iki tiriamo įvykio. Tuo tarpu policijos pareigūnai atpažindami asmenį nenurodė, kad pateiktoje atpažinti nuotraukoje asmuo būtų buvęs jaunesnis, nei buvo vairuotojas, taip pat nenurodė, kad asmuo būtų kažkaip pasikeitęs nei buvo nuotraukoje, nors policijos pareigūnas A. P. prieš atpažinimo veiksmą nurodė, kad vairuotojas buvo su tamsia juoda barzda, kas iš esmės gali pakeisti žmogaus išvaizdą bei veido bruožus. Teisėjų kolegija įvertinusi apygardos teisme duotus liudytojų A. P. ir R. K. parodymus, įvertinusi tai, kad atpažinimo protokole pateiktą R. Ž. nuotrauką liudytojai ne kartą buvo matę iki atpažinimo veiksmo, įvertinusi tai, kad per apklausą prieš atpažinimą bei atpažinimo metu liudytojai nenurodė jokių individualių atpažintino asmens požymių, įvertinusi tai, kad atpažinimo protokole buvo įklijuota R. Ž. nuotrauka padaryta gerokai anksčiau nei buvo tiriamas įvykis daro išvadą, kad šiais atpažinimo iš nuotraukų protokolais negalima grįsti R. Ž. kaltės.
Taip pat konstatuodamas R. Ž. kaltę dėl neteisėto psichotropinių medžiagų gabenimo teismas kaip vienu iš įrodymu vadovavosi įvykio vietoje (automobilyje) rastais daiktais, ant kurių buvo rasta R. Ž. biologinių pėdsakų. 2014 m. vasario 28 d. specialisto išvadoje Nr. 140-(356)-IS1-1122 konstatuota, jog ant striukės (su logotipu „Nike“), sportinio megztinio ir sportinių kelnių (su užrašais „Manchester united“), paimtų 2011 m. lapkričio 20 d. iš automobilio „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), rastų, asmens tapatybei nustatyti tinkamų tiriant DNR vyro biologinių pėdsakų genotipas sutampa su R. Ž. genotipu (t. 1, b.l. 104-105). Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad minėtos aplinkybės patvirtina, kad tiriamo įvykio metu automobilį vairavo ir psichotropines medžiagas gabeno R. Ž., nes pirmosios instancijos teismas neįvertino visų byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumos. Pirma, nuteistasis viso proceso metu teigė, jog dar iki tiriamo įvykio jis savo vairuotojo pažymėjimą ir sportinės aprangos krepšį buvo palikęs minėtame automobilyje. Byloje nesurinkta įrodymų, kurie paneigtų nurodytas nuteistojo R. Ž. aplinkybes. Antra, apygardos teismas neginčijo ir pripažino aplinkybę, kad kaltinamasis R. Ž. automobiliu „VW Passat“ galėjo naudotis ir iki 2011 m. lapkričio 20 d. Trečia, tai kad liudytojas D. Š. nurodė, jog sugrąžinto automobilio salone nematė jokių daiktų, nepaneigia nuteistojo R. Ž. parodymu, kadangi byloje nenustatyta, kad R. Ž. sportinį krepšį paliko būtent automobilio salone, o ne pavyzdžiui automobilio bagažinėje. Ketvirta, nei ant vieno R. Ž. priklausančio daikto nebuvo rasta psichotropinių medžiagų likučių (t. 1, b.l. 79-80), kas iš esmės patvirtintų, jog R. Ž. gabeno narkotines medžiagas ir paneigtų nuteistojo R. Ž. parodymus apie tai, kad jis savo daiktus automobilyje paliko dar iki tiriamo įvykio. Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog tai, kad tiriamo įvykio metu automobilyje buvo rasti R. Ž. priklausantys daiktai negalima grįsti R. Ž. kaltės, kadangi jie nepatvirtina, kad būtent R. Ž. 2011 m. lapkričio 20 d., vairavo automobilį kai šis buvo sustabdytas policijos pareigūnų.
Taip pat konstatuodamas R. Ž. kaltę dėl neteisėto psichotropinių medžiagų gabenimo teismas kaip vienu iš įrodymu vadovavosi ant automobilio rastu rankos pėdsaku, kuris buvo paliktas R. Ž. kairės rankos delnu (t. 1, b.l. 147-149). Tai, kad ant automobilio rasto kairės rankos delno pėdsakas yra paliktas R. Ž., nekelia abejonių, kadangi tai patvirtino nagrinėjamoje byloje pateikta specialisto išvada. Tačiau kaip matyti iš nuteistojo R. Ž. parodymų jis viso proceso metu teigė, kad jis iki tiriamo įvykio ne kartą naudojosi S. Š. priklausančiu automobiliu „VW Passat“. Baudžiamojoje byloje tokios aplinkybės nėra paneigtos. Šiuo atveju būtina pažymėti, kad ant automobilio buvo rasti ir kitų asmenų pėdsakai. Iš 2012 m. balandžio 26 d. specialisto išvados Nr. 20-4-IS1-672 matyti, kad du pirštų pėdsakai, nukopijuoti daktiloskopine plokštele Nr. 1, ir vienas delno pėdsakas, nukopijuotas daktiloskopine plokštele Nr. 2, automobilio „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) apžiūros metu nuo priekinių dešinės pusės durelių lango rėmo yra tinkami asmeniui identifikuoti (t. 1., b. l. 134-135). Iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų valdybos rašto matyti, kad tikrinant rankos pėdsakus daktiloskopinių duomenų registre buvo nustatyta, kad piršto pėdsakas yra paliktas R. K. (t. 1, b.l. 152). Iš Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro rašto matyti, jog tikrinant rankos pėdsakus daktiloskopinių duomenų registre buvo nustatyta, kad du rankų pirštų pėdsakai sutampa su rankų pirštų atspaudais, esančiais daktiloskopinėse kortelėse, kuriose yra nurodyti šie anketiniai duomenys: D. G. ir R. K. (t. 1, b.l. 153). Iš 2012 m. balandžio 30 d. specialisto išvados Nr. 140-(1577)-IS1-2776 matyti, kad ant tirti pateikto 0,5 l talpos butelio, paimto 2011 m. lapkričio 20 d. automobilio „VW Passat“ valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), apžiūros metu, rastų žmogaus biologinių pėdsakų genotipas sutampa su S. Š. genotipu (t. 1, b.l. 129-130). Iš Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimo centro rašto matyti, kad vyro biologiniai pėdsakai, rasti ant striukės, paimtos 2011 m. lapkričio 20 d. automobilio „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) apžiūros metu, genotipas DNR registre sutapo su genotipu asmens, kurio anketiniai duomenys DNR registre nurodyti: M. K. (t. 1, b.l. 97). Taigi nustatytos aplinkybės iš esmės patvirtina nuteistojo R. Ž. parodymus, kad automobiliu naudodavosi ne tik jo savininko šeimos nariai, bet ir kiti pašaliniai asmenys. Be to, automobilį sustabdę policijos pareigūnai nurodė, jog automobilyje buvo du asmenys, tai yra vairuotojas ir keleivis, tačiau iš aukščiau aptartų įrodymų nustatyta, kad automobilyje be R. Ž. biologinių pėdsakų ir piršto atspaudų, buvo rasta dar keturių asmenų biologinių pėdsakų arba pirštų atspaudų. Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apygardos teismo padaryta išvada, kad R. Ž. delno atspaudą ant automobilio paliko būtent tiriamo įvykio naktį išlipdamas pro priekines keleivio dureles iš apvirtusio automobilio, tėra prielaida. Juo labiau, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kokioje tikslai automobilio vietoje buvo rastas R. Ž. kairės rankos delno atspaudas. Iš automobilio apžiūros protokolo matyti (t. 1, b.l. 20-24), kad specialistas automobilio išorėje, dešinėje pusėje ant priekinių durelių stiklo rėmo išryškino rankų pėdsakus ir nukopijavo ant dviejų daktiloplokštelių. Tuo tarpu iš Fotolentelės Nr. 3316, pateiktos prie automobilio apžiūros protokolo, tai yra nuotraukos Nr. 13 matyti, jog joje pažymėta, kad rankos pėdsakas išryškėjo ir buvo nukopijuotas nuo automobilio kairės pusės priekinių durelių lango rėmo (t. 1, b.l. 32). Siekiant išsiaiškinti, kurioje tiksliai vietoje ant automobilio buvo rastas rankos pėdsakas, apeliacinės instancijos teisme buvo apklaustas apžiūros protokolą surašęs specialistas R. T., kuris pirmiausia teigė, jog apžiūros protokolo tekste turi būti nurodyta kairė pusė, jog klaida yra padaryta tekste, o ne nuotraukoje. Vėliau specialistas jau teigė, jog dabar jau nebeatsimena, kurioje automobilio pusėje pėdsakai buvo rasti (t. 5, b.l. 105-107). Taigi, apeliacinės instancijos teisme apklausus apžiūros protokolą surašiusį specialistą nepavyko nustatyti, kokioje konkrečioje vietoje ant automobilio buvo rastas R. Ž. paliktas kairės rankos pėdsakas. Šiuo atveju, galima konstatuoti, jog įvykio vietos apžiūra nebuvo detaliai fiksuojama, kadangi nebuvo tinkamai ir aiškiai nufotografuota, kur konkrečiai ant automobilio buvo rastas R. Ž. paliktas kairės rankos pėdsakas. Lietuvos Respublikos BPK 207 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apžiūrimi daiktai kiek galima nufotografuojami arba nufilmuojami. Ši norma imperatyvi, todėl specialistas privalėjo šią nuostatą vykdyti ir nufotografuoti bei užfiksuoti konkrečią automobilio vietą, ant kurios buvo rastas rankos delno pėdsakas, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą nustatytas aplinkybes būtų galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (apžiūrint nuotraukas ir pan.), ko ir reikalaujama Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 4 dalyje, ir tuomet neliktų pagrindo abejoti gautų duomenų patikimumu. Negalint tiksliai nustatyti, kokioje konkrečiai automobilio vietoje buvo paliktas R. Ž. kairės rankos delno atspaudas, išlieka tikimybė, kad jis galėjo būti paliktas tiek ant kairės, tiek ant dešinės pusės automobilio priekinių durelių stiklo rėmo, todėl apygardos teismas be pakankamo pagrindo konstatavo, kad R. Ž. rankos atspaudą ant automobilio paliko išlipdamas iš automobilio pro keleivio dureles, po to kai šis apvirto. Be aukščiau aptartų įrodymų, kuriais iš esmės ir buvo grindžiama nuteistojo kaltė, kitų įrodymų šioje byloje nėra.
Be to, apygardos teismas nepagrįstai neatsižvelgė ir nevertino tos aplinkybės, kad atliekant automobilio apžiūrą nuo automobilio priekinių sėdynių sėdimosios dalies ir atlošo su lipnia juosta specialistas paėmė mikroobjektus, paėmė kvapus iš automobilio salono, paėmė foninį kvapo pavyzdį, paėmė kvapo pavyzdį nuo guminių batų, paėmė nuoplovas nuo automobilio vairo ir bėgių perjungimo svirties. Kaip matyti iš 2014 m. vasario 6 d. specialisto išvados Nr. 140-(00005)-IS1-6 kvapo pėdsake, paimtame 2011 m. lapkričio 20 d. iš automobilio „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), nuo vairuotojo sėdynės nerasta R. Ž. kvapo. Kvapo pėdsakuose paimtuose 2011 m. lapkričio 20 d. iš automobilio „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), iš juodos spalvos striukės, juodų batelių, guminių batų rastų automobilio salone, nerasta R. Ž. kvapo (t. 1, b.l. 111-115). Apeliacinės instancijos teisme apklaustas specialistas L. G. parodė, jog byloje pateikta specialisto išvada dėl odorologinio tyrimo yra kategoriškai neigiama. Specialistas patvirtino, kad byloje atlikta kvapo paėmimo procedūra buvo atlikta tinkamai (t. 5, b.l. 65-97). Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas, konstatuoja, jog duomenys (kvapai) gauti teisėtais būdais, atliekant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso numatytus proceso veiksmus, todėl nėra pagrindo daryti išvados, kad kvapo pėdsakai negali būti įrodymai, kurie iš esmės paneigia aplinkybes, kad tiriamą nusikalstamą veiką padarė nuteistasis R. Ž..
Tai, kad R. Ž. netrukus po tiriamo įvykio išvyko į užsienį, kaip jis teigė išvyko dirbti į Vokietiją, Lenkiją, Prancūziją neįrodo, jog tokiu būdu jis siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi byloje nėra pateikta duomenų apie tai, kad iš karto po tiriamo įvykio R. Ž. būtų ieškomas ar paskelbta jo paieška (R. Ž. paieška paskelbta tik 2012 m. sausio 26 d.), ar jo namuose būtų atliktos kratos (buvo priimtos teismo nutartys dėl kratų, tačiau jos nebuvo atliktos), ar jam, ar jo šeimos nariams būtų pranešta apie įtarimą dėl neteisėto psichotropinių medžiagų gabenimo. Be to, kaip nustatyta R. Ž. iš draugų sužinojęs apie atliekamą ikiteisminį tyrimą pats kreipėsi į policijos įstaigą.
Apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad liudytojų S. Š. (gim. 1952 m.), R. Š. parodymai yra prieštaringi, nesutampa tarpusavyje ir yra nepatikimi. Liudytojas S. Š. (gim. 1952 m.) ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad jam priklausančiu automobiliu taip pat naudodavosi ir abu jo sūnus, tai yra D. Š. ir S. Š.. Automobilio rakteliai buvo paliekami automobilyje. Taip pat liudytojas parodė, jog jis nežino ar be jo žinios galėjo kažkas kitas naudotis jam priklausančiu automobiliu (t. 3, b.l. 52-53). Apygardos teisme liudytojas S. Š. parodė, jog jam žmona R. Š. pasakė, kad prieš tiriamą įvykį savo automobilį paskolino aukštam, stambaus kūno sudėjimo, atletiškam vyrui, kuris pas jo sūnų D. Š. buvo palikęs remontuoti savo automobilį (t. 4, b.l. 123-125). Liudytoja R. Š. apklausta ikiteisminio tyrimo metu, kurios parodymai buvo perskaityti vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 276 straipsnio 4 dalimi, parodė, jog jai priklausančiu automobiliu naudodavosi taip pat ir jos sūnūs, tai yra D. Š. ir S. Š.. Ji nežino ar jos sūnūs kitiems asmenims davė naudotis jai priklausančiu automobiliu (t. 3, b.l. 54). Kaip matyti liudytoja R. Š. apklausta ikiteisminio tyrimo metu nenurodė, jog ji pati paskolino automobilį aukštam, stambaus kūno sudėjimo, sportiškam asmeniui. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad šių asmenų parodymai neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų, todėl jais negalima vadovautis sprendžiant klausimą dėl R. Ž. kaltės, kadangi liudytojo S. Š. (gim. 1952 m.) apygardos teisme duoti parodymai dėl automobilio skolinimo neatitinka liudytojos R. Š. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų ir jų tikrumo negalima patikrinti, nes liudytoja R. Š. yra mirusi. Be to, kaip apygardos teisme teigė liudytojas S. Š. (gim. 1952 m.), nurodytas aplinkybes jis sužinojo būtent iš liudytojos R. Š.. Kartu pažymima ir tai, jog liudytojų S. Š. (gim. 1952 m.) ir R. Š. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu negali būti pripažinti patikimais įrodymais, kadangi kaip nustatyta iš bylos medžiagos, S. Š. (gim. 1952 m.) priklausančiu automobiliu buvo gabenamos psichotropinės medžiagos. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, kad psichotropines medžiagas būtų gabenę automobilio savininkas ar jo sūnūs. Taigi akivaizdu, jog automobiliu naudodavosi, važinėdavo ir svetimi asmenys, kurie ir galėjo gabenti juo psichotropines medžiagas. Be to, aukščiau aptartais įrodymais taip pat nustatyta, jog automobilyje buvo rasti ne vieno asmens biologiniai pėdsakai bei atspaudai.
Baudžiamojoje byloje taip pat buvo apklausti liudytojai S. Š. (gim. 1977 m.), D. Š., M. Ž., I. B., M. K.. Pagal suformuotą teismų praktiką, vertindamas įrodymus, teismas ne tik turi laikytis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nustatytų taisyklių, bet ir įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos išvados, ar jie atmestini. Kaip matyti šioje byloje minėti liudytojai davė parodymus dėl automobilio naudojimosi, dėl asmens, kuris naudojosi tuo automobilio, dėl R. Ž. alibi, kur ir su kuo jis buvo tiriamo įvykio metu. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog minėtų liudytojų parodymai sprendžiant klausimą dėl R. Ž. negali būti pripažįstami patikimais, kadangi liudytojų S. Š. (gim. 1977 m.), D. Š. tėvui priklausančiu automobiliu buvo gabentos narkotinės medžiagos. Be to, S. Š. (gim. 1977 m.) atliekant ikiteisminį tyrimą taip pat buvo pareikšti įtarimai dėl tiriamos nusikalstamos veikos. Todėl minėti liudytojai buvo suinteresuoti duoti būtent tokius parodymus, ne tik, kad pats S. Š. (gim. 1977 m.) bei jo šeimos nariai nebūtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn, bet ir, kad išsaugotų savo šeimos automobilį. Taip pat negali būti pripažįstami patikimais ir liudytojų M. Ž., I. B., M. K. parodymai, kadangi tiek minėti liudytojai, tiek pats nuteistasis R. Ž. patvirtino, kad juos sieja draugiški santykiai, todėl jie yra suinteresuoti bylos baigtimi.
Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas visiškai ir besąlygiškai yra įrodytas ir teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nors ir išsamiai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tačiau juos vertindamas padarė nepagrįstas išvadas dėl R. Ž. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Nuosprendyje išdėstyti motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį yra nepakankami ir keliantys abejonių, be to yra grindžiami tik prielaidomis ir spėjimais, nors tai daryti įstatyme draudžiama (Lietuvos Respublikos BPK 301 straipsnio 1 dalis). Teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, o visos abejonės aiškinamos nuteistojo (kaltinamojo) naudai (Barbe?, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A No 146; Telfner v. Austria, No 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti); (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-3-144/2007). Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija išanalizavusi bylos medžiagą, daro išvadą, kad ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, taip pat ir apeliacinės instancijos teisme atliekant įrodymų tyrimą buvo imtasi visų įmanomų priemonių abejonėms ir prielaidoms dėl tiriamos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių nustatymo pašalinti, tai yra buvo imtasi visų veiksmų objektyviai tiesai byloje nustatyti, tačiau nepavykus pašalinti pagrįstų abejonių, kad R. Ž. dalyvavo nusikalstamos veikos padaryme, taip pat įvertinus liudytojų A. P. ir R. K. apygardos teisme duotus parodymus, pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis panaikinamas ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis (Lietuvos Respublikos BPK 329 straipsnio 1 punktas).
Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo argumentų (dėl R. Ž. paskirtos bausmės pagrįstumo, dėl gabentų psichotropinių medžiagų kiekio), nes dėl R. Ž. pagal Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalį priimamas išteisinamasis nuosprendis.
Dėl daiktinių įrodymų
Apeliantai nesutinka su tuo, jog skundžiamu nuosprendžiu buvo nutarta sunaikinti automobilyje „VW Passat“ rastus R. Ž. priklausančius daiktus. Jų manymu daiktai turėjo būti grąžinti jo teisėtam savininkui. Teisėjų kolegija su tokiu apeliacinių skundų argumentu sutinka.
Iš 2011 m. lapkričio 20 d. automobilio apžiūros protokolo matyti, jog automobilio apžiūros metu iš jo kaip daiktai turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti taip pat buvo paimti daiktai: raudonos spalvos striukė su užrašu „Nike“, sportinis megztinis su užrašu „Manchester united“ bei sportinės kelnės su užrašu „Manchester united“ (t. 1, b.l. 21). Iš nuteistojo R. Ž. parodymų nustatyta, kad minėti daiktai priklauso jam. Nurodytas aplinkybes patvirtino ir 2014 m. vasario 28 d. specialisto išvada Nr. 140-(356)-IS1-1122, kurioje konstatuota, kad ant minėtų daiktų rasti biologinių pėdsakų genotipai sutampa su R. Ž. genotipu (t. 1, b.l. 104-105).
Išnagrinėjus baudžiamąją bylą teisme ir priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, nuspręsta iš automobilio „VW Passat“ pamitus daiktus: raudonos spalvos striukę su užrašu „Nike“, sportinį megztinį su užrašu „Manchester united“ bei sportines kelnes su užrašu „Manchester united“ sunaikinti. Pirmosios instancijos teismas priimdamas tokį sprendimą nenurodė bei nedetalizavo kokia teisės norma vadovaudamasis jis priima tokį sprendimą. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 94 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktus, daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti gali būti sunaikinami, kurių apyvarta yra uždrausta bei kurie yra menkaverčiai ir negali būti sunaudoti. Šiuo atveju iš automobilio paimtų aukščiau nurodytų daiktų apyvarta nėra uždrausta, taip pat teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvados, kad tai yra menkaverčiai daiktai. Taip pat byloje nėra duomenų, jog minėti daiktai galėjo būti panaudoti darant nusikaltimą.
Nustačius, kad iš automobilio paimti daiktai: raudonos spalvos striukė su užrašu „Nike“, sportinis megztinis su užrašu „Manchester united“ bei sportinės kelnės su užrašu „Manchester united“ priklauso R. Ž. ir esant jo prašymui, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punktu grąžinami jų teisėtam savininkui – R. Ž..
Apeliantai taip pat nesutinka, jog skundžiamu nuosprendžiu vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 72 straipsnio 2 dalimi, 4 dalies 1 punktu buvo nutarta konfiskuoti S. Š. priklausantį automobilį „VW Passat“ valstybinis numeris (duomenys neskelbtini). Apeliantų teigimu minėtas automobilis turi būti grąžintas jo teisėtam savininkui, kadangi jis paskolindamas automobilį trečiajam asmeniui nežinojo (nenustatyta požymių, kuriems esant yra privalomas turto konfiskavimas), jog jam priklausantis automobilis bus panaudotas nusikalstamai veikai daryti. Atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamoje byloje R. Ž. pagal Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalį išteisinamas ir baudžiamojoje byloje nėra pateikta duomenų, kad automobilio savininkas S. Š. žinojo ar turėjo ir galėjo žinoti, kad jam priklausančiu automobiliu bus gabenamos psichotropinės medžiagos, tai yra nagrinėjamoje byloje nėra nustatyti būti Lietuvos Respublikos BK 72 straipsnio 2 dalyje, 4 dalies 1 punkte numatyti daikto konfiskavimo pagrindai, be to, atliekant ikiteisminį tyrimą atlikta automobilio apžiūra, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 puntą automobilis „VW Passat“ valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), grąžinamas jo teisėtam savininkui – S. Š. (gim. 1952 m.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nuosprendį, kuriuo R. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
R. Ž. dėl kaltinimų padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalyje išteisinti, neįrodžius, kad R. Ž. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
Po šio nuosprendžio paskelbimo nuteistąjį R. Ž. iš suėmimo paleisti.
Daiktus, turėjusius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: iš automobilio „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), paimtus raudonos spalvos striukę su užrašu „Nike“, sportinį megztinį su užrašu „Manchester united“ bei sportines kelnes su užrašu „Manchester united“, nuosprendžiui įsiteisėjus grąžinti R. Ž..
Automobilį „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), grąžinti jo savininkui S. Š. (gim. 1952 m.).