Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2005-10-05 · Administracinė byla Nr. A-248-1423-05

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2005-10-05
Bylos Nr.
A-248-1423-05
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Edvardas Sinkevičius (pirm.), Anatolijus Baranovas, Birutė Janavičiūtė (pran.)
Pareiškėjas
P. B.
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos
Trečiasis asmuo
Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Kategorijos
  • 9.7.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr.A2 - 1423 – 05Procesinio sprendimo kategorija 9.7.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2005 m. spalio 5 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Edvardo Sinkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Kristinai Bielinienei,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. gegužės 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. B. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2005 m. kovo 9 d. sprendimą Nr.68-92, kuriuo patvirtintas Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2004 m. gruodžio 24 d. sprendimas Nr.(04)-K3-938, kuriuo pareiškėjui negrąžinta visa jo prašyta grąžinti 271500 Lt gyventojų pajamų mokesčio suma, bei įpareigoti grąžinti nurodyto dydžio gyventojų pajamų mokestį. Pareiškėjas nurodė, kad jo sūnus jam padovanojo 1800000 Lt vertės turtą, kurį pareiškėjas pardavė už tokią pačią kainą ir asmeniškai gavo pinigus. Pareiškėjas nurodė, kad pirkimo - pardavimo sandoris negali būti pripažintas apsimestiniu, nes dėl šio sandorio atsirado teisinės pasekmės, teises ir pareigas pagal sandorį įgijo pareiškėjas. Pareiškėjas nurodė, kad, taikydamas Mokesčių administravimo įstatymo 26-2 straipsnį, mokesčių administratorius nepagrįstai plečiamai pritaikė šią normą, vertino ne tik pareiškėjo, bet ir jo sūnaus sudarytus sandorius. Pareiškėjas negali būti atsakingas už sūnaus ir jo sutuoktinės santuokinio turto pasidalijimo sandorį, nes nežino jo motyvų ir tikslų. Pareiškėjas nurodė, kad mokesčių administratorius neatsižvelgė į tai, jog pastatų ir žemės sklypo kaina, vertinant kartu kaip vieną parduodamą objektą, rinkoje yra žymiai didesnė nei atskirai kiekvieno iš jų verčių suma. Pareiškėjas nurodė, kad ginčo atveju nebuvo jokių išankstinių mechanizmų, užtikrinančių, kad ginčo sandoris įvyks. Nebuvo sumokėtas avansas, sudarytos preliminarios sutartys. Pareiškėjas padarė 90000 Lt nuolaidą, siekdamas greičiau parduoti turtą.

Atsiliepimas

Atsakovas prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovas nurodė, kad ginčo atveju mokesčių mokėtojo mokesčio bazė ir mokesčio suma paskaičiuota, vadovaujantis 2004 m. balandžio 13 d. Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 d. nuostatomis. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgė į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkūrė iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiavo pagal atitinkamų mokesčių įstatymų nuostatas. Atsakovas nurodė, kad patikrinimo metu surinkta medžiaga patvirtina, kad, sudarant nekilnojamojo turto dovanojimo sandorį, buvo sukurtos formalios sąlygos išvengti mokesčių įstatymo numatyto apmokestinimo, kad sandorio aplinkybės yra iškreiptos ir juo siekta mokestinės naudos. Per trumpą laikotarpį tarp pareiškėjo ir su juo giminystės ryšiais susijusių asmenų buvo sudaryta keletas sandorių, tuo siekiant padidinti pareiškėjo 2004 metais parduoto nekilnojamojo turto įsigijimo kainą. Buvo įvertinta ir 2003 m. kovo 10 d. turto pasidalijimo sutartį, nes jei pareiškėjo sūnus nebūtų sudaręs santuokos metu įgyto turto pasidalijimo sutarties, pareiškėjas privalėtų mokėti gyventojų pajamų mokestį nuo jo marčiai priklausiusios turto vertės. Atsakovas nurodė, kad šiuo atveju pagrįstai nebuvo atsižvelgta į 2004 m. kovo 23 d. nekilnojamojo turto dovanojimo sandorį ir jame nurodyto turto vertę. Šiuo atveju nekilnojamojo turto verte buvo laikoma vertė, už kurią turtas buvo įgytas iki jo dovanojimo, t. y. vertė, už kurią šį turtą buvo įsigijęs pareiškėjo sūnus.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. gegužės 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas 2004 m. balandžio 28 d. kreipėsi į trečiąjį suinteresuotąjį asmenį, prašydamas perskaičiuoti ir grąžinti iš biudžeto pagal 2004 m. kovo 30 d. nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartį permokėtą gyventojų pajamų mokesčio sumą. Dėl to mokesčių administratorius atliko patikrinimą. 2004 m. lapkričio 5 d. patikrinimo aktu Nr.21-04-24-607 mokesčių administratorius pripažino, jog pareiškėjui grąžintina 74281,73 Lt suma. Mokesčių administratorius vadovavosi Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir konstatavo, jog sandoriai, sudaryti siekiant mokestinės naudos bei siekiant išvengti mokestinės prievolės. Teismas nurodė, kad UAB „Muravos autoservisas“ pagal 2003 m. vasario 21 d. turto pirkimo - pardavimo sutartį išsimokėtinai pareiškėjo sūnui pardavė remonto dirbtuves su priklausiniais, 2 sandėlius, sandėlį - parduotuvę, 2 stogines, vandens valymo įrenginius bei kilnojamąjį turtą, esančius Savanorių pr.443, Kaune, už 200000 Lt. Pagal 2004 m. kovo 3 d. valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutartį pareiškėjo sūnus taip pat įsigijo 0,3682 ha 288150,74 Lt vertės žemės sklypą Islandijos pl.5, Kaune. Pareiškėjo sūnus ir jo sutuoktinė 2004 m. kovo 10 d. sudarė santuokos metu įgyto turto dalybų sutartį, o 2004 m. kovo 23 d. sutartimi pareiškėjo sūnus neatlygintinai perdavė turtą pareiškėjui. Tuo laikotarpiu, t. y. 2004 m. kovo 16 d., pareiškėjas kreipėsi į UAB „Latmas“, prašydamas nustatyti nekilnojamojo turto rinkos vertę. Taigi, pareiškėjas į turto vertintoją kreipėsi, dar nebūdamas turto savininku. Preliminari turto vertė nustatyta 1810000 Lt. Tai užfiksuota paminėtos bendrovės 2004 m. kovo 17 d. preliminarioje turto vertės nustatymo pažymoje. Jau 2004 m. kovo 30 d. pareiškėjas jam padovanotą žemės sklypą ir kitą nekilnojamąjį turtą pardavė UAB „VKI“. Teismas nurodė, kad nuo 2003 m. sausio 1 d. gyventojų pajamų apmokestinimą reglamentuoja Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas, numatantis, jog prie apmokestinamųjų pajamų priskiriamos ir pajamos, gaunamos iš neindividualios veiklos, turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn, jeigu nekilnojamasis turtas buvo įsigytas mažiau kaip prieš trejus metus. Paisydama įstatymo reikalavimų, UAB „VKI“ į liudžetą sumokėjo 271500 Lt gyventojų pajamų mokestį. Teismas nurodė, kad, sudarant žemės sklypo dovanojimo sutartį tarp pareiškėjo ir jo sūnaus, buvo siekta mokestinės naudos. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 19 punkte numatyta, kad neapmokestinamos pajamos yra dovanojimo būdu gautos pajamos iš sutuoktinių, vaikų ir tėvų. Tą aplinkybę savo sprendimuose konstatavo ir mokesčių administratorius. Tokią prielaidą leidžia daryti nustatytas faktas, kad, dar nebūdamas nekilnojamojo turto savininku, pareiškėjas kreipėsi į nekilnojamojo turto vertintoją, prašydamas pateikti tuo metu dar jo sūnui priklausiusio turto įvertinimą. Akivaizdu, jog, žemės sklypą ir pastatus dovanojant tėvui, buvo siekiama įteisinti didesnę šio turto įsigijimo kainą ir išvengti Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 5 straipsnyje numatyto pajamų mokesčio mokėjimo. Įteisinant didesnę turto įsigijimo kainą, išvengiama įsigijimo ir pardavimo kainų skirtumo, nuo kurių skaičiuojamas pajamų mokestis. Teismas nurodė, kad mokesčių administratorius pagrįstai neatsižvelgė į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką ir pagrįstai vadovavosi Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies nuostatomis.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. gegužės 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą patenkinti.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsakė į klausimą, kas yra mokestinės naudos gavėjas: pareiškėjas ar jo sūnus. Pareiškėjo sūnus padovanojo pareiškėjui 1810000 Lt vertės turtą. Pareiškėjas jį pardavė už tokią pačią kainą. Pareiškėjas asmeniškai gavo pinigus už parduotą savo nuosavybę. Jeigu teismas manė, kad pareiškėjas nebuvo įgijęs nuosavybės, jis turėjo tai pagrįsti. Teismas turėjo aiškiai įvardinti mokestinės naudos gavėją, tačiau to nepadarė. Pareiškėjas nurodo, kad, taikydamas Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnį, teismas privalėjo nustatyti, kad dovanojimo sandoris yra neteisėtas tiek Mokesčių administravimo įstatymo, tiek ir Civilinio kodekso prasme. Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnį savo esme atitinka Civilinio kodekso 1.87 straipsnis (apsimestinis sandoris), tačiau kaip patvirtina dovanojimo sandorio bei vėlesnio pirkimo - pardavimo sandorio aplinkybės, sandoriai negali būti pripažinti nei tariamais, nei apsimestiniais. Šiais sandoriais buvo siekta sukurti teisines pasekmes ir jos atsirado, t. y. pareiškėjo sūnus perdavė nuosavybę pareiškėjui, o šis ją pardavė UAB „VKI“. Teises ir pareigas pagal pirkimo - pardavimo sutartį, sudarytą su UAB „VKI“, įgijo pareiškėjas (jis siekė perimti iš sūnaus nekilnojamąjį turtą ir, parduodamas jį, gauti pajamų; pajamas iš šio sandorio gavo pareiškėjas ir jų neperleido sūnui). Pareiškėjas nurodo, kad, taikydamas Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnį, teismas neatsižvelgė, jog plečiamasis viešosios teisės normų aiškinimas yra draudžiamas. Minėta teisės norma kalba tik apie mokesčių mokėtojo, gavusio mokestinę naudą, sandorius, tačiau teismas vertino ne tik tuos sandorius, kuriuose dalyvavo pareiškėjas, bet ir sandorius, kuriuos sudarė pareiškėjo sūnus (turto dalybų sutartis). Pareiškėjas negali būti atsakingas už sūnaus ir jo žmonos santuokinio turto pasidalijimo sandorį. Jam nežinomi šio sandorio motyvai ir tikslai. Taip pat jam nėra žinomos sūnaus vykdyto turto įsigijimo sandorių detalės. Pareiškėjas nurodo, kad jis jokios mokestinės naudos negavo, nes pardavė turtą už tą pačią vertę, kiek jis buvo vertas dovanojimo metu. Turto įvertinimas prieš dovanojimą turėjo būti atliktas pagal įstatymą. Spręsdamas apie pareiškėjo ir jo sūnaus turtinius santykius, teismas neįvertino, kad pareiškėjas yra ligonis ir jam reikalingas nuolatinis brangus gydymas, kad pareiškėjui turėjo būti atliekama širdies operacija, kuriai skubiai buvo reikalingos lėšos. Būtent dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo sūnus padovanojo pareiškėjui pakankamai paklausų nekilnojamąjį turtą. Dovanojimas buvo atliktas, numatant, kad pareiškėjas savo nuožiūra turtą nuomos ar parduos, taip užsitikrindamas pajamas. Pareiškėjas nurodo, kad tiek pastatai be žemės sklypo, kuriame jie pastatyti, tiek žemės sklypas su jame esančiais, bet kitam asmeniui nei sklypas savininkas priklausančiais pastatais rinkoje objektyviai turi kur kas mažesnę paklausą ir vertę nei abu šie objektai kartu. Todėl, sudarant 2004 m. kovo 23 d. nekilnojamojo turto dovanojimo sutartį, buvo nurodyta tokia turto vertė rinkoje, kokią įvardijo įvertinimą atlikę kvalifikuoti specialistai - UAB „Latmas“. Abejonių dėl UAB „Latmas“ atlikto įvertinimo nei mokesčių administratorius, nei teismas nekėlė. Tai, kad įvertinimas buvo atliktas realia rinkos kaina, patvirtina aplinkybė, kad būtent už šią kainą turtą ir pavyko parduoti.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad pagrįstai buvo konstatuota, jog per trumpą laikotarpį tarp pareiškėjo ir su juo giminystės ryšiais susijusių asmenų buvo sudaryta keletas sandorių, tuo siekiant padidinti pareiškėjo 2004 metais parduoto nekilnojamojo įsigijimo kainą ir išvengti nuo jo pardavimo pajamų mokėtino į biudžetą gyventojų pajamų mokesčio. Dėl šių priežasčių pareiškėjo mokesčio bazė ir mokesčio suma pagrįstai apskaičiuotos, vadovaujantis 2004 m. balandžio 13 d. Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Pareiškėjo mokesčio bazė pagrįstai buvo nustatyta, neatsižvelgus į 2004 m. kovo 23 d. nekilnojamojo turto dovanojimo sandorį ir jame nurodytą turto vertę. Šiuo dovanojimo sandoriu, kuriuo nekilnojamas turtas buvo padovanotas pareiškėjui, išvengta gyventojų pajamų mokesčio. Akivaizdu, kad, sudarant ginčo sandorius, kitokio tikslo, kaip tikslas gauti mokestinę naudą, nebuvo. Atsakovas nurodo, kad UAB „VKI“ išmokėjo pajamas pareiškėjui ir iš jo gautų pajamų išskaičiavo pajamų mokestį. Nekyla ginčo dėl to, kad pajamas gavo pareiškėjas. Vadovaujantis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 8 straipsnio nuostatomis, pajamos pripažįstamos jų gavimo momentu. Pagal šio įstatymo 6 ir 23 straipsnius mokestis jau kartą buvo sumokėtas į biudžetą. Todėl mokestinės naudos gavėju laikytinas pareiškėjas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

mokesčių administratorius nagrinėjamu atveju, apskaičiuodamas į biudžetą mokėtiną pajamų mokesčio sumą bei spręsdamas, ar pareiškėjas sumokėjo per daug pajamų mokesčio ir kokia mokesčio suma jam turi būti grąžinta, pagrįstai neatsižvelgė į tarp pareiškėjo ir jo sūnaus sudarytą ginčo turto dovanojimo sutartį. Neatsižvelgęs į šią sutartį, mokesčių administratorius pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjui negali būti grąžinta jo reikalaujama 271500 Lt pajamų mokesčio suma ir kad pareiškėjas turi teisę susigrąžinti tik 74281,73 Lt permokėtą mokesčio sumą.

Kaip matyti iš bylos, dovanojimo sutartis buvo sudaryta tarp artimais giminystės ryšiais susijusių asmenų (tarp pareiškėjo ir jo sūnaus); pareiškėjo sūnus dovanojimo sutartimi perleido pareiškėjui ginčo turtą, likus labai trumpam laikui iki to momento, kai pareiškėjas šį turtą pardavė; prieš sudarant dovanojimo sandorį bei nustatant ginčo turto vertę bendrovėje „Latmas“, būsimasis ginčo turto pirkėjas UAB „VKI“ jau domėjosi bendrovėje „Latmas“ apie šio turto įsigijimą (tai patvirtina UAB „VKI“ direktoriaus bei iš dalies UAB „Latmas“ direktoriaus paaiškinimai). Vertindama visumoje paminėtas aplinkybes bei ginčo situaciją, teisėjų kolegija sutinka su mokesčių administratoriaus išvada, kad minėtos dovanojimo sutarties tikslas buvo gauti mokestinę naudą, t. y. sumažinti mokėtino į biudžetą pajamų mokesčio sumą. Dovanojimo sutarties sudarymas sudarė prielaidas, prieš parduodant turtą UAB „VKI“, nustatyti naują turto įsigijimo kainą, o tai sudarė galimybę pašalinti skirtumą tarp turto pardavimo bei jo įsigijimo verčių, tuo išvengiant pajamų mokesčio mokėjimo (Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 19 straipsnio 1 dalis).

Pareiškėjo motyvai, jog pajamos, gautos pardavus ginčo turtą, atiteko jam, o ne jo sūnui, jog turtą sūnus pareiškėjui būtent ir padovanojo tam, kad pareiškėjas iš to turto gautų jam reikalingų pajamų, neturi esminės reikšmės šiai bylai. Pareiškėjas bylos proceso metu nenurodė argumentų, kurie pateisintų būtent tokio pareiškėjo sūnaus finansinės paramos suteikimo savo tėvui būdo, koks buvo pasirinktas šiuo atveju, pasirinkimą. Tuo tarpu bylos aplinkybių visuma liudija, kad šis būdas, kai prieš parduodant ginčo turtą buvo sudaryta dovanojimo sutartis, buvo pasirinktas siekiant išvengti pajamų mokesčio mokėjimo (šį mokestį susigrąžinti iš biudžeto).

Tiek iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusio Mokesčių administravimo įstatymo 26-2 straipsnio 2 dalyje, tiek šiuo metu galiojančio Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, nustatant mokesčio bazę, yra neatsižvelgiama į sandorius, ūkines operacijas, kurių tikslas yra gauti mokestinę naudą. Kadangi šiuo atveju nustatyta, jog pareiškėjo ir jo sūnaus sudaryto dovanojimo sandorio tikslas buvo gauti mokestinę naudą, todėl į šį sandorį, nustatant pareiškėjo mokėtino pajamų mokesčio bazę, negali būti atsižvelgiama.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti pareiškėjo skundą yra teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti apeliacinį skundą ir panaikinti teismo sprendimą nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. gegužės 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasBirutė JanavičiūtėEdvardas Sinkevičius