- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-11-06
- Bylos Nr.
- 2A-771-227/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Laimutė Sankauskaitė, Margarita Dzelzienė (pran.), Laimantas Misiūnas
- Ieškovas
- A. A. G.
- Atsakovas
- S. N.
- Trečiasis asmuo
- Rokiškio rajono savivaldybės administracija, VĮ Registrų centras, N. Z.
- Advokatai
- Jonas Stankevičius
Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A –771– 227/ 2014
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. lapkričio 6 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Margaritos Dzelzienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. A. G. apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-27-504/2014 pagal ieškovo A. A. G. ieškinį atsakovui S. N., tretieji asmenys Rokiškio rajono savivaldybės administracija, VĮ Registrų centras, N. Z. dėl nuosavybės teisės gynimo ir atsakovo S. N. priešieškinį ieškovui A. A. G., tretieji asmenys Rokiškio rajono savivaldybės administracija, VĮ Registrų centras, dėl servituto nustatymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas A. A. G. 2013-09-24 ieškiniu kreipėsi į teismą (t.1, b. l. 1-2) ir patikslinęs jį (t.2, b.l.1-3) prašė pripažinti ūkinį pastatą, unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), nuosavybės teise įregistruotą S. N., neteisėtu statiniu, panaikinti ūkinio pastato teisinę registraciją VĮ Registrų centro nekilnojamo turto registre ir įpareigoti S. N. per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis nugriauti ūkinį pastatą, taip pat prašė priteisti iš atsakovo jo turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad nuosavybės teise valdo 0,0589 ha žemės sklypą su jame esančiais statiniais adresu (duomenys neskelbtini). Su kaimynu atsakovu S. N. iškilo ginčas dėl atsakovo pastatyto statinio statybos teisėtumo. Ginčo statinio dalis yra ieškovui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo dalyje ir ginčo statinys prijungtas prie jo (ieškovo) ūkinio pastato, unikalus Nr.:(duomenys neskelbtini), plane pažymėto 21 l p. Tokiu būdu atsakovas užėmė dalį ieškovo žemės sklypo ir užtvėrė praėjimą tarp jo ir savo ūkinių pastatų. Dėl to jis (ieškovas) negali tiesiogiai laisvai patekti į kitą savo žemės sklypo dalį, esančią už ūkinio pastato. Šis statinys trukdo jam naudotis nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo dalimi. 2013-07-29 buvo atliktas ieškovo žemės sklypo ribos, besiribojančios su atsakovo žemės sklypu, paženklinimas. Žemės sklypo ribos yra suderintos ir aiškios, matomos 1993-04-02 suderintame namų valdos žemės sklypo plane. Iš plano aiškiai matyti, kad atsakovo statinys kerta žemės sklypo ribą, pažymėtą taškais 2 ir 3 ir dalis jo stovi jam, ieškovui, nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype. Atsakovas naudojasi jo žemės sklypo dalimi be jokio teisinio pagrindo. 2013-08-08 pateikė atsakovui pretenziją dėl statinio nusigriovimo, tačiau atsakovas atsisakė geruoju tai padaryti. Iš atsakymo sužinojo, kad ūkinis pastatas yra registruotas nekilnojamojo turto kadastro registre.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1988m. gruodžio 14d. nutarimu Nr.364 patvirtintų Individualinės statybos nuostatų (galiojusių nuo 1988-12-14 iki 1991-07-1 1. ūkinio pastato statybos metu I989m.) 3 punktą Individualinis gyvenamasis namas, ūkiniai ir buitiniai pastatai ar įrenginiai galėjo būti statomi tik tam reikalui suteiktame sklype, turint nustatytąja tvarka patvirtintą statybos techninę dokumentaciją, atitinkamai notariškai patvirtintą sutartį dėl sklypo suteikimo neterminuotam naudojimui arba namo perleidimo sutartį ar paveldėjimo teisės liudijimą ir leidimą statyti, taip pat Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimą. Rokiškio miesto Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1974-05-21 sprendimu Nr. 39 skirtas atsakovui S. N. ir A. N. (dabar šią žemės sklypo dalį valdo trečiasis asmuo N. Z.) individualinei statybai žemės sklypas (duomenys neskelbtini) sklypą Nr.62 ir 64 (dabar (duomenys neskelbtini)) neterminuotam naudojimui. Šiuo sprendimu atsakovui buvo suteikta teisė vykdyti statybą, neperžengiant jam suteikto žemės sklypo ribų. Rengiant statybos techninę dokumentaciją, 1974-06-11 parengtas genplanas. kuris 1981-06-09 koreguotas dėl ginčo pastato statybos. 1981-06-09 genplane įrašytas leidimas statyti yra neteisėtas, kadangi aiškiai matosi, kad įbraižytas ginčo pastatas kerta S. N. suteikto žemės sklypo ribą ir užima dalį ieškovo žemės sklypo. Genplaną 1981-06-09 koregavus, įbraižant ginčo pastatą, nebuvo gautos naujos derinimo žymos iš atitinkamų tarnybų. Pažeista STR 2.01.04:2004, XII skirsnio 1 punktas ir prieštarauja LTSR MT 1988-12-14 nutarimu Nr.364 individualių statybos nuostatų 36 punktui. Pagal Nuostatų 36 punktą kiekvienas piliečiui asmeninės nuosavybės teise priklausantis namas, ūkinis ir buitinis pastatas ar įrenginys, turintis sienas bei stogą, pastatytas arba statomas atitinkamos Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto nustatytoje vietoje, techninės inventorizacijos biuro įkainojamas ir inventorizuojamas valstybinio draudimo reikalams. Tačiau ginčo pastatas faktiškai teturi vieną sieną, nes kita- ieškovo pastato siena, trečia- atsakovo pastato siena, o ketvirtos- nėra(uždengta laikinomis medžiagomis- kartonu).
Žemės sklypo plane, parengtame UAB „Geodata" 2009-06-05, suderintame su Rokiškio rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir paveldosaugos skyriumi 2009-08-20, žemės sklype ginčo pastato, pažymėto 811 p, unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), iš viso nėra įbraižyta. Dėl to 1990 m. kovo 22d. akto valstybiniam asmeninio gyvenamojo namo priėmimui dalis, kuria ūkio pastatas 8i l/p(3.26x2,15) valstybinės komisijos priimtas eksploatacijon ir kurio pagrindu ūkio pastatas įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, suteikiant jam unikalų Nr.(duomenys neskelbtini), yra neteisėta, o pats statinys unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), turi būti pripažintas neteisėtu statiniu.
Atsiliepimas
Atsakovas S. N. pateikė atsiliepimą į ieškinį, rašytinį paaiškinimą, kuriais prašė ieškinį atmesti dėl nepagrįstumo ir dėl praleistos ieškinio senaties. Pateikė priešieškinį, kuriuo prašė pagal UAB „Geo optimus“ parengtą servituto nustatymo planą nustatyti servitutą, suteikiantį teisę ja (atsakovui), kaip ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), savininkui, naudotis ieškovo vardu registruoto žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), dalimi.
Nurodė, jog atsakovui žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) (ankstesnis adresas - (duomenys neskelbtini)) buvo skirtas jau 1974 m. gegužės 21 d. Rokiškio miesto Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu individuliai statybai, leidžiant atsakovui be visų kitų statinių taip pat statyti ir dabartinio ginčo ūkio pastatą. 1981 m. pabaigoje šis pastatas buvo įtrauktas į namų valdos techninės apskaitos bylą. Ieškovas apie šias statybas žinojo, neginčijo jų teisėtumo, nereiškė pretenzijų, o 2009-05-22 padarytas įrašas Nekilnojamojo turto registre 1990-03-22 pasirašyto priėmimo naudoti akto ir 1990-05-22 rajono valdybos potvarkio Nr.3 „Dėl asmeninės nuosavybės teisių pripažinimo į namų valdas, esančias Rokiškio rajone“ pagrindu. Nurodyti aktai nėra nuginčyti teismine tvarka ir ieškovas jų neginčija. Todėl negalima pripažinti ginčo ūkinio pastato neteisėta statyba. Neįrodžius neteisėtos statybos- nėra pasekmių. Ieškovas nurodo norminių aktų pažeidimus, kurie statybos metu negaliojo. Ūkio pastatas pastatytas teisėtai. Kad atsakovas galėtų juo naudotis, minimaliai yra reikalingas apie 1,3 m 2 plotas ties įėjimo į atsakovui priklausantį ūkinį pastatą vartais, todėl nustatytinas servitutas.
Žemesnės instancijos teismas
Rokiškio rajono apylinkės teismas 2014 m. liepos 11 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priešieškinį tenkino - nustatė servitutą, suteikiantį atsakovui S. N., kaip ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), savininkui , teisę naudotis ieškovo A. A. G. vardu registruoto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), dalimi, kurią ieškovui priklausančiame sklype užima atsakovui priklausantis ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Priteisė iš ieškovo atsakovui 2.644 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu ir 70 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei.
Nustatė, kad šalys- kaimyninių žemės sklypų savininkai. Byloje nėra ginčo, kad atsakovo S. N. pastatyto ūkinio pastato, un. Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėto 8I1p, dalis yra ant ieškovo A.A. G. žemės. 1974-05-21 Rokiškio m. DŽDT VK sprendimu Nr. 39 žemės sklypas individualiai statybai suteiktas atsakovui S. N. ir A. N. (dabar žemės sklypą valdo N. Z.) . 1974 metų genplane prie atsakovo ūkinio pastato yra įbraižytas ir ginčo pastatas, kurio dalis įeina į ieškovo sklypą. Prie įbraižyto pastato yra įrašas, leidžiantis sujungti pastatus. Leidimo data – 1981-06-09 ( I t., b.l. 53). Namų valdos techninės apskaitos byloje įrašytas S. N. priklausantis ginčo pastatas 8I 1/p, nurodant jo statybos metus – 1989 m (I t., b.l.54-88). Darė išvadą, kad šie duomenys paneigia ieškovo teiginį, kad S. N. ginčo pastatą pasistatė 1992-1993 m. Ankstesniuose nei 1989 m. techninės apskaitos byloje darytuose įrašuose duomenų apie ginčo pastatą, nėra.
Leidimo išdavimo metu galiojo Ministrų Tarybos 1976 m. gruodžio 30 d. Įsakas Nr. 307 „Dėl leidimų statyti ir rekonstruoti gyvenamuosius namus, pramonės, civilinės žemės ūkio ir kitus objektus įforminimo tvarkos“, pagal kurią leidimus statyti ar rekonstruoti pastatus galėjo išduoti miestų vyriausieji architektai (architektai), ir rajonų architektai, derindami šių objektų statybos arba rekonstrukcijos techninę dokumentaciją. Pažymėjo, kad apklaustas liudytoju A. K.- Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Panevėžio teritorijų planavimo ir statybos valstybės priežiūros skyriaus specialistas negalėjo paaiškinti, ar statant pastatą kitam asmeniui priklausančiame žemės sklype reikalingas žemės sklypo savininko ar naudotojo sutikimas. 1990-05-22 nuosavybės teisė A. N. į visus pastatus, tarp jų ginčo pastatą 8I 1/p įregistruota Nekilnojamojo turto registre 1990-03-22 Statinio priėmimo naudoti akto ir 1990-05-22 Miesto (rajono) valdybos potvarkio Nr. 3, pagrindu (Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas 2009-07-16, I t., b.l.47-50). Komisija, prieš priimdama 1990-03-22 Statinio priėmimo naudoti aktą, turėjo vertinti ir statinių atitikimą tuo metu galiojantiems teisės aktams, reglamentuojantiems statybos klausimus ir nuspręsti apie jų tinkamumą naudoti. Administraciniai aktai nėra nuginčyti teismine tvarka ir galiojantys. Įvertino, kad Lietuvos TSR ministrų Tarybos 1988 m. gruodžio 14d. Nutarimu Nr. 364 patvirtinti Individualinės statybos nuostatai (galioję nuo 1988-12-14 iki 1991-07-11), kuriais ieškovas remiasi prašydamas pripažinti statybą neteisėta, negaliojo leidimo statybai išdavimo metu. Sprendė, kad ginčo pastato statybos pripažinti neteisėta, savavališka statyba, teismas neturi pagrindo, nes ji yra įteisinta atsakovo nuosavybėn pagal tuo metu galiojusių statybos teisės normų reikalavimus. Atmetus reikalavimą dėl pastato neteisėtumo, negali būti tenkinamas reikalavimas panaikinti ūkinio pastato teisinę registraciją VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registre. Neįrodžius ginčo pastato neteisėtumo, nėra pagrindo taikyti savavališkos statybos pasekmių, numatytų CK 4.103 straipsnyje- nugriauti statinį.
Teismas, spręsdamas atsakovo prašymą dėl senaties taikymo, nustatė, kad ginčo pastatu atsakovas naudojasi ilgą laiko tarpą: pradėtas statyti 1981 m., o 1989 m. inventorizuotas kaip baigtas statinys. Jis užima dalį ieškovo žemės sklypo. Pastatas išviešintas -įregistruotas Nekilnojamojo turto registre 1990-05-22 (t.1, b.l.47-50). Ieškovas pripažino, kad jis nereiškė pretenzijų atsakovui iki 2013 m. Darė išvadą, kad ieškinio senaties terminas reikalavimui pripažinti pastatą neteisėtai pastatytu prasidėjo ir baigėsi galiojant 1964 m. Civiliniam kodekso 84 straipsniui, numatančiam bendrą trejų metų ieškinio senaties terminą, t.y iki ieškinio pateikimo. Todėl ieškinys atmestinas dėl senaties (1964 m. CK 83 str1d., 85 str. 2 d).
Spręsdamas servituto nustatymo klausimą teismas atsižvelgė į tai, kad pagal servituto nustatymo planą, 2013-12-17 parengtą UAB “Geo optimus” (I t., b.l.102, 103), atsakovui priklausančio ginčo pastato 8I 1p dalis užstatyta ant ieškovo žemės. Į jį atsakovas gali patekti tik per vieną įėjimą – duris ( I t., b.l.20,21), per kurias įeinant į pastatą ar išeinant, atsakovas turi naudotis ieškovui priklausančio žemės sklypo dalimi. Dėl to sprendė, kad servituto nustatymo būtinybė yra akivaizdi ir tenkintinas atsakovo reikalavimas nustatyti servitutą, suteikiantį jam teisę patekti į pastatą 8I 1p, ir juo naudotis CK 4.126 str.1d., 4.128 str.1d. pagrindais.
Sprendimu teismas paskirstė bylinėjimosi išlaidas : priteisė iš ieškovo atsakovui jo turėtos bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 str. 1 d.) ir išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str. 2 d.).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas A. A. G. prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teigia, kad atsakovas ginčo statinį pastatė ieškovo žemės sklypo ribose, neturėdamas tam ieškovo sutikimo. Teismas neįvertino, kad LR TSR Ministrų tarybos 1970-01-04 nutarimu Nr.2 „Dėl pastatų teisinės registracijos miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse" buvo nustatytas reikalavimas, kad prieš įregistruojant pastatus, turi būti nustatytas žemės sklypo plotas, kuris yra faktiškai suteiktas prašymą įregistruoti statinius pateikusiam asmeniui. Pagal atsakovo užimamų statinių padėtį, buvo akivaizdu, jie yra išsidėstę ne tik atsakovui suteiktame žemės sklypo plote. Ūkiniai pastatai, kaip savarankiškas nuosavybės objektas, nebuvo registruojami. Todėl įregistruotas tik 1990-06-27 pagal Rokiškio rajono savivaldybės valdybos 1990-05-22 potvarkį Nr.3 „Dėl asmeninės nuosavybės teisės pripažinimo į namų valdas, esančias Rokiškio rajone" nepatikrinus, kieno žemės sklype buvo pastatytas ūkinis pastatas ir aktas surašytas tik dėl gyvenamojo namo priėmimo. Leidimas statyti ar rekonstruoti pastatus buvo išduotas pagal Ministrų tarybos l976-12-30d. įsaką Nr. 307 tik namų valdai, o leidimo statyti ūkinį pastatą nebuvo. Savivaldybė 1990-05-22 potvarkiu Nr.3 surašė aktą tik dėl gyvenamojo namo priėmimo. Teisinė registracija, buvo atlikta pagal faktą, netikrinant šių dokumentų teisingumo. Pastatas negali būti pripažintas savarankišku nuosavybės objektu, nes jis neatitinka statybos metu galiojusių LR TSRS Ministrų tarybos 1988-12-14 nutarimu Nr.364 patvirtintų Individualios statybos nuostatų, nes ginčo pastatas turi tik vieną sieną- statinys laikino pobūdžio. Dėl laikinų statinių statymo buvo susitarę ir jis savąjį nugriovė. Pastato registracijos neteisėtumą ir neatitikimą faktinei padėčiai patvirtino Rokiškio rajono savivaldybės administracija, nurodydama, kad iš teikto VĮ Registrų centras žemės sklypo plano matosi, jog besiribojančius žemės sklypus kerta tiesi linija, o atsakovo ginčo ūkinis pastatas net neįbraižytas kaip kertantis žemės sklypo ribą. Atsakovo pateiktoje techninės inventorizacijos byloje yra nurodyta, kad ginčo pastatas yra iš plytų, nors iš nuotraukų matosi, kad sienos iš dalies yra iš medinių/kartotinių konstrukcijų. Teismas turėjo galimybe nuvykti į vietą ir įsitikinti faktine padėtimi. Nors ieškovas neginčijo 1990-05-22 valstybinės komisijos priėmimo akto bei Rokiškio rajono savivaldybės valdybos 1990-05-22 potvarkio Nr.3, 1974 metų genplano, kuriame yra įrašas „leisti sujungti pastatus“, teismo pareiga yra atskleisti bylos esmę ir nustatyti šių aktų teisėtumų ir esant pagrindui juos pripažinti niekiniais. Teismas, patenkindamas atsakovo priešieškinį dėl servitutų nustatymo, netinkamai išaiškino materialinės teisės normas, nesvarstė, ar yra būtinumas nustatyti servitutą ar yra galimybė atsakovui sumažinti ūkinį pastatų t.y. tą dalį, kuri tenka į ieškovo nuosavybę, taip pat nepagrįstai nesvarstė servituto atlygintinumo klausimo, nors pripažįsta, kad šio klausimo šalys nekėlė. Mano, kad servituto pobūdis - nustatomas jis atlygintinai ar ne - yra viena iš esminių bylos aplinkybių, kuri turi būti ištirta bylos nagrinėjimo metu. Šiuo atveju servituto nustatymas sumažina ieškovo žemės sklypo vertę, jo paklausumą pardavimo atveju, tinkamą pastato priežiūrą be papildomų išlaidų. Teigia, kad vienkartine išmoka turėtų sudaryti ne mažiau kaip 20 000 Lt, atsižvelgiant į nuosavybės naudojimo laikotarpį iki bylos iškėlimo ir į tai, kad servitutas bus neterminuotas, į sudaromus ieškovui nepatogumus ir nuosavybės apribojimus, paties atsakovo požiūrį ir veiksmus, dėl kurių atsiranda galimybė jam prašyti servituto nustatymo.
Atsiliepimas
Atsakovas S. N. atsiliepimu prašo skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad apelianto teiginiai prieštaringi, kadangi jis, teigdamas, jog atsakovas ginčo pastatą pasistatė be ieškovo sutikimo, vėliau nurodo, jog davė sutikimą statyti ginčo statinį manydamas, jog pastatas nebus registruojamas viešajame registre. Ieškovas nenuginčijo 1990-03-22 valstybinės komisijos priėmimo akto bei Rokiškio rajono savivaldybės valdybos 1990-05-22 potvarkio Nr.3, teigdamas, kad administraciniai aktai yra niekiniai neįvardija jokių tokio savo teiginio teisinių motyvų. Apeliantas teigia, jog teismas pats turėjo šioje byloje rinkti įrodymus, tačiau neįvardija jokių priežasčių, kodėl teismas šioje byloje privalėjo būti aktyvus bei išreikauti statinio priėmimo naudoti aktą ar atitinkamo dokumento originalą. Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškininius reikalavimus atmetė ne tik kaip nepagrįstus, tačiau ir kaip pareikštus aiškiai praleidus ieškinio senaties terminą, šių teismo išvadų dėl ieškinio senaties termino taikymo ieškovas neginčija. Apeliantas apeliaciniame skunde kelia servituto atlygintinumo klausimą, tačiau teismas pagrįstai nenustatė atlyginimo ieškovui už atsakovo naudai nustatytą servitutą, kadangi pastatas statytas esant ieškovo sutikimui, tuo metu žemės sklypas priklausė valstybei, keliasdešimt metų nebuvo reiškiamos pretenzijos dėl statinio buvimo ar naudojimosi juo. Be to, bylos nagrinėjimo metu ieškovas nereiškė reikalavimų dėl servituto nustatymo.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas (CPK 326 str. 1 d. 2 p).
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
Žemesnės instancijos teismas
Byloje nustatyta, kad ginčas kilo dėl atsakovo S. N. ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėto 8I1p statybos teisėtumo. Jis prijungtas prie ieškovui Antanui A. G. priklausančio ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėto 2I1p. Dalis ginčo pastato yra ieškovo nuosavybės teise valdomame 0,0589 ha žemės sklype, unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), esančiame adresu (duomenys neskelbtini), įgytame 1994-06-30 Valstybinės žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartimi Nr. 2R-1384.
Atsakovui S. N. ir A. N. (dabar jo sklypo dalį valdo trečiasis asmuo N. Z.) Rokiškio miesto DŽDT VK 1974 m. gegužės 21d. sprendimu Nr.39 buvo suteiktas 0.1805 ha žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini), individualinei statybai (ankstesnis sklypo adresas – (duomenys neskelbtini)) (I t., b.l.51). Šio žemės sklypo 877/1805 dalis asmeninėn nuosavybėn įgijo atsakovas S. N. , o likusią dalį- 928/1805 N. Z. 2010-04-08 valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties Nr. IRRŠ-1364 pagrindu.
1974 metų genplane prie S. N. ūkinio pastato, pažymėto „2“, įbraižytas ginčo pastatas, kurio dalis- A.A. G. sklype. Prie įbraižyto pastato yra įrašas, leidžiantis sujungti pastatus. Leidimo data – 1981-06-09 ( I t., b.l. 53). Iš Namų valdos techninės apskaitos bylos matyti, kad S. N. priklausantis ginčo pastatas 8I 1/p buvo įrašytas plane ir nurodyti statybos metai- 1989 m (I t., b.l.54-88). Šio ūkinio pastato kadastro duomenys Nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų byloje (Inv.Nr.1479 )pirmą kartą užfiksuoti 1989-12-30 ir paskutinį kartą - 1995-02-02. Ginčo pastatas Nekilnojamojo turto registre 1990-05-22 nuosavybės teise įregistruotas A. N. 1990-03-22 Statinio priėmimo naudoti akto ir 1990-05-22 Miesto (rajono) valdybos potvarkio Nr. 3 pagrindu (Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas 2009-07-16, I t., b.l.47-50).
Ieškovo žemės sklypo ribos buvo suderintos 1993-06-22 namų valdos žemės sklypo plane, iš kurio matyti, kad atsakovo statinys kerta žemės sklypo ribą, pažymėtą taškais 2 ir 3 ir dalis statinio stovi ieškovui priskirtame žemės sklype (t.1, b.l.24). Ieškovas visą jam suteiktą naudojimui žemės sklypą be jokių apribojimų 1994 m. įgijo nuosavybėn iš valstybės. Sprendimų, kuriais būtų sumažintas jam skirtas žemės sklypas ir jo dalis perduota atsakovui, ar būtų įteisinta atsakovo teisė naudotis dalimi ieškovo žemės sklypo, būtų sudarytos žemės nuomos(subnuomos, panaudos) sutartys, byloje nėra ir tokių nepateikė nei atsakovas, nei bylos tretieji asmenys. UAB „Geodata“ 2009-06-05 parengė ir 2009-08-20 suderino su Rokiškio rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir paveldosaugos skyriumi viso 1805 kv. m. žemės sklypo, kadastrinis Nr.(duomenys neskelbtini), planą, kurio atitinkamos dalys nuosavybės teise priklauso N. Z. ir S. N.. Plane pažymėtos gretimų žemės sklypų kadastriniai duomenys ir gretimybės, tarp kurių pažymėta, kad žemės sklypas riboženkliais 8-9 sutampa su ieškovui priklausančiu žemės sklypu, unikalus Nr.(duomenys neskelbtini). Nors plane nubraižyti minėtame 1805 kv.m. ploto žemės sklype esantys atsakovo statiniai, tačiau tarp jų nėra ginčo pastato. Vienok, jis įtrauktas į statinių sąrašą eil. Nr.8. Tokio turinio (be ginčo pastato) planą pasirašė žemės sklypo savininkai: atsakovas S. N. ir bylos trečiasis asmuo N. Z. (t.1, b.l.38-40) . Tuo iš esmės patvirtino šio plano teisingumą, nors, tuo metu jau buvo atlikta ginčo pastato teisinė registracija.
2013-07-29 buvo atliktas ieškovo žemės sklypo ribos, besiribojančios su atsakovo žemės sklypu, paženklinimas pagal esančius riboženklius natūroje, faktiniu naudojimu bei žemės sklypo schema. Žemės sklypo ribų atstatymo-parodymo akte nėra pažymėta, kad ieškovo žemės sklype yra pastatų, priklausančių kitiems savininkams (t.1, b.l. 19). Ieškovas 2013-08-08 pretenzija pareikalavo, kad atsakovas geruoju nusigriautų statinį. Atsakovo atstovas į tai nurodė, kad atsakovo ūkinis pastatas 81 l/p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) yra registruotas nekilnojamojo turto kadastro registre, todėl jis yra teisėtas (t.1, b.l. 22, 23). Ieškovas pripažįsta, kad žodžiu buvo susitarta su atsakovu, kad abu laikinai pasistatys statinius, tačiau jis savąjį nusigriovė, o atsakovas to nepadarė. Teigia, kad tik iš atsakovo atsakymo į pretenziją sužinojo, kad ginčo statinys įregistruotas nekilnojamojo turto registre , o iki tol manė, jog ginčo pastatas yra laikinasis statinys, kaip buvo susitarę. Tvirtina, kad nebuvo davęs atsakovui sutikimo registruoti atsakovo laikino statinio, esančio jo žemės sklype ir priblokuoto prie jo ūkinio pastato.
Lietuvos Respublikos Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalyje nustatyta, kad savavališka statyba yra statinio ar jo dalies statyba be galiojančio statybą leidžiančio dokumento arba turint galiojantį statybą leidžiantį dokumentą, tačiau pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius. Aplinkybė, kad asmuo ginčo statinį stato neturėdamas jokių privalomų statybos dokumentų, yra aiškus pagrindas pripažinti ginčo statybą savavališka. Jeigu statyba kvalifikuojama kaip savavališka, tai jos padarinių šalinimas vykdomas taikant CK 4.103 straipsnį kartu su viešosios teisės normomis, reglamentuojančiomis savavališkos statybos padarinių šalinimą.
Žemesnės instancijos teismas
Ieškovas savo reikalavimą pripažinti atsakovui priklausantį ūkinį pastatą neteisėtu statiniu grindė tuo, kad 1974 m. genplane, sudarytame rengiant gyvenamojo namo ir kitų pastatų statybos techninę dokumentaciją pagal Rokiškio miesto Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1974 m. gegužės 21 d. sprendimą, 1981-06-09 buvo atlikti koregavimai. Prie S. N. ūkinio pastato, pažymėto „2“, įbraižius ginčo pastatą, kurio dalis įeina į A.A. G. sklypą ir prie įbraižyto pastato padarius įrašą, leidžiantį sujungti pastatus, tokie koregavimai negali būti laikomi teisėtais. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1988 m. gruodžio 14 d. nutarimu Nr.364 patvirtinti Individualinės statybos nuostatai (galioję nuo 1988-12-14 iki 1991-07-11, ūkinio pastato statybos metu 1989 m.) negaliojo leidimo statybai išdavimo metu, o kadangi komisija, prieš priimdama Statinio priėmimo naudoti aktą 1990-03-22 turėjo vertinti ir statinių atitikimą tuo metu galiojusiems teisės aktams, reglamentuojantiems statybų klausimus, ir nuspręsti apie jo tinkamumą naudoti, tai, ieškovui neginčijant 1990-03-22 Statinio priėmimo naudoti akto bei 1990-05-22 Miesto (rajono) valdybos potvarkio Nr. 3, pripažino, kad ūkinis pastatas buvo įteisintas pagal tuo metu galiojusių statybos teisės normų reikalavimus. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.
Pirmosios instancijos teismas vertino, kad leidimo išdavimo momentu galiojo Ministrų Tarybos 1976 m. gruodžio 30 d. Įsakas Nr. 307 „Dėl leidimų statyti ir rekonstruoti gyvenamuosius namus, pramonės, civilinės žemės ūkio ir kitus objektus įforminimo tvarkos“, kad kurią leidimus statyti ar rekonstruoti pastatus galėjo išduoti miestų vyriausieji architektai (architektai) ir rajonų architektai, derindami šių objektų statybos arba rekonstrukcijos techninę dokumentaciją. Tačiau neįvertino šio įsako kitų nuostatų, susijusių su leidimo išdavimu, taip pat leidimo išdavimo metu galiojusių teisės normų, numatančių reikalavimus statybos darbams, atžvilgiu. Vadovaujantis minėtos tvarkos priedo 1 punktu, leidimai statyti arba rekonstruoti gyvenamuosius namus, bendrabučius ir kitus civilinius pastatus buvo duodami statytojams, pateikus šiuos dokumentus: pareiškimą su priedu, kuriame nurodyti objekto pagrindiniai techniniai ekonominiai rodikliai, žemės sklypo skyrimo ir perdavimo naudotis dokumentus, nustatyta tvarka parengtą, suderintą ir patvirtintą techninį projektą ir darbo brėžinius (arba techninį darbo projektą) ir sąmatas, pažymą apie lėšų skyrimą objekto statybai arba išrašą iš patvirtinto titulinio sąrašo, objekto nužymėjimo statybos aikštelėje aktą. Tokiu atveju leidimai buvo įforminami pagal pavyzdį, nurodytą Valstybinio civilinės statybos ir architektūros komiteto 1972 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. 235 patvirtintuose valstybinės architektūrinės statybinės kontrolės nuostatuose. Leidimai statyti pramonės, žemės ūkio ir kitus pastatus (išskyrus gyvenamuosius namus ir civilinius pastatus) buvo įforminami, suderinant atitinkamą objekto techninę dokumentaciją bei architektui padarant įrašą apie jos suderinamumą (pastarasis paprastai rašomas projekto tituliniame lape) papildo žodžiais „Leidžiama statyti“, pažymi datą, pasirašo, tvirtina antspaudu ir užregistruoja projektų derinimo apskaitos knygoje.
Nagrinėjamu atveju teismui nebuvo pateikti jokie dokumentai, kurių pagrindu genplane padarytas 1981-06-08 įrašas „Leidžiama sujungti pastatus“, nėra aišku, kas šį įrašą padarė, kas patvirtino(yra parašas ir neįskaitomas antspaudas). Įvertinus, kad turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl ūkinio pastato (civilinio pastato) statybos, pripažintina, kad leidimas turėjo būti įforminamas pagal nustatytą pavyzdį, juo labiau, kad dalis statinio patenka ant ieškovui suteikto naudotis žemės sklypo ir pristatomas(prijungiamas) prie ieškovo ūkinio pastato, o ne padarant įrašą sklypo genplane. Kaip jau minėta aukščiau vienas iš reikalaujamų pateikti architektui dokumentų turėjo būti žemės sklypo skyrimo ir perdavimo naudotis dokumentas. Šiuo atveju, Rokiškio miesto DŽDT VK 1974-05-21 Sprendimu, Nr. 39 atsakovui kartu su A. N. (dabar šią sklypo dalį valdo trečiasis asmuo N. Z.) buvo skirtas žemės sklypas (duomenys neskelbtini) (I t., b.l.51). Iš šiuo sprendimu paskirto sklypo plano ir genplano matyti, kad atsakovo sklypas jau 1974-06-11, kai dokumentai buvo tvirtinami bei suderinti, ribojosi su ieškovui priskirtu sklypu (t.1, b.l.52-53). Įrodymų, kad atsakovui buvo suteikta naudotis ir perduota dalis anksčiau suteikto naudotis ieškovui žemės sklypo, tuo sumažinant ieškovui skirtą žemės sklypą, ar buvo nustatyta tvarka suderinta su žemės savininku (valstybe), naudotoju (ieškovu) ar atitinkamomis institucijomis, nėra. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1975 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 228 patvirtintų Individualinės statybos miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse nuostatų 3 punktas numatė, kad gyvenamojo namo, ūkinio pastato bei kitų įrenginių statyba gali būti pradėta tik tam reikalui skirtame sklype, turint nustatytąja tvarka suderintą ir patvirtintą statybos techninę dokumentaciją, sutartį dėl sklypo suteikimo neterminuotam naudojimui ir leidimą statybai; statant gyvenamąjį namą iš anksčiau turimame sklype, be šių dokumentų, dar reikalingas atitinkamas miesto (miesto tipo gyvenvietės) vykdomojo komiteto sprendimas, leidžiantis gyvenamąjį namą statyti šiame sklype. Iš leidimo išdavimo metu galiojusių nuostatų matyti, kad ūkinių pastatų statybą buvo galima vykdyti tik suteiktame asmeniui sklype ir tuometinis teisinis reglamentavimas nenumatė jokių išimčių, kad gyvenamieji namai, ūkiniai pastatai be jokių suderinimų galėtų būti statomi kitiems asmenims priskirtų sklypų ribose ir juo labiau jungiami su kitų asmenų statiniais. Be to, vadovaujantis minėtų nuostatų 17 punktu statytojas privalėjo pradėti statybą ne vėliau kaip per metus ir ją užbaigti (nustatyta apimtimi) bei pateikti valstybinei komisijai priimti per 2 metus nuo leidimo gavimo dienos. Statyba buvo laikoma pradėta, kai pradedami betonuoti (montuoti, mūryti) pamatai. Atkreiptinas dėmesys, kad tiek minėti nuostatai, tiek Ministrų Tarybos 1976 m. gruodžio 30 d. Įsakas Nr. 307 numatė, kad nepradėjus objekto statybos leidimo įforminimo metais ir per vienerius sekančius kalendorinius metus, duotas leidimas nustoja galioti. Byloje duomenų, kad 1981-06-09 išduotas leidimas būtų buvęs pratęstas, nėra, tuo tarpu ūkinio pastato statybos pabaigos metais nurodyti 1989. Todėl net ir pripažinus, kad 1981 metais išduotas leidimas sujungti atsakovo pastatą su ieškovo pastatu taip, kad atsakovo statomo (jungiamojo) pastato dalis būtų ieškovui priskirtame žemės sklype, galėtų būti laikomas tinkamu, jo galiojimas statybų užbaigimo metu buvo pasibaigęs, statytojas, norėdamas pradėti ar tęsti statybą, turėjo kreiptis į statybos leidimą išdavusį subjektą dėl naujo statybos leidimo išdavimo, o tokių duomenų byloje nėra.
Iš to, kaip ginčo pastatas atrodo ir kaip pastatytas: iš esmės turi vieną sieną, kurioje įmontuotos durys, kitą sieną atstoja ieškovo ūkinis pastatas, trečią- atsakovo, o ketvirta- popierius(kartonas) (b.l.20-21), galima spręsti, kad tai laikino pobūdžio statinys. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, daro išvadą, kad tokio pobūdžio ginčo pastatą atsakovas pasistatė nesavavališkai, nes tarp šalių buvo žodinis susitarimas laikinai pasistatyti. Tai reiškia, kad ieškovas laikinai sutiko, jog atsakovas savo pastatu laikinai užimtų dalį jam suteikto žemės sklypo ir statinį (be sienos) laikinai prijungtų prie jo ūkinio pastato sienos, nes, kaip minėta, ginčo pastatas pažymėtas 1993-06-22 ieškovo namų valdos žemės sklypo plane, kuomet ieškovas dar neturėjo nuosavybės į jam suteiktą naudotis žemės sklypą. Ieškovo žodinis laikino pobūdžio sutikimas, kad atsakovas laikinai pasistatytų statinį pasibaigė, kuomet ieškovas savąjį nusigriovė ir pareikalavo, kad atsakovas laikytųsi susitarimo ir savąjį taip pat nusigriautų. Tačiau atsakovas pažeidė susitarimą dėl statinio laikinumo ir dėl laikino naudojimosi dalimi ieškovo nuosavybės teise valdomo žemės sklypo. Atsakovas, neturėdamas neterminuoto ieškovo sutikimo (to atsakovas byloje ir neteigė), kad statinio dalis nuolatinai liktų ieškovo žemės sklype ir kad jo statinys nuolatinai būtų prijungtas prie ieškovo ūkinio pastato, tokį statinį įregistravo Nekilnojamojo turto registre. Tuo atsakovas pažeidė ne tik minėtą susitarimą su atsakovu, bet ir teisės aktų reikalavimus- priešgaisrinius. Minėta, byloje nėra duomenų ir tokių nepateikė atsakovas ir bylos tretieji asmenys, kad įteisinant nuosavybę į ginčo pastatą, kurio dalis yra ieškovui suteiktame žemės sklype, buvo pateiktas žemės nuosavybę ar žemės nuomą (subnuomą, panaudą) patvirtinantys dokumentai, kas leistų manyti buvus ieškovo sutikimą tokiam veiksmui (teisinei registracijai) . Teisėjų kolegijos nuomone, vien tas faktas, kad valstybinė komisija pasirašė 1990-03-22 aktą Valstybiniam asmeninio gyvenamojo namo priėmimui, nepatvirtina, kad ginčo pastato statyba buvo vykdoma turint galiojantį, įstatymų nustatyta tvarka išduotą ir teisėtą leidimą. Atkreiptinas dėmesys, kad 1990-03-22 akte valstybinė komisija įvertino tik gyvenamąjį namą ir nurodė : namo statybos pradžią (1974 m.), jo plotą, pagrindinių konstrukcijų medžiagas. Atskiro apibūdinimo dėl kitų pastatų, tarp jų dėl 1989 metais baigto statyti ginčo ūkinio pastato, nėra. Todėl sutiktina su apeliantu, kad valstybinė komisija iš esmės tikrino gyvenamojo namo statybos teisėtumą. Pirmiau nustatytų aplinkybių visuma priešingai skundžiamam sprendimui, leidžia daryti išvadą, kad ginčo pastatas yra neteisėtas statinys.
Pripažinus, kad ūkinis pastatas buvo pastatytas neturint tam reikalingo leidimo, 1990-03-22 aktas valstybiniam asmeninio gyvenamojo namo priėmimui dalyje dėl S. N. ūkio pastato 8i1/p priėmimo eksploatacijon, taip pat šio akto pagrindu išduotas 1990-05-22 Rokiškio rajono savivaldybės valdybos potvarkis dalyje, kuria asmeninės nuosavybės teisė S. N. pripažinta į 8 i 1/p ūkio pastatą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) (šiuo metu adresas – (duomenys neskelbtini)), kurie registre nurodyti kaip nuosavybės teisių į ginčo ūkinį pastatą įregistravimo pagrindas, yra laikytini niekiniais, nes prieštarauja imperatyvioms normoms, draudusioms statyti statinį be leidimo, bei ex officio pripažintini negaliojančiais. Atkreiptinas dėmesys, kad niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja savo iniciatyva (CK 1.78 str. 5 d.). Tuo pačiu įvertintina, kad pirmosios instancijos teismas 2014-07-01 nutartimi atsisakė priimti ieškovo patikslintą ieškinį, kuriuo jis prašė aktą ir potvarkį pripažinti negaliojančiais dalyje dėl ūkinio pastato priėmimo eksploatacijon bei pripažinimo atsakovo asmenine nuosavybe. Bylos nagrinėjimo metu buvo keliamas klausimas dėl minėtų aktų teisėtumo. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai remdamasis vien tuo, kad ieškovas ieškiniu neginčija aukščiau minėto akto ir potvarkio teisėtumo, dėl jų nepasisakė.
Taip pat sutiktina su apelianto teiginiu, kad ginčo ūkinis pastatas negalėjo būti laikomas savarankišku nuosavybės objektu ir registruojamas techninės inventorizacijos biure. Pagal LR TSRS Ministrų tarybos 1988-12-14 nutarimu Nr.364 patvirtintų Individualios statybos nuostatų 36 punktą buvo įkainojami, inventorizuojami, registruojami visi piliečiams asmeninės nuosavybės teise priklausantys namai, ūkiniai ir buitiniai pastatai, ar įrenginiai, turintys sienas bei stogą. Kaip matyti iš ieškovo pateiktų nuotraukų kopijų dalis ginčo stovi ant ieškovo žemės sklypo, ginčo ūkinis pastatas yra įsiterpęs tarp ieškovo ir atsakovo statinių, priekyje sienoje yra įmontuotos durys, galinė pastato dalis uždengta kartono/medžio lakštais, nors iš Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad sienos turėjo būti plytų mūro (t.1, b.l. 49), t.y. pastatas turi tik vieną savarankišką sieną. Pripažinus negaliojančiais aukščiau minėtus aktus dalyje dėl ginčo ūkinio pastato, naikintinos ir jų pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės – ūkinio pastato įregistravimas viešame registre.
Neteisėtų statybų pasekmių pašalinimo klausimą reglamentuoja CK 4.103 straipsnis ir Statybos įstatymo 28¹ straipsnis. Šių teisės normų pagrindu gali būti suteikiama galimybė statytojui įteisinti savavališkas statybas. Teisėjų kolegija įvertina tą aplinkybę, kad ginčo ūkinis pastatas laikytinas I gr. nesudėtingu statiniu, kurio statybai nėra reikalingas statybos leidimas. Tačiau atsižvelgtina į tai, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-812 patvirtinto Statybos reglamento STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ priedo normos, nustato atstumus nuo nesudėtingų pastatų iki kaimyninių sklypų ribų, ir jos yra imperatyvaus pobūdžio. Minimalus atstumas nuo pagalbinių ūkio paskirties pastatų iki žemės sklypo ribos turi būti 3 m, mažinant pastatų atstumą iki žemės sklypo ribos arba blokuojant gretimų žemės sklypų pastatus, turi būti išlaikomi gaisrinės saugos reikalavimai ir gautas gretimo žemės sklypo savininko (naudotojo) sutikimas raštu. Teisės aktuose nenustatyta galimybės, kad šie atstumai galėtų būti keičiami teismo sprendimu, tai gali padaryti tik suinteresuoti asmenys tarpusavio susitarimu. Nagrinėjamoje byloje akivaizdu, kad ieškovas reiškia reikalavimą dėl statinio nugriovimo, kas reiškia, kad jis nesutinka, jos ginčo pastatas būtų ateityje įteisintas, neketina duoti atsakovui rašytinio sutikimo statyti nesudėtingą statinį ne tik ant žemės sklypų ribos, bet ir dalyje ieško žemės sklypo, atsakovas negali būti statytoju, nes jokiu teisėtu pagrindu nevaldo ieškovui priklausančios žemės sklypo dalies ir be ieškovo rašytinio sutikimo negali atlikti statybos darbų mažesniu nei 3 metrai atstumu nuo kaimyninio žemės sklypo ribos. Taip pat sutiktina su apelianto teiginiu, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 704 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 2.01.04:2004 „Gaisrinė sauga. Pagrindiniai reikalavimai“ 92 punktas reglamentuoja, jog gaisro plitimas į gretimus pastatus ribojamas, užtikrinant saugius atstumus tarp pastatų, nustatomus pagal atitinkamus teritorijų planavimo normatyvinius dokumentus. Tuo tarpu praėjimas tarp gretimų sklypų pastatų nėra galimas, kas neatitinka minėtų gaisrinės saugos reikalavimų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas turi galimybę įteisinti savavališką statybą, teisės aktų nustatyta tvarka parengiant reikiamą dokumentaciją pagal faktiškai atliktus statybos darbus. Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, kad nepriklausomai nuo to, kada savavališka statyba pradėta, ji vis tiek lieka savavališka, t.y. neteisėta, jos padariniams šalinti taikytini įstatymai, galiojantys savavališkos statybos šalinimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2008), atsakovas sprendimu įpareigotinas per mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis nugriauti ūkinį pastatą. Pripažinus ieškovo reikalavimą pagrįstu nėra pagrindo tenkinti atsakovo priešieškinio dėl servituto nustatymo. Esant nurodytoms aplinkybėms Rokiškio rajono apylinkės teismo 2014-07-11 sprendimas naikintinas bei priimtinas naujas sprendimas – ieškinį tenkinti, priešieškinį atmesti. Priešingu atveju būtų pažeistos CK 1.5 straipsnio nuostatos.
Pirmosios instancijos teismas ieškovo reikalavimą dėl pastato pripažinimo neteisėtu statiniu atmetė ir dėl praleistos ieškinio senaties. Sprendė, kad jis pastatytas 1989 metais, apie pastato statybą ieškovas negalėjo nežinoti, pastatas įregistruotas viešame registre 1990-05-22, todėl ieškinio senaties terminas pasibaigė dar galiojant 1964 m. Civiliniam kodeksui. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutikti nėra pagrindo. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kai asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė arba įstatymo saugomas interesas yra pažeisti arba ginčijami. Vidinis teisės pažeidimo suvokimas tiesiogiai susijęs su pačiu asmeniu, konkreti diena nustatoma pagal to asmens nurodymą.
Ieškovas teigė, kad jam apie jo teisių pažeidimą, jog ginčo pastatas nėra laikinas statinys ir dėl to atsakovas nesutinka nusigriauti ir atlaisvinti jo žemės sklypą, jam tapo žinoma tik gavus 2013-09-05 advokato Jono Stankevičiaus atsakymą į pareikštą pretenziją, kuriame nurodyta, jog ginčo pastatas įregistruotas VĮ Registrų centre. Ginčo, dėl to, kad šalys žodžiu buvo susitarę dėl statinių pastatymo ir abu juos buvo pasistatę, iš kurių ieškovas savąjį nugriovė, nėra. Ieškovas tvirtina, kad buvo susitarta dėl laikinų statinių ir manė tokį esant atsakovo pastatytą, kurį jis nusigriaus esant tokiam jo prašymui ir kad jam iki nurodyto laiko (2013-09-05) nebuvo žinoma apie pastato registraciją. Atsakovas atsikirtinėja tuo, jog pastatas prieš daug metų, įregistruotas ir jo statybos ieškovas iki pretenzijos neginčijo. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad iš esmės ieškovas galėjo sužinoti apie savo pažeistas teises iš VĮ Registrų centro duomenų bazės, nes tokie duomenys vieši. Tačiau, įvertinus pirmiau nurodytas aplinkybes apie šalių žodinį susitarimą dėl laikinų statinių pastatymo, jo realizavimą- (kad atsakovo statinys- laikino pobūdžio įrodo fotonuotraukos- t. 1, b.l.20-21), ieškovo amžių ir, nesant ginčų tarp kaimynų- bylos šalių, ieškovui nebuvo pagrindo tikrinti duomenis nekilnojamo turto registre, nes ieškovui iki pretenzijos pateikimo nebuvo kilę abejonių dėl tokio susitarimo laikymosi. Dėl to nurodyto pobūdžio ieškovo neveikimas nelaikytinas nerūpestingu ar neapdairiu. Darytina išvada, kad ieškovui apie jo teisių pažeidimą tapo žinoma gavus 2013-09-05 atsakymą į pretenziją. Ginčui taikomas bendrasis, t.y. 10 metų (2000 m. CK 1.125 straipsnio 1 dalis), o ne 1964 m. CK 84 straipsnyje numatytas 3 metų ieškinio senaties terminas. Kadangi ieškinys teismui pareikštas 2013-09-25, t.y. praėjus mažiau nei mėnesiui nuo sužinojimo apie teisės pažeidimą dienos, todėl ieškinio senatis nepraleista. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas ir todėl nepagrįstai sprendė, kad ieškovas yra praleidęs ieškinio senaties terminą ir ji taikytina atsakovo reikalavimu.
Patenkinus apeliacinį skundą ir priėmus naują sprendimą ieškinį tenkinti pilnai, iš atsakovo priteistinos ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 1, 3 d.). Ieškovas pirmosios instancijos teisme turėjo šias bylinėjimosi išlaidas: sumokėjo 144 Lt žyminį mokestį, taip pat patyrė 2.700 Lt išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei 11 Lt išlaidų dėl dokumentų kopijų. Teismas paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas tarp šalių vadovaujasi CPK 98 str. 2 d., kurioje nurodyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio vadovaujamasi taikant CPK 98 str. 2 d., kartu su 93 str. 1 d. Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovo pirmosios instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos laikytinos pagrįstomis. Ieškovas apeliacinį skundą apmokėjo 144 Lt žyminiu mokesčiu, taip pat patyrė 2420 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Šios išlaidos pripažintinos pagrįstomis bei priteistinos iš atsakovo. Taip pat iš atsakovo priteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos teisme, valstybei.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nusprendžia:
Rokiškio rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą:
Ieškinį tenkinti.
Pripažinti S. N., a.k. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausantį ūkinį pastatą, unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), neteisėtu statiniu ir įpareigoti S. N. per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (2014-11-06) savo lėšomis jį nugriauti.
Pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento Rokiškio rajono vykdomojo komiteto patvirtinto 1990-03-22 Valstybinės komisijos akto Valstybiniam asmeninio gyvenamojo namo priėmimui dalį dėl S. N. ūkio pastato 8i1/p, esančio adresu (duomenys neskelbtini) (šiuo metu adresas – (duomenys neskelbtini)), priėmimo eksploatacijon.
Pripažinti negaliojančiu nuo jo sudarymo momento 1990-05-22 Rokiškio rajono savivaldybės valdybos potvarkio dalį, kuria asmeninės nuosavybės teise S. N. pripažinta į 8 i 1/p ūkio pastatą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) (šiuo metu adresas – (duomenys neskelbtini)).
Panaikinti ūkinio pastato, unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją VĮ Registrų centro nekilnojamo turto registre.
Priešieškinį atmesti.
Priteisti iš S. N.: 144 Lt žyminį mokestį, 2.700 Lt išlaidas advokato pagalbai apmokėti ir 11 Lt kitų išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme, A. A. G., a.k. (duomenys neskelbtini) taip pat 35,70 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei, pinigus pervedant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos FM, įmonės kodas 188659752, atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) banke ,,Swedbank“, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660, ir pateikiant įrodymą Rokiškio rajono aplinkės teismui.
Priteisti iš S. N. A. A. G. 144 Lt žyminį mokestį, sumokėtą paduodant apeliacinį skundą ir 2.700 Lt išlaidas advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.