Panevėžio apygardos teismo nutartis

2014-07-04 · Baudžiamoji byla Nr. 1S-598-719/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-07-04
Bylos Nr.
1S-598-719/2014
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Artūras Ridikas
Pareiškėjas
V. Š.
Kategorijos

Teisėja Gražina Kazilionienė Baudžiamoji byla Nr. 1S-598-719/2014

Procesinio sprendimo kategorija: 2.12.4. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTIS

2014 m. liepos 4 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo teisėjas Artūras Ridikas išnagrinėjo pareiškėjo V. Š. skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 9 d. nutarties ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2014 m. balandžio 30 d. nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal V. Š. pareiškimą. Šį nutarimą pareiškėjas apskundė prokurorui, kuris 2014 m. gegužės 21 d. nutarimu skundą atmetė. Pastarąjį nutarimą V. Š. apskundė ikiteisminio tyrimo teisėjui, kuris skundžiama nutartimi prokuroro nutarimą paliko galioti.

Šalies argumentai

Skundu V. Š. prašo skundžiamą nutartį panaikinti ir įpareigoti tyrėją apklausti liudytojus bei nukreipti jį pas teismo medicinos specialistus sužalojimo pobūdžiui ir sunkumui nustatyti. Skunde jis dėsto įvykio aplinkybes ir teigia, kad tyrimas atliktas nepilnai ir nevisapusiškai – tyrėjas nenustatė įvykį mačiusių liudytojų, nenukreipė jo pas teismo medicinos specialistus sužalojimo pobūdžiui ir sunkumui nustatyti. Bandydamas pats nustatyti liudytojų tapatybes, jų gyvenamąsias vietas jis pats buvo apkaltintas jų persekiojimu, o tyrėjas jo nurodytų liudytojų net neapklausė. Taip pat pareiškėjas nurodo, kad smurtas prieš jį buvo panaudotas viešojoje vietoje, stebint kitiems asmenims, todėl ši veika turi požymių veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 168 str. 1 d. įtvirtinta, kad prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą, o reikiamais atvejais – ir jų patikslinimą, atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą tuo atveju, kai nurodyti faktai apie padarytą nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios BPK 3 str. 1 d. nurodytos aplinkybės. BPK 3 str. 1 d. 1 p. nustatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Čia aukštesnysis teismas pažymi, kad įtarti buvus nusikalstamą veiką bei konkretų asmenį, jog jis šią veiką padarė, nuspręsti dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą, dėl jo nutraukimo baudžiamojo proceso įstatymo numatytais atvejais ir pagrindais yra prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno kompetencija. Jie privalo apsvarstyti proceso dalyvių prašymus ir dėl jų priimti motyvuotus sprendimus, kurie gali būti skundžiami įstatymo nustatyta tvarka. Proceso dalyvių pozicija aptartais klausimais nesaisto prokuroro ar ikiteisminio tyrimo tyrėjo, jeigu jo įsitikinimas, vadovaujantis medžiagoje esančia duomenų visuma, yra kitoks.

Pareiškėjas su skundžiama nutartimi nesutinka iš esmės manydamas, kad viešojoje vietoje panaudojus prieš jį fizinį smurtą buvo padaryta BK 284 str. 1 d. numatyta nusikalstama veika. Baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 284 str. 1 d. gali būti traukiamas asmuo, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šios teisės normos sudėtis yra materialioji, todėl taikant ją būtina nustatyti, kad kaltininkas veiką padarė viešojoje vietoje ir kad dėl jos kilo neigiami padariniai – buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka. Ši veika padaroma tiesiogine tyčia, todėl būtina, jog kaltininkas suvoktų, kad jis savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių norėtų. Kita vertus, kaltininkas gali veikti nesiekdamas jokio konkretaus tikslo, tačiau bendrais bruožais numatydamas, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylos Nr. 2K-426/2008, Nr. 2K-159/2009). Sprendžiant klausimą, ar viešoje vietoje asmens atlikti veiksmai ir jų padariniai atitinka viešosios tvarkos pažeidimo požymius, turi būti atsižvelgta ir į tokio elgesio paskatas. Pavyzdžiui, jeigu asmuo veikė be aiškios asmeninės motyvacijos arba savo veiksmams kaip pretekstą panaudojo mažareikšmę dingstį, leidžia daryti išvadą, jog asmens veika pirmiausia buvo nukreipta į viešosios tvarkos pažeidimą. Taip pat kai savo asmeniniams santykiams spręsti kaltininkas pasirinko būtent viešąją vietą ir būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, jo veika taip pat gali būti kvalifikuojama pagal BK 284 str. 1 d. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylos Nr. 2K-126/2006, Nr. 2K-136/2010). Tačiau esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad kiekvienu iš minėtų būdų demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti realiai sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad kaltininko veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Tokių padarinių konstatavimas priklauso nuo įvairių aplinkybių – ar kaltininko veiksmai buvo atlikti matant kitiems asmenims ir kokia buvo šių asmenų reakcija į juos, ar jie pasijuto nesaugiai, ar tarp jų buvo lengviau pažeidžiamų asmenų (pvz., vaikų, nėščių moterų, pagyvenusių, ligotų žmonių ir pan.), kurioje vietoje ir kokiu metu buvo atlikti neteisėti veiksmai, kiek jie truko, ar dėl jų buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, surikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, visuomeninis renginys, ar buvo panaudoti žalojimui skirti daiktai ir pan.

Pagal medžiagoje esančius duomenis matyti, jog V. Š. kreipėsi į ikiteisminio tyrimo instituciją pranešdamas apie tai, jog 2014 m. balandžio 15 d. (pareiškime nurodyta, jog 2014 m. kovo 15 d.) jį sumušė du vyrai. Pagal tyrėjo R. R. tarnybinį pranešimą seka, kad gydytojų apžiūros metu V. Š. buvo nustatytas galvos sumušimas ir kaklo patempimas. Apklausus liudytojus A. P. ir V. K. paaiškėjo, jog 2014 m. balandžio 15 d. V. Š. buvo pastebėtas treniruojantis A. P. namo kieme. Prie V. Š. buvo mažamečių vaikų. A. P. išgirdo, kaip V. Š. sakė vaikams sėsti jam ant kelių ir jis parodys kaip reikia daryti. Iš anksčiau jis žinojo, kad V. Š. lenda prie vaikų, todėl neapsikentęs tokio V. Š. elgesio, norėjo su juo pakalbėti. Bet pastarasis ėmė bėgti link (duomenys neskelbtini) mokyklos. Tuo metu šios mokyklos stadione buvęs V. K. matė, kaip A. P. vejasi V. Š., todėl pamanęs, jog V. Š. padarė kažką negero, užstojo pastarajam kelią. V. Š. atsitrenkė į V. K. ir nubėgo toliau. Pagal šių liudytojų parodymus V. Š. niekas nemušė, smūgių jam nesudavė ir susidorojimu negrasino, tuo metu stadione kitų žmonių nebuvo.

Būtina paminėti, kad iš medžiagoje esančio Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2014 m. kovo 19 d. nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą kopijos taip pat matyti, jog prieš šį įvykį, t. y. 2014 m. kovo 8 d., V. Š. pats viešojoje vietoje galimai elgėsi netinkamai ir tuo metu šalia buvusiems mažamečiams vaikams sukėlė nemalonius pojūčius bei pažeidė jų teisę į saugią aplinką, dėl ko jam 2014 m. balandžio 14 d. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas ir 2014 m. gegužės 23 d. teismo nutarimu (neįsiteisėjusiu) V. Š. buvo nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 181³ str. 1 d. (vaiko teisių pažeidimas).

Taigi, visi medžiagoje esantys duomenys patvirtina, kad įvykio dieną, t. y. 2014 m. balandžio 15 d., A. P., pagrįstai numanydamas, jog būdamas viešojoje vietoje V. Š. galimai netinkamai elgiasi su lengviau pažeidžiamais ir fiziškai silpnesniais asmenimis – vaikais, žinodamas, jog anksčiau jis taip pat su vaikais galimai yra elgęsis netinkamai, siekdamas nutraukti galimai neteisėtą V. Š. veiką, norėjo su juo pakalbėti, o pastarajam pradėjus bėgti, vijosi jį. Tuo metu pastebėjęs, kad A. P. vejasi V. Š. ir, pagal susidariusią situaciją, pagrįstai manydamas, kad V. Š. padarė kažką negero (neteisėto), (duomenys neskelbtini) mokyklos stadione V. K. užstojo pastarajam kelią. Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad pats kelio V. Š. užstojimas, kurio metu V. Š. ir galėjo būti sužalotas, užtruko neilgą laiko tarpą, todėl, jeigu kas nors ir pastebėjo šį faktą, tai šių asmenų rimtis negalėjo būti pažeista ir šie asmenys neturėjo jokio pagrindo pasijusti šiurkščiai pažemintais ir įžeistais. Medžiagoje nėra, o savo skunde nukentėjusysis taip pat nepateikia jokių duomenų apie tai, kad dėl jo sužalojimo būtų kilę kokios nors kitos pasekmės ir būtų buvusi realiai pažeista visuomenės rimtis ar tvarka – būtų nutrauktas žmonių poilsis, kam nors padaryta žymi materialinė žala ir pan. Visi medžiagoje esantys duomenys rodo, kad A. P. ir V. K. veikoje daugiau dominavo asmeninės paskatos, tiesiogiai susijusios su paties V. Š. galimai neteisėtu elgesiu viešojoje vietoje, ir jos buvo nukreiptos ne į viešosios tvarkos sutrikdymą, o prieš konkretų asmenį – V. Š., siekiant nutraukti jo paties veiką.

A. P. ir V. K. veikoje akivaizdžiai nesant visų nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 str. 1 d., sudėties elementų – tyčios pažeisti viešąją tvarką ir būtinų pasekmių, ir esant BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos, dėl kurios, žinant įtariamus asmenis (šiuo atveju būtent taip ir yra), ikiteisminis tyrimas neatliekamas, požymiams, visiškai pagrįstai Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2014 m. balandžio 30 d. nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, o prokuroro 2014 m. gegužės 21 d. nutarimu ir skundžiama ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi toks nutarimas buvo paliktas galioti. Šiuo metu atlikti kokius nors, taip pat ir V. Š. skunde nurodytus procesinius veiksmus – apklausti jo nurodytus liudytojus ir skirti ekspertizę jo sužalojimo pobūdžiui ir sunkumui nustatyti, nėra jokios prasmės.

Atsižvelgdamas į šias aplinkybes aukštesnysis teismas, sutikdamas su žemesniojo teismo motyvais ir argumentais bei pritardamas jiems konstatuoja, kad nagrinėdamas V. Š. skundą žemesnysis teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylos duomenis, tinkamai taikė teisės aktus, todėl priėmė teisės aktų nuostatas ir suformuotą teismų praktiką analogiškose bei panašiose bylose atitinkantį procesinį sprendimą. Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės žemesniojo teismo išvadų nepaneigia, todėl priešingai, nei mano V. Š., žemesniojo teismo sprendimas yra teisėtas, pagrįstas, jis priimtas nepažeidžiant materialinių ir procesinių teisės normų. Keisti ar naikinti tokį procesinį sprendimą nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Pareiškėjo V. Š. skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 9 d. nutartį.

Ši nutartis galutinė ir neskundžiama.

Teisėjas Artūras Ridikas